Ši knyga pasakoja apie nuostabiai juokingą Bridžitą Džouns - moterį, kuri lygi šių dienų yra garsiausia vienišė susidurianti su alkoholio, cigarečių, pinigų, antsvorio ir žinoma, vaikinų problemomis. Galiausiai ji...

Ši knyga pasakoja apie nuostabiai juokingą Bridžitą Džouns - moterį, kuri lygi šių dienų yra garsiausia vienišė susidurianti su alkoholio, cigarečių, pinigų, antsvorio ir žinoma, vaikinų problemomis. Galiausiai ji nusprendžia, kad reikia viską pradėti iš pradžių ir Naujaisiais metais pradeda rašyti dienoraštį, kuriame apstu vilties ir dramatizmo. Susidariusi pažadų sąrašą (tokių kaip - "Pradėsiu laikytis celiulitą naikinančios dietos ir taip sumažinsiu šlaunų apimtį 7 centimetrais (t.y. po 3,5 cm nuo kiekvienos šlaunies)" arba "Neisiu kur nors kiekvieną vakarą, bet liksiu namie, skaitysiu knygas ir klausysiu klasikinės muzikos". Šie pažadai gal būt ir neskamba labai juokingai, bet žinant Bridžitą...) ji pradeda į Pasaulį žiūrėti kitomis akimis... na, bent jau stengiasi tai daryti geriausių draugų suteikiama pagalba. Knyga puikiai skaitosi darbo dienomis kai visi namų darbai tiesiogine to žodžio prasme GRIŪNA ant tavęs, o tu nori nors trumpam atsikvėpti ir paskęsti kito žmogaus kitose problemose.

2014 metų iššūkį pradėjau skaudžios tematikos knyga. Autobiografinė Primo Levi knyga "Jei tai žmogus", pasakoja apie dienas praleistas Auschwitzo koncentracijos stovykloje. Kaip teigia pats autorius, jam "pasisekė", jis pateko...

2014 metų iššūkį pradėjau skaudžios tematikos knyga. Autobiografinė Primo Levi knyga "Jei tai žmogus", pasakoja apie dienas praleistas Auschwitzo koncentracijos stovykloje. Kaip teigia pats autorius, jam "pasisekė", jis pateko į nacių stovyklą 1944 metais, kai sąlygos jau buvo "sušvelnėjusios". Bet kokiu sušvelnėjimu galime įvardinti tą faktą, kad iš 650 su juo į Auschwitzą išvežtų Italijos žydų į namus sugrįžo tik 4? Knyga parašyta 1947 metais, sąlyginai praėjus nedaug metų po aprašomų įvykių, kaip pasakoja pats autorius: "svarbiausias jos tikslas buvo vidinis išsilaisvinimas" ir "poreikis išsipasakoti "kitiems", padaryti "kitus" dalyviais". Knyga padalinta skyriais, kurie neišsidėlioja chronologiškai, o labiau apima tam tikras temas ar įvykius.

Kaip ir daugumoje tokio tipo knygų pagrindinė jos tema - išlikimas. Tik čia svarbu ne tik išlikti, bet ir kaip išlikti žmogumi. Tarp knygos eilučių sumišę autoriaus jausmai: fizinis poreikis likti gyvam, bet kokia kaina ir tuo pačiu giliai glūdintis noras išsaugoti sielą, kuri trokšta ne tik fizinio maisto, bet ir peno sielai, sugebėjimo mąstyti apie aukštesnius dalykus, nei duonos kąsnis kaimyno saujoje: "...ir mes jau gebame galvoti apie savo motinas ir žmonas, ko paprastai nebūna. Kelias valandas galime pasijusti tokie nelaimingi, kaip tai būdinga laisviems žmonėms."

Sekant pasakojimą susidaro keistas įspūdis, tarsi autorius nesmerkia nacių, jų žiaurumų apraiškos aprašomos tarsi visiškai pašalinio, ir to siaubo neišgyvenusio, žmogaus lūpomis. Tačiau labai didelis dėmesys skiriamas kalinių nužmogėjimui: "Tasai, kuris užmuša - žmogus, tasai, kuris vykdo neteisingumą ar nuo jo kenčia - žmogus, tasai, kuris praradęs visus skrupulus, dalijasi gultu su lavonu - nebe žmogus." Žmogaus virtimas gyvuliu svarbiausia knygos ašis apie kurią sukasi visa istorija. Autorius skaudžiai išgyvena savo paties ir aplinkinių pasikeitimą, kai net išoriškai žmogus nebėra žmogus, kai jo norus galima apsakyti vos dviem žodžiais: valgyti ir miegoti. Autorius neabejoja, tai ne žmogus: "Tasai, kuris laukia, kad jo kaimynas baigtų mirti, siekdamas paimti jo duonos ketvirtį, - nors ir nekaltas, yra labiau nutolęs nuo mąstančio žmogaus modelio nei grubiausias pigmėjas ir žiauriausias sadistas."

Buvo įdomu palyginti B. Sruogos "Dievų miškas" ir Primo Levis"Jei tai žmogus" lagerio gyvenimo aprašymus. Skaitant B. Sruogos darbą žinai, kad visi aprašomi įvykiai tikri, tačiau matyt dėl kitokio rašymo stiliaus, visas siaubas lieka knygos puslapiuose. Primo Levi pasakojimas, tarsi medis suleidžia į sielą šaknis, įaugdamas į širdį nevilties jausmu, ir gyvena kartu. Dar ilgai nešiosiuosi šios knygos puslapius savyje; ir ar galima likti abejingu:

"Prasideda diena, tokia pati kaip visos kitos, tokia ilga, kad neįmanoma deramai suvokti jos pabaigos - toks šaltis, toks alkis, toks nuovargis mus nuo jos skiria; todėl geriau jau sutelkti dėmesį į norus į pilkos duonos stačiakampį, jis nedidukas, tačiau po valandos tikrai mums atiteks, ir penkias minutes, kol dar nebūsim jo subaigę, jis bus visa, ką stovyklos įstatymai leidžia mums turėti."

Vertinimas: Šios knygos skaitymas, tarsi žiūrėjimas į degantį namą: apima siaubas ir neviltis, bet tuo pačiu negali sustoti, negali nusigręžti.

Vertinimas: 5/5

Komentaras: Kadangi čia pirmasis įrašas, tai skubu padėkoti "Knygų iššūkiui 2014" už pagalbą, ištraukiant iš lentynų seniai apdulkėjusias knygas!!!

Na ką, Tėvas Gorijo, tai knyga, nuo kurios skaitymo...

Vertinimas: 5/5

Komentaras: Kadangi čia pirmasis įrašas, tai skubu padėkoti "Knygų iššūkiui 2014" už pagalbą, ištraukiant iš lentynų seniai apdulkėjusias knygas!!!

Na ką, Tėvas Gorijo, tai knyga, nuo kurios skaitymo kažkada atbaidė prierašas: Privalomoji literatūra. Ogi visai be reikalo, nes persiskaitė per vieną dieną. Tai knyga dvelkianti realizmu, puikiai nupiešianti aukštuomenės (iš išorės) spindintį ir prabanga alsuojantį paveikslą. O vien ko verti yra nuostabiai skirtingi ir išraiškingi knygos veikėjai, jų charakterių ypatybės vietomis net kelia graudų juoką, jau nekalbant apie patį Tėvą Gorijo iš didžiosios T raidės. Koks liūdnas gali būti gyvenimas, kai beprotiškai ir besąlygiškai dedamos pastangos taip ir lieka neįvertintos.

Gal ir gerai, kad ne mokyklos laikais šią knygą paėmiau į rankas. Dabar jos turinį vertinu labiau, nei būčiau galėjusi įvertinti tada.

P.S. Rekomenduoju!

Aprašymas:

Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo.

Kai moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios visai ne kekšės, o už kilmingų ir turtingų vyrų ištekėjusios Gorijo dukterys, Rastinjakas imasi ieškoti teisybės. Kodėl dukros nelanko mirštančio tėvo, kodėl užtrenkė jam duris? Kodėl pinigai - dar ne viskas, jei neturi jokio titulo? Votreno padedamas Rastinjakas greitai sužino, kokia iškilimo visuomenėje kaina, ir pats nejučia padeda ant svarstyklių sąžinę ir norą bet kokia kaina iškilti...

Puikiai prisimenu tuos vakarus, kai žiūrėdavau TV serialą "Dingę". Kiekviena serija buvo tokia įdomi, kad sėdėdavau prilipusi prie televizoriaus ekrano ir bijodavau, kad tuoj tuoj pamatysiu staiga atsiradusias raides...

Puikiai prisimenu tuos vakarus, kai žiūrėdavau TV serialą "Dingę". Kiekviena serija buvo tokia įdomi, kad sėdėdavau prilipusi prie televizoriaus ekrano ir bijodavau, kad tuoj tuoj pamatysiu staiga atsiradusias raides LOST juodame fone ir serija pasibaigs. Būdavo visai nesvarbu, kad rytoj anksti keltis į mokyklą, o aš iš tų, kurie mėgsta pamiegoti. Net per reklamą nesitraukdavau, kad tik jai pasibaigus nepražiopsočiau ko nors svarbaus.

Tie laikai jau seniai praėjo, net paskutinius sezonus žiūrėjau jau kitaip. Bet vis dar neradau serialo, kuris man patiktų taip, kaip "Dingę". Nei vienas nėra į jį panašus. Knyga "Reading LOST" žadėjo papasakoti "Dingę" fenomeno priežastis.

Visada labai įdomu, kaip gimsta tokių serialų idėjos. Pasirodo, "Dingę" yra paremtas populiariu realybės šou "Išlikimas", kuris net buvo bandytas atkartoti Lietuvoje, - "In the hopes of drawing the success of reality TV into television drama, then Head of ABC Entertainment, Lloyd Braun, proposed creating a fictional programme inspired by the hit reality series Survivor." [Stacey Abbott "Reading LOST", 12 psl.] Prisimenu lietuviškuosius "Robinzonus" - visa šeima susėsdavom žiūrėti kiekvienos laidos, tai buvo mūsų mažytė tradicija. Amerikietiškasis "Išlikimas" man irgi patinka. Gal dėl to ir buvau nuo pat pradžių patraukta serialo "Dingę".

Knygoje yra pateikiama keturios estetinės formos, kurias "Dingę" puikiai išpildo ir kurios prisideda prie serialo populiarumo - "In arguing of Lost's greatness, I will consider four aesthetic norms that the show successfully achieves - unity of purpose, forensic fandom, narrative complexity and the aesthetic of surprize - suggesting that these aspects account for much of the show's value". [Jason Mittell "Reading LOST", 125 psl.] Jei praleisi bent vieną "Dingę" epizodą, gali ir visai nesusigaudyti, kas vyksta, nes kiekvienas epizodas yra susijęs su bendra idėja ir jai tarnauja. "Dingę" skatina žiūrovų pastabumą, mąstymą ir smalsumą. Juk įdomu, ką reiškia įvairūs keisti simboliai, kur (ir kas) iš tikrųjų yra sala. Serialas yra labai sudėtingas, bet tai ir prisideda prie žiūrovų noro išsiaiškinti visas paslaptis. Ir man labiausiai patinkanti "Dingę" savybė - netikėtumas. Niekada negali žinoti, kur link pasuks siužetas.

Negaliu pasakyti, kad knygą "Reading LOST" buvo lengva skaityti. Vis tik nesu susipažinusi su televiziniais terminais, juo labiau anglų kalba. Tačiau buvo be galo įdomu. Ar žinojote, kad pasakojimas yra plėtojamas pagal kompiuterinių žaidimų modelį? Kiekvienas sezonas yra kaip atskiras lygis žaidime. [Stacey Abbott "Reading LOST", 22 psl.] O kad serialas buvo reklamuojamas pajūryje paliekant butelius su rašteliais viduje? [Derek Johnson "Reading LOST", 39 psl.] Kadangi buvau žiūrovė Lietuvoje, nemačiau, kaip serialas yra reklamuojamas. Tačiau vien skaityti apie tai buvo pakankamai įspūdinga. Kokie kūrybingi yra žmonės! Ne tik kuriant nuostabų serialą, bet ir taip pat nuostabiai jį reklamuojant.

Perskaičiusi "Reading LOST" užsimaniau dar kartą pažiūrėti šį serialą. Tik šį kartą žiūrėčiau daug atidžiau, labiau atkreipčiau dėmesį į detales ir iš karto pulčiau internete ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus. Knyga man suteikė ne tik naujų žinių apie "Dingę", bet ir apskritai apie visą televizijos serialų kultūrą, jų kūrimą ir sėkmės istorijas.

Pirma A. Huxley pačiupta knyga "Puikus naujas pasaulis" paliko labai gerą įspūdį, tad nusprendžiau pažintį su autoriumi tęsti. Tačiau "Beždžionė ir esmė" pasakojama kita ateities vizija neįtikino. Pasaulis po trečiojo...

Pirma A. Huxley pačiupta knyga "Puikus naujas pasaulis" paliko labai gerą įspūdį, tad nusprendžiau pažintį su autoriumi tęsti. Tačiau "Beždžionė ir esmė" pasakojama kita ateities vizija neįtikino. Pasaulis po trečiojo pasaulinio karo arba ateitis į kurią veda mokslas ir technologijų progresas. Mano manymu idėja iki galo neišvystyta, kažko trūksta. Knygos pradžia skaitosi kaip kratinys, ganėtinai supainiota. Vėliau, kai paaiškėja, kad tai scenarijus, darosi aiškiau. Ne mano knyga, neužsiliko. Nors viršelis, sutinku, superinis.

Kelionių užrašai - tai įspūdį palikusi knyga. Visų pirma, dėl to, kad remiamasi tikrais autoriaus laiškais ir įspūdžiais. Savo nuotykiais žmogus tikrai patraukia dėmesį. Įdomu skaityti, kaip vyko kasdieninis gyvenimas...

Kelionių užrašai - tai įspūdį palikusi knyga. Visų pirma, dėl to, kad remiamasi tikrais autoriaus laiškais ir įspūdžiais. Savo nuotykiais žmogus tikrai patraukia dėmesį. Įdomu skaityti, kaip vyko kasdieninis gyvenimas Europoj praeito amžiaus pradžioje, kokių pramogų žmonės turėjo. Autorius itin kūrybiškai pateikia gyventojų aprašymus iš tų šalių, kuriose lankėsi. Pavyzdžiui, jau tais laikais vyravo pasakymas: ramus kaip belgas. Antra, autoriaus rašymo stilius patraukiantis dėmesį. Nors jis aprašo realius įvykius ir vietas, jis neatsisako ir improvizacijos. Skaitant šią knygą susidarė įspūdis, kad visos Andriušio kelionės - vien improvizacija. Mano manymu, tai gerų emocijų ir tarmiškų lietuvių žodžiųm pilna knyga. Tikrai verta dėmesio!

Ir vėl man labai svarbus pirmas įspūdis. Tad pirmas įspūdis su knyga buvo tas vienintelis paprastas ir lengvas žodis LENGVAI. Jis taip užhipnotizavo, kad nekreipiau dėmesio į tai, jog knyga yra iš vaikų ir paauglių...

Ir vėl man labai svarbus pirmas įspūdis. Tad pirmas įspūdis su knyga buvo tas vienintelis paprastas ir lengvas žodis LENGVAI. Jis taip užhipnotizavo, kad nekreipiau dėmesio į tai, jog knyga yra iš vaikų ir paauglių literatūros lentynos. Tad didelis pliusas už knygos pavadinimą!

Knyga persiskaitė lengvai ir greitai. Siužetas nėra toks lengvas, bet patrauklus ir lengvas rašymo stilius. Nors knyga skirta paaugliams, pirmų kursų studentams, ji taip mane įtraukė (jau seniai užmarštin pasiliko studijų metai), kad pagavau save prisimenant savo studijų metus: vakarėlius, išsiskaičiavimas kas šiandien bus blaivininkai ir vairuos, susižavėjimą dėstytoju (kas pagal nerašytas taisykles nėra leistina), galvojimą, ką apsirengsi išeidama iš namų, ar kaip prablaškysi draugę po skaudaus išsiskyrimo.

Lengvai ir paprastai buvo pateikta opi problema ir jos sprendimo būdai: merginą užpuolė, bandė išprievartauti - kaip ji tada jautėsi, kada išdrįso apie tai šnekėti, ką ji darė, kur kreipėsi pagalbos ir kaip pasipriešino savo užpuolikui. Ši opi problema apgaubiama lengva ir žavia meilės istorija. Su "neleistinumo", jausmo, kad blogai elgiesi, bet kitaip negali prieskoniais, juk draugystė su tavo dėstytoju tikrai neleistina, bet jau taip žavi.

Knygos autorė labai įtikinamai ir lengvai nupiešė pagrindinės veikėjos portretą. patikėjau ir įsijaučiau į jos meilės reikalus, bjaurų buvusį vaikiną, tą kvailą vaikinų solidarumą, savigynos kursų sunkumus, tėvų ir dukros santykius. Noriu teigi, kad autorės mintis buvo ne tik parašyti puikią meilės istoriją, bet ir merginoms pamokomąją knygą, kad reikia šnekėti, pasakoti savo jausmus ir išgyvenimus. Taip pat norima parodyti, kaip vaikinai turi gerbti savo merginas, o merginoms įgyti daugiau pasitikėjimo, moteriškumo, paslaptingumo. Ir jai tai puikiai pavyko, tiesiog puikūs keli vakarai su šia knyga!

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 280

Leidykla: Alma littera

Vertė: Daumantas Gadeikis

Perskaityta: 2014-02-21

Vertinimas: 4/5

Šiek tiek per liūdna, santykiai bei meilės istorija nėra pakankamai išplėtoti, mano supratimu.



Fantazija labai laki, burtai, magija, skoniai ir kvapai, neįprasti veikėjai, bet intrigos trūko, daug neaiškumų lieka net...

Šiek tiek per liūdna, santykiai bei meilės istorija nėra pakankamai išplėtoti, mano supratimu.



Fantazija labai laki, burtai, magija, skoniai ir kvapai, neįprasti veikėjai, bet intrigos trūko, daug neaiškumų lieka net baigus skaityti. Dar tas šokinėjimas laike.. O pabaiga ypač kažko stokojanti, norėtųsi daugiau aiškumo, bet vis tiek patiko :)

3 iš 5

"Jeigu likimas užsinori suvesti žmones, tai taip ir atsitinka, pačiose neįmanomiausiose vietose, netinkamiausiu laiku, ir tai trunka tiek laiko, kol viską supranti."

Štai ši citata, eilute aukščiau, patraukė mano žvilgsnį....

"Jeigu likimas užsinori suvesti žmones, tai taip ir atsitinka, pačiose neįmanomiausiose vietose, netinkamiausiu laiku, ir tai trunka tiek laiko, kol viską supranti."

Štai ši citata, eilute aukščiau, patraukė mano žvilgsnį. Trumpiau tariant, pradėdama skaityti mintyse dėliojau lūkesčius, jog atrasiu įtraukiančią istoriją, kupiną spontaniškų vingių, šypsosiuos matydama, kaip pinasi skirtingų ir atsitiktinai sutiktų žmonių gyvenimai bei keičia savo likimus. Žodžiu, pagrindinis mano lūkestis buvo spontaniškumas, nenuspėjami siužetai ir tiesiog įdomūs charakteriai. Na, bet visiems žinoma, kaip nutinka, dedant daug vilčių. Negaliu pasakyti, jog jie nepasitvirtino, tačiau klausimas, ar taip, kaip tikėjausi?

Trumpai supažindinant su istorija: pagrindinė kūrinio veikėja Ticija išgyvena sunkų laikotarpį. Jai - per keturiasdešimt, gyvena Paryžiuje, užsiima ne tik pelninga, bet ir mylima veikla - interjero architektūra bei dizainu, turi pavydėtino grožio vyrą Faustą, žodžiu, atrodo, kad nelabai turėtų, kuo skųstis. Tačiau turi. (Toliau neskaitykite šios pastraipos, jei nenorite sužinoti romano pabaigos) Pusė romano narpliojami (nors greičiau aprašomi) Ticijos įtarimai dėl vyro neištikimybės, jo abejingumo, keistų grasinančių skambučių, trumpiau tariant - vedybinio gyvenimo krizės sunkumai. Kol vyras sakosi dirbąs, Ticija intymiai leidžia laiką su kitais vyrais, taip tarsi keršydama savajam. Galiausiai paaiškėja, jog Faustas turi du vaikus ir neatsigina jų motinos dėmesio. Ticija nusprendžia skirtis ir vienas jos sutiktų vyrų - Paulius tampa jos išsigelbėjimas ir tikroji laimė.

Vertinant kūrinį, sunku pasakyti, ko jis mane išmokė, ar kuo įkvėpė. Nežinau, ar tik man atrodo elementaru savaime suprasti tokius dalykus kaip: neištikimas ir nedėmesingas vyras trukdo laimei, darbas - puiki užuovėja nuo kankinančių rūpesčių ir pan. Tiesiog, visi šie aspektai sutikti romane pasirodė pernelyg banaliai pateikti. Nusivyliau, jog negavau galimybės paieškoti prasmių pati, visa istorija pateikta kaip ant delno. Viskas plaukė paviršiumi, o pabaigoje atskleista laiminga pabaiga pasirodė visai kokčiai saldi. Didžiausias dėmesys skirtas veiksmui, kuris, tiesa, ir pats nebuvo labai intriguojantis, o ne žmogaus sąmonei ir sielai, todėl nepajaučiau gilumo, kurio tikėjausi.

E.M.Remarko "Juodasis Obeliskas" vienas stipriausių ir geriausiai įvertintų klasiko romanų. Dėl to prieš pradedant skaitytį šią knygą, iš jos tikėjausi gana daug, ir kad prieš ją nublanks net "Trys draugai", tačiau taip...

E.M.Remarko "Juodasis Obeliskas" vienas stipriausių ir geriausiai įvertintų klasiko romanų. Dėl to prieš pradedant skaitytį šią knygą, iš jos tikėjausi gana daug, ir kad prieš ją nublanks net "Trys draugai", tačiau taip neįvyko. Knyga skaitėsi labai lengvai, Remarkas išlaikęs savą stilių,savo tematika knyga panaši į kitas jo knygas, tačiau nieko įpatingo, kaip tikėjausi, nesulaukiau. Knygos siužetas gana lengvas, be jokių didelių kulminacijų ar netikėtumų, ko matyt aš joje ir pasigedau.

Veiksmas vyksta 1923-1924m. Vokietijoje, kuri alinama sunkios ekonominės padėties bei nevaldomos infliacijos. Palygint su esama sunkia situacija, romano veiksmas pasakojamas gana žaisminga gaida, parodomas tuometinis žmonių kasdienis gyvenimas ir padėtis, pateikiamos gana šmaikščios situacijos. Tačiau man, kaip romanų mylėtojai, su įpintom meilės istorijom, "trys draugai" dėl pastarojo aspekto patiko labiau. "Obeliske" visgi pirmame plane yra karo tematika, ir nuolat vyraujanti mirties nata, kadangi pagrindiniai herojai dirba paminklus tiekiančioje įmonėje.

Kas mėgsta Remarko stilių, perskaitę tikrai nenusivils, knygoje taip pat galima rasti ir veikėjų keliamų egzsitencinių klausimų, patiko kelios pasakytos frazės, priverčiančios susimąstyti.

Knygoje keliamus egzistencinius klausimus, bei Remarko pamėgtą rašymo stilių gerai atspindi ištrauka iš knygos: "Keista, galvoju, visi per karą matėme tiek daug negyvėlių ir žinome, kad be reikalo žuvo daugiau kaip du milijonai, - kodėl tada taip jaudinamės dėl vieno, o du milijonus jau esame beveik pamiršę? Matyt, taip yra todėl, kad viena mirtis visuomet tikra, o du milijonai - tik statistika."

Nepaisant mano paminėtų mažų trūkumų, knygą vertinčiau labai gerai, 4/5, vieno balo pritrūko matyt vien dėl to,kad prieš pradedant skaityti girdėjau labai daug liauspių knygos atžvilgiu, ir tikėjausi turbūt per daug. Bet visumoje, romanas tikrai geras, Remarkas išliko ištikimas savo stiliui, tad karo tematikos mėgėjams, ar tiesiog Remarko mėgėjams, tikrai rekomenduočiau.