Antradienis - eilinė savaitės diena, besisukanti septynių - savaitės dienų, laiko rate. Viskas labai įprasta, šio mėnesio pirma savaitė ir joje esantis antradienis, vėliau antros savaitės antradienis... kito mėnesio pirmos...

Antradienis - eilinė savaitės diena, besisukanti septynių - savaitės dienų, laiko rate. Viskas labai įprasta, šio mėnesio pirma savaitė ir joje esantis antradienis, vėliau antros savaitės antradienis... kito mėnesio pirmos savaitės antradienis, antros savaitės antradienis... pavasaris, vasara, ruduo, žiema; du tūkstnačiai keturioliktieji metai, du tūkstančiai penkioliktieji... laiko ratas mus nepastebimai įsuka į savo sukūrį ir kiekviena diena, savaitė, mėnuo ar metų laikas mums atrodo įprastas ir jei ne vienodas, tai bent jau panašus į tą kuris buvo praeityje. Mes šventai tikime, jog "tokių" antradienių bus dar ne vienas, dėl to vis atidėliojame ir atidėliojame gyvenimą ateičiai.

Kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė? - paklausite. Šį įkyrų egzistencinį klausimą, nagrinėjo ir profesorius Moris su savo buvusiu studentu Miču. O Mičui antradienis, ypatinga diena, nes būtent antradieniais vykdavo diskusijos ir apmąstymai su mylimu profesoriumi, privertę Mičą pabusti.

Kodėl pradėjau apie laiką ir ateitį? Nes laikas ir ateitis šiame kūrinyje, taip pat turi vaidmenį . Profesoriui Moriui laiko nebe daug teliko, o ateitis turi apibrėžtą, aiškią ribą.

"Antradieniai su Moriu", tai knyga kelianti būties, egzistencijos klausimus, nagrinėjanti vertybes, antivertybes, žmogaus vidinį pasaulį. Asmeniškai man, ši knyga nepaliko labai didelio įspūdžio ir susižavėjimo, matyt todėl, kad šiuo metu traukia sudėtingesni, įmantresni kūriniai, kuriuos skaityti tikras iššūkis, tačiau jokiu būdu, tai nemenkina šios knygos vertės ir nesigailiu, jog ją perskaičiau.

" - Ar radai ką nors, kam galėtum atverti širdį? - klausia jis.

- Ar darai ką nors aplinkinių labui?

- Ar pavyksta gyventi taikoje pačiam su savimi?

- Ar stengiesi būti toks žmogiškas koks tik gali? "

Atvirai sakant, neatsimenu, kada skaičiau tokią meniškai paveikią knygą. Jau nuo pat antros dalies pradžios, pasikeitus pasakotojui, "sirgau" už Mirandą ir niekaip negalėjau pateisinti Klego ribotumo, nuolatinės baimės...

Atvirai sakant, neatsimenu, kada skaičiau tokią meniškai paveikią knygą. Jau nuo pat antros dalies pradžios, pasikeitus pasakotojui, "sirgau" už Mirandą ir niekaip negalėjau pateisinti Klego ribotumo, nuolatinės baimės pasielgti kitaip nei planuota. Knyga įtraukė ir nepaleidžia dar dabar, praėjus kuriam laikui.

Daugybė dalykų mane sužavėjo. Pirmiausia, jau nekalbant apie turinį, pats pasokojimo kompozicijos sumanymas. Pirmosios knygos dalies pasakotojas, pats F. Klegas, apsėstas įvairių socialinių, emocinių ir seksualinių kompleksų. Jo akla meilė Mirandai, jaunutei studentei, siekis ją turėti šalia bet kokiu, net ir nusikalstamu būdu, pateikiama jo akimis, per jo minčių, būsenų, vertybių skalę. Čia astiskleidžia jo paveikslas, kuris, tiesą sakant, dažnai sukelia gailestį. Juk tiek daug tokių ribotų, nematančių toliau savo nosies, nejaučiančių gyvenimo džiaugsmo egzistuoja šalia kiekvieno iš mūsų. Nejučia, skaitydamas pasakojimą jo akimis, imi pateisinti jo žūtbūtinį norą turėti šalia kažką, kas įpūstų gyvybės: "Aš pernelyg gerai suvokiu, koks apgailėtinas jo gyvenimas. <...>. Juste juntu vią tokio nykaus beviltiško gyvenimo sunkį. <...>. Kaip žmonės, kuriems neduota matyti, jausti, šokti, piešti, verkti skambant muzikai; neduota jausti pasaulio ir vakarų vėjo. Jiems neduota būti tiesiogine to žodžio prasme", - sako Miranda apie Frederiką Klegą - Kalibaną.

Prasidėjus istorijai Mirandos akimis, gailestį keičia pyktis, neapleidžiantis ir laipsniškai stiprėjantis iki pat kūrinio pabaigos. Mirandos paveikslas įkūniją gaivališką aistrą gyventi, tačiau herojai lemta tapti dar vienu drugelių kolekcionieriaus eksponatu. Negali nesižavėti jaunos moters vertybėmis: užuojauta, esančiam šalia, atsakomybe už tai, kas vyksta aplinkui, noru keistis ir keisti pasaulį, gebėjimu užčiuopti gyvenimo pulsą, suvokimu, kad gyvename vienąkart. Jai nesuprantamas "noras visus matuoti vienu matu", kurį įkūnija Klego asmenybė. Žavi jos drąsa klysti, pasielgti kitaip nei iš tavęs tikimasi ir nuolatinė savo jausmų, minčių poelgių analizė.

Dėl tų, kurie šios knygos neskaitė, bet galbūt dar skaitys, nesinori aptarinėti kūrinio baigties. Tiesiog pasakysiu, kad skaitant jau nuo pat pradžių galvoje kirbėjo lietuvių liaudies patarlė: "Tikėkis geriausio, bet lauk blogiausio..."

Knygų iššūkį pradėjau pavėluotai, bet "stipriai". Bijau, kad taip stipriai, kad kitos knygos gali nublankti...



"Aš gyvenu tokiu metu, kuris yra pats netinkamiausias mirti visoje žmonijos istorijoje. Skrydžiai į kosmosą, mokslas, visas pasaulis bunda ir stiepiasi aukštyn. Prasideda naujas amžius. Aš žinau, jis kupinas pavojų. Bet nuostabu gyventi šiame naujame amžiuje. Tai - mano amžius. Myliu, dievinu jį. Myliu pilnavertį gyvenimą, myliu viską, kas priešinga sėdėjimui ir pasyviam stebėjimui" (Miranda, J.Fowles "Kolekcionierius").

Prieš maždaug pusę metų mačiau knygos ekranizaciją, kuri labai patiko, paliko įspūdį. Turėčiau pasakyti, kad knyga tokio įspūdžio nepaliko, nors ganėtinai patiko. Šių dienų kontekste Rusijos revoliucijos įvykiai...

Prieš maždaug pusę metų mačiau knygos ekranizaciją, kuri labai patiko, paliko įspūdį. Turėčiau pasakyti, kad knyga tokio įspūdžio nepaliko, nors ganėtinai patiko. Šių dienų kontekste Rusijos revoliucijos įvykiai atrodė gana įdomiai. Gydytojas Jurijus Andrejevičius nori išvengti revoliucijos padarinių ir iššūkių, tačiau dėl savo profesijos buvo paimtas į partizanų nelaisvę, nes pastarųjų gydytojas žuvo. Mano nuomone, nuo to įvykio ir prasideda. Pirmoji knygos dalis visiškai nuobodi. Revoliucijos dėka jis atranda naują meilę - Larą. O tikrąją šeimą ir vaikus - praranda visam laikui. Kaip buvo sakoma Prancūzijoje - Revoliucija ryja savo vaikus.

Borisas Pasternakas už šį kūrinį gavo Nobelio literatūros premiją, (1958) tačiau buvo priverstas jos atsisakyti.

9/10

Slydimas - taip vadinasi knyga, kurią dabar jums ketinu pristatyti.
Šioje knygoje yra visko: mokyklos intrigų, meilės trikampių, patyčių, sudėtingų šeimos santykių ir... žmogžudysčių.
Neatsispyriau pagundai, ir prieš...

Slydimas - taip vadinasi knyga, kurią dabar jums ketinu pristatyti.
Šioje knygoje yra visko: mokyklos intrigų, meilės trikampių, patyčių, sudėtingų šeimos santykių ir... žmogžudysčių.
Neatsispyriau pagundai, ir prieš pradedant skaityti knygą, pasidomėjau, apie ką gi ji bus. Pastebėjau, kad anotacijoje buvo ganėtinai pabrėžiamas įvykis - žmogžudystė. Mintyse iškart pradėjau regėti galimus nutikimus istorijoje. Turiu pasakyti, kad pabaigą buvo labai lengva nuspėti- paaiškės, kas gi buvo žudikas ir, kodėl šis žudė.
Susiraukiau, prikandau apatinę lūpą ir svarsčiau, ar verta nueiti į ilgą pasimatymą su šia knyga, kurios pradžia ir pabaiga buvo tokia pat aiški, kaip ir ant delno esančios linijos.
Galiausiai nusprendžiau pamėginti. Knyga nebuvo koks nors didžiulis sprogimas sudrebinęs mano, kaip knygų griaužikės, gyvenimą, tačiau aš tikrai mėgavausi istorija. Buvo įdomu stebėti knygoje esančius įvykius, spėti, kas gi yra tas žudikas ir kodėl gi jis žudo.
Taip pat man buvo įdomu stebėti merginos Silvijos, kurią taip pat vadina ir Vija, ir jos geriausio draugo Rolinso santykius ir, kaip šie yra paveikiami naujoko, kuris mėgina kai ką jai padaryti.
Verta pabrėžti, kad knygoje yra aprašoma tikrai ne viena mirtis. Bet labiausiai mane suglumino įvykusi pati paskutinioji mirtis. Net sunku pasakyti, ar man toji mirtis patiko, ar ne. Kad jos nesitikėjau, tai buvo faktas. Kažkodėl maniau, kad tas žmogus dar ilgai šmėžuos knygos puslapiuose, tačiau taip neatsitiko. Tik dėl to, kad tas asmuo pamojavo skaitytojams ranka, aš trokštu pasiimti antrą dalį ir ją perskaityti.
Knygos pasakojimo stilius yra lengvas ir paprastas. Autorė ne kartą pasinaudoja pasviruoju šriftu, kurio pagalba mus nukelia į merginos galvą, o gal geriau sakyti, sapnus, pasąmonę? Tai suteikia progą mums geriau suprasti, kaip visa tai, kas vykstą aplinkui pagrindinę veikėją, paveikia ją pačią.
Kelis kartus autorė leidžia žvilgtelėti į veikėjos praeitį, kad skaitytojas geriau suprastų, kodėl tam tikri personažai istorijoje nėra mėgiami pagrindinės veikėjos. Tos dalys tikrai nebuvo mano mėgstamiausios. Džiugu buvo tai, kad tokių vietų tikrai nebuvo daug.
Dar vienas dalykas susijęs su šios knygos istorijos pateikimu yra tas, kad veikėjos akimis mes galime žvilgtelėti į daugybės skirtingų veikėjų gyvenimus. Pasitelkdama pagrindinės veikėjos sugebėjimą, galią įlįsti į kito žmogaus galvą, rašytoja savo istoriją paverčia įdomesne, ypatingesne. Taip pat yra suteikiamas šansas regėti didesnį istorijos vaizdą. Iš to kyla nemažai įtampos. Pirma: veikėja mato žmogžudystę, vėliau veikėja mato, kaip geriausias jos draugas susitinka su mergina, kuri vėliau nužudoma. Taip pat pagaliau ji supranta, kodėl jos draugas turi savų paslapčių nuo jos.
Be to, autorė neleidžia pagrindinei herojei ilgai užsibūti kitų veikėjų galvose. Ji visad ištraukia Viją įdomioje vietoje, taip suteikdama istorijai paslaptingumo ir versdama skaitytoją toliau versti puslapius.
Taigi, knygoje yra trys varomosios jėgos skaityti toliau: romantiškoji, detektyvinė ir psichologinė (santykiai). Romantiškoji, manyčiau, viskas aišku, kaip ir su detektyvine. Tačiau psichologinė dalis iškelia klausimų. Knygoje pagrindiniai veikėjai yra nuskriausti likimo: jie neturi motinos arba tėvo. O ir tie nėra aukseliai: kažkuris daug dirba, kažkuris yra traumuotas ir pan. Mokykloje moksleiviai taip pat elgiasi kaip tipiniai paaugliai: gėrimas, nėštumas, intrigos, pavydas ir pan. Knygoje visa tai minima, kad būtų sukuriamas kuo tikroviškesnis istorijos pasaulis ir netgi pridėtų tam tikro prieskonio prie kūrinyje vystomo veiksmo.
Man nekilo jokių klaustukų, kodėl pagrindinė veikėja saugo savo paslaptį nuo geriausio draugo po to, kai jai brangiausias žmogus - tėtis - nepatikėjo, kai mergina pagaliau pasakė jam, kas gi su ja iš tikrųjų vyksta. Kai tave išduoda pats artimiausias žmogus, tu tikrai pradedi abejoti kitais. Mano galvoje tėvas buvo piramidės viršuje, Vijos geriausias draugas ėjo po jo. Kiek galėtų būti šansų, kad šis priims jos žodžius kaip tiesą, kai tas, kuris yra žymiai svarbesnis ir turi gilesnį ryšį, nepatikėjo?
Bendrai viską susumuojant, knyga tikrai nėra prasta, tačiau vis dėlto joje yra nuspėjami etapai: pradžioje - žmogžudystė, viduryje - merginos mėginimai atskleisti žudiką, pabaigoje - tiesos atskleidimas. Tačiau šios knygos išskirtinis bruožas yra tai, kas vyksta papildomai tuose etapuose ir tai sugeba išskirtį šią knygą iš kitų ir ją atsiminti ilgiau.



Daugiau knygų apžvalgų jaunimui: www.kittywriterpsl.wordpress.com

Janet Evanovich knygų seriją jau seniai esu pastebėjusi, kai tik pasitaikydavo proga pasidairyti angliškuose knygynuose - oro uostuose, besilankant Anglijoje ir pan. Žinojau tik tiek, kad tai detektyvinių knygų serija, kurios jau...

Janet Evanovich knygų seriją jau seniai esu pastebėjusi, kai tik pasitaikydavo proga pasidairyti angliškuose knygynuose - oro uostuose, besilankant Anglijoje ir pan. Žinojau tik tiek, kad tai detektyvinių knygų serija, kurios jau išleista labai daug knygų, ir visų jų pavadinime yra skaičius, nurodantis ir serijos eilės numerį. Patikrinau - pasirodo, birželį pasirodys jau 21-oji knyga.

Pagrindinė knygos veikėja - Stephanie Plum, gyvenanti New Jersey (JAV). Netekusi darbo imasi neįprastos veiklos, kurioje ji neturi nei patirties, nei reikiamų kompetencijų - "bounty hunter" ("medžiotoja už išpirką"), t.y. surasti žmones, įtariamus nusikaltimu ir paleistus už užstatą, bet nustatytu metu nepasirodžiusius teisme. Pristačius tokį žmogų policijai Stephanie iš ją įdarbinusios užstatus mokančios kompanijos gauna atlygį - 10% užstato sumos. Atlyginimas vilioja, o su darbu... kaip nors susitvarkys :)

Knygos stilius - lengvas detektyvas su komiškais elementais, savotiška situacijų komedija. Žinoma, yra ir grėsmingų situacijų (pvz., Stephanie ima persekioti boksininkas - seksualinis maniakas), bet žinant, kad tai tik pirmoji iš ilgos knygų serijos, galima nesijaudinti dėl pagrindinės veikėjos gyvybės.

Bendras įspūdis - tai lengvas kokybiškas "laisvalaikio skaitaliukas", be didesnių pretenzijų. Smagiai ir greitai suskaičiau. Mielai imsiuosi ir kitų šios serijos knygų.

"Saulėgrįžos naktis" - romantinė knyga. Tad jei jums patinka truputis išdavysčių, išbandymų - perskaityti verta.
Knygoje susipažįstame su atskiromis jaunuolių grupėmis, keliajančiomis po Laplandijos tyrus. Vienoje grupėje...

"Saulėgrįžos naktis" - romantinė knyga. Tad jei jums patinka truputis išdavysčių, išbandymų - perskaityti verta.
Knygoje susipažįstame su atskiromis jaunuolių grupėmis, keliajančiomis po Laplandijos tyrus. Vienoje grupėje - geriausios draugės Lota ir Rikė, o kitoje - "įsimylėjeliai" Julius ir Tinka. Pradžioje grupės keliauja atskirai, po to susijungia. Julius Tinkos nemyli - Tinka per daug kontroliuja vaikiną, jis net nuomonės negali išreikšti. O Lota su Rike susižavi vaikinu, tuo tarpu Tinka miršta iš pavydo. Kelionėje susiduria su sunkumais, kurie kiek pakenkia grįžimui namo.
Galiausiai Lota su Juliumi įsimyli, Tinka su tuo pamažu susitaikys. Bet atkeršyti ji randa progą.
Po to supras padariusi didelę klaidą. Juk meilės niekas negali išskirti...

Azija yra neabejotinai dabar ant bangos. Besidominčių jos kultūra ir keliaujančių turbūt didėja geometrine progresija. Jei anksčiau daugiausiai buvo domimasi Kinija, Indija, Japonija, tai dabar atrandama ir Pietryčių Kinija....

Azija yra neabejotinai dabar ant bangos. Besidominčių jos kultūra ir keliaujančių turbūt didėja geometrine progresija. Jei anksčiau daugiausiai buvo domimasi Kinija, Indija, Japonija, tai dabar atrandama ir Pietryčių Kinija. Taigi, kas dabar save laiko rimtu keliautoju ir jau išmaišė Europą skersai išilgai arba atvirkščiai lenkiasi jos, savo kelius suka į Rytus. Neišimtis ir šie 3 jauni keliautojai, kurie nusprendė pusmečiui palikti Lietuvą ir rūpesčius joje ir su kuprinėmis patraukė ieškoti naujų potyrių. Jų nusiteikimas ir atvirumas pasauliui man labai priimtinas. Imti iš gyvenimo tai ką tau duoda šiandien ir svarbiausia būti pačiam atviram sutiktiems žmoniems kelyje. Nes išties kelias žmones suartina. Su didžiausiu malonu perskaičiau kaip jiems sekėsi kelyje nuo Turkijos iki Malaizijos, neaplenkiant tokių atrodytų "blogio" šalių kaip Iranas ir Afganistanas. Irano kultūra ir šalis mane sudomino gana jau seniai. Tikrai norėčiau apsilankyti ir pati įsitikinti kaip joje gyvena žmonės. Nes nuo to ką pateikia žiniasklaida ir kokį šalies įvaizdį formuoja Irano valdžia, atrodo, kad ten vien tik teroristai ir tegyvena. Tačiau tai, kaip apie šią šalį atsiliepia keliautojai, pateikia visai kitą vaizdinį. Ten gyvena tokie patys žmonės, kaip visur kitur ir kuo nuomonė blogesnė apie šią šalį yra kuriama, tuo labiau jie stengiasi ją išsklaidyti savo svetingumu ir nuoširdžiu! rūpinimusi keliautoju. Ir svarbu suprasti, kad valdžios nuomonė nebūtinai turi sutapti su gyventojų nuomone. Juo labiau, kad visi draudimai ir kontrolė yra nukreipta būtent į juos. Na, o savaitė Afganistane tik patvirtino bent jau mano nuomonę, kad į šalį keliautojiems dar tikrai ne laikas. Ir žinoma, bene svarbiausias knygos punktas - ji labai gražiai iliustruota puikiomis nuotraukomis. Nes kaip gi kelionė be nuotraukų? :-)

Kelionių dienoraščiai tai yra ta sritis, kuri yra pati mėgstamiausia šiuo metu. Visas, knygas, kurias pasirenku iš šios srities tiesiog ryte suryju. Ypač tai tinka žingeidiems skaitovams, kurie ruošiasi, planuoja keliauti į...

Kelionių dienoraščiai tai yra ta sritis, kuri yra pati mėgstamiausia šiuo metu. Visas, knygas, kurias pasirenku iš šios srities tiesiog ryte suryju. Ypač tai tinka žingeidiems skaitovams, kurie ruošiasi, planuoja keliauti į svečias šalis. Taip pat tinka ir tiems, kurie keliauti šiuo metu negali ir keliauja knygų puslapiais. Gerai parengtas kelionių dienoraštis geba perteikti emocijas ir patyrimus ir skaitydamas pats susitapatini su keliaujančiuoju. Kartu suteikiamos ir žinios, kurių šiaip negausi.

"Vėjų valdovas" tai knyga apie tris ekspedicijas burlaiviu 2009-2011 m. po Viduržiemio jūros uostus ir miestus. Grupelė iniciatyvių žmonių, neabejingų Lietuvos istorija ir buriavimui susibūrė po Gold of Lithuania projektu. Šių žmonių pagrindinis tikslas atkartoti M.K. Našlaitėlio kelionę į Jeruzalę, o tuo pačiu pristatyti svarbiausius Lietuvos projektus - 2009 m. Europos kultūros sostinę, 2011 m. - Europos krepšinio čempionatą. Taip pat pakviesti bendradarbiauti kitus miestus ir užmegzti verslo ryšius.

Buriuotojas ir visų trijų įgulų bocmas T. Staniulis perteikia savo įspūdžius ir nuotykius keliaujant jūra. Niekada nebūvau abejinga jūrai ir vandens sportui/pramogoms, tačiau po šios knygos norėčiau išbandyti buriavimą. Tikiuosi, kad kada nors man tai pavyks įgyvendinti. Be užuolankų aprašoma įgulos kasdienybė jūroje, vargai dėl jūrligės gali atbaidyti romantikos megėjus, tačiau kartu pritraukti adrenalino fanatikus. Kiekvienas juk pasirenkam savo stichiją - kam kalnai, kam skrydžiai padangėse, o kam jūros toliai. Kas save priskiria pastarosios mylėtojais, šią knygą turėtų nedelsiant perskaityti. Taip pat čia ir praktinių atsiliepimų rasi ir tie, kurie planuoja atostogas jachta Viduržiemio jūros pakrantėmis.

Šia knyga susidomėjau neatsitiktinai. Lietuvių grožinė literatūra nėra man labai prie širdies (nors tame nereikėtų įžvelgti ką nors negero), tad ji tikrai nebuvo iš mano TOP listo. Rašydama magistro darbą apie Radvilas ir...

Šia knyga susidomėjau neatsitiktinai. Lietuvių grožinė literatūra nėra man labai prie širdies (nors tame nereikėtų įžvelgti ką nors negero), tad ji tikrai nebuvo iš mano TOP listo. Rašydama magistro darbą apie Radvilas ir jų įvaizdžius Lietuvos viešajame diskurse negalėjau apeiti šios knygos. Kodėl? Todėl, kad Malūkas pasiūlė gerokai kitokį Barboros personažą nei kad mes esame pripratę ir yra jis plėtojamas kituose grožiniuose kūriniuose ar spektakliuose. Malūko Barbora - savo vertę žinanti moteris, nėra tokia "avelė" ir aplinkybių įkaitė, kaip taip pabrėžiama J. Grušo žymiajame spektaklyje ar kitur. Tai moteris, kuri nevaržo savęs LDK visuomenės nusistovėjusiomis dogmomis ir padorumo supratimu. Taip pat yra ir to lengvo erotikos elemento. Visgi, autorius piešdamas tokį Barboros portretą kiek perlenkė lazdą, kadangi negalima taip tiesiogiai perkelti dabartinio moters portreto į XVI a. LDK visuomenę. Tiesiog toks Barboros laisvumas, nors ji ir priklausė savarankiškiausiam visuomenės sluoksniui - didikams, nebūtų ne tik priimtinas, bet ir toleruotinas apskritai. Net pačios Barboros asmeniniame pasaulio suvokime tokie veiksmai nebūtų galimi. Kad ir kaip sunku būtų pripažinti, tačiau moteris nebuvo tokia savarankiška asmenybė, kaip kad mes norėtume šiandien.

Apskritai knygos turinys labai tipinis. Dėmesio centre jos santykiai su karaliumi Žygimantu Augustu nuo judviejų susipažinimo iki jos mirties. Atkartojamos tos pačios klišės, kaip ir kitur - meilė, Bonos nunuodijimas, dvariškių klastos ir intrigos, Lenkijos ir LDK visuomenės pasipriešinimas ir pan. Knyga išties perskaitoma gana lengvai, tačiau ar aš ją rekomenduočiau kitiems? Nežinau, vargu. Manau, kad lietuviai rašytojai dar nesubrandino gero istorinio romano turinio perteikimo idėjos. Nors patrauklių ir itriguojančių istorijos siužetų, kurie gali būti perteikti į knygas, tikrai turime.

Ne laiku ir ne vietoj paėmiau šią istoriją į rankas... Skaitėsi lėtai, sunkiai. Jei būčiau turėjus galimybę skaityt neatsitraukdama būčiau labai įsijautusi, nes istorija jaudinanti - apie dviejų mirti pasmerktų...

Ne laiku ir ne vietoj paėmiau šią istoriją į rankas... Skaitėsi lėtai, sunkiai. Jei būčiau turėjus galimybę skaityt neatsitraukdama būčiau labai įsijautusi, nes istorija jaudinanti - apie dviejų mirti pasmerktų jaunuolių gyvenimą.