Puikiai prisimenu tuos vakarus, kai žiūrėdavau TV serialą "Dingę". Kiekviena serija buvo tokia įdomi, kad sėdėdavau prilipusi prie televizoriaus ekrano ir bijodavau, kad tuoj tuoj pamatysiu staiga atsiradusias raides...

Puikiai prisimenu tuos vakarus, kai žiūrėdavau TV serialą "Dingę". Kiekviena serija buvo tokia įdomi, kad sėdėdavau prilipusi prie televizoriaus ekrano ir bijodavau, kad tuoj tuoj pamatysiu staiga atsiradusias raides LOST juodame fone ir serija pasibaigs. Būdavo visai nesvarbu, kad rytoj anksti keltis į mokyklą, o aš iš tų, kurie mėgsta pamiegoti. Net per reklamą nesitraukdavau, kad tik jai pasibaigus nepražiopsočiau ko nors svarbaus.

Tie laikai jau seniai praėjo, net paskutinius sezonus žiūrėjau jau kitaip. Bet vis dar neradau serialo, kuris man patiktų taip, kaip "Dingę". Nei vienas nėra į jį panašus. Knyga "Reading LOST" žadėjo papasakoti "Dingę" fenomeno priežastis.

Visada labai įdomu, kaip gimsta tokių serialų idėjos. Pasirodo, "Dingę" yra paremtas populiariu realybės šou "Išlikimas", kuris net buvo bandytas atkartoti Lietuvoje, - "In the hopes of drawing the success of reality TV into television drama, then Head of ABC Entertainment, Lloyd Braun, proposed creating a fictional programme inspired by the hit reality series Survivor." [Stacey Abbott "Reading LOST", 12 psl.] Prisimenu lietuviškuosius "Robinzonus" - visa šeima susėsdavom žiūrėti kiekvienos laidos, tai buvo mūsų mažytė tradicija. Amerikietiškasis "Išlikimas" man irgi patinka. Gal dėl to ir buvau nuo pat pradžių patraukta serialo "Dingę".

Knygoje yra pateikiama keturios estetinės formos, kurias "Dingę" puikiai išpildo ir kurios prisideda prie serialo populiarumo - "In arguing of Lost's greatness, I will consider four aesthetic norms that the show successfully achieves - unity of purpose, forensic fandom, narrative complexity and the aesthetic of surprize - suggesting that these aspects account for much of the show's value". [Jason Mittell "Reading LOST", 125 psl.] Jei praleisi bent vieną "Dingę" epizodą, gali ir visai nesusigaudyti, kas vyksta, nes kiekvienas epizodas yra susijęs su bendra idėja ir jai tarnauja. "Dingę" skatina žiūrovų pastabumą, mąstymą ir smalsumą. Juk įdomu, ką reiškia įvairūs keisti simboliai, kur (ir kas) iš tikrųjų yra sala. Serialas yra labai sudėtingas, bet tai ir prisideda prie žiūrovų noro išsiaiškinti visas paslaptis. Ir man labiausiai patinkanti "Dingę" savybė - netikėtumas. Niekada negali žinoti, kur link pasuks siužetas.

Negaliu pasakyti, kad knygą "Reading LOST" buvo lengva skaityti. Vis tik nesu susipažinusi su televiziniais terminais, juo labiau anglų kalba. Tačiau buvo be galo įdomu. Ar žinojote, kad pasakojimas yra plėtojamas pagal kompiuterinių žaidimų modelį? Kiekvienas sezonas yra kaip atskiras lygis žaidime. [Stacey Abbott "Reading LOST", 22 psl.] O kad serialas buvo reklamuojamas pajūryje paliekant butelius su rašteliais viduje? [Derek Johnson "Reading LOST", 39 psl.] Kadangi buvau žiūrovė Lietuvoje, nemačiau, kaip serialas yra reklamuojamas. Tačiau vien skaityti apie tai buvo pakankamai įspūdinga. Kokie kūrybingi yra žmonės! Ne tik kuriant nuostabų serialą, bet ir taip pat nuostabiai jį reklamuojant.

Perskaičiusi "Reading LOST" užsimaniau dar kartą pažiūrėti šį serialą. Tik šį kartą žiūrėčiau daug atidžiau, labiau atkreipčiau dėmesį į detales ir iš karto pulčiau internete ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus. Knyga man suteikė ne tik naujų žinių apie "Dingę", bet ir apskritai apie visą televizijos serialų kultūrą, jų kūrimą ir sėkmės istorijas.