Šįkart įnikusi buvau į detektyvinį kūrinį, kurio intrigos traukė kuo greičiau jį perskaityti. Taigi keletas dienų ir visas knygos turinys jau guli mano sąmonės kertelėse.
Sakyčiau veiksmo šiame romane ne...

Šįkart įnikusi buvau į detektyvinį kūrinį, kurio intrigos traukė kuo greičiau jį perskaityti. Taigi keletas dienų ir visas knygos turinys jau guli mano sąmonės kertelėse.
Sakyčiau veiksmo šiame romane ne per daugiausiai, bet štai netikėtumų apstu. Vienas siūlo galas atveda prie kito ir taip aiškėja žmogžudystės byla, pamažu atskleidžiama nužudytojo juodoji gyvenimo pusė.
Vyras - prievartautojas. Ši tema ryški kūrinyje, ir matyti iš autoriaus pozicijos, jog jis mano, jog dažnai sunku moterims įrodyti, jog jos buvo išprievartautos, kad galbūt pačios išprovokavo savo elgesiu. Kita vertus, paliečiama ir atpildo tema - už blogį anksčiau ar vėliau atlyginama. Tik gaila, jog neįmanoma ištaisyti moterims padarytos skriaudos. Skriaudos visam gyvenimui. Žodžiu, pats detektyvinis kūrinys užgriebė skaudžias temas, priverčiančias susimąstyti.
Tiesa, ne itin sužavėjo veikėjų vardai, vietovardžių pavadinimai. Suprantama, jog tai yra verstas kūrinys, tačiau skaitant neįprasti mums, lietuviams, vardai įneša šiokios tokios painiavos, verčia "laužyti liežuvį" juos betariant. Pvz., Erlenduras, Elinborg, Kolbrun, Sigurduras ir t.t.

TŪLISAS



Neperseniausiai užverčiau "Lolitą", kurią atverčiau su žodžiais: "Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie". Praskėtęs "Tūlos" puslapius, išvydau panašaus plauko kreipimąsi į Ją: "Kalbėk man,...

TŪLISAS



Neperseniausiai užverčiau "Lolitą", kurią atverčiau su žodžiais: "Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie". Praskėtęs "Tūlos" puslapius, išvydau panašaus plauko kreipimąsi į Ją: "Kalbėk man, Tūla, kuždėk man..." Jaučiausi lyg vakarą pradėjęs Kauno Savanorių prospekte, o ryte atsibudęs to paties pavadinimo gatvėje, tik Vilniuje. Po Tūlos į Vlinių žiūrėsiu kitaip. Noriu rasti Tą namą su abside. Noriu eskursijos pagal knygoje išspaudintą žemėlapiuką (1993 metų leidimas). Girdėjau apie rengiamus pasivaikščiojimus pagal Sabaliauskaitės "Silva Rerum" ir Vilniaus Bazilisko paieškas. Metas Tūlisui - Kunčino įkvėptai odisėjai po kiekvieną Užupio ertmę, skylę po grindimis, linoleumu, plytelėmis, po kiekvieną šikšnosparnio, Betmeno olą, urvą. Bus tų tūlų, ši knyga - paminklas Vilniui. Bet ką aš čia kalbu, bus tų vilnių, šis romanas - varinė urna Tūlai. Matot, užsivedžiau. Sudie nuosekliai kūrinio apžvalgai ir prizui už geriausią mėnesio recenziją...



"Tūla" taip pat negali pasigirti tolygiu siužeto eiliškumu, tačiau skaitymas neįkyrėjo. 194 puslapiai (ploju autoriui už saiką) su keliais tiesiogine kalba parašytais dialogais. O susidūręs su tokiomis pasakotojo mintimis: "Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats sugalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo", nejučiom prisiminiau monologu-įsivaizduojamu dialogu parašytą A. Camus "Krytį". Jei jau pradėjau terliotis su asociacijom, tai pagrindinio veikėjo vagabundiška gyvensena ir kelionės (kad ir į dulkėtąją Ukrainą) kažkuo neša į Keruaco "Kelyje". Apsistojimas beprotnamyje, alkoholikų skyriuje, panašus į filmą "Skrydis virš Gegutės lizdo", o dienelės kalėjime - į "Pabėgimas iš Šoušenko". Gerai, užteks. Įsivažiavau. Jei norite reiškmingesnio fakto, tai vienoje "Literatūros akiračių" laidoje Jurgio Kunčino bičiulis mini, kad vienu metu lyg ir buvo atsiradusi Tūlos prototipo motina, be to, lyg ir egzistuoja nuotrauka Tūlos...



Girdėjau, kad dabar "Tūla" įtraukta į mokyklos skaitinių programą. Gaila, tačiau aš vietoj jos gaudavau, pavyzdžiui, A.Vaičiulaičio "Valentiną". Tad, mieli moksleiviai ir jų tėveliai, įvertinkit šią jums suteiktą dovanėlę - istoriją apie nuogus, destruktyvius santykius be savisaugos ir apsaugos priemonių ne mažiau pavojingu laikmečiu. Apie kankinamai ilgus, taip nuostabiai neišvengiamai, tarsi pačio likimo (fatumo, kaip pasakytų Kunčinas) pasmerktus žlugti (tačiau tokiu budu nesibaigti, nevirsti nuobodžia vedybine rutina) santykius tarp dviejų žmonių, mačiusių vienas kitą vos savaitę ir dar kelis kartus. Gal visgi apsėdimas vienpusis? Tūla nė velnio neįsimylėjusi, tiesiog jos toks būdas, o Kunčino alter ego - viso labo kažkuo artimesnis partneris, su kuriuo sutapo jų stadijos? Jei norit dar poetiškiau - važiuojant liftu sutapo išlipimo aukštas ar užstrigimo momentas. Kita vertus, čia tik desperatiškas mano cinizmo bandymas įgelti, įkąsti taip ir nepavykus aptikti sentimentalių saldėsių romane, kuris priskiriamas "meilės romanų" žanrui.



Tuojau, Tūla, tuojau keliausim namo... Pakentėk dar. Ši citata jums - jau gabenantiems ar ne už ilgo gabensiantiems Tūlą namo. Nepamirškite perskaitę knygą užkasti ją kareivišku kastuvėliu kur nors miške prie upelio ar įmūryti į grindis (pasiekę paskutinius romano puslapius, suprasite, kodėl). Jei bijote erkių ar nesate nagingi - tą patį atlikite savo smegenų dirvonuose, lysvėse ar stingstančioje makaulės košėje.



O aš savo dukrą pavadinsiu Tūla ir paranojiškai saugosiu ją nuo pirties.

Knyga kančia. Yra keletas momentų, kurie lyg ir įtraukia, bet vėliau viskas išblėsta. Kartais būna, kad sunkiai perskaityta knyga palieka ryškios ir įsimenančios visumos įspūdį, tačiau "Slapta istorija" ne tas atvejis....

Knyga kančia. Yra keletas momentų, kurie lyg ir įtraukia, bet vėliau viskas išblėsta. Kartais būna, kad sunkiai perskaityta knyga palieka ryškios ir įsimenančios visumos įspūdį, tačiau "Slapta istorija" ne tas atvejis. Skaitant (tiksliau klausantis) vis nepaliko jausmas, kad ta amerikietiška istorija jau kažkur skaityta, girdėta, matyta. Man pasirodė panašu į "Ketverto taisyklę" ir į "Mirusių poetų draugiją". Na, nepagavo manęs ta amerikietiška psichonanalizė, bandymas prilygti "Nusikaltimui ir bausmei", nors internete klaidžioja bent keli šią knygą iki padebesių liaupsinantys apsiliepimai. Nežinau, ką ten kiti rado toje knygoje, bet aš jutau tik reklaminius šūkius apie įspūdingą debiutą, devynis metus rašytą knygą, tiražus, bestselerius, bet tos žadėtos gilumos ir paveikumo nepajaučiau. Nors tu ką. Eisiu paieškosiu kitur.

Mano norimų perskaityti knygų sąraše - dar viena gerbiamo Algimanto Čekuolio knyga "Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu". Šioje knygoje žurnalistas dalinasi savo išmintimi, žiniomis ir sąmoju įvairiomis temomis: nuo politikos,...

Mano norimų perskaityti knygų sąraše - dar viena gerbiamo Algimanto Čekuolio knyga "Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu". Šioje knygoje žurnalistas dalinasi savo išmintimi, žiniomis ir sąmoju įvairiomis temomis: nuo politikos, valstybių valdymo meno iki mitų ir tikrovės apie vyrus ir moteris ar globalinio atšilimo problemų. Ši knyga, kaip ir kitos A. Čekuolio knygos, turininga visomis prasmėmis: čia gausu ir faktų, ir pasvarstymų, ir klausimų, ir aišku, atsakymų.

Šią knygą skaityti buvo labai labai įdomu. Knyga parašyta pakankamai lengvu, suprantamu stiliumi, todėl skaitėsi tikrai lengvai ir greitai. Jei norite sužinoti dar negirdėtų dalykų apie visiems žinomus istorinius, geografinius, socialinius ar demografinius dalykus, būtinai paimkite į rankas šią knygą! Laikas, kurį skirsite, tikrai nebus praleistas veltui. Priešingai, pasijausite turtingesni moraline bei dvasine prasme ir praplėsite savo žinių bagažą. Linkiu smagaus skaitymo!

Dovilė

P.S. Beje, kaip ir A. Čekuolio laida neįsivaizduojama be arbatos puodelio, taip ir aš, kiekvieną kartą paimdama šią knygą į rankas, ramiai gurkšnodavau arbatą :).

"Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave."

-

"Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko...

"Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave."

-

"Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko stebuklinga. Stebuklas tik tai, ką knygos sako, kaip jos iš lopinėlių į vieną drabužį mums pasiuvo visatą."

-

Stiprus ir labai įtaigus antiutopinis pasakojimas apie cenzūrą, kontrolę, žmonių sistemingą bukinimą, susvetimėjimą, perrašomą istoriją ir panašiai. Veiksmas vyksta ateityje, kai ugniagesiai jau gaisrų nebegesina, o juos sukelia ir degina knygas, laikomas slaptose pavienėse namų bibliotekose, informacija žmonėms perduodama milžiniškuose sienrodžiuose (televizoriai per visą kambario sieną) ir nuolat ausyse zvimbiančiose ausinėse. Iš žmonių tiesiog brutaliai išmušamas gebėjimas savarankiškai mąstyti, turėti savo nuomonę ir kritišką požiūrį.

Intriga prasideda tada, kai pagrindinis knygos veikėjas, gaisrininkas Gajus Montegas, paskatintas kaiminystėje gyvenančios mergaitės, pradeda kelti klausimus ir žvelgti į viską iš kitos pusės. Jam pasidaro smalsu, dėl ko tos knygos deginamos, kas jose yra tokio, dėl ko valdžiai gali būti neramu.

Šis kūrinys pirmą kartą išleistas 1953 metais, tačiau net ir praėjus 60 metų, nesijaučia to "senovinės fantastikos" ataskonio, kuris kartais lieka skaitant seniau parašytas fantastines knygas. Galbūt dėl to, kad rašytojas nesileido į detalius technologijų ar aplinkos aprašymus, o rašė apie problemas, kurios, tikriausiai, darosi vis aktualesnės.

Keista, kad šios knygos nėra žymiajame 1001 knygos sąraše. Mano nuomone, ji tikrai nusipelno ten būti. Kūrinys labai primena 1984-uosius, tiesą sakant, užsimaniau ir vėl perskaityti šį legendinį Orvelo kūrinį, tik bijau, kad artimiausiu metu sunkiai atrasiu tam laiko.

Šią knygą pavyko pabaigti skaityti tik iš antro karto. Pirmą kartą perskaičiusi keliasdešimt puslapių, atidėjau ją į šalį, nes nieko nesupratau. Ilga pauzė ir ryžausi vėl paimti ją į rankas. Antras kartas nemelavo,...

Šią knygą pavyko pabaigti skaityti tik iš antro karto. Pirmą kartą perskaičiusi keliasdešimt puslapių, atidėjau ją į šalį, nes nieko nesupratau. Ilga pauzė ir ryžausi vėl paimti ją į rankas. Antras kartas nemelavo, knyga nuostabi, priverčianti susimąstyti, joje išreikštos gilios mintys.

Kelionė į švyturį turi simbolinę reikšmę, pagrindinė mintis yra knygos veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų tarpusavio santykiai. Meniškai pavaizduotas nenuilstamai lekiantis laikas ir greitai prabėgantis gyvenimas priverčia sustoti ir pagalvoti, ar spėsime pasiekti savo užsibrėžtus tikslus.

Nancy Farmer - Amerikiečių kilmės rašytoja, augusi Meksikos ir Arizonos pasienyje. Autorės gyvenimas audringas ir įdomus - baigusi mokslus daug keliavo po Indiją ir Afriką, kol ištekėji ir grįžo gyventi į Ameriką. Tai, ką...

Nancy Farmer - Amerikiečių kilmės rašytoja, augusi Meksikos ir Arizonos pasienyje. Autorės gyvenimas audringas ir įdomus - baigusi mokslus daug keliavo po Indiją ir Afriką, kol ištekėji ir grįžo gyventi į Ameriką. Tai, ką ji patyrė vaikystėje, savo kelionių metu ir grįžusi namo, atsispindi ir jos knygose. Todėl smalsesnis skaitytojas pasidomės ir autorės biografija. Nancy Farmer knygos skirtos vaikasm, vyresniesiems paaugliams ir fantastines istorijas mėgstantiems skaitytojams. Kaip rašytoj, ji yra pelnius kelias Newbery garbės premijas, tad visai verta susipažinti.

O knygos siužetas gana netikėtas. Tai istorija apie berniuką Matą, kuris gimė būdamas Opijaus šalies valdytojo, Patrono, klonas. Daugumai Matas yra žemesnis nei gyvulys, todėl vaikas nuo pat gimimo susiduria su panieka, vienatve ir atstūmimu. Tačiau Patronas, valdantis narkotikų valstiją tarp Jungtinių Amerikos valstijų ir Meksikos, Matą laiko savo amžino gyvenimo garantu. Apsuptas nužmogintų ir silpnapročiais paverstų darbininkų, Jis rūpinasi, kad berniukui nieko netrūktų, kad būtų sveikas ir aišku ne iš geriausių paskatų. Nors ir būdamas klonu, Matas randa jį mylinčių žmonių, auga nieko nepristigdamas, tačiau kai išaiškėja, ko iš jo reikia Patronui, tenka sprukti. Nors ir išsilaisvinęs iš Alarkanų dvaro, berniukas vis tiek neranda sau ramybės - jis yra toks pat kaip Patronas ir Matui teks srėbti košę, kurią užvirė narkotikų baronas. Knygoje man patiko pats berniuko personažas, tai kaip jis augo ir keitėsi, kaip pradėjo skirti gera nuo blogo - pati charakterio raida labai svarbi. Šiek tiek trikdė meksikiečių serialams būdingas dramatiškumas, tačiau jų kalbos intarpai maloniai papildė pasakojimą. O istorija įtaigi tiek,kad skaitydamas pradedi pykti ant Mato naivumo, kvailų poelgių ir tai, kaip jis save nuolat nurašo, o vėliau pučiasi. Kita vertus, šiek tiek stinga logikos aprašant ateities pasaulį, ypač ta dalis, kai jis ištrūksta iš skorpiono rūmų. O kam įdomi dar viena ateities pasaulio vizija, susijusi su narkotikų pasauliu, linkiu malonaus skaitymo.

Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys astmos priepuoliai, dabar ji - Merstono vidurinės gražuolė. Labai gaila, kad Melodė...

Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys astmos priepuoliai, dabar ji - Merstono vidurinės gražuolė. Labai gaila, kad Melodė jaučiasi apgavikė, bet tik... iki pažinties su Džeksonu.Naujokė... na, bet tai nieko nuostabaus.
Bretas - jos svajonių vaikinas. Bet šis turi labai pavydžią merginą.
Dėvi šiurkštų vilnonį kelnių kostiumą (tačiau mėgsta mini sijonėlius ir kašmyrines palaidines be rankovių).

Frenkė visą gyvenimą praleido Saleme, kita vertus, jai - tik penkiolika dienų. Frenkė tikisi užkariauti vidurinę, vaikinus ir parduotuves išvardinta tvarka. Tačiau aplinkiniai, užuot žavėjęsi jos išskirtiniu mados pojūčiu, bjaurisi šviesiai žalia jos oda. Siekdama Merstono vidurinėje pritapti prie normių, turi slėpti savo monstrišką prigimtį.

Tačiau dėl slapto bučinio Frenkė pasiryžusi surizikuoti viskuo ir ši klaida jai gali brangiai kainuoti.

Melodė ir Frenkė stengiasi savo trūkumus paversti pranašumais

Man ši knyga - parodija. Keleto dalykų. Pirmiausia psichiatrijos ir psichologijos rimtų dėdžių ir tetų perdėtai reikšmingo požiūrio į savo mokslą. Antra - religijos šiuolaikiniam vakarų kontekste. Sakyčiau, kad dabar,...

Man ši knyga - parodija. Keleto dalykų. Pirmiausia psichiatrijos ir psichologijos rimtų dėdžių ir tetų perdėtai reikšmingo požiūrio į savo mokslą. Antra - religijos šiuolaikiniam vakarų kontekste. Sakyčiau, kad dabar, naujojo dvasingumo populiarėjimo metu, šis aspektas net aktualesnis nei tuomet, kai knyga buvo parašyta, nors Amerikoje gal šie procesai ėmė suktis anksčiau.

Taip pat šaipomasi iš mūsų visuomenės normų, suvaržančių žmogų, paverčiančių jį neurotiku. Iš masių patiklumo, iš asmenybės bruožų svarbos, sakyčiau iš visko.

Rekomenduoju psichologams, psichoterapiautams, kad neužmigti. Kiekvienam - dėl įdomių idėjų.