Apie holokaustą teko skaityti daug. Iš mano skaitytų knygų "Tamsa ir partneriai" išsiskiria žmogaus bejėgiškumu prieš save patį - savo puikybę, savo baimę, savo neveiksnumą.




Irvinas D. Yalomas vienoje iš savo knygų...

Apie holokaustą teko skaityti daug. Iš mano skaitytų knygų "Tamsa ir partneriai" išsiskiria žmogaus bejėgiškumu prieš save patį - savo puikybę, savo baimę, savo neveiksnumą.




Irvinas D. Yalomas vienoje iš savo knygų trumpai pasakoja apie psichoterapinės grupės dalyvį fotografą, kuris gyvenimą stebi ir fiksuoja, pats jame nedalyvaudamas. Ryškiausiai tai matoma per paties dalyvio sapną, kuomet jis, matydamas skęstantį savo vaiką, stengiasi tai užfiksuoti, užuot tą vaiką traukęs.



Panašiai atrodo ir pagrindinis romano veikėjas - jis nedalyvauja kare, jis jį stebi. Taip, jis baisisi, taip, jam gėda, taip, jam baisu, kad vieną dieną jis irgi atsidurs kitoje griovio pusėje. Ir jis nieko nedaro, net gautų nurodymų - nufotografuoti mirties siaubą, kad tai būtų menas, ne dokumentika - jam nepavyksta įvykdyt, jis tik spragsi ir nemato nuotraukos.



Patys pasakojimai irgi primena nuotraukas - čia Vincentas su Judita, čia pagautas ir beveik sušaudytas, čia pas Menininką, čia prie sušaudytų žydų, čia vėl pas Juditą. Erdvė tarp nuotraukų palikta tuščia, kaip ir tuščios būna albumų paraštės, sugeriančios viską, kas netilpo į akimirką, ir belika tik spėliot, kokie jausmai, mintis ir veiksmai liko už kadro.

Sėdžiu ir rymau, galvodama ką norėčiau parašyti apie šią knygą. Nes kažkodėl tai norisi rašyti apie save :) Galbūt dėl to, kad lankau meno terapiją, ir knygoje Jurgos aprašomus procesus labai gerai suprantu, esu ne...

Sėdžiu ir rymau, galvodama ką norėčiau parašyti apie šią knygą. Nes kažkodėl tai norisi rašyti apie save :) Galbūt dėl to, kad lankau meno terapiją, ir knygoje Jurgos aprašomus procesus labai gerai suprantu, esu ne kartą pati patyrusi ir išgyvenusi tam tikras situacijas, vedimus, ženklus ir t.t. Todėl ją perskaičiau su pasimėgavimu, kaip gerą knygą tarp romano ir dvasinės literatūros pradžiamokslio :)

Nors ant knygos viršelio parašyta: "Tikra istorija apie meilę vyrui, kuris mylėjo mane... ir dar vieną." Man labiau ši knyga apie Jurgos kelio pradžią savęs, savo laisvės link. Tai knyga, o gal net šioks toks savotiškas mažytis vadovėlis - kaip atsiimti savo gyvenimą SAU. O MB įrankis, kurio "pagalba" tai ir įvyko.


"Dabar jau nuoširdžiai tikiu, kad jei Jo prašai, visada gausi. Jis klausosi mūsų kiekvieną sekundę ir kiekvieną milisekundę. Jis tik ir laukia, kada mes pagaliau nuoširdžiai paprašysim, ir Jis galės padėti. Be prašymo Jis nelinkęs daug dalyti, nes liks nesuprastas bendradarbiavimo kelias. Mes turim padaryti veiksmą, kurio reikia, kad Jis turėtų galutinį rezultatą. Kad gautume galimybę veikti, mes turim paprašyti rezultato, kuris lygus mūsų norui. Tada Jis apsidžiaugęs viską duoda ir atlieka veiksmus mūsų rankomis."

Gražaus ir gero laiko su šviesia knyga. Man jis toks ir buvo :)

"Vytautas Didysis - nuo bėglio iki monarcho" tai trečioji serijos dalis. Tarsi atgyja Vytautas Didysis, Lietuvos monarchas kai kuriuose šaltiniuose netgi lyginamas su Cezariu ar Aleksandru Didžiuoju. Knygoje pinasi pačio Vytauto...

"Vytautas Didysis - nuo bėglio iki monarcho" tai trečioji serijos dalis. Tarsi atgyja Vytautas Didysis, Lietuvos monarchas kai kuriuose šaltiniuose netgi lyginamas su Cezariu ar Aleksandru Didžiuoju. Knygoje pinasi pačio Vytauto gyvenimo ir valdymo istorija, jo tėvų žudikų paieška, lenkų bajorų ir kryžiuočių ordino intrigos ir t.t. Knygoje aprašyti dviejų pusbrolių, Vytauto didybė ir galia, bei Jogaila, Lenkijos karaliumi, ilgainiui tapusio visiškai priklausomu nuo bajorų, likimai. Galingo Vytauto valdymas priverstas žlugti, vienintelis sūnus buvo nužudytas vos gimęs, dukra ištekinta už Maskvos kunigaikščio.

Knyga patiko, nors pirmoji serijos dalis "Mindaugas - karališkasis kraujas" patiko labiau.

Esu pasmerkta išdavikė... Turėsiu mirti, nors tik pradėjau gyventi.

Sveiku protu nesuprantamas tėvų šaltumas, nes jie tikėjosi berniuko. Tėvų valdžios ir garbės troškimas jauną merginą pavertė politinių intrigų...

Esu pasmerkta išdavikė... Turėsiu mirti, nors tik pradėjau gyventi.

Sveiku protu nesuprantamas tėvų šaltumas, nes jie tikėjosi berniuko. Tėvų valdžios ir garbės troškimas jauną merginą pavertė politinių intrigų kaline. Nesulaukę taip laukto ir tikėto paveldėtojo tėvai pasinaudoja Džeine ir ištekina už nemylimo, kad taptų karališkosios šeimos nariais. Jauna protestantė mergina dar tik pradėjusi gyventi, mėgstanti knygas, gabi mokslams, sulaukusi vos šešiolikos metų pasmerkta mirčiai, kai į sostą įžengia tikroji paveldėtoja.

Iš tikrųjų knyga labai panaši į Philippa Gregory knygas, Bet labai labai patiko.

Vieno žmogaus gyvenimas po vampyro įkandimo - virsmas, mokymai, naujas pasaulio suvokimas, susižavėjimai, nuopuoliai, susitaikymas. Kartu tai ir savotiška Pelevino pasaulio atsiradimo/sukūrimo interpretacija. Vampyrai - mažieji...

Vieno žmogaus gyvenimas po vampyro įkandimo - virsmas, mokymai, naujas pasaulio suvokimas, susižavėjimai, nuopuoliai, susitaikymas. Kartu tai ir savotiška Pelevino pasaulio atsiradimo/sukūrimo interpretacija. Vampyrai - mažieji pasaulio dievai išvedę žmogų, kad šis gamintų bablosą, kuriuo jie minta. Žmonijai įdiegtos vertybės ne kas kita kaip papildomas generatorius didinantis babloso gamybą. Viskas. Tai vienintelė mūsų paskirtis ir viso mūsų gyvenimo prasmė. Visa kita tik šalutinis produktas. Mes kaip karvės, kurios ganomos saulėtoje pievoje, šeriamos šviežia žole ir šienu, girdomos gaiviu vandeniu tik tam, kad duotume daugiau pieno.

Dabar jau sunku rašyti kažką apie Ruth Rendell knygą "Vaikeliai girioje", nes ją perskaičiau jau prieš kurį laiką, o ir pačios knygos neturiu netoliese. Tačiau geras įspūdis vis dar išliko, kaip ir įdomiausios...

Dabar jau sunku rašyti kažką apie Ruth Rendell knygą "Vaikeliai girioje", nes ją perskaičiau jau prieš kurį laiką, o ir pačios knygos neturiu netoliese. Tačiau geras įspūdis vis dar išliko, kaip ir įdomiausios citatos, kurias jau įpratau nusirašyti skaitydama knygą.

Šią knygą pavadinčiau klasikiniu detektyvu - būtent tokiu, kokie man patinka. Čia viską tiria policijos atstovai, o ne kažkokie pernelyg byla susidomėję prašalaičiai, patys netgi vengiantys policijos. O gal man tiesiog patinka britiškas detektyvų stilius, juk tarp mano mėgstamiausių autorių yra ir detektyvų karalienė Agatha Christie. Tokie detektyvai verčia labai atidžiai skaityti, sekti kiekvieną veikėjų žingsnį ir bandyti atspėti paslaptis anksčiau už juos.

Jaučiausi artima šios knygos veikėjams. Ar kada nors susimąstėte, kokius daiktus pirmiausiai gelbėtumėte, jei jūsų būstui grėstų apsėmimas? Turbūt pirmiausiai dokumentus - tai logiška. O paskui? Kompiuterį, televizorių, kitą materialiai brangų turtą? O gal priešingai? Turtą, kuris neįkainojamas pinigais? Taip pasielgė ir vyriausiasis inspektorius Veksfordas, pasirinkęs perkelti knygas, paveikslus ir žmonos mamos stalelį. [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 20-21 psl.] Bet knyga, aišku, ne apie tai. Nors potvynis čia vaidina svarbų vaidmenį.

O kad jau pradėjau nuo savo ir veikėjų panašumo, tai dar šiek tiek pratęsiu šią temą. Dabar - apie laidotuvių tradicijas. "Kiek žmonių žino, kad nebūtina ir įstatymai neliepia kalbėti niūriai monotoniškų maldų ir giedoti giesmių <...>, jei pats esi netikintis, o ir velionis netikėjo? Visi čia susirinkusieji bažnyčioje nesilankę metų metus. <...> Visiems būtų kur kas geriau, jei Džoanos Troj kūną kremuotų, o paskui draugai ir šeimos nariai ramiai susirinktų jos paminėti." [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 242-243 psl.] Suprantu, jei velionis buvo tikintis, tai galima visa tai daryti jo atminimui, taip jį pagerbti. Bet jei ne, tai kodėl žmonės taip elgiasi? Kokia to prasmė?

"Vaikeliai girioje" pasakoja, kaip grįžę po kelionės tėvai neranda namuose savo vaikų. Mama iš karto pagalvoja, kad jie nuskendo vienoje iš potvynio apsemtų vietų. Bet kuo toliau, tuo ši idėja atrodo labiau neįtikėtina. Vaikus prižiūrėjusi moteris niekur nelįsdavo iš namų, jei būdavo blogas oras, ir visur važiuodavo automobiliu, o vaikai puikiai mokėjo plaukti. Dingimas užmena daug mįslių, kurias po truputėlį narplioja inspektorius. Paslaptis būtų išspręsta daug greičiau, jei visi žmonės būtų sąžiningai padėję policijai ir netrukdę jos darbui. Juk jei savo valdoje randi lavoną, tai turėtum pranešti. Jis pats niekur neišgaruos, o pati situacija kuo toliau, tuo sudėtingesne taps. Arba jei žinai, kur yra dingę vaikai, tai tikrai nesamdai privataus detektyvo jų ieškoti ir taip klaidinti policijos.

Pabaigai norėčiau pasidalinti man labiausiai patikusiu sakiniu iš šios knygos. Jis labai paprastas, bet puikiai atskleidžia norimą išsakyti mintį. "Jam buvo aišku, ką jis įdedąs: pinigus, draugiją, pinigus, paklusnumą, pinigus, nuolatines nuolaidas patiriant spaudimą, o ką įdeda Šarona?" - štai taip apie savo santykius su mergina svarsto vaikinas. [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 347 psl.]

Ruth Rendell knyga "Vaikeliai girioje" parašyta paprasta, bet vaizdinga kalba. Veikėjų charakteriai įdomūs ir gerai perteikti. Taip pat galima rasti sakinių, kurie verčia susimąstyti apie šiuolaikinę kultūrą ir apie tai, kas yra teisingi poelgiai vienu ar kitu atveju. O ir pasakojama istorija yra įdomi, su netikėta pabaiga.

Žavus apsakymas apie leukemija sergančią merginą . Apie Tesą Skot , tokią pat kaip ir mes , tik truputėlį kitokią . Apsakymas apie tai , kad net sirgdamas nepagydoma liga tu nori ne tik mirti , galuotis skausmu ir sulaukti...

Žavus apsakymas apie leukemija sergančią merginą . Apie Tesą Skot , tokią pat kaip ir mes , tik truputėlį kitokią . Apsakymas apie tai , kad net sirgdamas nepagydoma liga tu nori ne tik mirti , galuotis skausmu ir sulaukti paskutiniųjų - apsakymas apie tai kaip tu nori gyventi ir netempti paskutinio laiko. Tesa susirašo sąrašą dalykų , kuriuos nori padaryti prieš mirštant , ir netrukus imasi jų vykdyti. Saraše - seksas , narkotikai , taisyklių pažeidimas . Pakeliui į amžinybę , ji sutinka vaikiną . Savo kaimyną , kurį mėgdavo stebėti pro langą gulėdama lovoje .O kas toliau , visi žinote - meilė .

Knyga žavi tuo , kad jau pirmuose puslapiuose esti veiksmo . Jau per pirmus 20 puslapių jį įvykdo pirmajį sąrašo punktą , ir taip knyga įtraukia į valandas neatsitraukiant nuo jos , pakol pasieksi paskutinį puslapį .

Yra truputį minusų - ne visiškai aiškiai kurtas Tesos charakteris . Iki galo jo nepavyko suprasti. Drovi - kovotoja - drąsi - pašėlusi - atstumianti . Įvykiai labai skubinti. Kartkartėmis atrodydavo , kad autorei tuoj pasibaigt tušinukas ir ji skuba užbaigti knygą .

Nuo pirmų puslapių buvo aišku kaip knyga baigsis , bet net žinant kaip knyga baigsis , ji neleido atsitraukti. Pabaiga sujaudino širdį . Ji pradėjo drebėti ir žodžiai vis geso , geso ,geso ,kol teko užversti knygą . Ji baigėsi . Smarkiai plakė širdis kol atsikvėpiau , ir vėl teko nusileisti į realybę , palikus Tesą mirti knygos puslapiuose.

Bendras įvertinimas : 8,5 / 10 . Rekomenduoju paskaityti , gal šiektiek pamatysite , kad ištiesų nereikia skubėti gyventi , pakol tavo dienos nesuskaičiuotos brūkšniukais virš lovos.

Pasiėmusi Žiulio Verno knygą Archipelagas ugnyje iš karto prisiminiau savo senelį. Jis ištisas naktis skaitydavo Žiulio Verno romanus. Tikriausiai jį rašytojo kūriniai žavėjo tuo, kad iš jų galėjo daug ko išmokti...

Pasiėmusi Žiulio Verno knygą Archipelagas ugnyje iš karto prisiminiau savo senelį. Jis ištisas naktis skaitydavo Žiulio Verno romanus. Tikriausiai jį rašytojo kūriniai žavėjo tuo, kad iš jų galėjo daug ko išmokti ir skaitydamas galėjo keliauti po įvairias pasaulio šalis.



Romane veiksmas vyksta 1829m., kai Graikija kovojo už savo nepriklausomybę. Tiesą pasakius knygos pradžia manęs nei kiek neįtraukė, nes jaučiausi taip lyg skaityčiau mokslinį straipsnį ar enciklopediją. Knygos pradžioje buvo aprašomos įvairios laivų dalys, laivų tipai, jūros, įlankos bei salos. Tačiau skaitant knygą toliau atsirado daugiau veiksmo bei veikėjų, kurių įdomūs charakteriai bei istorijos sudomino.



Taigi, knygoje aprašoma kova už Graikijos nepriklausomybę bei Archipelago salyno jūroje siaučiantys piratai, kurie ne tik grobsto prekybinius laivus, bet ir prekiauja belaisviais vergais. Pagrindiniai šios knygos veikėjai yra Hadžina Elizuno - turtuolio dukra bei Anri d' Albarė - jaunas prancūzų karininkas. Šie jaunuoliai įsimyli vienas kitą ir ruošiasi tuoktis, tačiau klastingasis piratas Nikolas Starkas sumaišo visas kortas todėl įsimylįjaliai turi kovoti prieš Nikolą Straką ir visus piratus, kad sugrąžintų ramybę Archipelago jūros salynams, Graikijos nepriklausomybę bei patys būtų laimingi. Knygos pabaigoje įvyksta didžiausia kova tarp gėrio ir blogio, kuri nulemia visų veikėjų ateitį.

Ar matai aplinkinių akyse pilkėjančias besiraitančių dūmų juostas? Ar tavo akyse žmonių veidai virsta plikomis kaukolėmis? Ne? Tai tu laimingas. Arlenas tai matė. Jo gyvenimas dėl to tapo daug sudėtingesnis.

Ar patikėtum...

Ar matai aplinkinių akyse pilkėjančias besiraitančių dūmų juostas? Ar tavo akyse žmonių veidai virsta plikomis kaukolėmis? Ne? Tai tu laimingas. Arlenas tai matė. Jo gyvenimas dėl to tapo daug sudėtingesnis.

Ar patikėtum žmogumi, kuris tau sako kad mirsi? Žmonės juo netikėjo. Žmonės laikė jį bepročiu. Ilgainiu Arlenas nustojo apie tai kalbėti, bet išvydęs dūmus akiduobėse jo veidas persikreipdavo.

Polas išvengė mirties. Nes patikėjo... Jaunuolio gyvenimas pakrypo kita linkme. Tačiau ar nepasigailės Polas nesėdęs į mirties traukinį ir paklausęs Arleno?

Intriguojanti siaubo istorija...

Kiekvienas iš mūsų savyje saugoja savo "daiktų mišką". Kiek būtų parašyta romanų, jeigu savo gyvenimo istorias užrašytumėme? Liūdnų ir linksmų, dramatiškų ir komiškų... Bibliotekų lentynos lūžtų nuo...

Kiekvienas iš mūsų savyje saugoja savo "daiktų mišką". Kiek būtų parašyta romanų, jeigu savo gyvenimo istorias užrašytumėme? Liūdnų ir linksmų, dramatiškų ir komiškų... Bibliotekų lentynos lūžtų nuo įspūdingiausių "silva rerum". Jono Motiejaus gyvenimas pilnas tragedijų ir nusivylimų, abejonių ir kančios, tačiau šalia visada yra džiaugsmas, meilė ir pagarba. Visus savo gyvenimo įvykius jis įamžina prosenelių, senelių, o dabar ir savo likimo knygoje. Istorinių įvykių sukūryje skaitome bajoro šeimos dienoraštį.

Knygos turinys primena senųjų lietuvių rašytojų (J. Avyžiaus, Žemaitės, Šatrijos Raganos) romanus. Tik rašymo stilius čia labai savitas, sakyčiau, net šiek tiek varginantis. Po dienos darbų ilgai tokios knygos nepaskaitysi: ilgi sakiniai migdo ;)

Perskaitęs knygą, susimąstai: "O kaip atrodytų tavo "Silva rerum?". Kokiomis spalvomis ji būtų nuspalvinta? Ką pasakytų ją perskaitęs? Perskaityk šį romaną - susimąstysi apie savo gyvenimą.