Knyga pasakoja apie merginą Liusę, kuri mato šešėlius. Žūsta jos draugas, bet uždaroje mokykloje susipažįsta su Danieliu, kuris yra angelas. Įdomiai aprašyta ta istorija, su paslaptingomis užuominomis. Bet pabaigoje viskas...

Knyga pasakoja apie merginą Liusę, kuri mato šešėlius. Žūsta jos draugas, bet uždaroje mokykloje susipažįsta su Danieliu, kuris yra angelas. Įdomiai aprašyta ta istorija, su paslaptingomis užuominomis. Bet pabaigoje viskas susistato į vietas ir pasidaro viskas aišku. Man tokios knygos patinka. Siūlau ir kitiems.

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" tęsia Norvaišų šeimos epopėją. Pasirinkau šį žodį spontaniškai, tiesiog pasirodė, kad jis čia tinkamas. Bet nusprendžiau dar pasitikslinti, kad nebūčiau visai...

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" tęsia Norvaišų šeimos epopėją. Pasirinkau šį žodį spontaniškai, tiesiog pasirodė, kad jis čia tinkamas. Bet nusprendžiau dar pasitikslinti, kad nebūčiau visai prašovusi pro šalį. Iš Wikipedia: "Epopėja - didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių knygų, tomų, vaizduojantis istoriškai svarbius įvykius." Ir tada pagalvojau, kad "Silva Rerum" būtent tai ir yra. "Tai tam tikros epochos paveikslas, sutrauktas viename svarbiausiame įvykyje, viename žmoguje" - ir tikrai kūrinyje kalbama apie senuosius laikus (antroje dalyje konkrečiai 18 a.), puikiai kuriama to laikotarpio atmosfera ir vienos šeimos gyvenimas tuo laikotarpiu. "Naujausiųjų laikų literatūroje didelės apimties kūrinys (romanas ar jų ciklas), kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone vaizduojamas pasirinktų herojų gyvenimas" - kalbant apie abi "Silva Rerum" knygas susidaro nemaža apimtis, o pasakojama apie Norvaišų šeimą karo ir maro fone.

Turiu prisipažinti, kad pirmą knygą skaičiau tik iš smalsumo norėdama sužinoti, kuo ji jau tokia ypatinga, jog visi ją skaito. Ir nesusidariau apie ją vieningos nuomonės. O štai antroji dalis man patiko labiau. Čia radau savo taip mėgstamų detektyvinių romanų bruožų, kai viskas atrodo vienaip ir staiga apsiverčia aukštyn kojomis. Tikrai buvau įsitikinusi, kad pas Uršulę Birontienę beldžiasi jos vyras. Tačiau K. Sabaliauskaitė sumaniai pasielgė neminėdama jo vardo, tik pavardę, ir, vedžiodama skaitytoją už nosies, staiga ima pasakoti, kaip ponas Birontas mirė. Šioje knygoje daugiau nuotykių ir veiksmo: tai ir jaunimo blaškymasis po pasaulį ieškant tikrojo savęs, ir suktas planas, kaip atsikratyti dvarą užgrobusių kareivių. O dar tos intrigos dėl neištikimybės ir dėmesio trūkumo... Mano nuomone, "Silva Rerum II" turi daugiau spalvų nei pirmoji dalis.

Tarp pirmosios ir antrosios dalių yra nemažas pasakojamojo laikotarpio tarpas. Todėl iš pradžių visi veikėjai atrodo nauji, negirdėti, neregėti. Vėliau, po truputėlį, ima aiškėti jų sąsaja su jau pažįstamais veikėjais. Ir tik pačioje pabaigoje viskas galiausiai sustoja į savo vietas, kai vėl atsiranda Jono Tarvydo veikėjas, prapuolęs dar ankstyvoje pirmojo romano dalyje. Ir šio veikėjo man truputėlį gaila. Jis visą laiką buvo rūpestingas, stengėsi dėl savo meilės, net jei ji ir be atsako. O galiausiai iš jo vis tiek buvo pasišaipyta.

Perskaičiusi K. Sabaliauskaitės epopėją, į Vilniaus senamiestį nebežiūriu taip, kaip anksčiau. Dabar kiekvieną kartą juo eidama imu įsivaizduoti, kad ten vaikštantys žmonės vilki senoviniais drabužiais, o vietoje automobilių rieda arkliais kinkyti vežimai. "Silva Rerum" mane privertė į istorinius laikus pažvelgti naujai. Ne iš nešališkų istorinių šaltinių, bet iš subjektyvios to meto gyventojų pusės.

Pradžioje reiktų trumpai aprašyti turinį. Deja, ne taip lengva. Teko paskaityti kitų skaitytojų komentarus, nes perskaičiau 100 puslapių ir niekaip nesusigaudžiau, kas ten toks pasakoja. Tai veikėjai, pasirodo du - senas...

Pradžioje reiktų trumpai aprašyti turinį. Deja, ne taip lengva. Teko paskaityti kitų skaitytojų komentarus, nes perskaičiau 100 puslapių ir niekaip nesusigaudžiau, kas ten toks pasakoja. Tai veikėjai, pasirodo du - senas mokyklos mokytojas ir žmogus, panoręs sugriauti Šv. Osvaldo mokyklą. Jis įsidarbino mokykloje ir stengėsi ją sunaikinti. Jam neblogai sekėsi, nes mokyklą pažinojo gan gerai, kadangi slankiojo po ją apsimetęs mokiniu. Man įdomiausia buvo surasti motyvą. Ir priėjau išvados, kad tai pavydas, kad pats negalėjo ten mokytis. Tikrai nesveikas žmogus.

Patiko knyga, tik sunku buvo skaityti. Reikia susikaupimo. Čia ne tokia knyga, kad perskaitytum vienu prisėdimu. Skaitysiu dar kartą, kai turėsiu daugiau laiko.

Valio!!! Liko visai nedaug iki 2013 metų iššūkio įvykdymo. Tereikia aprašyti Umberto Eco knygą "Rožės vardas". Tik drįstu pastebėti, kad šiuo atveju tas "nedaug" truputi komplikuojasi, nes šio rašytojo knygos ne šiaip sau...

Valio!!! Liko visai nedaug iki 2013 metų iššūkio įvykdymo. Tereikia aprašyti Umberto Eco knygą "Rožės vardas". Tik drįstu pastebėti, kad šiuo atveju tas "nedaug" truputi komplikuojasi, nes šio rašytojo knygos ne šiaip sau kokie lengvi skaitalai, o sudėtingi meno ir mokslo kūriniai.

Knygą "Rožės vardas" - gana sudėtinga įsprausti į kažkokius konkrečius rėmus. Tai ir detektyvas, ir istorinis romanas, ir filosofinis bei religinis veikalas viename. Visi žanrai puikiai dera tarpusavyje ir tuo pačiu papildo vienas kitą.

U. Eco "Rožės vardas" nėra lengva vieno vakaro knyga. Mano nuomone, tai knyga, su kuria reikia dirbti. Minutėlę atsipalaiduoji skaitydamas ir gali praleisti kažką svarbaus. Čia turbūt kiltų klausimas - "Koks tada malonumas skaityti, jei negali atsipalaiduoti?". O atsakymas būtų paprastas - "Knygoje tiek įtampos, tiek blogos nuojautos, kad tuoj įvyks kažkas negero, tiek paslėptų užuominų, kad tai atperka greito ir lengvo skaitymo malonumą."

Knygos "Rožės vardas" veikėjų charakteriai ir veiksmo vieta tokie realistiški, kad netgi susidaro įspūdis, kad tie žmonės kažkada ištiesų egzistavo ir būtent taip kalbėjo.

Mano manymu, U. Eco knyga "Rožės vardas" turi kažkokios nepaaiškinamos galios. Laikai ją rankose ir tarsi kažkas traukte traukia versti dar ir dar vieną jos puslapį. Be abejonės, tai yra kūrinys, kuris patiks ne kiekvienam, tačiau manau, kad jis ir yra skirtas skaityti ne bet kam.



Žydrūnė

Knyga gera ir viršelis patrauklus, bet.... Esu perskaičius ne vieną šios autorės, šios serijos knygų ir jau kaip ir nebesinori jų daugiau. Per daug tų visų karalių ir karalienių, kurie dėl sosto padarytų bet ką. Bet jei...

Knyga gera ir viršelis patrauklus, bet.... Esu perskaičius ne vieną šios autorės, šios serijos knygų ir jau kaip ir nebesinori jų daugiau. Per daug tų visų karalių ir karalienių, kurie dėl sosto padarytų bet ką. Bet jei kas nori gražių, vaizdingų aprašymų, istorinių faktų apie Angliją, jos karūnos istoriją, prašom, skaitykite ir siūlykite kitiems.

Knygos, paremtos tikrais istoriniais faktais, mane žavi. Žavi ir gyvenimiški aprašymai. Visą romaną skaičiau neatsitraukdama, negalėjau atsistebėti žmonių žiaurumu. Ačiū dievui, kad tai vyko labai seniai ir mūsų...

Knygos, paremtos tikrais istoriniais faktais, mane žavi. Žavi ir gyvenimiški aprašymai. Visą romaną skaičiau neatsitraukdama, negalėjau atsistebėti žmonių žiaurumu. Ačiū dievui, kad tai vyko labai seniai ir mūsų amžiuje to lyg ir nėra, nors....dabar kitokie žiaurumai vyksta, deja. Nežinau ar norėčiau antros dalies. Turbūt kol kas ne.

Tai knyga apie paslaptis, kurios prasidėjo Romos laikais, Kristaus gyvenimo metais, ir tęsėsi iki Šaltojo karo pabaigos. Įvykių sūkuryje atsiduria Arielė Ben, kuriai po pusbrolio mirties turi atitekti senoviniai rankraščiai....

Tai knyga apie paslaptis, kurios prasidėjo Romos laikais, Kristaus gyvenimo metais, ir tęsėsi iki Šaltojo karo pabaigos. Įvykių sūkuryje atsiduria Arielė Ben, kuriai po pusbrolio mirties turi atitekti senoviniai rankraščiai. Pradeda aiškėti šeimos paslaptys.



Šios knygos žavumas tame, jog žadama didžiulė paslaptis, apie kurią įtaria daugelis, pavyzdžiui, Jėzaus mokiniai, Romos imperatoriai Kaligula, Neronas, netgi pats Adolfas Hitleris, tačiau knygos autorė nieko neišduoda, netgi dar labiau pakursto intrigą. Pagrindinės veikėjos Arielės gyvenime, tiksliau jos giminės istorijoje, taip pat nestinga paslapčių, kurios viena už kitą baisesnės.



Taigi, skirtingi laikmečiai, vis nauji veikėjai toje pačioje "didžiojoje paslaptyje", kuo galima pasitikėti, o kuo ne - viskas atsiskleis tik pačioje knygos pabaigoje. Knygos minusas tas, jog gana painūs tarpusavio giminysčių ryšiai, persipynę su legendomis ir kitais pasakojimais, kur, kieno ir koks vaidmuo istorijose. Kita vertus, nebūtų painiavos, nebūtų ir viso smagumo atsiskleidus visoms paslaptims knygos gale.

"...Jis mėgo tokį gyvenimą, atšiaurią arktinę žiemą, kurčią tylą, gūdžias bekraštes sniego lygumas, kurių dar nebuvo mindžiusi žmogaus koja. Aplink stūksojo apledijusios, bevardės, žemėlapyje nežymėtos kalnų...

"...Jis mėgo tokį gyvenimą, atšiaurią arktinę žiemą, kurčią tylą, gūdžias bekraštes sniego lygumas, kurių dar nebuvo mindžiusi žmogaus koja. Aplink stūksojo apledijusios, bevardės, žemėlapyje nežymėtos kalnų viršūnės. Kiek užmatė akis, tykiame slėnių ore niekur nebuvo matyti kylančio medžiotojų stovyklavietės dūmelio. Vienų vienas ėjo jis šiomis tyliomis, niekam nežinomomis platybėmis. Vienišumas jo neslėgė. Jis mėgo kasdieninį triūsą, vilkšunių riejimąsi, stovyklos rengimą ilgoje sambrėškoje, žvaigždžių mirgėjimą aukštybėse ir prašmatniai žėruojančią šiaurės pašvaistę. "
Jau neprisimenu kada paskutinį kartą skaičiau Džeką Londoną, pamiršau tą jausmą kai užverčiant knyga peršti, maudžia širdį, nes žinai, kad knyga davė tau kažką neįkainojamo, privertė išgyventi visą gamą jausmų - jaudulį, nerimą, liūdesį, džiaugsmą, kurių žinai taip lengvai nepamirši, o kaskart tą knygą prisiminęs, nekantrausi perskaityti iš naujo. Todėl labai nekantravau pagaliau pagriebti "Smoką Belju" , nes Džekas Londonas sukelia man būtent tokius jausmus.

Amerikiečių rašytojas Džekas Londonas šįkart nukelia mus į atšiaurią, laukinę arktį ir parodo kaip greitai žmogų keičia gamta.
Pagrindinis knygos veikėjas Smokas Belju - tinginys, egocentriškas, greičiau berniukas, o ne vyras iškeliauja į tolimąją aukso karštligės apimtą Aliaską. Kur jis iš naujo atranda save, tikrąsias gyvenimo vertybes, nuoširdžios draugystės, bei moters meilės galią. Kur stos į kovą su pavojais ir dės visas jėgas stengdamasis pažaboti šį laukinį kraštą ir paversti jį namais.

Šią knygą rekomenduočiau perskaityti tiems kurie nori pakeisti gyvenimą, save. Perskaitykit ir išdrįskit. Pabandykite, tik tiek mes tegalime padaryti. Sekmės.

Skaičiau šią knygą labai ilgai, po truputį, po gabaliuką. Kartais ši knyga pakerėdavo, kartais norėdavosi ją mesti šalin. Kiekvienas šios knygos puslapis, kiekvienas sakinys persmelktas artėjančios tragedijos nuojautos,...

Skaičiau šią knygą labai ilgai, po truputį, po gabaliuką. Kartais ši knyga pakerėdavo, kartais norėdavosi ją mesti šalin. Kiekvienas šios knygos puslapis, kiekvienas sakinys persmelktas artėjančios tragedijos nuojautos, tokio trapumo, kad, atrodo, nuo neatsargaus žingsnelio vaizduojamas pasaulis suskils kaip plonas ežero ledas. Ir kartu pasakojimas atrodė toks tikras, kad net gąsdino.

Arundhati Roy pasakoja liūdną indišką pasaką apie prarastą vaikystę bei pražudytą meilę. Apie akimirksniu galintį pasikeisti pasaulį. Dvynukai Rakelė ir Esthapenas, vienos sielos vaikai, besidžiaugę vaikyste žaliame Indijos kaime, sulig drugelio sparno virptelėjimu praranda namus, mamą bei vienas kitą. Belieka tik persekiojantys prisiminimai, po 23 metų sugriuvusius žmones parvedantys į griūnančius namus. Kad galėtų iš naujo mokytis ką mylėti. Ir kaip. Ir kiek.

Visa knyga alsuoja Indija, jos kvapais, garsais, spalvomis, šviesa, žeme ir vandeniu, paukščiais ir vabzdžiais, kultūra ir papročiais. Tuo nesuvokiamu indišku chaosu. Atrodo, kad visa aplinkui gyva - kvapai, garsai, gamta, daiktai patampa lygiaverčiais kūrinio veikėjais. Tyla čia ropoja sienomis, kvapai slepiasi sunkiose užuolaidose, sena valtis išleidžia šaknis, o mažas voriukas tampa meilės tvirtumo įrodymu. Atrodytų, smulkmenos, mažmožiai, bet tokie svarbūs. Ir dažnai mielesni už šio pasakojimo žmones - vienišus, nelaimingus ir perdėtai prietaringus.

Kūrinyje daug indiškų temų - kastų problemos, žlugdanti žmonių nelygybė, komunizmo plitimas, kultūros ir gamtos niokojimas, vakarietiškos kultūros invazija, moterų teisių problemos. Visos jos kartu vienaip ar kitaip atveria duris tragedijai, apnuogina žmogaus nuodėmes ir nepakantumą.

Tai nėra lengvai parašyta knyga, praeitis čia susipina su dabartimi, kiekvienas sakinys reikalauja atidumo, pasakojamos istorijos iš pirmo žvilgsnio nelimpa, o mintis ima pabėga. Neįprasta ir kartu kerinti šio kūrinio stilistika - trumpučiai ir be galo tikslūs sakiniai, atbulai pasakojamas tekstas, į vieną suklijuoti skirtingi žodžiai. Ir niekur negirdėti palyginimai bei metaforos. Be galo gražūs ir taiklūs. Laiku ir vietoje.

"Mažmožių dievas" pirmaisiais puslapiais nesužavėjęs, keliaujant į kūrinio gelmę, pamažu pakeri. Ir tik užvertęs knygą supranti, kad perskaitei ypatingą kūrinį. Jautrų, gilų, liūdną. Pamažėle susitaikai su netekties ir trapumu dievu, pasiskolini nepaprastą jo idėją.... Mažmožių dievas išmoko vertinti kiekvieną akimirką. Nes rytoj ant drugelio sparnų gali atskristi nelaimė.

"Benedikto slenksčiai" mane traukė, nes norėjau paskaityti ką čia rašo lietuvė, o dar apie jauną žmogų, išgyvenanti sunkumus. Juk ir man tai aktualu. Tokių minčių vedina įtraukiau knygą į privalomų perskaityti...

"Benedikto slenksčiai" mane traukė, nes norėjau paskaityti ką čia rašo lietuvė, o dar apie jauną žmogų, išgyvenanti sunkumus. Juk ir man tai aktualu. Tokių minčių vedina įtraukiau knygą į privalomų perskaityti sąrašą. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad nesigailiu. Autorė tikrai moka rašyti, aiškiai ir labai gražiai dėstyti mintis. Rašyti apie tai kas aktualu ir šiandien, nors veiksmas vyksta ne šiomis dienomis, o kokius 10 metų atgal, jau yra talentas. Taip pat knygoje gvildenama daug temų, tokių kaip: motinos ir sūnaus santykių tema (mažąjį Benutį mama paliko visai vaiką, bet jis visą gyvenimą troško jos buvimo šalia, jos padrąsinančio, patariančio ir besididžiuojančio žvilgsnio); tėvo ir sūnaus santykių tema (Benediktą motina paliko tėvui, kuris gyveno skurdų viengungišką gyvenimą ir su vaikais nemokėjo elgtis. Tačiau tai nesutrukdė jam tapti nuoširdžiu, pasiaukojančiu tėvu, kuris Benediktui kėlė didžiulę meilę ir dėkingumą). Tai pat išskirčiau vyro ir moters temą (Benedikto santykiai su Vega, Svieta); jauno žmogaus akivaizdos su mirtimi tema (Benedikto draugo mirtis, dėl kurios jis ilgai kaltino save), gamtos ir žmogaus santykio temą (Vėdrynų kaimas - Benedikto vaikystės namai, kuriuose gyveno su tėčiu). Taip ir keliauji skaitydamas šią knygą, po žingsnelį, po slenksčiuką. Juk ir mes savuosius gyvenimus galime suskirstyti į slenksčius, gyvenimo etapus, kuriuose įvyko tam tikri reikšmingi įvykiai. Knygą tikrai rekomenduoju ir ne tik jaunam žmogui. :) O pati dar norėčiau pabendrauti su šios autorės kūryba, todėl svajoju, kad man kur nors panosėj pasimaišys "Kvėpavimas į marmurą".


Leidimas: Alma littera, 2009 m.
Puslapių skaičius: 224
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos
Mano įvertinimas: 5/5