Jeigu ne knygų iššūkio iniciatyva, dar turbūt būčiau vis delsęs ir atidėliojęs, kad tik netektų į rankas paimti Andriaus Jakučiūno kūrybos - anksčiau peržvelgtos recenzijos apie rašytojo knygas suintriguodavo, bet...

Jeigu ne knygų iššūkio iniciatyva, dar turbūt būčiau vis delsęs ir atidėliojęs, kad tik netektų į rankas paimti Andriaus Jakučiūno kūrybos - anksčiau peržvelgtos recenzijos apie rašytojo knygas suintriguodavo, bet skaityti nepaviliojo ir veikiau net atgrasė. Bet štai pasiryžau, o pradėjau ne nuo naujausio romano "Lalagė", o nuo pusės dešimtmečio senumo kūrinio - "Tėvynės", kurią įveikiau paskutinį praėjusių metų sekmadienį.

Tose anksčiau skaitytose recenzijose dvejonių sukėlė pastabos, kad "Tėvynėje" yra šitiek prirašyta "švelniai tariant, apie nieką" (Renata Šerelytė, "Metai"), kai "tenka klausytis šimtus puslapių besitęsiančios nuobodžios pusiau akademinės murmelės, kuri šiaip jau liaudyje vadinama tiesiai šviesiai - žodžių tryda" (Castor&Pollux, "Šiaurės Atėnai").

Tekstas daro ir poveikį - daugiau kaip du šimtai puslapių buitinės egzaltacijos neišvengiamai skaitytojo sąmonėje paliks hermeneutinę žymę, dėmę, tarytum nago juodymą - vieną iš tų objektų, kuriais kūrinio pasakotojas ištisai gėrėjosi. Įveikęs romaną, pats save pagaudavau vis pagalvojantis apie lemputę, kuri vis sukosi ir "Tėvynės" pasakotojo galvoje, ir pagalvodavau: kodėl po galais ta lemputė, kodėl, kodėl tiek daug puslapių vienai neveikiančiai lemputei ir ją nusėdusioms dulkėms! Vieną savo gyvenimo dieną apmąstantis girtuoklis yra pasišventęs fetišistas - jam ekstazę, netgi religinius išgyvenimus sukelia klijai, razina, televizorius ir jo pultelis, dantų šepetėlis, obuolio muliažas, minėtoji lempelė, alyvos flakonėlis ir kiti buitiniai rakandai, į kuriuos blaiviai žiūrėdamas kaži ar patirsi kažką daugiau nei susidūrimą su paprasčiausiu daiktu. Tačiau A. Jakučiūno pasakotojas daiktuose ieško draugo, atramos, išganymo ir tik per šiuos fetišus priartėja prie pilnatvės: "Be savo daiktų aš - niekas, jie be manęs - irgi" (p. 176). "Vargšas girtuoklėlis" personifikuoja daiktus ir net pats jaučiasi panašus į tokį.

O tada? Verčiant puslapį po puslapio ir kartojantis tam pačiam nykiam motyvui tenka prieiti išvadą, kad A. Jakučiūnas nutaikė galingą priešlėktuvinę prozos amuniciją į itin menką taikinį. Toks įspūdis, kad naudojamos priemonės neatitinka turinio, kad visa knyga faktiškai yra tekstas dėl paties teksto - ne tik neįtikėtinai nuobodus ir negyvas, bet dar ir nelabai įtikinantis. Galimas daiktas, kai kurie girtuokliai iš tiesų jaučiasi panašiai kaip aprašytasis, bet niekada nieko panašaus nepatyrusiam ir kaži ar patirsiančiam skaitytojui sunku suprasti taip pateiktą būtį ar juolab į ją įsigilinti, įsijausti, išgyventi. Vienintelė šio monotoniško pasakojimo intriga - kodėl toks menkysta veikėjas nusipelnė talentingo rašytojo plunksnos. Tačiau net ir užvertus paskutinį puslapį ir lengviau atsikvėpus nė per nago juodymą nenušvinta pasakojimo motyvas - o kam, ką man tai duoda, kam aš tai skaičiau? Galimas daiktas, motyvo tiesiog neradau, bet net ir ieškant sudėtinga rasti, mat tekstas verčia nuo savęs paties bėgti. O gal toks autoriaus sumanymas - atgrasyti, varginti, sukelti pasidygėjimą?

A. Jakučiūnas anksčiau buvo pripažinęs, kad rašydamas negalvoja apie skaitytoją. Juokais būtų galima pakerštauti ir mums negalvoti apie A. Jakučiūną, bet neišeis - net kurdamas tokią, sakyčiau, paradoksalią prozą - puikų rašymą apie nieką - jis neišpasakytai intriguoja.

"Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai." (2 Kor 11, 14-16)



Kartais "vaikiškoje" knygoje atrandi visai...

"Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai." (2 Kor 11, 14-16)



Kartais "vaikiškoje" knygoje atrandi visai nevaikiškų dalykų. Aišku, nieko nuostabaus, kai žinai, jog skaitai rašytojo, akademiko, viduramžių tyrinėtojo, teologo C. S. Lewis knygas apie stebuklingą vaikystės pasaulį, "Narnijos kronikos".

Net ir žinant, kad kiekviena pabaiga kartu yra ir nauja pradžia, vis tiek nelinksma. Nelinksma skaityti paskutinę Narnijos kronikų serijos knygą apie paskutines karalystės dienas, paskutinį mūšį, paskutinį Narnijos karalių Tirianą. Apie melą, nugalintį tiesą, tamsą, gesinančią saulę ir žvaigždes. Jaučiuosi lyg skaityčiau šiems laikams skirtą Šventojo Rašto knygą - anomis paskutinėmis Narnijos dienomis, kai liūto Aslano niekas nebuvo matęs jau kelis šimtus metų, radosi "netikrų pranašų". Ne skelbiančių naujas idėjas, o tiesiog naudojančių gerą vardą, galią, baimę savanaudiškiems tikslams. Šie "pranašai" greit rado sąjungininkų tarp Narnijos priešų, o Narnijoje pasėjo abejonių, liūdesio ir nepasitikėjimo sėklą. Tada viskas ėjosi tik blogyn ir, deja, šįkart vaikai iš tikrojo pasaulio negalėjo Narnijos gyventojams niekuo padėti. Kartą apgautieji ne taip lengvai patiki iš naujo, o sunkiausiai sugriaunamos sienos visgi slypi mūsų galvose.

Gera žinia ta, kad norintiems atleidimo - atleidžiama, kad tamsoje švyti ir vienos, kitos, trečios draugiškos akys, į pagalbą ateina draugiškos rankos, o prašantieji pagalbos nelieka be atsako. Ir net kai viskas jau atrodo beviltiškai baigta, vien tikėjimo užtenka tam, kad įžengęs pro žemas, medinės pašiūrės duris atrastum ne priplėkusį tvartą, bet kvepiantį, spalvingą sodą. Stebuklingi dalykai kartais vyksta neįtikinamiausiose vietose, nes už spintos durų gali rasti kelią į Narniją bei, kaip pasakė karalienė Liusė, - ir "mūsų pasaulio viename tvartelyje kartą būta kai ko, didesnio už visą pasaulį".

Jane Austen knygoje "Įtikinėjimas" veiksmas vyksta XIXa., kai žmonės vertino puikybę, puošnumą, turtą, titulus. Ana buvo viso šito priešingybė, taip sakant "pilkoji pelytė", kuri žmoguje vertino protą ir...

Jane Austen knygoje "Įtikinėjimas" veiksmas vyksta XIXa., kai žmonės vertino puikybę, puošnumą, turtą, titulus. Ana buvo viso šito priešingybė, taip sakant "pilkoji pelytė", kuri žmoguje vertino protą ir nuoširdumą.

Autorė pasakoja apie jaunos moters likimą. Budama 20m. Ana turėjo mylimąjį Frederiką, deja jos šeimai jis buvo per "prastas" ir jaunoji Ana leidžiasi perkalbama artimųjų ir atsisako tekėti.

Praeina 7m. ir likimas vėl juos suveda. Frederikas grįžta, praturtėjęs ir jau tapęs gerbiamu kapitonu. Grįžęs jis trokšta pamilti ir susirasti sau tinkamą žmoną ir bendramintę. Ir jų keliai vėl susitinka. Jie supranta, kad per visus šiuos metus jiems nepavyko vienas kito užmiršti, dėl to nė vienas ir nesukūrė šeimos. Jaunuoliai ryžtasi ištaisyti praeities klaidas ir duoti antrą šansą meilei. Mokėjimas atleisti, ilgesys, nuoširdumas ir meilė suveda jaunas širdis nepaisant visų kliūčių.

Knyga ,kuri ras atgarsį kiekvieno širdyje,ypac jei šiuo metu gyvenime vyksta svarbūs apsisprendimai,vertybių perkainojimas,ar siaip,kieno "dūšia" nerami ir nuolat ieško atsakymų i amžinus klausimus :"Kas yra gėris ir blogis?"...

Knyga ,kuri ras atgarsį kiekvieno širdyje,ypac jei šiuo metu gyvenime vyksta svarbūs apsisprendimai,vertybių perkainojimas,ar siaip,kieno "dūšia" nerami ir nuolat ieško atsakymų i amžinus klausimus :"Kas yra gėris ir blogis?" Ar gali buti šios sąvokos taip tampriai susijusios,kad kartais iš tiesų nebeaisku:ar mes geri ,ar tik bailūs?

"Svetimšalis ilgam nutilo.Jo akys buvo įsmeigtos į kunigą,gurkšnojantį savo alų,bet Šantalė suprato,kad jo žodziai skirti jai.

-Kitaip tariant,Gėris ir Blogis turi ta patį veidą;viskas priklauso nuo to,kokią valandą jie pasipina kiekvieno žmogaus kelyje."

Ramų ir netrikdomą kaimelio Viskusino gyvenimą sudrebina atvykęs svetimšalis,kuris papasakoja panelei Prym ,kad kalnuose yra paslepęs 11 luitų aukso.Jie gali priklausyti kaimui,bet teks paaukoti auką,kurią jie patys turės išrinkti.

Ar įstengs geraširdziai ir teisingi Viskusino zmones atsispirti tokiai pagundai,iš tiesų tai demono gundymui,su kuriuo prie sono ir įzengė į kaimą svetimsalis?

"Kiekvienas širdyje turime kartuves"-sakoma knygoje.Ar iš tiesu tik bausmės baimė mus sustabdo nuo nusikaltimo?

Į šiuos ir kitus egzistencialistinius klausimus Paulo Coelho ir bando surasti atsakymą šioje knygoje..

Ši knyga jau seniai gulėjo mano lentynoje, bet tik šįmet atsivertusi nebeužverčiau jos iki pat pabaigos. Prisipažįstu, bijojau pernelyg politizuoto veikalo, nors ir laikiau ją viena iš tų knygų, kurias būtinai turi...

Ši knyga jau seniai gulėjo mano lentynoje, bet tik šįmet atsivertusi nebeužverčiau jos iki pat pabaigos. Prisipažįstu, bijojau pernelyg politizuoto veikalo, nors ir laikiau ją viena iš tų knygų, kurias būtinai turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus. Iš tiesų, G. Orwello "1984-ieji" nepraranda savo aktualumo ir XXI a., o vien faktas, jog autorius knygą parašė dar 1949 m., tiesiog užima kvapą. Nuostabi įžvalga, istorinių, politinių faktų suvokimas ir interpretacija... Knyga išties nepaprastai įdomi istoriniu požiūriu - verta ieškoti paralelių, lyginti ir t. t.

Tačiau man ši knyga buvo įdomi kitu aspektu - kaip žmogus išsaugo žmogiškumą visuomenėje, kurioje jis visomis priemonėmis naikinamas. Mane ne itin domino politiniai ir istoriniai knygos siužeto elementai, o individualybės atskleidimas. Kas vyksta su žmogumi ten, kur politinė santvarka naikina bet kokias individo autentiškumo, individualumo apraiškas? Džiugu, kad knyga nenuvylė ir radau tai, ko tikėjausi. Tai, kaip tokį procesą įsivaizduoja Orwellas, nėra labai netikėta. Kiekvienas bando kovoti savaip: vienas, saugodamasis nuo savižudybės, pradeda rašyti skausmingą dienoraštį, kitas - naivi jauna mergina - visomis išgalėmis demonstruoja palaikanti santvarką, dalyvauja visoje partijos veikloje, nes "laikydamasi smulkiųjų, galės laužyti didžiąsias" (taisykles)... Knygoje atskleidžiama, kaip neįmanoma likti žmogumi būnant partijos, santvarkos, taisyklių vergu.

Man labai patiko, jog rašytojas įtaigiai atskleidė, kad žmonės net ir tokiomis pačiomis sąlygomis elgiasi skirtingai, kiekvienas kitaip ieško būdo išlikti. Pagrindinių veikėjų Vinstono ir Džulijos gyvenimas įgavo spalvų (ir prasmės) sutikus vienas kitą, nes išsipildė vienas iš žmogaus gyvenimo poreikių - papildyti kitą, taip atsiveriant ir nusimetant visas kaukes. Įdomu, kaip meilė skleidžiasi ir sužydi tokioje aplinkoje, kaip su laiku ji priverčia pamiršti budrumą ir nors lieka vieninteliu dalyku, dėl kurio verta kovoti, galiausiai ir ji prarandama.

Knygoje "1984-ieji" aiškiai ir pagrįstai įrodoma, jog vienas žmogus neturi jokios vilties būti žmogumi, nes žmogumi tampame tik žmonių visuomenėje. Perskaičius tokią knygą gera ją užversti, apsidairyti ir suvokti, kad jei ir seka mus minčių policija, nuostabu yra to nežinoti ir gyventi savo, o ne santvarkos gyvenimą.

Manau, daugelis knygą renkasi perskaitę anotaciją. Taigi, ši knyga sudomino. Taip pat perskaičiau ir nemažai atsiliepimų ir recenzijų. Vienoje recenzijų rašoma, kad "pasakojimas lengvas, leidžiantis knygą "praryti" vienu...

Manau, daugelis knygą renkasi perskaitę anotaciją. Taigi, ši knyga sudomino. Taip pat perskaičiau ir nemažai atsiliepimų ir recenzijų. Vienoje recenzijų rašoma, kad "pasakojimas lengvas, leidžiantis knygą "praryti" vienu prisėdimu". Nė velnio. Jei turėtume omeny puslapių skaičių, tai gal ir taip. Tai sudėtinga knyga, nes daug psichologinių detalių, kurias reikia apmąstyti, jei nori geriau suprasti veikėjų motyvus. Čia gausu ir gamtos aprašymų, jie vaizdingi. Mano nuomonė apie šią knygą neigiama. Man ji nepatiko. Kodėl? O todėl, kad man pasirodė labai ištempta, nors ir nedidelės apimties. Veiksmas vyksta per lėtai. Aš rašyčiau kiek kitaip - gerokai aksčiau viską atskleisčiau, o pabaigoje daugiau dėmesio skirčiau veikėjų motyvams. Skaičiau šios autorės knygą "Neatsigręžk" ir ji man patiko labiau. O tiems, kurie skaitys mano atsiliepimą noriu pasakyti - perskaitykite knygą patys - ne visų skoniai vienodi. Gal jums atvirkščiai - labai patiks.

Perskaičiau "Lalagę". Nu ką aš galiu pasakyti. Skaičiau susidomėjusi, labai patiko kalbos turtingumas, įdomios žodžių formos. Jeigu kas tikisi veiksmo, tegu apsiramina. Minčių knibždėlyną - tai tikrai ras. Kaip skaičiau...

Perskaičiau "Lalagę". Nu ką aš galiu pasakyti. Skaičiau susidomėjusi, labai patiko kalbos turtingumas, įdomios žodžių formos. Jeigu kas tikisi veiksmo, tegu apsiramina. Minčių knibždėlyną - tai tikrai ras. Kaip skaičiau R. Šerelytės recenzijoj, "literatūrai tiesiog būtina eikliai šokinėti", tai čia to šokinėjimo per akis. Kartais tas daugžodiškumas vargina. Vis tik patarčiau skaityti, ne tik iš patriotiškumo, bet ir savo malonumui.

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos - ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau,...

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos - ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis.

Acemoglu teigia, jog dauguma skurdžių pasaulio valstybių yra skurdžios ne dėl to, kad ten kvailesni žmonės, ar kad ten gamta pagailėjo resursų, o dėl to, kad skurdą lemia tų valstybių politinė santvarka. Valstybėje sprendimus priiminėja tie, pas kuriuos sukaupta politinė galia (bent jau tol, kol "liaudis" jų nenuverčia), ir jie nebūtinai yra suinteresuoti ekonomikos augimu. Taip, net kiečiausias diktatorius nori, jog jo šalis vystytųsi ekonomiškai, nes tai dažnai didina ir jo asmeninį turtą, bet toks augimas, žiūrint iš jo pusės, yra pavojingas, jeigu jis padaro turtingais naujus žmones, kurie nebūtinai bus diktatoriui palankūs. Diktatoriai visų pirma turi svarbiausią tikslą - išlikti valdžioje, o ekonomikos plėtra ir žmonių gerovė nėra tokia svarbi. Kaip pavyzdį Acemoglu pateikia carinę Rusiją ar Habsburgų imperiją: lyginant su tuo metu jau ganėtinai demokratiškomis Didžiąja Britanija ar Prancūzija, geležinkelių tinklas Austrijoje bei Rusijoje buvo itin skurdus, mat carai ir Habsburgai bijojo, jog investicijos į geležinkelius skatins pramonės augimą, o kartu ir pramonininkų bei verslininkų iškilimą. Juk tai kelia grėsmę feodalinei baudžiavos santvarkai ir gali išvirsti į tokius pat reikalavimus pasidalinti politinę galią su platesne bendruomene. Dar vienas pavyzdys: prieš metus nuversto Mubarako Egiptas, kuriame politinė ir ekonominė galia buvo sutelkta tarp keliasdešimt draugų, kuriems buvo išdalintos monopolijos (tarkime, alkoholio importo teisė buvo duota tik keliems importuotojams, o keli išrinktieji gamintojai ginami dideliais importo muitais). Visiškai logiška, jog ekonomikos augimas būtų stipriau skatinamas, jeigu šalis atsivertų didesnei konkurencijai, bet tai neįmanoma valdant senajam režimui, nes tai pažeistų jų bei jų draugų ekonominius interesus.

Bet nereikia nei diktatūros, kartais panašiai gali įvykti ir demokratijos sąlygomis, kaip ne kartą yra buvę Lotynų Amerikos šalyse. Tarkim, Hugo Chavezas Venesueloje išrinktas demokratiškai, o Kolumbijoje irgi vyksta rinkimai. Tiesa, dažniausiai tokiose šalyse išrinkti vadovai stengiasi rasti politinių kelių, kaip įtvirtinti savo valdžią: naikinamos ar perrašomos konstitucijos, pereinama į premjero postą, kad vėl būtų galima sugrįžti (Rusijos pavyzdys) ir panašiai. Politikai, įgavę ir ekonominę galią, turi visus svertus politinės galios nebeatiduoti. Spiralė žemyn aiški: ekonomika pavergiama politiniam elitui, galima lengvai nepaisyti privačios nuosavybės neliečiamybės ir atimti oponentų turtą, verslininkai pradeda bijoti investuoti savo lėšas, nes jos gali būti atimtos, ekonomikos augimo nebelieka. Viskas pablogėja dar dėl to, jog vienose rankose sukoncentruota ekonominė galia pritraukia oponentus, kurie, prisidengę revoliucija, ją nori perimti, kad irgi galėtų išnaudoti šalies ekonomiką ir valstybė tampa tik tarpusavyje kovojančių klanų įtakos mūšio lauku, kur kiekvieno rankos į save lenktos, nes ilgalaikis požiūris neįmanomas. Tai dažnai galima matyti Afrikos valstybėse, kur vieną diktatorių keičia kiti, nors iš esmės jie tokie patys. Ir dar neaišku, ar tame pačiame Egipte po arabų pavasario kas nors pasikeis, ar visgi naujasis prezidentas netaps tokiu pačiu Mubaraku, tik su kitais draugais. Pakeisti politinę kultūrą nelengva.

Tiesa, Acemoglu neneigia, jog nedemokratinėse valstybėse ekonomikos augimas neįmanomas. Jis net gali būti labai spartus, kaip kad buvo Tarybų Sąjungoje pereinant prie visuotinio industrializavimo ar dabartinėje Kinijoje. Sutelkus valstybės resursus ir daug investuojant galima daug ko pasiekti. Bet tai pasiekiama tik tada, kai politinis elitas nebijo, jog tai gali pakenkti jų politinei galiai. Tarkime, Karibų salose irgi vyravo cukraus plantatorių diktatūra, ir šios valstybės sugebėjo labai sparčiai augti, nes visi valstybės resursai buvo nukreipti į cukraus augintojų skatinimą. Tačiau, toks planinis augimas būna laikinas, jis gana greitai išsikvepia, mat tikrasis ilgalaikio ekonomikos augimo pagrindas yra creative destruction - naikinantis kūrybingumas, kai naujos idėjos dažnai pažeidžia kitų, jau įsitvirtinusių verslininkų interesus. Dar prieš keletą šimtų metų Anglijoje norėta uždrausti verpimo stakles, nes jos sukuria problemų verpėjams, mat jie lieka be darbo - panašiai taip toks naikinantis kūrybingumas planinėse ekonomikose jaukia visus planus. Geriau jo nereikia.

Tad tam, kad ekonomika ilgai ir laimingai augtų reikalingos kelios prielaidos: ekonomika neturi būti varžoma, joje turi laisvai galėti veikti naikinantis kūrybingumas, o politinė santvarka turi būti tokia, kad joje galėtų dalyvauti visi piliečiai ir jokia viena visuomenės dalis negalėtų uzurpuoti politinės galios. Svarbu, jog valstybė netaptų oligarchija, kur ekonominę galią turintys asmenys nepradėtų siekti politinės galios, kad ją galėtų panaudoti apribojant konkurenciją. Taip pat svarbu, kad valstybės politinę galią turintys nepradėtų savintis ir ekonominės galios, į ką galima greitai nukrypti deklaruojant "stiprios rankos" politiką. Nedaug valstybių šiuo metu tvirtai stovi teisingame kelyje.

Įdomūs ir autoriaus pasvarstymai, kas galėtų nutikti Rusijai, Kinijai, ar kitoms valstybėms. Rusija, su dabartine savo politine santvarka, geros ateities neturi, mat šalis valdoma vieno klano, kuris uždirba tik iš naftos bei tradicinės pramonės. Rusijos valdžiai visai nenaudinga skatinti kokias nors inovatyvias ekonomikos šakas: jeigu atsirastų daug milijardierių, kurie uždirbo pinigus iš kokio nors Facebook analogo, jie taptų realūs konkurentai dabartinių oligarchų politinei galiai, tad tikėtina, jog Rusijos ekonomikos augimas ganėtinai ribotas. Kinija irgi gana greitai turės arba stipriau pasukti demokratijos keliu, arba ekonomikos augimas sustos, nes jis pastatytas ant nestabilaus planinės ekonomikos pamato. Daugiausiai gerų perspektyvų turi Brazilija, nes poslinkiai jos politinėje sistemoje lyg ir galėtų užtikrinti jos plėtrą.

Viena geresnių knygų pastaraisiais metais. Labai rekomenduoju.

Manau, kad daugelis iš mūsų yra skaitę bent jau po vieną rašytojo Žiulio Verno (Jules Verne, 1828 - 1905) knygą. Knygos "Penkiolikos metų kapitonas" (1878), "Kelionė į žemės centrą" (1864), "20000 mylių po vandeniu"...

Manau, kad daugelis iš mūsų yra skaitę bent jau po vieną rašytojo Žiulio Verno (Jules Verne, 1828 - 1905) knygą. Knygos "Penkiolikos metų kapitonas" (1878), "Kelionė į žemės centrą" (1864), "20000 mylių po vandeniu" (1869) ar "Kapitono Granto vaikai" (1867 - 1868) yra tapusios literatūros klasika. Mane asmeniškai visados žavėjo dar viena šio talentingo rašytojo knyga - "Aplink pasaulį per 80 dienų". Gal todėl ir pasirinkau ją kaip vieną iš savo 2013 m. knygų iššūkio knygų, kurias pagaliau turiu perskaityti. Taip galėjau išpildyti vaikystės svajonę. Nieko nelaukdama pradėjau knygos paieškas ir netrukus savo rankose jau laikiau 1977 metais "Vaga" leidyklos išleistą leidimą.









Jules Verne




Knygos siužetas yra paprastas ir aiškus. Veiksmas vyksta XIX amžiaus antroje pusėje Anglijoje. Pagrindiniai herojai yra anglų džentelmenas Filijas Fogas ir jo tarnas Žanas Paspartu, su kuriuo susipažįsta jau pačioje knygos pradžioje. Visas įdomumas prasideda tada, kai Filijas Fogas ir "Reformų klubo" nariai susilažina, ar įmanoma apkeliauti aplink pasaulį per 80 dienų. Pagrindinis herojus tam tikslui pasiryžęs paaukoti visus savo turtus, kad įrodytų, kad tai tiesa. Su Paspartu pradėję kelionę, nesitikėjo, kad paskui pradės keliauti ir policijos siųstas agentas Fiksas, kuris įtaria, kad būtent F. Fogas pavogė iš banko didžiulę sumą pinigų ir dabar nori pasprukti iš Anglijos imperijai priklausančių kolonijinių žemių. Kelionė, kuri prasideda Europoje, greitai persikelia į kitus žemynus. Keliaudami jie patiria daug nuotykių, kaip antai Indijoje vaduojant dar vieną svarbią knygos heroję - jauną indę Audą ir pan.





Nesinori jums papasakoti visų svarbiausių bei įdomiausių detalių, nes tada, nebe skaitome patys. Pasakysiu tik viena - Žiulis Vernas puikus rašytojas, kuris panaudojo savo, kaip keliautojo patirtį rašydamas savo knygas. Skaitant jas nusikeli į tas vaizdžiai ir įspūdingai aprašytas vietas, patiri tai ką patyrė herojai. Kiekvienam iš mūsų šio rašytojo kūryba primena vaikystę ir norą keliauti, pamatyti platųjį pasaulį ir įgyvendinti, atrodytų, neįgyvendinamus tikslus bei svajones. Pabaigdama šį savo įrašą, noriu palinkėti šio iššūkio dalyviams siekti užsibrėžto tikslo ir svajonių išsipildymo.

"Stovi obelis įmerkusi šakas į rūką".

"Šeima - tai žmonių, negalinčių išsiversti vieni be kitų, neapykanta".

Čiupau tą Šiškiną ir skaičiau. Ne prarijimu, gan ramiai. Kartais prieš miegą, kartais vakare. Sašenka ir...

"Stovi obelis įmerkusi šakas į rūką".

"Šeima - tai žmonių, negalinčių išsiversti vieni be kitų, neapykanta".

Čiupau tą Šiškiną ir skaičiau. Ne prarijimu, gan ramiai. Kartais prieš miegą, kartais vakare. Sašenka ir Volodenka rašo vienas kitam laiškus. Volodenka apie karą ir save jame. Sašenka apie visą savo gyvenimą. Apie kitų žmonių gyvenimus ir jų pabaigas. Abu giliai. Abu pernelyg aštriai ir įžūliai nukreipia mano akis ten, kur gyvenime nebuvau žvelgęs.

Šiškino talentas neeilinis. Kaip ir Parulskio vertimas. Skaitydamas knygą, jauti, jog rankose aukščiausios prabos reikalas. Panašiai kaip paragavęs super rimtai sutaisytos kavos negali patikėti ką per birzgalą geri namie. Ir praeina visi norai rašyti savo knygą. Nors kiek palaukus, ateina pagarba rašymo amato meistrams. Nusilenki, pabūni, padėkoji.

"Pavargusi ranka skuba ir delsia, užrašydama pabaigoje: laimingas laivas, perplaukęs jūros gelmes kaip ir raštininkas savo knygą."