Faustas- tai viena iš klasikos knygų, kurią turime perskaityti visi.
Tai knyga apie tai kaip daktaras Faustas bodėdamasis gyvenimu, atiduoda save į velnio rankas už tai, kad jis pildytų jo norus ir praskaidrintų jo gyvenimą....

Faustas- tai viena iš klasikos knygų, kurią turime perskaityti visi.
Tai knyga apie tai kaip daktaras Faustas bodėdamasis gyvenimu, atiduoda save į velnio rankas už tai, kad jis pildytų jo norus ir praskaidrintų jo gyvenimą. Taip šios istorijos eigoje pradeda rutuliotis savotiška meilės istorija tarp Fausto ir jo mylimosios Greatchen, kurią ši meilė atveda į mirtį tačiau apsaugo jos dorą sielą. Šioje istorijoje pilna mitologinių būtybių- raganų, burtų, velnių, bei užkeikimų. Todėl galima sakyti, jog ši knyga savotiškai mitologinė.

Esu šią knygą jau kartelį skaičius, kaip ir dauguma- nes reikėjo mokykloje. Tačiau tada man ši knyga nepaliko jokio įspūdžio, galbūt todėl, kad buvau jauna ir nevertinau knygų,o gal todėl, kad buvau verčiama ją skaityti. Tad nusprendžiau pabandyti dar kartelį, įkvėpta prieš kelias dienas pabaigtos knygos skaitymo,kuriame labai vaizdingai buvo minima Fausto Greatchen. Ir mano nuostabai ši knyga, dabar man patiko, perskaičiau ją per kelis prisėdimus ir visai kitaip supratau šią istoriją, nei tada kai ją reikėjo skaityti mokykloje. Tad labai džiaugiuosi, jog sugebėjau prisiversti paskaityti dar kart šį kūrinį.

Oficiali dalis: Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas - Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl...

Oficiali dalis: Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas - Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl savo ligos labai užsisklendęs ir turi savo atskirą, idealiai tvarkingą pasaulį, nors supranta, kad už jo ribų yra ir kitas - platesnis... Džeikobas nori būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių. Tad jo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, kurios tikslas padėti Džeikobui atrasti ryšį su pasauliu, jam be galo svarbi. Tačiau... Kai randamas Džesės lavonas, Aspergerio sindromo simptomai - vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys - policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos sūnus gali nužudyti žmogų?

Mano jausmai:

Tai trečia mano skaityta šios rašytojos knyga. Pirmoji, kurią skaičiau "Mano sesers globėjas" ir ta knyga paliko labai gilų įspūdį. Prisipažinsiu, teko ir ašarėlę nubraukti keliose vietose. Iš tiesų, rimta knyga.

"Namų taisyklės" - labai priminė detektyvą. Buvo buvo užmesta kabliukų, kad sukau galvą, o vis dėlto, kas kaltas?

"Namų taisyklės" - grynai amerikietiško stiliaus. Gali nebūti viršelio, gali nežinoti, kas tą knygą parašė, bet skaitysi ir suprasi iš visų bajeriukų, kad rašytojas iš Amerikos. Tai va, taip ir pagalvoju kartais filosofiškai, ar amerikiečiai iš tiesų tokie standartiniai, kaip rodoma filmuose, ar čia tik taip sukurta, nes kažkaip ir Jodi Picoult knygose, jie tokie pat, kaip ir matytuose filmuose: tas pats humoras, ta pati reakcija į juokelius, tos pačios nesąmonės mokykloje, "aš - populiarus, tu - niekas" santykiai, ar akių vartymai, atrodo, kad tie žmonės kitos išraiškos neturi, tik moka akis vartyti, standartinis policijos pareigūnų kalbėjimas, na, turbūt teisėsaugoje turėtų dirbti skirtingi žmonės, nes iš principo visi mes skirtingi, bet ne, knygoje kaip robotai kartoja tas pačias frazes ar bent jau išlaiko tokį patį toną, kaip amerikietiškuose filmuose.

Pasakojimas vyksta skirtingų veikėjų akimis: Džeikobas, jaunesnysis brolis Teo, mama Ema, detektyvas Ričas, advokatas Oliveris.

Džeikobas: "Išvengiu bėdų, nes man išeiti iš proto neleidžia taisyklės. Jos reiškia, kad diena bus lygiai tokia, kaip aš numačiau. Darau, kas man liepiama, ir tenoriu, kad visi kiti irgi taip darytų."

Ema: "Džeikobo pasaulis iš tikrųjų baltas ir juodas. Kartą, kai jis buvo jaunesnis, paskambino fizinio lavinimo mokytoja, nes Džeikobą ištiko įniršio priepuolis, kai žaidžiant kikbolą, vienas vaikas metė į jį didelį raudoną kamuolį ir išmušė iš žaidimo. "Į žmones daiktų mėtyti negalima, - ašarodamas aiškino Džeikobas. - Tokia taisyklė."

"Peršasi dvi išvados. Kad vaikų auklėjimas yra ne daiktavardis, o veiksmažodis - nuolatinis procesas be pabaigos. Ir kad, nesvarbu, kiek metų dirbsi šį darbą, deja, beveik nieko neišmoksi."

"Juokinga, kai paklausiu sūnaus: "Kaip miegojai?"- o jis atsako: "Ant pilvo".

Teo: "Prisimenu, kaip kartą, kai motina graužė Džeikobą atsisakius tuščiai pliaukšti per pusseserės vestuves, jis pareiškė, kad būtų paklausęs tetos Mari, kaip jai sekasi, jei jam tai būtų nuoširdžiai rūpėję... bet jam nerūpėjo, o apsimetinėti - bjaurus melas.
Kartais Džeikobo pasaulis man atrodo daug nuovokesnis už tą, kuriame gyvename mes. Kam klausti žmonių, kaip jiems sekasi, jei jums vienodai rodo? "

Džeikobas ir Oliveris:
"Matau, kad Oliveris spokso į mane.
- Pasiilgsti Džesės?
- Taip. Ji buvo mano draugė.
- Tai kodėl to neparodai?
- O kam? Svarbu, kad aš žinau, jog pasiilgstu. Ar tau niekada netopteli, žiūrint į žmogų, kuris viešumoje isteriškai klykia, kad jis galbūt ne iš sielvarto, o kad kiti žinotų, kaip jis sielvartauja?"

Taip, buvo ir teismo procesas... o kaip be jo? kažkaip tiesa turi paaiškėti, o kur kitur, jei ne teisme... 

Nepaprasta kasdienė istorija

Visada mėgau, mėgstu, ir, ko gero, niekada neatsispirsiu klasikai. Visgi per 25-erius metus niekada nebuvo progos paskaityti Levo Tolstojaus "Anos Kareninos". Nors skaityti mėgstu, ir skaitau daug,...

Nepaprasta kasdienė istorija

Visada mėgau, mėgstu, ir, ko gero, niekada neatsispirsiu klasikai. Visgi per 25-erius metus niekada nebuvo progos paskaityti Levo Tolstojaus "Anos Kareninos". Nors skaityti mėgstu, ir skaitau daug, turiu prisipažinti, kad tai geriausia kada nors skaityta knyga.

XIX a. (!!!) aštuntame dešimtmetyje rašytos knygos temos aktualios ir šiandien. Todėl galiu tik įsivaizduoti, kokį pasipiktinimą, diskusijas, priešpriešą visuomenėje (ir, žinoma, smalsumą paskaityti) tais laikais turėjo sukelti tokia knyga apie moterį, kuri dėl meilės ar meilužio (neapsisprendžiu, kurį žodį geriau vartoti) palieka teisėtą vyrą ir vaiką.

Skaitant sunku buvo patikėti, kad knyga rašyta ne moters, o vyro. Vidinės Anos Kareninos kančios, abejonės aprašytos taip detaliai ir tiksliai, kad nesuvokiama, jog vyras taip gerai gali įsivaizduoti moters vidinį pasaulį. Na bent jau aš iki šiol nesu sutikusi vyro, kuris taip gerai suprastų moteris...

Bet labiausiai knyga patiko dėl to, kad skaitydama ją radau labai daug panašaus į save. Vyro ir vaiko nepalikau, bet meilės ir aistrų bangos, kurias išgyveno Ana Karenina su Vronskiu man - tarsi veidrodis. Pavydo scenos, nepagrįsti įtarimai, niekinės situacijos suaštrinimas iki negalėjimo, tarsi sniego gniūžtė didėjančios ir besipučiančios mintys ir svarstymai, ką jis galvoja... ir viskas dažniausiai pro šalį! Siaubingai viskas pažįstama! Būtent todėl labai patiko skaityti tas scenas, kuriose į vidinius pamąstymus pasineria ne Ana, o Vronskis. Kai pagalvoji, keli šimtai metų: o moterų ir vyrų santykiuose niekas nepasikeitė J

Tiesa, iki galo neapsisprendžiau, ar man patiko knygos pabaiga. Vis dar tebesvarstau, ar autoriaus vietoje nebūčiau užbaigusi knygos tiesiog Anos Kareninos mirtimi. Man truputį per ilga pabaiga, kur Ana Karenina ir jos mirtis po traukinio ratais lieka lyg tarp kitko. Juo labiau, kad ir Vronskis paminimas tik iš šono: nebeaprašoma, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ir pan. Kita vertus, galbūt autorius nori parodyti, kad nepaisant labai ugningai liepsnojusios ir tragiškai pasibaigusios meilės, gyvenimas tęsiasi... Tik jau ne ne ne, nieku gyvu nesutiksiu su nuomone, kad tokia istorijos pabaiga yra pamokanti: vat, kuo baigiasi svetimavimas ir paleistuvystė... Nemanau, kad L.Tolstojus tą turėjo galvoje, kurdamas šią istoriją.

Ana Karenina mane taip sužavėjo, kad nors jau praėjo beveik mėnuo, kai padėjau knygą, vis dar ja gyvenu. Žiūrėsiu ir filmus, kokius tik pavyks rasti, ir operas, ir spektaklius, gal net šokio spektaklyje apsilankysiu, nors tokių nemėgstu. O paskui eisiu skaityti "Karo ir Taikos".

Vis svarsčiau, kodėl gi autorius pasirinko tokį globalų knygos pavadinimą - "Politika". Ne, didieji filosofai ir politologai, tai ne jūsų sritis, brangieji. Pamirškite tą plintantį kasdienybės marą. Ši knyga ne apie...

Vis svarsčiau, kodėl gi autorius pasirinko tokį globalų knygos pavadinimą - "Politika". Ne, didieji filosofai ir politologai, tai ne jūsų sritis, brangieji. Pamirškite tą plintantį kasdienybės marą. Ši knyga ne apie valdžią ar protų plovimą. Ji apie gerumą. Apie mūsų amžių, kuriame seksas iškyla aukščiau prieš ilgas nuobodžias taikos derybas, sąlygų aptarimus ar konsensuso radimus, ko pasekoje kažkada buvusi tokia reikšminga politika, kuri sprendė tautų ir nacijų ateitį, nugrimzda į vieną didelę lovą ir tampa tik antraeile iliustracija.

"<...> iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad "Politika" - tai romanas apie seksą, tiksliau, apie seksą trise <...>" - yra tiesos, bet manyčiau, kad, pirmiausia, tai romanas apie mūsų dabartinį neurotišką XXI amžių, kuriame labai simpatiška daili, tačiau savimi nepasitinkinti mergina nuspręsta dalintis savuoju vaikinu su kita mergina. Kas keisčiausia ir, asmeniškai man nesuprantamiausia, toks sprendimas nebuvo paremtas jokiomis logiškomis prielaidomis - mergina tiesiog nusprendė, kad jos vaikinas to norėtų. Štai jums ir puiki tragikomedija apie šiuolaikinį jaunimo gyvenimą, kuriame žmonės mylisi [arba, atleiskite, dulkinasi], bet nesikalba.

"<...> ši knyga ne apie seksą. Nieko panašaus. Ji apie gerumą <...>" - och, nepamirškite ir to tyro jausmo, - meilės, kuriuo knyga spinduliuoja nuo pat pradžios. Užtenka pasižiūrėti į turinį: "Jie įsimyli"/ "Romantika"/ "Intriga"/ "Jos įsimyli"/ "Jie nebemyli vienas kito"/ "Romantika"/ "Intriga"/ "Jos nebemyli viena kitos". Visiškai akivaizdu apie ką ši knyga - apie meilę. Šiek tiek šypteliu, nes
visgi, keista ta meilė, aprašyta šiame romane - gana keblu suprasti, kas ką iš tikrųjų myli. Ne ne ne, nesupraskite klaidingai, šioje "švediškoje šeimoje" meilė tikrai stipri ir tikra, tik veikėjų veiksmai ir jausmai kartais visiškai nesuderinami ir per daug susipynę.

Knygos anotacijoje teigiama - "Ši knyga universali. Tai lyginamoji studija. Mažiausiai noriu, kad joje matytumėt vien mane", bet, kuo toliau, tuo vis labiau būtent autorius ir vaidenasi tarp eilučių. Pagrindiniai jo veikėjai arba mylisi, arba apsipirkinėja [kitaip sakant, grįžtame prie "Shoping and fucking" motyvo], o tuo tarpu autorius bando užimti skaitytoją anekdotais apie šio pasaulio galingiausius [nuo karalienės Elžbietos iki Stalino] bei kartu įtikinti, kad to sekso, kurio pilnas romanas, čia visai ne per daug.

"Deja, mums reikia dar kartą dirstelėti į Nanos ir Mošės lytinį gyvenimą. Ir aš žinau, ką jūs galvojate. Jūs galvojate, kad apie jų lytinį gyvenimą prisiskaitėte užtektinai. Jums reikia kažko visai kito. Jūs norite šachtininkų bendruomenės Sibiro Sachalino mieste aprašymo. Jums reikia daugiau kelionių po parduotuves. Ką gi - atsiprašau. Jų lytinis gyvenimas turėjo didelę svarbą."

Tokia jinai, ta "Politika". Tik nepagalvokite, kad "Ši knyga ne apie seksą. Nieko panašaus. Ji apie gerumą. Šis pasakojimas apie tai, kaip būti geram. Šioje knygoje mano veikėjai mylisi, mano veikėjai viską daro dėl dorovinių priežasčių."

Tenka pripažinti, Camus nebuvau skaičiusi, taigi nusprendžiau pradėti nuo romano "Maras" tituluojamo brandžiausiu rašytojo kūriniu. Knyga man įžiebė smalsumą ir norą geriau susipažinti su šio Nobelio premijos laureato...

Tenka pripažinti, Camus nebuvau skaičiusi, taigi nusprendžiau pradėti nuo romano "Maras" tituluojamo brandžiausiu rašytojo kūriniu. Knyga man įžiebė smalsumą ir norą geriau susipažinti su šio Nobelio premijos laureato kūryba, taigi kitas mano sąraše - "Svetimas". Negaliu "Maro" priskirti nei prie mėgstamiausių knygų, nei kažkokį nepaprastą skaitymo malonumą ar estetinį pasitenkinimą sukėlusių knygų, nei prie tokių, kurias galėtum skaityti neatsitraukiant ištisą parą, kita vertus, perskaičiau jį pakankamai greitai ir supratau, kad norėčiau dar Camus kūrybos - ne tiek dėl skaitymo malonumo kiek iš smalsumo.

"Maras" - monotoniškas kūrinys - kaip prasideda maras, taip visą knygą ir lauki na kada gi jis pasibaigs, ar pasibaigs ir ar išliks pagrindiniai veikėjai ar visgi maras juos pasiglemš. Tokia laukimo knyga ir ta laukimo nuotaika neapleido skaitant. Pasakojimas vystomas dviem dimensijomis - pasakojama apie pagrindinių veikėjų - daktaro Rije, jo bičiulio ir bendražygio Taru bei kitų gyvenimą maro laiku ir apie Orano miesto visuomenės, "bendrapiliečių" gyvenimą. Tą individualizuotą pasakojimo dalį skaityti įdomu, ir nesunku suprasti kodėl - beskaitant susitapatini su veikėjais, juos arba pamėgsti arba teisi, o gal jų gailiesi. Kiekvienas jų turi savo charakterį, savo individualumą. Daktaras Rijė man pasirodė toks medicinos "misionierius" teikiantis humanitarinę pagalbą, dirbantis, gelbstintis, pavargstantis, tačiau pernelyg nesitapatinantis su savo pacientais, maro aukomis, išlaikantis šaltą protą. Jo bičiulis Taru - ryžtingas, imasi organizuoti savanorių būrius kovojant su šia liga. Įdomus ir prieštaringas Kotaro personažas, kuris knygoje pirmą kartą pasirodo bandydamas nusižudyti, tiesa nesėkmingai. Jo požiūris į marą visiškai kitoks nei diktuoja sveikas protas, jis juo mėgaujasi, prieš marą atsidūręs visuomenės užribyje staiga supranta, kad prasidėjus marui į užribį patenka visa visuomenė ir ši išaugusi užribio draugija suteikia jam savotišką ramybę, kad jis jau nebėra vienas atskirtasis, dabar atskirti visi. Ir nori nenori kažkaip "išteisini" tą Kotaro piktdžiugiškumą.

Kita dimensija - "bendrapiliečių" dimensija, kuri man pasirodė nuobodi kaip kokia statistikos suvestinė. Neveltui egzistuoja nuvalkiota tiesa: vieno žmogaus mirtis - tragedija, tūkstančių - statistika. Na ir kas, kad maro pradžioje "mūsų bendrapiliečiai" darė tą ar aną, na ir kas, kad "bendrapiliečiai" pamiršdavo savo mylimųjų veidus, kad jautė įtampą ar vangumą. Bendrapiliečių dimensija man mažiausiai patiko, nes tai tiesiog nėra įdomu. Taip, tai padeda apibūdinti bendrą situaciją, kurti nuotaiką, bet tos vietos man paprasčiausiai kėlė abejingumą. Abstrahuotas gyvenimas nėra tikras gyvenimas, tai labiau statistika arba filosofija (kur neva tai turi tikti visiems, bet atskirai paėmus netinka niekam) tik šiuo atveju toj filosofijoj neatradau kažko, kas liestų mane asmeniškai, su retomis išimtimis, žinoma (kai kurie sakiniai tikrai buvo verti nusirašyti). Užkliuvo ir tas terminas "bendrapiliečiai", kuris kažkodėl man asocijavosi su CCCP terminologija (a la pilietis Petrovas, pilietė Ivanova), gal todėl, kad tai ir savotiškai nuasmeninantis terminas. O ir pati knyga lygiai taip pat puikiai aprašytų karą kaip ir marą, manau nesunkiai būtų galima šiuos žodžius pakeisti. Žinant autoriaus gyventą laikotarpį, ko gero taip ir buvo. Juo labiau, kad buvo ganėtinai ryškių aliuzijų, pvz., vagonais gabenami maro aukų kūnai į krematoriumus, kur jie virsdavo pelenais. Man pirmiausia prieš akis pasirodė varteliai su užrašu "Arbeit macht frei", kas buvo, žino, kad ten irgi yra bėgiai.

Rašydama šią knygą į sąrašą net nenutuokiau, kad tai yra antroji knygos "Avies medžioklė" dalis. Na, matyt, man sekasi, nes ją jau skaičiau anksčiau. Visgi, abi knygos nėra pernelyg susijosios, veiksmas netęsiamas,...

Rašydama šią knygą į sąrašą net nenutuokiau, kad tai yra antroji knygos "Avies medžioklė" dalis. Na, matyt, man sekasi, nes ją jau skaičiau anksčiau. Visgi, abi knygos nėra pernelyg susijosios, veiksmas netęsiamas, išlieka tik pagrindiniai veikėjai, nors su "Avies medžiokle" nesusipažinusį skaitytoją gali kiek erzinti, o galbūt atvirkščiai - intriguoti, "dansu dansu dansu" pradžioje esančios užuominos apie tai, kad prieš keletą metų veikėjui nutiko kažkas ypatingo.

Kalbant apie šią knygą, mane kiek nustebino, kad veikėjai pagaliau įgyja vardus. Atrodo, kad dėl to jie tamoa gyvesni, vaizdingesni, individualesni. Na o apie ką pati knyga? Atrodo, kad sunku įvardinti. Tai knyga apie ieškojimą, laukimą, tačiau ko - ne visada aišku. Na, o bandydamas išsiaiškinti paslaptis, pagrindinis veikėjas sutinka keistų, įdomių asmenų, patiria keistų ir labai neįprastų dalykų. Visgi, kad ir kas benutiktų, veikėjas žino, kad turi šokti ("dansu" nuo angl. žodžio "dance" - šokti), t.y. turi kartoti jau išmoktus šokio žingsnelius ir galiausiai viskas išsispręs. Na, o viskas vyksta tam, kad nuvestų reikiama linkme. Negana to, veikėjas, nemažai draugų išlydėdamas į mirties menę, suvokia, kokia trapi yra ši realybė ir tai, ką brangini gali bet kuriuo momentu pranykti, tad reikia nieko neatidėliojant tuo džiaugtis čia ir dabar. Galiausiai, autorius net ir knygos pabaigoje palieka nemaai neatsaktų klausimų, o galbūt palieka vietos skaitytojams patiems sugalvoti atsakymus.

Kalbant apie patį Murakamį, vieni šį autorių laiko fantastikos kūrėju, kitiem neapsiverčia liežuvis jo taip pavadinti. Manau, kad labiau linkčiau prie pastarųjų ir verčiau visa tai, kas atrodo neįtikėtina, laikyčiau metaforomis. Visgi, kiekvienas supranta savaip.

Taigi, skaitykite, mąstykite ir atsakinėkite į klausimus patys.

Šią knygą imdava įsivaizdavau visiškai kitaip. Maniau tai bus detektyvas, kur kas nors nužudoma ir ieškoma kūno arba pagrobiama ir ieškoma kas, kodėl pagrobė ir kur slepia. Detektyvas su kokiomis nors nešvariomis paslaptimis,...

Šią knygą imdava įsivaizdavau visiškai kitaip. Maniau tai bus detektyvas, kur kas nors nužudoma ir ieškoma kūno arba pagrobiama ir ieškoma kas, kodėl pagrobė ir kur slepia. Detektyvas su kokiomis nors nešvariomis paslaptimis, kurios ir atskleis kas ir kodėl dingo. O čia detektyvas, paieška lyg ir antraplanis dalykas. Pirmas patikęs dalykas tai situacijos vaizdavimas iš abiejų pagrindinių veikėjų pozicijų. Pirmoje knygos dalyje, pradžioje lyg ir nori teisinti vyrą, lyg ir nėra jis toks blogas, net ir turi savotiško patrauklumo, bet kuo toliau skaitai, tuo kaltesnis jis ima atrodyti. Tačiau viskas ima aiškėti antroje dalyje. Tada visiškai apsiverčia jausmai ir veikėjai išryškėja visiškai kitoje šviesoje. Netikėtas posūkis, bent jau man net labai. Psichė žmona, net negalvoji kad gali tokių būti. Vyras irgi su savomis tamsiomis pusėmis, bet ar jos tokios baisios, kad jį būtų baudžiama šitaip? Galiausiai trečioji dalis, lyg ir stoja viskas į savo vietas, vyras kaip ir nebekaltas, žmona auka. Bet ar gali po tokio dalyko stoti viskas į savo vietas? Va šitas dalykas, knygos pabaiga turbūt nustebino labiausiai. Tikiesi galbūt geros pabaigos (blogis gauna savo bausmę, nukentėję įsimyli, sukuria šeimą ir lieka laimingi) arba blogos (gėris miršta, blogis triumfuoja), o čia pabaiga, kaip čia pasakius, jokia. Niekas nemiršta, bet ir nepasimiršta, jie lieka kartu, laukiasi vaiko, bet meilės nėra (ir sunkiai įsivaizduojama, kad gali būti), kaip ir šeima, bet realiai tarsi karo stovykla, maždaug - nesuklysk, nes pasinaudosiu tavo klaida ir sužlugdysiu tave.

Trumpai tariant knyga įtraukia ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio.

Jei nuoširdžiai, mano sfera - fantastinės knygos. Tikrai niekuomet neįsivaizdavau savęs sėdinčios ir skaitančios vieno iš tų "apsiseilėjusių meilės romaniūkščių" minkštais viršeliais, kuriuose pavaizduota porelė...

Jei nuoširdžiai, mano sfera - fantastinės knygos. Tikrai niekuomet neįsivaizdavau savęs sėdinčios ir skaitančios vieno iš tų "apsiseilėjusių meilės romaniūkščių" minkštais viršeliais, kuriuose pavaizduota porelė jaunuolių, tiesiog mirštančių iš meilės. Kračiausi jų, knygynuose bėgdavau į priešingą pusę... tačiau čia juk knygų iššūkis, tiesa? Todėl romantinė knyga "Įsimintinas pasivaikčiojimas" mane prirėmė akistatai su meilės romanais.

Trumpas siužeto atpasakojimas, ne su visais niunsais, jei patys norėtumėt šią istoriją perskaityti: istorija apie Landoną, kuris prisiminimais mus nukelia į savo jaunystę. Šioje persipina tiek moralinių išbandymų, jog ne kiekvienas tai tvirtai atlaikytų. Landonas gyvena su mama ir kartais grįžtančiu įtakingu tėvu. Jų šeimos ir Džeimės bei dvasininko Hegberto šeimos kontrastas išryškinamas jau kūrinio pradžioje. Todėl skaitytojo jausmai ir nuostaba kurstoma kiekviename tolesniame istorijos vingyje, kuomet dėl spektaklio suartėję Landonas ir Džeimė atranda bendrą ryšį, kuris palaipsniui virsta susižavėjimu. Blogas vaikinas Landonas ir šventoji Džeimė nebeturi kelio atgal ir vienas kitą įsimyli. Skaitytojai dūsauja apsalę nuo švelnios, tyros jaunuolių meilės, o vėliau gauna it su skuduru per veidą, sužinoję, jog laiminga pabaiga lieka tik šviesia svajone...

N. Sparksas ne veltui pažada "Iš pradžių šypsositės, paskui apsiašarosite - tik nepriekaištaukit, jog neįspėjau." Pažadą ištęsi su kaupu. Net aš, meilės romanų skeptikė, nelikau abejinga. Kūrinio siužeto linijoje aibė gražių gyvenimo momentų, kuriuos dabar pamirštame ar praleidžiame pro pirštus kaip nereikšmingus: pagalba kitiems, ištikimybė, tikrumas ir neapsimetinėjimas tiek prieš save, tiek prieš kitus, tikėjimas. Tai visi humaniškumo faktoriai, kuriuos užgožia "blogojo" įvaizdžio masinimas ir kasdienė rutina.

"Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems." - teigia Seneka. Ši citata charakterizuoja Džeimę ir jos gyvenimo prasmę, tuo buvau priversta įsitikinti kiekviename knygos puslapyje. Ši miela mergina liūdna lemtimi sujungė Landono ir tėvo nutrūkusį ryšį, budino Landono gėrį, kol jis ėmė mylėti tikra meile. Visos vaikino pastangos išpildyti paskutinius Džeimės norus iki paskutinio puslapio vertė iš nuostabos purtyti galvą ir į mintis įsileisti idėją, jog tikra meilė iš tikrųjų gali būti tokia graži. "Laikas bėgo žaibiškai, o širdis nuolat kuždėjo, jog dar galiu šį tą padaryti." Ši mintis Landoną persekiojo iki kūrinio pabaigos, kuomet jis sugebėjo išpildyti didžiausią Džeimės svajonę, taip galutinai išpildydamas savo meilę. Cinikai teigtų, jog tos vestuvės kūrinio gale nenuvedė niekur, tačiau, tikiu, jog tai buvo mažas stebuklas, įrodantis, jog svajonės pildosi. Maža laimės salelė liūdesio vandenyne, dviejų žmonių stebuklas: "Supraskite, aš vis dar myliu Džeimę ir nė karto nebuvau nusimovęs vestuvinio žiedo. Toks noras nė nebuvo kilęs."

Apibendrinant, galėčiau pasakyti, jog pakeičiau savo nusistovėjusį skeptišką požiūrį į meilės romanus. Ši nuostabiai, subtiliai parašyta istorija nepaleido nuo pradžios, skaičiau iki išnaktų! Iš tikrųjų, N. Sparksas priminė bendražmogiškąsias vertybes, vėl pradėjau atsigręžti į kiekvieną žmogų, nes kūrinys suteikė peno tiek apmąstymams, tiek kasdienybės priveiktai sąžinei. Veikėjų gyvenimai palietė mane, mat viskas vaizduojamai paprastai, itin suprantamai ir dėl to sukuriamas glaudus artimas ryšys tarp pasakojimo herojų ir skaitytojo. Dėl vieno rašytojas klydo - jis teigė, jog skaitydama apsiašarosiu, aš priraudojau kelis kibirus. Vienaip ar kitaip, šis jausmus paliečiantis, kiek sukrečiantis kūrinys tikrai vertas dėmesio. Galiausiai užvertusi knygą pajutau, jog visiškai sutinku su paskutiniais Landono žodžiais kūrinyje: "Vieno dalyko jums dar nepasakiau: dabar aš tikiu stebuklais.".

Na ką čia bepasakius. Tiesiog tai paprastos, tačiau gana įdomios istorijos, susijusios su mūsų visų gyvenimu. Jose didelę rolę atlieka Dievas, tikėjimas savaime. Tačiau ne visos su tuo susiję. Šiose istorijose kažką gero,...

Na ką čia bepasakius. Tiesiog tai paprastos, tačiau gana įdomios istorijos, susijusios su mūsų visų gyvenimu. Jose didelę rolę atlieka Dievas, tikėjimas savaime. Tačiau ne visos su tuo susiję. Šiose istorijose kažką gero, tinkamo turėtų atrasti kiekvienas, norintis rinktis gyvenimą vardan kitų gėrio, vardan visuotinio džiaugsmo. Tai tiek. Mano įvertinimas, jei kam įdomu - 7/10.