"Kiekviena šeima turi savo istoriją. Man patinka, kai tos istorijos išrašytos smėlyje, o ne granite iškaltos. Tada jas galima pakeisti. Palaidoti melą ir pasilikti tiesą. Tada galima judėti į priekį." Tai paskutinės knygos...

"Kiekviena šeima turi savo istoriją. Man patinka, kai tos istorijos išrašytos smėlyje, o ne granite iškaltos. Tada jas galima pakeisti. Palaidoti melą ir pasilikti tiesą. Tada galima judėti į priekį." Tai paskutinės knygos "Mūsų melas" eilutės, kurios man labai patiko, nes yra prasmingos.
"Mūsų melas" - puiki knyga, kurioje neatkartojama šeimos drama nuolat priešpastatoma pagrindinėms knygos herojėms, tarsi primindama joms apie lūkesčius, neišsipildžiusias svajones ir patirtus išgyvenimus dėl žiauriai nužudytų tėvų. Rebeka ir Maja - ne tik sesutės, bet ir puikios gydytojos. Anksti netekusios tėvų, atrodo, kad buvusios artimos, bet turinčios ir paslapčių, kurios aitrina praeities įvykius, atveria naujas žaizdas širdyje. Nenutrūkstamas seserų ryšys tarsi spalvotų siūlų kamuoliukas, - susivyniojęs iš meilės, melo, ilgesio, baimės, ryžto ir begalinio troškimo. Tai tarsi užburtas ratas, iš kurio nesinori ištrūkti, nes jis plečiasi ir į savo vidų priima visus tuos, kuriuos myli, kurie tau svarbūs ir į kurį, žinai, kad bus priimti tie, kuriems ten verta būti.

Pirmąją istoriją pasakoja Katinas. Murklys vardu. Ambicingas. Imlus mokslui ir menui, tačiau drauge ir siaubingai siaurų pažiūrų. Išpuikėlis. Savimyla. Filisteris (chi, knyga išmokė naujo žodžio!). Ir vis dėlto toks...

Pirmąją istoriją pasakoja Katinas. Murklys vardu. Ambicingas. Imlus mokslui ir menui, tačiau drauge ir siaubingai siaurų pažiūrų. Išpuikėlis. Savimyla. Filisteris (chi, knyga išmokė naujo žodžio!). Ir vis dėlto toks patrauklus personažas, kad, skaitant jo ironišką ir labai žmogiškąją-būtį-mėgdžiojančią-tačiau-drauge-ir-aršiai-ją-kritikuojančią autobiografiją, dažnai pagaudavau save besišypsančią. Niekada iki tol nebuvau pagalvojusi, kad katinai dalyvauja manieringuose susirinkimuose, peštynės iš tiesų būna elegantiškos dvikovos (su sekundantais netgi!),o pavasario naktimis trukdantys miegoti jų ausį rėžiantys kniauksmai už lango iš tiesų yra gražiausios, prasmingiausios baladės!

Skaityti buvo keista, tiesą pasakius. Nori nenori pasirenki, kuri istorija labiau verta dėmesio. Jei iš pradžių žavėjausi Murklio pasakojimo maniera, antrąją istoriją tik permesdavau akimis, romano viduryje viskas apsivertė - išpuikęs katinas prarado kone visą mano dėmesį ir nebegalėjau atsitraukti nuo dvaro intrigų. Žinojau, kad autorius nebespėjo išbaigti savo didžiojo romano, tačiau vis tiek nusivyliau tuo, jog beprotiškai susidomėjus tuo, kas vyksta, pabaiga paliko daugiau klausimų nei atsakymų.

Aplodismentai tam, kas kūrė dizainą ir maketavo - tiesiog dievinu knygos apipavidalinimą - tai buvo viena tų knygų, kurias ne tik malonu varyti, bet ir lengva ir gera (iš techninės pusės) skaityti. Tiesa, paliktos korektūros klaidos lyg su adatėlėm (o gal katino nagučiais?) badėsi.

Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu sakiniu tai manau jis būtų daugmaž toks - tai knyga, skirta paaugliams ir jaunuoliams, apie dviejų jaunų, bet gyvenimo išbandymų užgrūdintų žmonių meilę, tą tikrąją,...

Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu sakiniu tai manau jis būtų daugmaž toks - tai knyga, skirta paaugliams ir jaunuoliams, apie dviejų jaunų, bet gyvenimo išbandymų užgrūdintų žmonių meilę, tą tikrąją, nepamirštant meilės gyvenimui, iki paskutinio atodūsio.

Knygų apie ligas, ir tuo labiau mirtinas yra tikrai nemažai. Vienos labiau lėkštos, kitos mažiau, o trečios tos, kurios įsimeni, kurias nusėda į atmintį. Ši, bent mano atveju, žinau ilgam neišliks, jau dabar blėsta įspūdžiai (o praėjo vos daugiau nei savaitė!). Tikriausiai peršokau tą amžių, kuomet paaugliška meilė išspausdavo ašarą, o ką jau kalbėt apie mirtinų ligonių meilę! Jei būčiau skaičiusi prieš gerus 5-6 m. manau būčiau plūdusi ašarų upeliais. O dabar skaitant didelių emocijų knyga man nesukėlė. Neesu beširdė man tikrai buvo gaila Ogasto ir Heizelės dėl tokios jų lemties. Abiejų santykiai aprašyti gražiai, idiliškai - liga nustumiama į užkulisius, o scenoje visu gražumu sušvinta Meilė. Bet visgi šiek tiek per saldu. Pasigedau paaugliško maištavimo, trūko realizmo.

Kaip sakoma - kiekvienai knygai perskaityti yra savas laikas, šiai mano laikas matyt jau buvo praėjęs :) Bet jūs skaitykit, išgyvenkit, įsijauskit.



Vertinimas 3/5

Visai nesenai atrasta Tess Gerritsen romantinių trilerių niša, paskatino perskaityti nei kiek nenusileidžiantį šią autorę išgarsinusiems "Donorui", "Chirurgui", "Pameistriui" ar "Lediniam šalčiui" - kišeninio tipo romaną...

Visai nesenai atrasta Tess Gerritsen romantinių trilerių niša, paskatino perskaityti nei kiek nenusileidžiantį šią autorę išgarsinusiems "Donorui", "Chirurgui", "Pameistriui" ar "Lediniam šalčiui" - kišeninio tipo romaną "Liudininkas'. Nors čia ir nesutikau pamėgtų detektyvės Džeinės Ricoli, teismo ekspertės Moros Ailz, bet naujieji veikėjai mielai vedėsi šiurpiais ir paslaptingais galimos stambios aferos pėdsakais. Paslaptingi "Vitarek" kompanijoje atliekami eksperimentai, kuriantys galingą ir pavojingą virusą, galintį nusinešti daugelio žmonių gyvybes.
Ar pavyks bebeimiui Vitorui Holandui pergudrauti "Vitarek" apsaugos sistemą ir patekti į šią paslaptingą laboratoriją ir ar pavyks apsaugoti žmoniją nuo didelio masto epidemijos? Ir kaip jau ne pirmąjį kartą Viktorui padės grimo meistrė Ketė bei jo studijų laikų draugai, - sužinosite perskaitę šią mažą, bet įdomią knygelę.

William Golding, anglų rašytojas išgarsėjęs visame pasaulyje su pirmuoju savo romanu "Musių valdovas". Autorius buvo sukrėstas antro pasaulinio karo žiaurumų. Stebėdamas pasaulio gyvenimą, įvykius, žmones, V. Goldingas...

William Golding, anglų rašytojas išgarsėjęs visame pasaulyje su pirmuoju savo romanu "Musių valdovas". Autorius buvo sukrėstas antro pasaulinio karo žiaurumų. Stebėdamas pasaulio gyvenimą, įvykius, žmones, V. Goldingas kaskart vis labiau įsitikino, kad žmonija serga. Jo manymu, rašytojo uždavinys - nustatyti diagnozę ir gydyti. Jis ieško tos ligos apraiškų kiekviename individe. Jis gilinasi į žmogaus prigimtį, parodo, kad žemieji žmogaus instinktai atitinkamomis sąlygomis išsikeroja ir nustelbia viską, kas žmogų daro žmogumi.

Romanas "Musių valdovas" viso šio stebėjimo kūrinys, jame autorius puikiai pavaizduoja žmogaus virsmą iš civilizuoto, humaniško į laukinį besivadovaujantį tik savo instinktais. Kadangi autorius labai pergyveno dėl jaunosios kartos, matyt neatsitiktinai čia pasirinkta jaunų berniukų grupelė kuri sudužus lėktuvui atsiduria negyvenamoj saloje. Iš pradžių gyvenimas atrodė nuostabus, be suaugusiu globos, neribota laisve, linksmybės, bet netrukus viskas ėmė keistis, kai atsirado baimė dėl paslaptingo žvėries. Tada ir prasideda, atrodytų idealaus gyvenimo, destrukcija.

Džekas ir Ralfas, du skirtingi charakteriai kurie atskleidžia dvi skirtingas žmogiškąsias savybes. Džekui svarbu turėti galią, todėl jis pasitelkęs linksmybes ir medžioklę bando įtikint vaikus būti jo pusėje, o Ralfas nepamiršęs žmogiškųjų savybių bando sutelkti aplink save vaikus, kad galėtų juos išgelbėt iš salos. "Ėjo sau abu - du skirtingos patirties ir jausmų pasauliai, neturintys bendros kalbos" Galiausiai Džeko žvėriški instinktai ir įtaiga patraukia vaikus ir Ralfas lieka vienas, nes jo ištikimą draugą Kriuksį nužudo sulaukėjus Džeko gauja. Kai jau rodėsi, kad ir Ralfui ateis galas, pasirodo laivas ir visus išgelbėja. Trumpai tariant žiauri knyga su laiminga pabaiga.

Šią knyga skaičiau su malonumu, tekstas paprastas, bet turinys verčia daug ką apmąstyt. Kaip aš elgčiausi tokioj situacijoj, kokie mano instinktai atgimtų ir t.t.

Richardas Brautiganas - tai Markas Twainas, nuklydęs į kanapių lauką su pakeliu rūkomojo popieriaus kišenėje. Tai keistuolis, savižudis, alkoholikas, kritikų vadinamas paskutiniuoju Amerikos literatūros klasiku. Suprasti šio...

Richardas Brautiganas - tai Markas Twainas, nuklydęs į kanapių lauką su pakeliu rūkomojo popieriaus kišenėje. Tai keistuolis, savižudis, alkoholikas, kritikų vadinamas paskutiniuoju Amerikos literatūros klasiku. Suprasti šio autoriaus kūrybą ne kiekvieno nosiai, reikia būti "apsinešus", kad galėtum interpretuoti tai ką autorius nori pasakyt. Atvirai pasakius aš skaičiau šią knygą nelabai suprasdama pačios idėjos apie ką autorius kalba, vėliau teko skaityti kritikų atsiliepimus, kad nors šiek tiek aiškiau pasidarytų apie ką kalba bevardis pasakotojas. Pačios knygos tekstas nesudėtingas ir persiskaitė per keletą valandų, bet apmatymams prireikė daugiau laiko.

Tai utopinis kūrinys, kuriame vienas dalykas aiškus - meilės trikampis tarp bevardžio pasakotojo ir dviejų moterų, Margaretos ir Polinos, pastaroji neištvėrus meilės kančių pasikaria.

Gyvenimas vyksta komunoje, kurioje viskas pagaminta iš arbūzų cukraus, net rūbai ir namai yra pagaminti iš arbūzų cukraus. Taigi, arbūzų cukrus (neegzistuojantis dalykas realybėje) čia, idMYRYJE (paslaptinga vietovė, angliškai vadinama iDEATH), tampa viskuo. Praktiškai - pamatu viso gyvenimo. Akmenukai, langai, sienos, lentos, karstai - viskas čia iš arbūzų cukraus. Na, tik žibintuose deginamas iš arbūzų ir upėtakių pagamintas aliejus.
Žmonės čia paprasti ir gerai sutaria, gyvena paprastą niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, niekas niekur neskuba ir mėgaujasi ramybe. Daugelis kritikų įžvelgia alegoriją bibliniam rojuj. Visa žmonijos praeitis sukuriama į šlamšto krūvas.Geriausia išeitis - nauja pradžia ir kitoks gyvenimas. "Arbūzų cukruje" sugrįžtame į pradžią - tai rekonstruotas biblinis rojus, kur teka pilnos gyvybės upės, ošia pušynai, dera arbūzų laukai. Atsiranda grupelė žmonių kuriems toks gyvenimas nusibosta ir jie išsikrausto į "Užmirštus reikalus" , kitaip tariant į prarastą civilizaciją. Bet galiausiai nusižudo. Nelikus meilės trikampio ir "užmirštų reikalų" gaujos, kuri kėlė destrukciją, gyvenimas tesėsi įprastine vaga.

Anthony McCarten yra Naujosios Zelandijos rašytojas, dramaturgas ir režisierius. Jo trečiasis romanas - "Superherojaus mirtis" - 2008 m. laimėjo Austrijos jaunimo literatūros premiją ir tais pačiais metais Vokietijos jaunimo...

Anthony McCarten yra Naujosios Zelandijos rašytojas, dramaturgas ir režisierius. Jo trečiasis romanas - "Superherojaus mirtis" - 2008 m. laimėjo Austrijos jaunimo literatūros premiją ir tais pačiais metais Vokietijos jaunimo literatūros premijai finalą.

"Vaizdas ryškėja... DONALDAS DELPIS. Keturiolikmetis. Vaikis liesas, pečiai kaulėti, kaip apsiausto pakabas. Atrodo keistai. Jokių antakių, jokių plaukų. Veidas primena skustą bulvę. <...> Pyktis - jo nuolatinė nuotaika. Dar melancholija. <...> Didžiausia jo bėda? Galvoje tik seksas, kaip įprastai. <...> Ar jis trenktas? Ar jam kelia nerimą faktas, kad nuo šios superdidelės plakato merginos jam kone pasistoja? Nė velnio. Jam keturiolika. Keturiolikos metų nekaltuolis. Tai, kad jam kone pasistoja nuo skelbimo, yra vienas nuostabiausių gamtos stebuklų.".

Stebuklai čia išties dedasi! Visų pirma, paraleliam Donaldo pasauly - jo komiksuose, kuriuose berniukas genealiai atvaizduoja sustebuklintą savo paties pasaulį. Donaldas piešia STEBUKLAŽMOGĮ, kuris turi galių vėl ir vėl išsprukti iš mirties nagų. STEBUKLAŽMOGIS nemirtingas, o komikso autorius serga leukoze... Deja, realiame pasaulyje Donaldas senai susitaikė su mirtimi. Jis vienintelis, bet tik ne jo motina...

Renata be perstojo tempiasi, rodos, visas pasaulio knygas apie vėžį (tarsi tai galėtų išgelbėti jos vaiką) perskaitė. Ji viską perskaitė. Googl'e paieškoje turbūt nėra nuorodos, susijusios su šia liga, kurios ji nebūtų paspaudusi. Ji pati stipriausia. Ji neleis Donaldui pasiduoti. Tik va paradoksas. Tai ją Donaldas piešia raguotą ir su uodega savo komiksuose. Kodėl?

Štai Donaldo tėvas. Šalia Renatos jis rodosi silpnas. Džimas negali žiūrėti į chemikalų pumpuojamą vaiką. Jis bijo apkloti jį antklode, tarsi ji suspaustų vaiko gležną, chemoterapijų iškankintą kūną. Bet jis, lygiai kaip Donaldas, negali pakęsti žmonos, statančios savo vaiko gyvenimą ant naujienų apie "moderniausius" vaistus ir būdus prieš leukozę bumo, pozicijos. Po nenusisekusių Donaldo pasimatymų tėvas guodžia vaiką istorijomis apie paties jaunystėje sumautus susitikimus su merginomis.

Džimas lanko bažnyčią. Jis meldžiasi Dievui. Džimas mąsto: "Turiu mažai, bet ir tai galit iš manęs atimti. Ar tai ir yra paslaptis? Neprieraišumas? Apnuoginimas iki kaulų, kuriam nė nereikia bandyti priešintis? Stiprybė prarasti viską?"

Kai Donaldą ištinka eilinis nerimo priepolis, Džimas duoda vaikui užtraukti žolės... Galite įsivaizduoti kaip į tai reaguoja motina? Šeimos santykiai pastatyti ant kortos. Renata negali nulaikyti ašarų, bet nieku gyvu neleis pamatyti jų savo vaikui. Vieni Delpiai nesusitvarkys. Ir šioje lygtyje atsiranda naujas kintamasis...

Daktaras Adrianas Kingas: "Mano specializavimosi sritis? Sielvartas." Taip daktaras pristato save Donaldo tėvams. Jis imasi gydyti vaiką. Ne, ne jo kūną (kaip tai daro ligoninės šeštojo aukšto (vėžininkų, viena koja jau esančių anapus) daktarai) - Adrianas gelbės vaiko sielą. Joks "šeštas" aukštas nepadės Donaldui tol, kol jis pats nepanorės gyventi. Daktaras parodys jam kitokį pasaulį, daktaras atskirs vaiką nuo STEBUKLAŽMOGIO vaidmens ir pasiūlys Donaldui realaus gyvenimo galimybę. Tik kodėl jį pasmerks visi, kas sužinos apie psichologo metodus? Kodėl Donaldo tėvas nesitvardydamas trenks jam į veidą? Kodėl Adrianas praras savo psichologo licenziją be teisės kada nors susigrąžinti? Ir svarbiausias klausimas: ar Adrianas nors minutėlę suabejos savo veiksmų teisingumu?

Nesuabejos. Priešingai. Pagaliau jis paklausys keturiolikmečio patarimo, kuris skamba tiesiog "Spirk. Tu. Tą. Kalę. Lauk.". Adrianas supras kai ką, ko ilgus gyvenimo metus, gelbėdamas skęstančias sielas, dėjosi suprantąs, bet vistik nesuprato.

"Superherojaus mirtis"- nepaprastas romano, komiksų ir filmų scenarijų mišinys. Knygoje subtiliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus, sūnaus ir motinos, vyro ir žmonos, daktaro ir paciento, galiausiai suaugusio ir vaiko kaip draugo ir draugo santykiai. Visi jie vienodai svarbūs. Visi vienodai intriguoja. Visi vienodai nuostabūs ir iki ašarų skausmingi. Knygoje apstu netikėtumų iki pat paskutinių žodžių. Dar knygoje apstu bjaurasties, erotikos, perdėto sarkazmo ir kitų dalykų, kurie tarsi skatina knygą pažymėti N-18 ženklu. Bet romano tikslas ir yra atskirti simuliaciją nuo tikrovės, realybę nuo medijų primetamo pasaulio, suprasti save tokį, koks esi iš tiesų ir atrasti kitą, tokį pat tikrą, kokį atradai save.

Kaip absoliuti Italijos fanatikė, Manzonį prisiekiau susirasti (kas sudėtinga, nes tie keli leidimai lietuviškai ne tokie jau ir nauji), vos išgirdusi apie jį italų paskaitoje. Nors iš dėstytojo pasisakymų buvo aišku, kad...

Kaip absoliuti Italijos fanatikė, Manzonį prisiekiau susirasti (kas sudėtinga, nes tie keli leidimai lietuviškai ne tokie jau ir nauji), vos išgirdusi apie jį italų paskaitoje. Nors iš dėstytojo pasisakymų buvo aišku, kad pasigailėsiu, ar čia iš savo fanatizmo, ar iš meilės klasikai, ne tik nepasigailėjau, bet ir džiaugiuosi, kad tiek daug sužinojau apie XVII amžiaus Italiją, Istorinis romanas "Sužadėtiniai" (I promessi sposi) - priskiriamas ne tik nacionalinei, bet ir pasaulinei literatūros klasikai.

Italijoje Manzonis yra privalomas kaip mums Donelaitis ar Mykolaitis-Putinas, tad didžiulės apimties kūrinys, senovine kalba ir lėtai besivystančiu veiksmu "karšto kraujo" mokinukams yra tarsi prakeiksmas, deja, iš daugelio atimantis skaitymo malonumą. Šiai knygai reikia suaugti, kad suvoktum vertę.

Pasakojimas apie du jaunuolius, kuriems dėl, atrodytų kvailų, priežasčių ir atsitiktinumų, nepavyksta susituokti, labai primena pasaką. Būtent pradžioje, tie atsitiktinumai atrodo kiek juokingi, nerimti, tačiau iš to daromos didžiausios dramos (tai man, šiaurietei, buvo tiesiog nesuprantama, ką gi, kultūriniai skirtumai dar savo - visgi, kažkoks tai nužiūrėjimas čia neįvarytų mums mirtinos baimės.).

Tačiau vėliau pasakojimas įsivažiuoja, atsiranda intrigų, juolab kai istorija išsiskaido į keletą siužeto linijų - Lorenzo ir Liučijos (ir keletą šalutinių intarpų). Kas labiausiai žavėjo - tai charakteriai, grynai itališki ir "karšti", istorinių asmenybių įkvėptos analogijos, įtrauktos į pasakojimą (pavyzdžiui, vyskupas Ferdinandas, ar nevienuoliška vienuolė Gertrūda), pateikta XVII a Milano panorama per Didįjį Marą. Būtent pastarasis dalykas labiausiai ir patiko - izoliuotas nuo pasaulio miestas, labai gyvai ir realistiškai pavaizduota Dievo Rykštė su visomis kančiomis, mirtimis ir dvasininkų gerumu. Taip, religijos reikšmė ir įtaka knygoje labai aiški - na vis dėlto čia Italija. Ir XVII amžius. Vis dėlto, buvo kiek juokinga skaityti apie netikėtą ir spontanišką ankstyvojo mafijozo prototipo atsivertimą į tikrąjį kelią, ir taip perdėtai išaukštintą dvasininko Ferdinando gerumą ir daromus stebuklus. Per daug dirbtina.

Ar knygą rekomenduočiau? Tiesą pasakius, jei nesate klasikos ar italijos mylėtojai, nesivarginkite. Veikalas iš tiesų rimtas. Pats siužetas nėra labai įtraukiantis, o kūrinio vertę supranti tik kai užverti paskutinį puslapį. Pati vertinu romaną 4/5 (dar kartą kartoju, subjektyvu, labai subjektyvu).

Oficiali dalis: Rašytojas-vienas populiariausių savo šalyje egiptiečių rašytojų- romanistas, dramaturgas, publicistas, baigęs karo aukštąją mokyklą, dėstė karo istoriją, dirbo karo muziejuje, meno globos taryboje. Knygoje...

Oficiali dalis: Rašytojas-vienas populiariausių savo šalyje egiptiečių rašytojų- romanistas, dramaturgas, publicistas, baigęs karo aukštąją mokyklą, dėstė karo istoriją, dirbo karo muziejuje, meno globos taryboje. Knygoje vaizduojama įvairių arabų visuomenės sluoksnių gyvenimas paskutiniais dviem dešimtmečiais prieš Egipto revoliuciją, kuri paskelbė kovą prieš patriarchalinius papročius, išsivadavimą iš sunkaus prietarų jungo,nuo amžių moterį slėgusį daugelyje Rytų šalių.

Mano jausmai:

Sena knyga. Išleista 1976 metais.

Patiko nuo pirmų knygos eilučių, dėl literatūrinės kalbos kokybės. Žodis kaip magija - žavi. Atrodo sudėliota paprastai, bet tinkamai išreikšta mintis paperka, įtikina.

Pvz.taip prasideda knyga: "Pagaliau ji išsivadavo iš nesiliaujančio aštraus skausmo nuo gyvenimo dyglių. Ji, kaip beje, ir visi mes, mirtingieji, niekada jų nesėjo. Tačiau vešlūs būties žiedai dažniausiai išslysta iš mūsų rankų, o į delnus susminga smailūs dyglių geluonys."

Arba toliau: "Pergyvenimai ir susijaudinimai žaibais nutvieskia kasdieninio gyvenimo tamsą. Sūrus ašarų srautas nuplauna širdies kančią. Bet audros, kad ir kokios smarkios būtų, praeina, ir lietaus lašuose vėl sublyksi saulė. Nuotaika permaininga. Kartais ji priklauso nuo vieno žodžio."

Istorija liūdna, tikroviška, gyvenimiška, neperspausta. Tu supranti, kad veikėjui skauda, bet rašytojas nesileidžia į savigraužą, į kaltų ieškojimą. Tiesiog pasakoja istoriją apie kasdieninį gyvenimą, apie žmonių kasdieninius santykius... žmonės tokie pat, su savo teigiamybėmis ir minusais, tik šalis kita, Egiptas, o tai lemia ir įstatymo raidė tam tikrus sprendimus.

Pajutau gailestį pagrindinei herojai, nors vienas jos sprendimas, ko gero, buvo tikrai kvailas (aišku, gal keistas mano pareiškimas, bet skaitydamas žmogus knygą, įjungia savo pojūčius, patirtį, pasaulio suvokimą, mintis susikaupusias ir kartais išvados tiesiog stoja prieš akis niekieno neprašytos)... Ji daug gyvenimo mačius, daug jau buvo patyrus žmonių apgaulės ir koks kartais žmogus gali būti menkysta... bet vis tiek... jos vizija įveikė ją... ir tai tapo jos nelemta dalia... Rašytojas viską taip pateikė, kad dalyvavau toje visoje jos gyvenimo situacijoje, bet nesinorėjo veikėjos smerkti... ir tai pliusas, nes rašytojas, vadinasi, viską pateikė taip, kaip natūralią įvykių seką, nepriburdamas arabų ir nepamiršdamas logikos...

"Teisingai žmonės sako: rinkis sau bendrakeleivį, kol dar neišėjai į kelią. Pasitaikys geras žmogus - nereikės nė galvoti apie lygias teises."

Veikėjai - tam tikri tipažai, su jiems būdingais bruožais, o tie bruožai leidžia juos išskirti iš minios. Be to, charakteriai išlaikyti.

Labiausiai patikęs dialogas tarp vyro ir žmonos, pas kuriuos Sejida (pagrindinė herojė) tarnavo:
"- Viską sukišai į knygas. O kas iš to? Pilnos spintos, o ar daug iš jų naudos? Popierius ir tiek.
- Kad tu galėtum perskaityti, kas parašyta šitame ‚popieriuje". Aš sutinku užsidaryti kambaryje visiems metams, kad tik turėčiau knygų. Su jomis aš nesijaučiu niekada vienišas. Knygos - didis turtas, Fatma. Priežodis sako: knygų ir dulkės vertesnės už tamsybės šafraną. Kaip gaila, motin, kad alachas pagailėjo tau geriausios savo dovanos.
- Visą gyvenimą tu praleidai prie knygų. Ir ką jos tau davė? Jau seniai būtum galėjęs tapti ministru.
- Ačiū alachui, kad apsaugojo mane nuo tokios dalios. Būtų buvę vienu asilu daugiau. Ir be jo šalis panaši į ganyklą."


Jei dar rasčiau šio rašytojo knygų, būtinai skaityčiau.

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau...

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.




Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.



Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.



Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!



Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.



Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.