"Velniška makalynė" - taip savo kūrinį apibūdina pati autorė padėkos žodyje ir, mano galva, šis apibūdinimas puikiai tinka apibūdinti tam, kas vyksta (o gal tik atrodo, kad vyksta) romane. Žinoma, gerąja...

"Velniška makalynė" - taip savo kūrinį apibūdina pati autorė padėkos žodyje ir, mano galva, šis apibūdinimas puikiai tinka apibūdinti tam, kas vyksta (o gal tik atrodo, kad vyksta) romane. Žinoma, gerąja prasme.

Apibūdinti tekstą nesileidžiant į turinio detales sudėtinga, bet jis vertas to, kad pasistengtum.

Kūrinio pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į veiksmo vietą, bet ne laiką. Mat šis cirkas kitoks, veikia tik naktį, niekas nemato, kaip jis keliauja, kada atvyksta, kada ir kur išsikrausto, todėl skaitant kūrinį visad kirba klausimas, kur čia kūrinio tikrovė, o kur tik iliuzija. Akivaizdu, kad tos ribos nėra - viskas persipynę. O iliuzijų labai daug. Būten jos yra stiprioji kūrinio pusė: daug burtų, magijos, kvapų, spalvų - "makalynės", kuri užburia skaitytoją. Pagrindinės siužetinės linijos centre - du vienas kitą mylintys jaunuoliai, įvaldę magiją ir burtus. Tačiau jų likimas ne jų pačių, o kūrinyje vykstančio žaidimo sumanytojų, rankose. Ir magija, triukai, kuriuos jie atlieka cirke, tapusiame jų ir daugelio kitų žmonių gyvenimu - nepaprasti savo realumu.

Julia Green dėsto anglų kalbą ir kūrybinį rašymą, vadovauja suaugusiųjų ir jaunimo rašymo seminarams, taip pat namuose moko vaikus, kurie nelanko mokyklos. "Labai retai. Kai mėlynas mėnulis" - pirmoji jos knyga...

Julia Green dėsto anglų kalbą ir kūrybinį rašymą, vadovauja suaugusiųjų ir jaunimo rašymo seminarams, taip pat namuose moko vaikus, kurie nelanko mokyklos. "Labai retai. Kai mėlynas mėnulis" - pirmoji jos knyga paaugliams. Kaip sakė garsus anglų rašytojas David Almond, tai autorė, iš kurios yra ko pasimokyti.

Mijai penkiolika. Ji nėščia. Tai atsitiko visai netyčia. Nei ji, nei Vilis to nesitikėjo. Kas toliau? Atrodo, kad visi aplinkiniai geriausiai žino, ką jai daryti. Ar klausyti kitų patarimų, ar pačiai nuspręsti? Kad ir ką tektų dėl savo sprendimo išgyventi.

Mija pabėga. Prasideda kelionė į niekur, su svetimais žmonėmis.Bet kartais reikalai pakrypsta į gera. Labai retai. Kai mėlynas mėnulis.

"Norėjau negalvoti apie paauglės nėštumą kaip apie problemą. Stengiausi patyrinėti sudėtingus jausmu, kuriuos patiria kiekviena nėščia moteris, nesvarbu, ar ji paauglė, ar ne. Jauti tarsi abejonę, nors jau esi apsisprendusi turėti kūdikį. Bandžiau pažvelgti ir į pačią motinystę - ką reiškia būti mama ir kokia skirtinga gali būti motinystė šioje nemotiniškoje visuomenėje, kurioje mes gyvename."- Julia Green

Kiekvienais metais pastoja tūkstančiai jaunų moterų. Būti paaugle mama dažnai reiškia tikrą kovą. Bet tai ne visada tragedija, nes patys vaikeliai yra stebuklas, viltingas, teigiantis gyvenimą ir pasiruošęs jį pakeisti.

Ši knyga tikrai nebuvo man nei top penketuke, nei dešimtuke. Tiesiog knyga, kurioje pagrindinė problema yra nėštumas paauglystėje. Kas galbūt labiausiai sužavėjo, tai Mijos bendravimas su dar negimusiu kūdikiu, kuriuo iš pradžių ji nori atsikratyti, vėliau jos atsiprašymai už tai, kad ji jo nekenčia, tačiau bėgant dienoms ir vis augančiam pilvukui Mija, pati to nejusdama pradeda jausti... Meilę. Meilę, prisirišimą, saugumo jausmą, kurį gali suteikti mama, nesvarbu kiek jai bebūtų metų.

"Labai retai. Kai mėlynas mėnulis" nėra stulbinanti knyga, kurią perskaičius visą dieną vaikščiotumėt ir galvotumėt apie šio pasaulio prasmę, tai knyga, tinkanti paskaityti vakare prieš užmiegant, paauglėms, kurios nežino ko nori iš šio pasaulio ir jų mamytėms, kurios nežino ko tikėtis iš šių laikų paauglių :). Tad smagaus ir ramaus skaitymo :).

Fentezi knyga, kaip ir pridera žanrui, trilogijos dalis - tai pirmasis "The First Law" serijos romanas.

Pasakojimas "šokinėjantis", paraleliai vystomos kokios 5 ar 6 istorijos. Visi veikėjai kažkaip susiję tarpusavyje, dauguma...

Fentezi knyga, kaip ir pridera žanrui, trilogijos dalis - tai pirmasis "The First Law" serijos romanas.

Pasakojimas "šokinėjantis", paraleliai vystomos kokios 5 ar 6 istorijos. Visi veikėjai kažkaip susiję tarpusavyje, dauguma vėliau ir susitinka. Autorius įdomiai "žaidžia" tais šokinėjimais, atskleidžia veikėjų charakterius, pasakoja jų lūpomis. O tie veikėjai - labai "spalvingi", dauguma truputį komiški. Inkvizitorius Glokta, kurio pasakojimas vis papildomas jo paties mintimis, kaip jį viskas "užkniso", atsibodo jo darbas ir toks gyvenimas. Savimi patenkintas ir pats sau gražus kilmingasis kapitonas Jezal dan Luthar. Nuožmusis šiaurietis Longen "Devynpirštis", kitaip dar žinomas kaip "Bloody-Nine". Ir daugybė originalių "antraplanių" veikėjų - miegantis karalius, džiūgaujantis princas, nevykėlis mago mokinys, "antikvariniai" universiteto akademikai, užsidarę savo "dramblio kaulo bokšte", plepusis navigatorius brolis Longfoot... Knygos stilius irgi toks lengvai komiškas - jaučiasi, kad rašytojas anglas.

Vis dėlto ši knyga man pasirodė labiau "subalansuota vyrams". Mano "skoniui" kiek per daug smurto, žiaurumų, detalių muštynių ir kautynių aprašymų. Pvz., nuobodžiavau, kai per keliolika puslapių tęsėsi viena muštynių-gaudynių scena. Bent jau perpus tą aprašymą būtų buvę galima sutrumpinti. Bet autorius aiškiai mėgavosi visomis detalėmis. O ir knygos "tikslinei auditorijai" turbūt tokie ištęsti pasakojimai neužkliuvo.

Reziume: istorija "užkabino", veikėjų nuotykius ir toliau norėsis sekti. Bet gal iškart antrosios trilogijos dalies nesiimsiu, padarysiu pertrauką prieš naujus karų ir muštynių aprašymus.

Laurie Anderson Halse (1961 gimė spalio 23) yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinomas už vaikų ir paauglių romanus. Ji gavo Margaret Edwards apdovanojimą iš Amerikos bibliotekų asociacijos 2009 už jos indėlį į...

Laurie Anderson Halse (1961 gimė spalio 23) yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinomas už vaikų ir paauglių romanus. Ji gavo Margaret Edwards apdovanojimą iš Amerikos bibliotekų asociacijos 2009 už jos indėlį į paauglių literatūra.

Lija ir Kesė buvo geriausios draugės, žiemos mergaitės, sustingusios į šakaliukus panašiuose kūnuose. Bet dabar Kesė mirusi. Lijos mama gelbėja kitų žmonių gyvybes, tėvas užsiėmęs savais reikalais, o pamotė nieko neišmano. Balsas Lijos galvoje vis liepia toliau viską kontroliuoti, būti stipriai, liesėti greičiau, sverti mažiau. Jei ji toliau eis šiuo keliu - liesa, liesesnė, liesiausia, - galbūt pradings iš viso.

Labiausiai knyga patiko dėl visą knygą palaikomos rimties, susikaupimo ir plačiai aprašomo vidinio jausmo. Dialogų knygoje išties nėra labai daug, nes daugiausiai pagrindinė veikėja Kesė apsako savo jausmus, norus suliesėti ir po mažyti milimetą, po dešimtąja kilogramo išnykti iš šio pasaulio. Istorijoje pasakojama apie šio pasaulio ir kiekvienos gyvybės trapumą. Kiekvienas turime vertinti tai, ką aukščiausiasis mums suteikė ir nebandyti to pakeisti taip drastiškai, kaip tai darė Keisė.

Ši Anderson knygą, kitaip nei "Kalbėk" skaitėsi itin lengvai, vos perskaičius kelis puslapius knyga labai įtraukė. Praėjus kelioms dienoms, per veidą riedėjo ašaros, nes istorija baigėsi taip optimistiškai ir mergaitė pagaliau pripažino savo norą gyventi, norą sužinoti, kas bus po 10 ar 15 metų. Keisė pradėjo gydytis ir iš gyvos numirelės vėl pradėjo panašėti į tikrą, gyvą merginą, kuria ji ir turėjo būti. Kokia ji nusipelnė būti.

Šioje emociškai sukrečiančioje, lyriškoje knygoje populiari rašytoja Laurie Halse Anderson tyrinėja šiurpą keliantį merginos kritimą į nesulaikomą anoreksijos verpetą.

"Būtina perskaityti... brutalu ir poetiška." Booklist

"Anderson pasakoja šiurpią, mistika persmelktą istoriją. Sunku šią knygą skaityti, bet dar sunkiau nuo jos atsiplėšti." Publishers Weekly

"Skaitytojai negalės atsitraukti nuo šio jaudinančio pasakojimo apie širdgėlą, pyktį ir savęs kankinimą." Bulletin of the Center of Children's Book

"Laužyta, simboliška ir už širdies griebiančia proza Lija pasakoja savo beviltišką istoriją apie destruktyvų elgesį, kuris valdo visus jos veiksmus ir mintis." Kirkus Reviews

Sekmadieniais lyja, o aš bandau pasiduoti iššūkiams. Iššūkis buvo ir skaityti šį pornografinį romaną, ir žiūrėti D. Cronberg'o ekranizaciją, ir rašyti šį atsiliepimą. Tiesa sakant, kolkas nei vienas iš šių dalykų...

Sekmadieniais lyja, o aš bandau pasiduoti iššūkiams. Iššūkis buvo ir skaityti šį pornografinį romaną, ir žiūrėti D. Cronberg'o ekranizaciją, ir rašyti šį atsiliepimą. Tiesa sakant, kolkas nei vienas iš šių dalykų man neteikė malonumo: prisiversti skaityti "Avariją", kurioje gausu smurto, atvirų sekso scenų ir, drįsčiau pavadinti, šlykščių jų komentarų, buvo sunku, o ypač važiuojant troleibusu į paskaitas ar vakarais; dažnai lankydavo ir šlykštūs košmarai, todėl manau, jog knygos autorius pasiekė savo tikslą - supurtė mano sąmonę ir privertė susimąstyti apie šiuolikinių technologijų žalą. Kaip teigė pats autorius: "Rašydamas "Avariją" aš naudojuosi automobiliu ne tik kaip seksualiniu įvaizdžiu, bet ir kaip žmogaus gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje metafora."

Didelių ir netikėtų pastebėjimų apie knygą neturiu, jau daug kas buvo išsakyta ir prancūzų filosofo J. Baudrillard'o knygoje "Simuliakrai ir simuliacija" ir kitų, žymiai protingesnių veikėjų už mane, todėl rašant pirmąjį atsiliepimą yra baisoka nusišnekėti (: Noriu įspėti tuos, kurie galbūt ilgai (ar nelabai) svarstė, ar imtis skaityti šią knygą ar ne - nei viena aprašyta sekso scena ar erotiniai palyginimai neveda prie lytinio susijaudinimo skaitant (visai kaip ir Lars'o von Trier'o skandalingoje "Nimfomanėje", kuri buvo kritikuojama dėl "pornografinio" turinio), todėl tikrai neturėtumėte jaustis kažkaip gėdingai ar pan., nes neva skaitot "pornografinį romaną". Kaip pastebėjo tas pats prancūzų filosofas Baudrillard'as: "Here, all the erotic terms are technical. No ass, no dick, no cunt but: the anus, the rectum, the vulva, the penis, coitus. No slang, that is to say no intimacy of sexual violence, but a functional language: the adequation of chrome and mucous as of one form to another. The same goes for the correspondence of death and sex: it is more as if they are covered together in a sort of technical superdesign than articulated according to pleasure. Besides, it is not a question of orgasm, but of pure and simple discharge. And the coitus and sperm that traverse the book have no more sensual value than the filigree of wounds has violent meaning, even metaphorically speaking. They are nothing but signatures - in the final scene, X imprints the car wrecks with his sperm." (Baudrillard'ą skaičiau lietuviškai, nes su anglų kalba dar nesu taaaip susidraugavusi, tačiau šiuo metu knygos šalia savęs neturiu, todėl norėdama tiksliai cituoti naudojuosi anglišku pdf.)

Taigi, knygos veikėjai pasitenkinimą jaučia tik automobiliuose, kas šiuolaikinėje visuomenėje atsispindi visoje socialinių tinklų paveiktoje kultūroje, kurioje užlūžę feisbuke jaučiame, jog artimi ten taip arti, nuo klavišo iki monitoriaus, tačiau ant kiek išliekame tikri? ("Jų suderintos stabdžių žibintų šviesos, judėdamos greitkeliu, tarsi kalbėjosi tarpusavyje, lyg seniai susituokusi pora.") Medijos kritikuojamos už tikros komunikacijos žlugimo pasėkmę ir aš stebiuosi, kaip tiek daug įžvalgių autorių tai pastebėjo jau XX amžiuje. Kita vertus, visos šios medijų filosofų pastabos ir šis romanas nori pasakyti, jog kaip ir visur pasaulyje, reikalinga pusiausvyra, kritiškas požiūris, o šiuo atveju - medijų ekologija (N. Postmanas).





"Sveiko proto ir košmaro sąjunga, vyravusi XX amžiuje, pagimdė dar dviprasmiškesnį pasaulį. Komunikacijų kraštovaizdžiu juda grėsmingų technologijų šmėklos ir už pinigus perkami sapnai. Termobranduolinių ginklų sistemos ir gaiviųjų gėrimų reklamos gyvuoja greta viena kitos toje reklamos, pseudoįvykių, mokslo ir pornografijos užgrobtoje, pernelyg ryškios šviesos užlietoje karalystėje. Mūsų gyvenimus valdo du didieji XX amžiaus leitmotyvai - seksas ir paranoja." J. G. Ballard, 1995

Rašytojas Alex Barclay parašė puikų detektyvinį romaną. Ar jūs patiriate jausmą, kai skaitai knygą ir vis greičiau imi skaityti? Fiziškai greičiau verčiasi knygos lapai? Kai tu jau įpusėjai knygą, kai veiksmas veja kitą...

Rašytojas Alex Barclay parašė puikų detektyvinį romaną. Ar jūs patiriate jausmą, kai skaitai knygą ir vis greičiau imi skaityti? Fiziškai greičiau verčiasi knygos lapai? Kai tu jau įpusėjai knygą, kai veiksmas veja kitą veiksmą, viskas pagreitėja (taip pat ir tavo širdies dūžiai), tu pradedi tai viename sakinyje praleisti žodį, kitą, tai jau pusę sakinio nedaskaitai, nes yra labai didelis noras greičiau greičiau pereiti į kitą skyrelį, sužinoti, tai kas ten įvyko, kodėl taip atsitiko. Tad ši knyga yra būtent tokia.

Anotacija viršelyje skelbia, kad knyga yra apie tai, kaip "praėjo vieneri metai po žiaurios pagrobimo dramos Niujorko gatvėse, tačiau policijos detektyvas Džo Lučezis jos niekaip negali pamirši. Su žmona Ana ir paaugliu sūnumi Šonu jie nuvyksta į Airiją ir čia tikisi pataisyti savo trapius šeimyninius santykius bei nutraukti Džo ir jo darbą siejantį saitą. Tačiau kai pradingsta jų sūnaus draugė, Džo pradeda įtarti, kad šio nusikaltimo šaknys slypi toli praeityje ir kad kažkas juos atsivijo iš tos praeities į pačią Airiją".

Atrodo, kad ši knyga - eilinis detektyvinis romanas apie buvusį policininką, jo šeimą terorizuojančius blogiukus ir žmogžudystes. Daugmaž taip ir yra, tik knygoje šalia pagrindinių vyksmo gijų man labai patiko žmonos Anos užsiėmimas - šeima atsikraustė į Airiją, nes Ana gavo darbą: susirado seną neveikiantį švyturį ir greta esantį pastatų ansamblį ir imasi įrenginėti jaukius namus bei viską fiksuoja, kad galėtų paviešinti rekonstrukcijos etapus žurnale. Labai įdomiai buvo aprašyta rekonstrukcija: sienų šveitimas, geležies atnaujinimas, baldų ieškojimas ir t.t. Taip pat mane sužavėjo paukščių suopių gyvenimo aprašymas: "jo snapo visai nėra ko bijoti. Geriau pasisaugok nagų. Jo nagai - va čia tai ginklas. Jėga, prilygstanti šešiolikos svarų slėgiui. Jam nieko nereiškia perplėšti tavo liesą rankutę". Suopiais užsiiminėja blogiukai. Jie yra simbolis: dviese reikia sukurpti planą, užpulti, pagauti ir sudoroti auką.

Knyga yra labai geram vakaro praleidimui: įsijauti, išgyveni dėl herojų likimo. Tik man vis kliuvo keli dalykai. Rusų literatūroje taip pat yra daug ilgų vardų (į moteris kreipiamasi tarkim dviem vardais, tėvavardžiu ir pavarde), tačiau pastebėjau, kad ir kitų šalių literatūroje to yra. Man buvo sunku skaityti ir įsiminti, kas kur koks herojus yra. Perskaitai vardą ir pavardę iš trijų žodžių ir galvoji, kas jis toks yra? Tai apsunkima knygos skaitymą, bet galbūt čia tik mano problema, kad neatidžiai skaičiau ir neįsidėjau į atmintį nemažai veikėjų pilnų vardų. Taip sunku buvo sekti visą veiksmą, nes tai istorija vyksta dabar, tai pereinama į praeitį. Tai Džo, Anos ir Šono dabartis, tai blogiukų vaikystė, tai blogiukų dabartis. Bet sunkumai juk ir žavi...

Žanras: romanas

Leidimo metai: 2010

Vertė: Rasa Racevičiūtė

Puslapių skaičius: 382

Leidykla: Jotema

Perskaityta: 2014-06-01

Vertinimas: 4/5

Ganėtinai užtrukau kol perskaičiau pirmą knygą iš susidaryto sąrašo. Vis dėlto, tai atsitiko greičiau negu tikėjausi. Užteko laisvą vakarą prisėsti ir kūrinys pradėjo tiesiog tirpti rankose. Ganėtinai įsiurbianti...

Ganėtinai užtrukau kol perskaičiau pirmą knygą iš susidaryto sąrašo. Vis dėlto, tai atsitiko greičiau negu tikėjausi. Užteko laisvą vakarą prisėsti ir kūrinys pradėjo tiesiog tirpti rankose. Ganėtinai įsiurbianti istorija. Nebanali. Kartais netikėta. Vienu žodžiu - patiko.

Kalbant apie pirmą įspūdį, kurį gali sukelti knyga, vos paėmus ją į rankas ir perskaičius ant viršelio esančius aprašymus - jis kitoks. Aprašymai daug žadantys, intriguojantys ir netgi dalį įvykių atskleidžiantys, bet, sakyčiau, ne visai tikslūs, lengvai perdėti - pripumpuoti marketingo, kad tik skaitytojas įsimestų knygą į savo pirkinių krepšelį ("paleido nuo saito piktąsias galias", "gundymas", "magija", "aistros" ir pan. - visi "kabinantys" žodeliai). "Kiekviena moteris širdyje yra ragana... Tačiau ne kiekviena išdrįsta panaudoti savo galias." - labai įkvepianti citata, bet knygoje akcentuojama tik viena mergina, kuri iš tiesų buvo ragana, o čia toks "kiekvienos moters" apibendrinimas, tarytum sakantis kiekvienai romano skaitytojai - tu irgi gali pakerėti. Nejaugi? (bet kuriuo atveju ir toliau laikausi nusistatymo, kad neverta skaityti viršelių aprašymų neperskaičius kūrinio ir nesigadinti bendro vaizdo)

Paskutinis viršelio koziris: "Romano Karalienės sesuo autorės kūrinys". Pati Karalienės sesers nesu skaičiusi, bet iš dalies džiaugiuosi, kad Žiniuonė neturi kelių tomų. Susipažinusi su autorės rašymo stiliumi, supratau, kodėl visi taip ryja Karalienės seserį ir kitas šios serijos knygas.

Pereikime prie paties kūrinio. Iš savo skaitymo patirties galėčiau pasakyti, kad tai žiupsnelis Pribuvėjos (Sabine Ebert "Pribuvėjos paslaptis" ir kitos šios serijos knygos) tematikos su lengvu Fifty shades of Grey prieskoniu, įkeltu į šešioliktą amžių. Kuo panaši tematika? Nors čia kalbama apie XVI amžių (Pribuvėjos sagoje amžius XII), problemos likę tos pačios - tie patys viduramžiai ir tų laikų gūdumas. Tikėjimas ir Bažnyčia - gudrus triukas, kuriuo siekiama valdyti žmones, o aklai nepaklususius šalinti. Šitas jau seniai ir taip žinoma. Pagrindinė veikėja, būdama žolininke, vaikšto ant plonytės linijos, tarp gydymo Šventomis žolelėmis Dievo suteikta galia ir raganavimo bei užsiėmimo juodąja magija.

Tikrai nesuklysčiau aprašinėdama, jei lengvai perteikčiau šios knygos turinį. Bet nenorėčiau Jums sugadinti šios knygos skaitymo malonumo. Todėl surizikuosiu ir pateiksiu savo atsiliepimą kitu aspektu - pagrindinės veikėjos asmenybės raidos linija, kuri ne taip ryškiai matoma, kaip pagrindiniai knygos įvykiai.

Susipažįstame su Alisa (pagr. veikėja) kaip dievobaiminga mergina. Mergina, žinoma, yra labai graži ir puikaus amžiaus. Jai šešiolika metų ir mes suprantame, kad tai yra besibaigiančios paauglystės amžius, vis dėlto, XVI amžiuje kiekviena mergina turėjo greičiau suaugti, norėdama išsikovoti vietą po saule. Šešiolika - tai puikiausias amžius stebėti visą jos asmenybės perversmą per viso romano trukmę. Pasikeitus įprastinėms aplinkybėms mergina patenka į visiškai kitokį pasaulį ir ši besikeičianti situacija sukuria vidinį konfliktą, nuo kurio veikėja niekaip negali pabėgti. Iš pradžių ji puikiai žinojo, ko ji nori - skaniai pavalgyti, patogiai miegoti ir švariai rengtis. Čia skamba truputėlis tuštybės, bet tuo pat metu ir dalis žmogiško mąstymo, norinčio elementariausio sterilumo. Taip, mergina nenorėjo vaikščioti atmatų duobėje, nors taip ir buvo Dievo duota. Pagal tuos laikus ji jau buvo ambicinga - šiais laikais tai tebūtų pirmas Maslow piramidės laiptelis. Nors ir kitu keliu, Alisa patenkino savo pirminius poreikius, bet kol kas tai nepakeitė jos polinkio grįžti į įprastą gyvenimą, nes saugus ir ramus gyvenimas būtų garantavęs antrąjį Maslow laiptelį. (Kaip ir galime tikėtis, netrukus mergina ims kopti aukščiau piramidės vidurio.) Atrodytų, prieš akis tik ir veriasi galimybės, ji ima nebežinoti, ko nori labiau, nes turi rinktis tarp susipynusių ir besikertančių norų. Atsiskleidžia merginos nepatyrimas, žinių apie gyvenimo dėsnius trūkumas bei neištobulinta veiklos strategija. Gavusi ko nori, supranta, kad norėjo visai ko kito. Mergina priima sprendimus, nesugebėdama išjausti, kokias emocines pasekmes jai tai sukels. Kad ir ką būtų pasirinkęs racionalus protas, padėjęs apsispręsti, Alisa negali pabėgti nuo viduje slypinčių emocijų ir švelnumo poreikio, reikalingo absoliučiai kiekvienam žmogui. "Bėgi, kad išneštum savo kailį, o po to supranti, kad praradai vienintelį dalyką, kurio tau reikėjo". Besipildantys norai tik augina nepasitenkinimą ir tuštybę. Ambicijos išauga iki begalybės. Iš mielos, nuoširdžios merginos ji turi tapti klastinga moterimi, tik taip galėdama dalinai patenkinti savo įgeidžius, kuriems anksčiau pati norėjo užkirsti kelią. Nors ir keičiasi jos išorinės reakcijos - mergina nebejautri, tvirta ir užtikrinta, tačiau niekur nedingsta moteriškas nuoširdžios ir užtikrintos meilės, tvirtų santykių troškimas (trečiasis Maslow laiptelis). Kad ir ką būtų pasiekusi, jos niekaip neapleidžia pagrįsta laikinumo baimė, kuždanti, kad tai lengvai nupučiamas kortų namelis. Viso romano metu veikėja yra draskoma vidinių prieštaravimų, trukdančių jai veikti tikslingai, siekti savo užsibrėžtų tikslų. Augantis įnoringumas, trukdo jai gyventi laimingai ir pasitenkinti tuo, ką gali gauti. Tikra paauglių savybė, ar ne? Galėtume teigti, kad Alisa pateko į nelygią kovą su kitų žmonių valdžia ir galia, bet iš tiesų ji pateko į kovą su pačia savimi. Baigsiu šią asmenybės raidos apžvalgą labai taiklia fraze: "Kai nugalime patys save, kas iš šios kovos išeis laimėtoju?".

Man ši knyga nepatiko - ne mano skonio stilius, žanras... Per daug tragizmo, liūdesio, tamsos, neigiamų emocijų ir įvykių.. Depresiškai nuteikia..

Visgi autorė tikrai įtaigiai ir įtikinamai kuria personažus. Knyga skaitosi...

Man ši knyga nepatiko - ne mano skonio stilius, žanras... Per daug tragizmo, liūdesio, tamsos, neigiamų emocijų ir įvykių.. Depresiškai nuteikia..

Visgi autorė tikrai įtaigiai ir įtikinamai kuria personažus. Knyga skaitosi lengvai, veiksmas vystosi sparčiai.

Kažkodėl ši knyga ilgai pragulėjo mano lentynoje. Keletą kartų buvau paėmusi į rankas ir pradėjusi skaityti ir vėl atidėdavau į šoną. Net negalėčiau pasakyti, kodėl anais kartais jos vietą užimdavo kitos knygos ar...

Kažkodėl ši knyga ilgai pragulėjo mano lentynoje. Keletą kartų buvau paėmusi į rankas ir pradėjusi skaityti ir vėl atidėdavau į šoną. Net negalėčiau pasakyti, kodėl anais kartais jos vietą užimdavo kitos knygos ar kita veikla. Gal išties šią neploną knygą reikia skaityti be pertraukėlių, beveik vienu įkvėpimu. Kai jau nepaleidau jos iš rankų ir gana greitai perskaičiau, tikrai nesigailėjau.

Tai išties puiki kelionė į dvasios kalną. Pagrindiniam veikėjui diagnozuojama nepagydoma liga (biografinis autoriaus gyvenimo momentas), o po kiek laiko ši diagnozė atšaukiama... Tada žmogus iškeliauja tarsi į niekur. Iškeliauja į ieškojimą, pažinimą, tiesiog į kelią. Akistatoje su liga žmogus paprastai suvokia, kad reikšmingiau yra ne tikslai, laimėjimai, griežtos dienotvarkės, o tiesiog pats ėjimas. Kiekvienas ėjimas žavus ir įdomus, bet jei tai 15 000 kilometrų odisėja per nuošalius kalnus ir senovę menančius Sičuanio miškus pietvakarių Kinijoje? Taip susipina tikrovė ir mistika, realūs žmonės ir senųjų vietos gyventojų legendos. Skaitytojas kartu gali keliauti į dvasios kalną. Ar jį pasiekia pagrindinis veikėjas? Ir ką ten randa? Kartu su juo keliavę sužinos ir nenusivils.

Kas yra galybė? Kas yra garbė? Į šiuos klausimus ragina atsakyti jau pats knygos pavadinimas. Kiekvienas imdamas skaityti šią knygą, manau, tikisi rasti dar vieną atsakymo į šiuos klausimus versiją. Ir išties, čia kalbama...

Kas yra galybė? Kas yra garbė? Į šiuos klausimus ragina atsakyti jau pats knygos pavadinimas. Kiekvienas imdamas skaityti šią knygą, manau, tikisi rasti dar vieną atsakymo į šiuos klausimus versiją. Ir išties, čia kalbama apie galybę su ginklu ir kovą širdimi, skaitant vaikams šiltas, įkvepiančias istorijas. Kalbama apie garbingus poelgius - ištiesti pagalbos ranką žmogui ir viltį tapti garbingam sugavus paskutinį likusį kunigą. Išties knygos veiksmas vyksta Meksikoje, kur po revoliucijos visiškai uždrausta religija ir stengiamasi išnaikinti visus kunigus. Galbūt knygos varomoji jėga ir yra - medžiojamo paskutinio kunigo istorija. Visgi šalia viso to susipina daugybės žmonių likimai - jų garbė, galybė, baimė, džiaugsmas. Ir visiškai sutinku, kad knygos anotacija neklaidina būsimų skaitytojų: "Svarbiausi romane yra žmonių santykiai, jų išpažįstamos vertybės, pats žmogiškumas. Ką reiškia mylėti žmones, kaip atskirti gerą žmogų nuo niekam tikusio, jei beveik šventasis laiko save baisiu nusidėjėliu, o paskutinis niekšas yra įsitikinęs esąs doras žmogus? Palaipsniui atsiskleidžianti asmenybės vertė skatina mąstyti apie gyvenimą, suteikia jėgų ir vilties."

Tai kas yra galybė ir kas yra garbė? Kas dar kartelį ketina apmąstyti šias sąvokas - ši knyga padės.