Mirties angelas - antroji mano skaityta Mikos Waltari knyga. Romane vaizduojamas tragiškas istorijos laikotarpis - Konstantinopolio žlugimas ir tapimas Stambulu. Veiksmas pasakojamas pirmu asmeniu, vystomos dvi siužeto linijos - apie...

Mirties angelas - antroji mano skaityta Mikos Waltari knyga. Romane vaizduojamas tragiškas istorijos laikotarpis - Konstantinopolio žlugimas ir tapimas Stambulu. Veiksmas pasakojamas pirmu asmeniu, vystomos dvi siužeto linijos - apie miestą, jo gynybą ir asmeninė pasakotojo meilės linija. Abi jos baigiasi tragiškai herojiškai. Labai įdomu skaityti technines karo detales - kaip aliejumi vėsinamos patrankos, ieškoma požeminių priešo tunelių ir pan.

Prieš skaitydama knygą, perskaičiau J. Žilinsko atsiliepimą apie šį romaną. Dėl vieno jam pritariu - leidykla galėjo palikti originalų pavadinimą "Johanas Angelas". Dėl pastabų apie aikštingą mylimąją Aną Notarą nepritariu. Kaip vyro autoriaus sukurtas moteriškas charakteris gana tikslus, įtaigus ir tikroviškas.

Pabaigai - autoriaus ir visų redaktorių pražiūrėtas netikslumas (o gal vertėjos klaida). Vienoje vietoje pasakotojas atstumą nusako metrais. Tai, deja, istoriškai neįmanoma, nes metras pirmą kartą buvo įvestas Prancūzijoje tik XVIII amžiuje.

Vieną popietę su kitu studentu, su kuriuo esam vienoje mokslinio projekto grupėje, sėdėjom laboratorijoje, laukėm, kol praeis 5 minučių reaktyviojo joninio ėsdinimo ciklas. Jis pasakė, kad šis projektas yra labai...

Vieną popietę su kitu studentu, su kuriuo esam vienoje mokslinio projekto grupėje, sėdėjom laboratorijoje, laukėm, kol praeis 5 minučių reaktyviojo joninio ėsdinimo ciklas. Jis pasakė, kad šis projektas yra labai nuobodus. Aš drįsau suabejoti. Pasirodo, jam labai nepatinka laukti, jis tiesiog neturi kantrybės išsėdėti vienoje vietoje tas 5 minutes. Pagalvojau, kad man tikrai nėra sunku tą laiką prasėdėti net ir nieko neveikiant. Ir tada prisiminiau šią mintį: "Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nesugebėjime pabūti vienumoje. Ramiai pasėdėti nekalbant, nerūkant, neskaitant, negeriant daugeliui tiesiog neįmanoma. Jie tampa nervingi ir neramūs, privalo kažką daryti rankomis ar burna." [Erich Fromm "Meilės menas", 82 psl.] Jei jau kasdienėse situacijose imu atpažinti tokius dalykus, tai knygą skaičiau ne veltui.

Erich Fromm knygą "Meilės menas" radau savo knygų lentynoje beveik prieš metus ir nusprendžiau paskaityti - gal būt rasiu atsakymą į mane kankinančius klausimus. Tačiau perskaičiau tik praėjusį mėnesį. (Tiesa, atsakymą į savo klausimą atradau pati, dar prieš pradėdama skaityti.)

Jau pirmieji knygos puslapiai mane nustebino. Tikėjausi, kad joje bus daug filosofinių pamąstymų, tekstas bus abstraktus ir pritaikomas visoms įmanomoms situacijoms, nieko konkretaus nerasiu. Iš tikrųjų ši knyga yra vadovėlis. Ir, kaip ir dera vadovėliams, turi teorinę dalį bei aptaria praktinę dalyko pusę. Tekstas yra aiškus, ganėtinai konkretus. Ir aš netgi sutikau su dauguma autoriaus teiginių. Šiais laikais dauguma mano, kad meilė yra atsitiktinumas, laimė, kai randi sau tinkamą žmogų. Tačiau Erich Fromm teigia, kad meilė yra menas, ir jo reikia mokytis taip pat, kaip kitų menų. Jis nesutinka, kad egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri iš tikrųjų yra tik laikinas susižavėjimas. "Meilė nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, apsisprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, nebūtų pagrindo pasižadėti - mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti." [Erich Fromm "Meilės menas", 44 psl.]

Knygoje aptariama keletas meilės rūšių: broliška, motiniška, erotinė, o taip pat meilė sau ir Dievui. Buvo įdomu skaityti apie kiekvieną meilės rūšį. Jos viena kitą papildo bei suteikia daug psichologinių aspektų savo gyvenimo tiesoms apmąstyti.

Perskaičiusi "Meilės meną" supratau (ar dar kartą pasikartojau) šiuos dalykus:

1. norint mylėti, reikia būti kukliam, drąsiam, susikaupusiam, kantriam ir drausmingam;

2. meilė - tai davimas, o ne gavimas;

3. meilė pasireiškia keliomis formomis: rūpinimusi, atsakomybe, pagarba, pažinimu;

4. norint mylėti kitus, reikia mylėti ir save.

"Mylėti - svarbiau nei būti mylimam." [Erich Fromm "Meilės menas", 33 psl.] Dar vienas patarimas - nenuleisti rankų, jei kas nors nepasiseka. Geriau "išsiaiškinti nesėkmės priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau" (8 psl.). Beje, konfliktai poroje nėra blogai. Svarbiausia juos spręsti, neslėpti po menkomis kasdieninėmis smulkmenomis, nes jie "dvasiškai nuskaidrina abu asmenis, suteikia išminties ir jėgų" (77-78 psl.).

"Meilės meną" Erich Fromm parašė 1956 metais. Nepaisant to, knyga atrodo labai šiuolaikiška. Nesijaučia jokio senovinio atspalvio, senovinių pažiūrų. Net jeigu sakinys pradedamas žodžiais "šiuolaikinėje visuomenėje", kas turėtų reikšti XX amžiaus 6 dešimtmetį, jis puikiai tinka ir XXI amžiui.

Galima cituoti beveik kiekvieną sakinį iš Erich Fromm knygos "Meilės menas". Ją tikrai vertėtų perskaityti visiems meilės reikaluose pasimetusiems žmonėms, taip pat tiems, kurie buvo ja nusivylę. Ir skaityti reiktų gal net ne kartą - kai tiek daug gilios prasmės, sunku ją perimti iš karto. Juk tai vadovėlis, o norint ką nors išmokti, reikia nuolat kartotis teoriją ir dažnai praktikuotis.

Perskaičiau Hermano Hesse tris pasakojimus "Graži jaunystė", "Taedium vitae" ir "Įsipareigojimas". Jie yra parašyti 1907 ir 1908 metais. Juose persipina nostalgiška šviesa dabarčiai, sapnai, svajos, laimingų dienų...

Perskaičiau Hermano Hesse tris pasakojimus "Graži jaunystė", "Taedium vitae" ir "Įsipareigojimas". Jie yra parašyti 1907 ir 1908 metais. Juose persipina nostalgiška šviesa dabarčiai, sapnai, svajos, laimingų dienų prisiminimai.. Beskaitant juntama, kad autoriui praeitis buvo nuostabi ir tai yra nebepakartojama šiai dienai..

Iki šiol buvau skaičiusi vieną J. Austen knygą - "Puikybė ir prietarai", kuri kad ir patiko, bet nepaskatino imti į rankas kitų jos knygų. Tačiau pernai peržiūrėjau ne vieną jos romanų ekranizacijų, iš kurių viena -...

Iki šiol buvau skaičiusi vieną J. Austen knygą - "Puikybė ir prietarai", kuri kad ir patiko, bet nepaskatino imti į rankas kitų jos knygų. Tačiau pernai peržiūrėjau ne vieną jos romanų ekranizacijų, iš kurių viena - Emma (1996) paliko labai gerą įspūdį: iki dabar prisimenu, kaip žiūrėdama vidurnaktį tramdžiau juoką, kad tik namiškių neprikelčiau. Tuomet ir nusprendžiau, kad būtinai turiu perskaityti ir knygą.

"Ema" - tai pasakojimas apie Emą Vudhaus, kuri yra turtinga, graži ir protinga. Ji nė negalvoja apie tai, kad artimiausiu metu galėtų ištekėti, džiaugiasi gyvendama su tėvu bei karts nuo karto susitikdama su pažįstamais. Tačiau Ema labiausiai už viską mėgsta savo pažįstamiems ieškoti antrųjų pusių. Nepaisydama gero draugo pono Naitlio perspėjimų, ji nusprendžia surasti savo naujai draugei Harietai tinkamą porą. Tačiau viskas pasisuka kitaip nei kad ji tikėjosi.

Pirmas dalykas, kas nustebino, tai jausmai, kuriuos sukėlė Emos personažas. Ekranizacijoje man viskas atrodė linksma ir juokinga, tuo tarpu knygoje Ema dažnai erzindavo. Gal kad pati nemėgstu tokio tipo žmonių (kurie pernelyg kiša savo nuomonę), o dar tas "viską aš žinau" kiek panervindavo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau susigyvenau su pagrindine veikėja ir džiaugdavausi, kai ji pagaliau kažko pasimokydavo iš savo klaidų nors laikinai. Ir žinoma, negalėjau nesidžiaugti kiekviena scena, kurioje pasimatydavo jai rodomas dėmesys būtent iš to vyro, kuris nuo pat pirmo jo pasirodymo atrodė skirtas būtent jai ir niekam kitam.

Labiausiai žavi, be abejo, dialogai. Juose daug ironijos, nevengiama pasišaipyti iš aukštuomenės, to laikmečio bendravimo manierų. Įsivaizduoju, kaip turėjo ne vieną nervinti tos įžanginės mandagios kalbos, kurios užsitęsdavo ne minutę ir ne dvi. Juokas ėmė iš dirbtinio ir dažnai perdėto domėjimosi bei rūpinimosi kitų sveikata, gyvenimo pokyčiais ar pan. Tik vienintelis Emos tėtis man atrodė nuoširdus šiuo klausimu, jo baimė tiek pačiam susirgti, tiek kad kiti gali susirgti, pasirodė nuoširdi ir savotiškai miela.

Ši knyga - tikra atgaiva po šiuolaikinės literatūros, o tema tokia, apie kurią dabar man kaip tik ir norėjosi skaityti / žiūrėti filmus. Rekomenduoju šį šiltą, kupiną jausmų, sveikos ironijos knygą, kuri leis ir pasijuokti, ir pasidžiaugti, ir paliūdėti.

Perskaitykite knygos pavadinimą ir žinosite apie ką knyga - apie šimtametį, kuris išlipo pro langą ir dingo! O ar jau pats pavadinimas nesukelia šypsenos? Knyga gal ir neprivers kvatotis susiėmus už pilvo, tačiau jei jūsų...

Perskaitykite knygos pavadinimą ir žinosite apie ką knyga - apie šimtametį, kuris išlipo pro langą ir dingo! O ar jau pats pavadinimas nesukelia šypsenos? Knyga gal ir neprivers kvatotis susiėmus už pilvo, tačiau jei jūsų skoniui įtiks lengvas subtilus jumoras - pagausite save, ir ne kartą, besišypsantį.



Alanui Karlsonui šiandiena sueis šimtas metų. Švedijos senelių prieglauda - ne jam, tad jei bėgti, tuomet dabar arba niekada. Pasirinkęs "dabar", Alanas išlipa pro langą. Štai čia ir baigiasi ramybė, nes kelyje pasipainioja pinigai, prasideda persekiojimas (pinigai visgi buvo dideli), kelios mirtys, įsikiša policija... Atsitiktinumai persipina su sėkme, naivumas ir atvirumas tampa išsigelbėjimu iš įvairių situacijų, o kai alkoholis liejasi laisvai - nepasisekti tiesiog negali.

Knygoje pasakojama, ką senolis veikia pabėgęs iš prieglaudos, ir kaip gyvenimo mėtytas ir vėtytas Alanas iki senelių prieglaudos sugebėjo prisidėti prie reikšmingų pasaulio įvykių, susirasti įtakingų draugų ar net priešų.



"Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo" - pasaka suaugusiems, kur nerimti veikėjai lemia rimtus įvykius, o laiminga pabaiga garantuota. Kai atsibos rimtos gyvenimo dramos, painūs ir intrigų pilni detektyvai, saldūs meilės romanai - prisiminkite šią knygą.

Yay, pradėjau pagaliau krimsti savo Knygų iššūkio knygas! Per daug nesirinkdama, pirmąją pasiėmiau skaityti Skerdyklą. Jau seniai norėjau perskaityti ką nors Vonneguto, nes atėjo tas amžius, kai norisi užpildyti savo...

Yay, pradėjau pagaliau krimsti savo Knygų iššūkio knygas! Per daug nesirinkdama, pirmąją pasiėmiau skaityti Skerdyklą. Jau seniai norėjau perskaityti ką nors Vonneguto, nes atėjo tas amžius, kai norisi užpildyti savo neišmanymo spragas.. :)







"Skerdykloje" pasakojama apie Bilį Piligrimą, kuris slydinėja po laiką. Atsiduria tai 1944-uosiuose, tai 1968-uosiuose, tai savo vaikystėje, tai tolimoje planetoje Tralfamadorijoje.. Taip slydinėdamas po laiką Bilis vėl ir vėl išgyvena Drezdeno bombardavimą, kurį jam teko patirti karo metais. Patekęs į lėktuvo katastrofą, susižaloja smegenis, yra pagrobiamas tralfamadorų, o jų planetoje gyvena po stikliniu gaubtu zoologijos sode, kartu su porno žvaigžde. Nieko nepadarysi.







Kaip žinote, aš iš planetos, kurios gyventojai nuo neatmenamų laikų beprasmiškai žudo vieni kitus. Aš pats savo akimis mačiau lavonėlius mokinukių, kurias gyvas išvirė vandens bokšte mano paties tėvynainiai, didžiuodamiesi, kad kovoja prieš blogį. Ir aš pasišviesdavau lagery žvakėmis, nulietomis iš riebalų žmonių, kuriuos nužudė tų išvirtų mergaičių broliai ir tėvai. Visatoje tikriausiai nėra didesnių pabaisų už žemiečius! Jei kitoms planetoms pavojus iš Žemės kol kas negresia, tai netrukus grės.







Jau nuo pat pradžių knyga pasirodė keistoka, bet kaip ten bebūtų, skaitėsi labai lengvai. Tas keistumas ir užkabino, įsimylėjau Vonneguto rašymo stilių (ar ir kitose knygose jis rašo taip pat?). Juodasis humoras, satyra, fantastika ir faktai - puikus derinys. Gaunasi štai toks absurdo kūrinys, kurį galėtum perskaityti vienu prisėdimu. Skaitydama knygą visą laiką slapta didžiavausi Biliu. O dėl to, kad nors senatvėje jo dukra laikė jį visišku kvailiu, Bilis vis tiek nepasidavė ir bandė žmonėms pasakoti apie savo keliones laiku ir Tralfamadoriją. Na, gerai, ne tik dukra apie jį taip manė. Bet jau nuo pat jaunystės, kai teko pabuvoti kare, Bilis buvo pastumdėlis ir ne itin mėgstamas. Ir vis tiek sugebėjo neatsižadėti savęs.



Dar man visai patiko tas ateivių įmaišymas į istoriją. Žvelgdamas iš jų perspektyvos, autorius smagiai ir gana kandžiai pasišaipė iš visos žmonių padermės. Na, bet nieko baisiai neteisingo ir nepasakė. Kaip tik, sakyčiau, puikios įžvalgos..







Žemiečiai dideli mėgėjai viską aiškinti: kodėl šis įvykis sukomponuotas taip, o ne kitaip, kokiu būdu galima kokį nors įvykį išprovokuoti ar jo išvengti. <...> Laikas - tai laiko visuma. Jis nesikeičia. Nei jam užbėgsi už akių, nei jo paaiškinsi. Jis paprasčiausiai yra, ir viskas.







Ar knygą rekomenduočiau? Taip, tačiau ne bet kam. Ne visiems visgi gali būti priimtinas toks absurdo teatras. Bet tie, kas tokių dalykų nesibaido, galite drąsiai imti į rankas ir pasimėgauti :)

Istorijos aprašymas man atrodė neypatingas, gal kiek banalokas: jaunas mokytojas Jack yra neteisingai apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu prie savo paauglės mokinės, tada neteisingai nuteisiamas ir įkalinimas. Atlikus bausmę...

Istorijos aprašymas man atrodė neypatingas, gal kiek banalokas: jaunas mokytojas Jack yra neteisingai apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu prie savo paauglės mokinės, tada neteisingai nuteisiamas ir įkalinimas. Atlikus bausmę vyras nori pradėti naują gyvenimą mažame Salem Falls miestelyje. Jis sutinka mylimą, taip pat gyvenimo nuskriaustą, moterį ir pradeda su ja romaną. Atrodytų, kad viskas klostosi gerai, tačiau Jack VĖL neteisingai apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu prie jaunos, turtingo tėvelio dukrelės! Ar pavyks vyrui įrodyti savo nekaltumą, ar patikės juo mylimoji? Atrodė, kad jau iškart žinau knygos pabaigą. Jūs, tikriausiai, taip pat galite ją nuspėti? Šiaip ar taip, internete prisiskaičiau labai daug gerų atsiliepimų. Moterys kalbėjo, kad knygą tiesiog 'suvalgė', kad perskaitė per vieną dieną (beveik 500psl), todėl ėmiau ir atsiverčiau istoriją pati.

Knyga skaitėsi gana lengvai, vietomis įtraukdavo, jog sunku būdavo padėti, tačiau yra vienas didelis BET. Įvykiai tokie absurdiški, tokie nelogiški ir sunkiai įsivaizduojami nutinkant realybėje, kad beveik visą laiką sėdėdavau susierzinusi ir dar vyrui savo pasipiktinimą prunksčiau. Koks mokytojas vežtų savo paauglę mokinę pas gydytoją, kad išrašytų jai kontraceptikų? Koks mokytojas pamatytų pamestą (kad ir specialiai!!!) tos pačios mokinės liemenėlę, įsidėtų ją į savo darbo portfelį ir nešiotųsi? Koks protingas vyras, prieš tai apkaltintas seksualiniu priekabiavimu, slankiotų vienas prie mokyklos ir stebėtų stadione žaidžiančias mergaites, lyg tai niekam nesukeltų įtarimo. O dabar pagalvokit koks DIDELIS, STULBINAMAI NEĮTIKĖTINAS, sutapimas turi nutikti, jog tas pats vyras, būdamas girtas, išsigąstų policijos automobilio ir pasileistų bėgti į mišką, kur neplanuotai atsidurtų prie pusnuogių, vidury nakties raganaujančių prie laužo, paauglių. Kokia gudri turi būti viena iš panelių, kad apkaltintų vyrą išprievartavimu ir ja lengvai patikėtų vien su abejotinais įrodymais. Tokiu atveju, tiesa turėtų labai greitai išaiškėti, bet kur tau, viskas užtruko kurkas ilgiau, nei kas nors tikėtųsi.

Vienas faktorius, kuris šią knygą, mano nuomone, padarė vertą skaitymo - pati jos pabaiga, kuri mane tiesiog sukrėtė. Perskaičiau ir negalėjau patikėti. Dar kurį laiką šios istorijos negalėjau paleisti iš galvos.... O jei knyga vėliau kąžką Tavyje palieka, tai laikas nebuvo švaistytas veltui?

Jei įdomu, yra išleistas ir lietuviškas variantas: Jodi Picoult - Salemo Raganos, iš anglų k. vertė Loreta Gema, Alma littera, 2013

Ši knyga savo eilės mano lentynose laukė ilgai ir kantriai. Kadangi ji nedidelio formato, esu net keletą kartų ją įsimetusi į lagaminą, kai važiuodavau atostogų ar į darbines komandiruotes, bet taip jos net ir...

Ši knyga savo eilės mano lentynose laukė ilgai ir kantriai. Kadangi ji nedidelio formato, esu net keletą kartų ją įsimetusi į lagaminą, kai važiuodavau atostogų ar į darbines komandiruotes, bet taip jos net ir neatsiversdavau. Tai nutariau įtraukti į šių metų "iššūkį", ir va pagaliau ją perskaičiau. Jei ne šis projektas, turbūt dar kokį dešimtmetį ši knygelė būtų dulkėjusi lentynose.

Apie ką ši knyga? Tai 1932 metais anglų rašytojos sukurtas komiškas romanas, parodijuojantis tuo metu populiarius melodramatiškus romanus apie gyvenimą kaime (Anglijos, žinoma). Angliškas šios knygos "Wikipedia" puslapis kaip pavyzdžius mini D. H. Lawrence (dar kol kas nieko jo neskaičiau, bet "Ledi Čaterli meilužio" kada nors imsiuosi), Sheila Kaye-Smith (pirmą kartą tokią girdžiu), Thomas Hardy (kol kas dar nieko neskaičiau, bet "Tesė iš d'Erbervilių giminės" laukia savo eilės kažkur giliai lentynoje) ir net seseris Brontes (na, jų tai visų trijų po vieną knygą esu skaičiusi).

Nepavyko greit "susidraugauti" su šia knyga. Perskaičiau porą skyrių ir kelioms savaitėms stop. Tada vėl ėmiausi, perpratau tą parodijuojantį stilių, ir jau smagiai skaičiau. Bet nepavadinčiau tokia knyga, nuo kurios neįmanoma atsiplėšti.

Oi, taigi taip ir neatsakiau į klausimą, apie ką ši knyga. Apie jauną merginą Florą, kuri, tapusi našlaite, nusprendžia apsigyventi pas savo giminaičius (nes negi dirbsi - ne tam ji buvo ruošta ir lavinta). Fermoje gyvenimas keistokas, kiekvienas Starkaderių šeimos narys turi savo keistenybių, visus juos veikia jau daug metų užsidariusi savo kambaryje ir tik porą kartų per metus iš jo išeinanti tetulė Ada Doom (jau vien pavardė išduoda tos tetulės įtaką savo vaikų ir anūkų bei jų šeimų likimams), kuri laikoma kiek pamišusia, ir kuri yra griežtai uždraudusi bet kam iš šeimos narių palikti fermą. Flora sau paskiria užduotį pertvarkyti fermos gyvenimą ir nuodugniai imasi "apdirbinėti" savo giminaičius. Tai jai sekasi puikiai, nes ji protinga ir užsispyrusi, greit atranda, kaip paveikti kiekvieną jų. Paskutinįjį knygos trečdalį skaitant buvo linksma, daug gerų komiškų situacijų.

Knygą rekomenduočiau mėgstantiems anglų XIX a. literatūrą, perskaičiusiems bent keletą to meto knygų apie atokius dvarus (na, bent jau "Džeinę Eir", "Vėtrų kalną" ar ką iš Thomas Hardy romanų). Nes kitaip nelabai bus aišku, ką "Cold Comfort Farm" bando parodijuoti.

Ai, ir ačiū "iššūkiui", kad pagaliau perskaičiau šią knygą :)

Prisireikė keleto metų, kol ryžausi artimiau susipažinti su tavimi Tūla.

Turiu pripažinti, jog pirmosios pažinties valandos su tavimi nedžiugino - taip ir norėjosi nutėkšt tave kur toliau ir su apmaudu dėl apviltų vilčių...

Prisireikė keleto metų, kol ryžausi artimiau susipažinti su tavimi Tūla.

Turiu pripažinti, jog pirmosios pažinties valandos su tavimi nedžiugino - taip ir norėjosi nutėkšt tave kur toliau ir su apmaudu dėl apviltų vilčių nueiti šalin. Tačiau vidinis užsispyrimas visgi nugalėjo: nenuėjau, nepalikau, pažinau ir pakeičiau pirmosios pažinties slogutį į gan gerą įspūdį. Tikriausiai, ne veltui liaudies išmintis byloja, kad pagal drabužį sutinkama, o pagal protą išlydima. Perfrazavus minėtą mintį sakyčiau Tave, Tūla, sutikau kiek įtariai, atsainiai, o jau pagal savo susidarytą tam tikrą įspūdį ir išlydžiu.

Koks gi tas įspūdis? Neblogas.

Galbūt ne to tikėjausi imdama Tave į rankas... tačiau vis vien likau sužavėta. Tiesa, tas žavėjimasis nėra aklas - greičiau sumišęs su nuostaba, džiaugsmu, liūdesiu, su kai kuriomis pretenzijomis.

Nuostaba, kad tu, Tūla, taip ir likai iki galo nepažini, tolima, nereali.

Džiaugsmas, kad toks gyvenimas, kurį nugyvenai, vis vien nesunaikino Tavo išrinktojo meilės Tau ir paskatino mylimąjį jūsų meilę įprasminti tavo palaikus įcementuojant buvusiame judviejų meilės lizdelyje.

Liūdesys, kad Tave, Tūla, Dievas siuntė klajūnui poetui, o ne poetą Tau.

Pretenzijos, kad nors "erzina kalbos ir visokiausi rašymai apie meilę Vilniui, priesaikos iš pasaulio krašto grįžti į šį amžintąjį miestą", tačiau juk paties pagrindinio veikėjo gyvenimas, svarbiausi įvykiai, išgyvenimai kaip tik vyksta jame - Vilniuje. Mieste, kur "už tris grašius senajame Vilniuje galėjai išgerti kvortą degtinės", kur Užupis - bohemiško gyvenimo centras, o ir jo "gyvenimas po dangumi" yra nepatogus, rizikingas, bet kartu padedantis pažinti tikro gyvenimo skonį, sutikti laisvus (nuo sovietinio režimo, nuo moralės normų) žmones ir padeda atsiverti kūrybinėms galioms.

Tūla, labiausiai Tave tikriausiai vertinsiu ir prisiminsiu dėl to, jog supažindinai su kitokio (klajojančio, klejojančio, nepataisomai geriančio ir be galo stipriai mylinčio) žmogaus tipu.

Ilsėkis ramybėje, THULLA, juk Dievas žino Tavo tikrąjį vardą...

Net nežinau, kam derėtų adresuoti šios knygos aprašymą. Juk pirmąsias SILVA RERUM dalis skaitę turbūt nė nesivargina ieškoti trečiosios aprašymų ar rekomendacijų. Jų lentynose tikriausiai jau seniausiai guli ši knyga....

Net nežinau, kam derėtų adresuoti šios knygos aprašymą. Juk pirmąsias SILVA RERUM dalis skaitę turbūt nė nesivargina ieškoti trečiosios aprašymų ar rekomendacijų. Jų lentynose tikriausiai jau seniausiai guli ši knyga. Na, o dar nesusipažinusiems su Norvaišų gimine galėčiau pasakyti: bėkit, lėkit ir mėgaukitės skaitydami visas SILVA RERUM dalis iš eilės. Tikriausiai kiekvienam lietuviui derėtų šias knygas bent pavartyti, kad iš arčiau susipažintų tiek su Lietuvos istorija, XVIIIa. visuomene (o trečioje knygoje dar ir ypač akcentuojama žydų padėtimi), tiek su talentinga šių laikų Lietuvos rašytoja, kuri žavi tiek ypatingu rašymo stiliumi, kai nėra jokios tiesioginės kalbos, o sakiniai tęsiaisi net per visą puslapį, tiek puikiu istorijos išmanymu. Dėl to šių knygų skaitymas tikrai neprailgsta. Atvirkščiai, visos istorijos intriguojančios ir puikiai suregztos.

Trečiojoje knygoje susipažįstame su dar viena Norvaišų karta. Šįkart nei karas, nei badas nebesiaučia, Norvaiša užima neblogą padėtį visuomenėje ir, jo turto beveik nepaliečia gaisras ir, atrodo, kad viskas turėtų būti puiku, tačiau šįkart laimę griauną patys žmonės, jų kalbos, apkalbos. Iš tiesų, kiek daug galios jos turi. Ypač katalikiškoje XVIIIa. visuomenėje.

Vis dėlto, šįkart Norvaišų giminei nebetenka patirti pernelyg daug sunkumų ir bene daugiausia žavesio knygai suteikia vaizdingi ir net utopiniai aprašymai, įdomūs ir nekasdieniai žmonių portretai.

Taigi, kaip ir minėjau, skaitykit ir mėgaukitės nuostabia Lietuvos istorijos dalimi.