Aš nesu Dina. Ir net nenorėčiau ja būti. Tačiau be galo džiaugiuosi ją pažinusi. Ir kuo Dina Grenelv, Reinsneso dvaro šeimininkė, pradžiugino, nuliūdino ar nustebino?

Jei kalbėtume apskritai apie knygą, tai pasakyčiau...

Aš nesu Dina. Ir net nenorėčiau ja būti. Tačiau be galo džiaugiuosi ją pažinusi. Ir kuo Dina Grenelv, Reinsneso dvaro šeimininkė, pradžiugino, nuliūdino ar nustebino?

Jei kalbėtume apskritai apie knygą, tai pasakyčiau taip: ši knyga išties verta būti XX amžiaus aukso lobyne, nes skaitytoją supažindina su žemiausiais žmogaus instinktais (Dinos "pomėgis naikinti" žmones), kitokia žmogaus psichika (Dinos bendravimas su mirusiaisiais) bet kartu ir primena, jog meilė yra ne tik kurianti, bet ir griaunanti jėga (Dina myli taip karštai, jog ryžtasi mylimąjį "pasilikti" sau amžiams).

Jei kalbėtume tik apie Diną, džiugino jos drąsa, ryžtas, siekis laužyti nusistovėjusią tvarką, papročius (mylisi su tarnu, kai tuo pat metu jos vyras laidojamas, ji jodinėja kaip vyras, plaukia laivu be palydovo, rūko papirosus, kas anuomet moterims buvo užginta, nebijo bet kuriam sutiktajam į akis išrėžti tai, ką galvoja).

Liūdino pernelyg šalti jausmai sūnui Benjaminui. Pati iš tėvo nepatyrusi meilės, tikriausiai iš pastarojo nesąmoningai ir perėmė panašų vaikų auklėjimo modelį. Neabejoju, jog tas šaltumas ir atsainumas vaiko atžvilgiu, vėliau atsigręš prieš ją pačią ir žinoma, turės neabejotinų pasekmių paties vaiko psichikai (tuo netrukus tikiuosi įsitikinti skaitydama Dino knygos tęsinį "Laimės sūnus").

Nustebino Dinos asmenybės prieštaringumai: myli, bet neprisileidžia per daug arti, myli taip, jog dėl to gali nužudyti, bendravimas su mirusiaisiais jai kasdienybė ir reikiamybė.

Keletas įdomesnių minčių:

Apie gyvenimo prasmę - Žmonės. Atsiradę iš dumblo. Vėl taps dumblu. Nugyvena amžių. Ir nuskęsta purve. (psl. 416).

Apie galimybė draugę pasiųsti anapilin: Julija galima pasitikėti. Jos akyse gyvena mirtis. <...> Ji nori, kad aš jai parodyčiau Gertrūdą. Bet dar ne laikas, Dar ne. (p. 379)

Nuostabi skaitymo ir gyvenimo paralelė: "Kiekvieną dieną ji [senutė Karena] skaitydavo po tris valandas. Laikraščius, knygas, senus ir naujus laiškus. Ji sakė, jog senatvėje esą svarbu neleisti dvasiai užsnūsti". (psl. 288).

Taigi, mielieji ir mielosios, skaitykite ir neleiskite savo dvasiai užsnūsti!

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Ji nėra iš tų, kurios lentynoje būtų ilgai laukę savo eilės. Tiesą sakant, lentynoje jos niekada ir nebuvo - skaičiau per "Kindle" elektroninę versiją. Edith Wharton knygoms jau...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Ji nėra iš tų, kurios lentynoje būtų ilgai laukę savo eilės. Tiesą sakant, lentynoje jos niekada ir nebuvo - skaičiau per "Kindle" elektroninę versiją. Edith Wharton knygoms jau negalioja autorinių teisių apsauga, taigi jas galima legaliai nemokamai parsisiųsti, pavyzdžiui, iš "Project Gutenberg" (www.gutenberg.org).

Šią knygą į "iššūkį" įtraukiau todėl, kad jau seniai norėjau perskaityti kokią nors Edith Wharton knygą. Pasirinkau "Nekaltybės amžių", nes tai vienas garsiausių jos kūrinių. 1921 metais jis gavo Pulitzerio premiją - pirmasis moters parašytas romanas, apdovanotas šiuo prizu (informacija iš "visažinės" Vikipedijos).

Knygoje aprašomas 1870-ųjų Niujorko aukštuomenės gyvenimas. Nuobodokas, tiesą sakant (ne kūrinys, o gyvenimas). Daug taisyklių, etiketo normų, visas gyvenimas "sustyguotas", sudėliotas iš anksto. Pabandysi nukrypti nuo tų normų - būsi nesuprastas (geriausiu atveju), apkalbėtas (už akių), pasmerktas (priklausomai nuo nukrypimo lygio) ar net "išmestas" iš "išrinktųjų rato".

Newland Archer, vienos turtingųjų aukštuomenės šeimų atstovas, ruošiasi vestuvėms su May Welland. Tuo metu į Niujorką iš Europos grįžta May pusseserė grafienė Ellen Olenska. Skandalų skandalas - Ellen pabėgo nuo savo vyro. Negana to, dar nori skyrybų - išvis negirdėtas dalykas! Nuo skyrybų ją šeima šiaip taip atkalba. Bet Ellen taip ir lieka "nepatogia" giminaite.

"Nekaltybės amžius" pasakojamas Newland akimis. Jis idealistas, daug nori iš gyvenimo, bet iš Niujorko aukštuomenės gyvenimo "rėmų" ištrūkti lengviau mintimis, nei iš tikrųjų. Meilė Ellen ar pareiga May? Tas meilės trikampis - viena pagrindinių romano gijų. Pagal knygoje nagrinėjamas moralines dilemas yra panašumų su Tolstojaus "Ana Karenina".

Knygą rekomenduoju visiems (nors gal labiau visoms), kam patinka XIX a. anglų ar amerikiečių kūriniai apie aukštuomenės / aristokratijos gyvenimą.

Esu tokia asmenybė, kuri labai mėgsta visus būtinus darbus atidelioti, vilkinti, nežinau kodėl, tiesiog. Nesvarbu kokia įdomi knyga bebūtų, jei jau tingiu kažką daryti, tai į ją nė nežiūrėsiu. Taip ir nutiko su...

Esu tokia asmenybė, kuri labai mėgsta visus būtinus darbus atidelioti, vilkinti, nežinau kodėl, tiesiog. Nesvarbu kokia įdomi knyga bebūtų, jei jau tingiu kažką daryti, tai į ją nė nežiūrėsiu. Taip ir nutiko su trečiąją bado žaidynių knygą - "Liepsnojantis įtūžis". Tik susikaupus nežmoniškam kiekiui darbų, kriuos privalau atlikti, paimiau šią knygą į rankas.

Tikrai, nesigailiu, kad istorijos projektinio darbo idėja dar dulka galvoje, o sugebėjau perskaityti "Liepsnojantis įtūžis". Šioje knygoje yra pagaliau pabaigiama "bado žaidynių" trilogija, kurios pabaigoje tikriausiai sau užduodi daugiau klausimų, negu randi atsakymų knygoje, kas ra tikrai nuostbu. Knyga nuostabi tuo, kad joje yra visko: įntrigų, veiksmo, meilės, vietų susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį bei ką gali žmogus padaryti, kai jam nebeliko nieko, nebeturi ko prarasti, tačiau aplinka jį žudo, tiesiogine to žodžio prasme, nes tikrosios žaidynės dėl išlikimo tik prasidėjo...

Mėgstu Tracy Chevalier knygas. Pirmoji, žinoma, buvo "Mergina su perlo auskaru", po to ir kitas skaičiau po truputį. Viena naujausių jos knygų - "Remarkable Creatures". Apie fosilijų ieškotojas moteris XIX a. pradžios...

Mėgstu Tracy Chevalier knygas. Pirmoji, žinoma, buvo "Mergina su perlo auskaru", po to ir kitas skaičiau po truputį. Viena naujausių jos knygų - "Remarkable Creatures". Apie fosilijų ieškotojas moteris XIX a. pradžios Anglijoje.

Kaip ir kitos Chevalier knygos, ši parašyta įdomiai, stilius įtraukia. Šiame romane nėra didelių dramų, jo tėkmė lėta ir rami. Istoriją pakaitomis pasakoja dvi istorinės asmenybės - Mary Anning ir Elizabeth Philpot. Mary Anning tiek nusipelniusi paleontologijai, kad prieš kelias dienas Google net pagerbė jos atminimą iliustracija paieškos pagrindiniame puslapyje 125-ojo gimtadienio proga.

XIX a. pradžioje moterys "turėjo savo vietą", jos negalėjo būti mokslininkėmis (juk net ir į universitetus jų nepriimdavo). Nieko keisto, kad visuomenė į moteris, kurių pomėgis (ir net gyvenimo būdas) - per dienų dienas klaidžioti pajūriu išekant fosilijų, žiūrėjo, švelniai tariant, įtariai. Elizabeth Philpot - viduriniosios klasės atstovė, netekėjusi (grubiai tariant, senmergė). Na ok, ji nedirba, vyru ir vaikais rūpintis nereikia, tai į jos keistenybes galima žiūrėti pro pirštus. Bet Mary Anning yra iš darbininkų šeimos, kuri vos suduria galą su galu. Fosilijų rinkimas - jos šeimos verslo dalis. Mary "turi akį" rasti įvairias įdomias fosilijas, kurias vėliau gali parduoti turistams ar rimtesniems kolekcionieriams.

Mary Anning atrado pirmąjį ichtiozauro skeletą, vėliau - ir pterozaurą, padarė daug įvairių atradimų paleontologijos srityje. Dėl to, kad buvo moteris, ir dar iš darbininkų šeimos, ji pati savo atradimų negalėjo publikuoti. Bet su ja intensyviai bendradarbiavo daugybė garsių to meto Anglijos geologų.

Skaitant knygą įdomi buvo ir religinė pusė. Tuo metu žmonėms (net ir mokslininkams) buvo sunku suvokti, kad fosilijos gali būti jau išnykusių gyvūnų liekanos. Juk tai reikštų, kad Dievas, sukūręs pasaulį, kažkodėl kai kurioms rūšims ėmė ir leido išnykti. Bet juk ir jis pats, ir jo sukurtas pasaulis yra tobulas, tai kaipgi čia taip... Be to, vyravo bažnytinis Biblijos išaiškinimas, pagal kurį pasaulis buvo sukurtas prieš 6000 metų. Tokios nuostatos irgi buvo sunkiai suderinamos su randamomis fosilijomis.

Žodžiu, knyga labai įdomi ir pažintine prasme. Tracy Chevalier turi talentą atrasti nežinomas įdomias istorines temas ir jas patraukliai aprašyti romano forma. Rekomenduoju.

Neigimas.

Važiuoju po paskaitų dviračiu ir galvoje netelpa mintys apie nenuveiktus darbus: neparašytą laboratorinio darbo ataskaitą, nesurastą informaciją projektui, neatsakytą, nors seniai gautą,...

Neigimas.

Važiuoju po paskaitų dviračiu ir galvoje netelpa mintys apie nenuveiktus darbus: neparašytą laboratorinio darbo ataskaitą, nesurastą informaciją projektui, neatsakytą, nors seniai gautą, elektroninį laišką... Prisiverčiu apie tai negalvoti - kada nors vėliau, kai jau prisėsiu dirbti, tai ir pagalvosiu. Geriausiai, kuo vėliau.

Neigimas. Taip, būtent neigimas. Neigiu, kad šie darbai yra neatidėliotini, neigiu, kad dar šiek tiek, ir jie virs rimta problema. Tikinu, kad tik taip išvengsiu streso. O kodėl aš čia pradėjau nuo neigimo? Nes tai aptariama naujausioje Dan Brown knygoje "Inferno": "Žmogaus protas pasižymi primityviu ego apsaugos mechanizmu, atmetančiu bet kokią tikrovę, kurios sukelto streso nepakelia smegenys. Jis vadinamas neigimu." [Dan Brown "Inferno", 193 psl.]

Žmonija neigia, kad yra viena didelė problema, kuri gali nulemti žmonijos išnykimą. Visi yra labiau linkę šią problemą ignoruoti nei bandyti išspręsti. Nes šios problemos neįmanoma išspręsti nesiimant prieštaringų sprendimų. Tai - gyventojų skaičiaus perteklius ir nuolatinis didėjimas. Tai tarsi liga, kurią būtina gydyti (130 psl.). Jei taip bus ir toliau, žmonija išnyks kaip dumbliai ežere, kai atsiranda deguonies trūkumas dėl dumblių pertekliaus (193 psl.).

Tie, kas skaitė Dan Brown knygas iš profesoriaus Roberto Lengdono serijos (ar bent matė filmus), tikrai žino, koks veiksmas šiose istorijose verda. Daug kelionių, daug bėgimų (nuo policijos ir "blogiukų"), daug kodų šifravimo, daug meno... Įpusėjusi knygą "Inferno" pagalvojau, kad ji man primena Džeimso Bondo filmus - netgi yra daili mergina, kuriai profesorius pajunta šiltus jausmus. Bet filmuose tik rodoma, o knygose atskleidžiamos ir veikėjų mintys. Manote, kad herojai niekada neišalksta? Ne, dar ir kaip išalksta: "Ore pleveno šviežiai maltos kavos aromatas, ir Lengdonas staiga užsigeidė papusryčiauti kaip civilizuotas žmogus. Tik ne šiandien, pamanė jis". [113 psl.] Tačiau sustoti pavalgyti susiklosčiusioje situacijoje yra labai pavojinga. "Skrandį graužė alkis, bet profesorius neketino sustoti." [190 psl.]

Dan Brown knygose visada apstu netikėtų posūkių (juk niekada negali žinoti, kur tave nuves kodas ir kuo gali pasitikėti, o kuo - ne). Bet šioje buvo vienas iš geriausiai pateiktų. Net turėjau pagrįžti kelis skyrius ir paskaityti dar kartą. "Čikaga. Pūga." - tokia prisiminimų pasakojimo pradžia yra dviejose vietose (259 ir 320 psl.). Pasakojimai identiški, bet pasakoja skirtingi žmonės. Įdomu. Jie buvo susitikę, dalyvavo tuose pačiuose įvykiuose? Ne! Pasirodo FS-2080 nėra tas, kas galvojau!

Dan Brown vardas tarsi sako, kad knyga bus lengvo turinio, greitai perskaitoma. To ir tikėjausi. Labai patiko, kad knygoje pateikiama ir vaizdinės medžiagos. Dar radau patogią programėlę telefonui "Inferno Companion", kurios dėka galėjau lengvai įsivaizduoti, kaip atrodo knygoje aprašomi žymūs statiniai ir meno kūriniai. Nors perskaičiau greitai, bet turinys nebuvo toks, kad imi ir pamiršti. Tikrai yra ką apmąstyti. Neigimas. Ar aš esu iš tų, kurie neigia didžiausią pasaulio problemą? "Pavojingiausiais laikais baisiausia nuodėmė yra neveiklumas." [414 psl.]

Ir dar citata pasvarstymui: "<...> gamta moka savaip kontroliuoti žmonijos gausėjimą - marais, badmečiais, potvyniais. <...> kas, jei šįkart ji pasirinko kitokį metodą? Užuot mus puolusi siaubingomis katastrofomis ir kankinančiais vargais... galbūt gamta į pagalbą pasitelkė evoliuciją, pagimdžiusią mokslininką, kuris sugalvojo, kaip praretinti mūsų ratą? Nebereikia nei maro, nei mirčių. Užtenka tapti prie aplinkos labiau prisiderinusia gyvybės rūšimi..." [408 psl.]

Labai nusivyliau šiuo romanu. Neįtikinama šabloniška istorija, nevykęs autorės bandymas kurti idilišką aplinką, tipiški saldžiai karčių meilės romanų veikėjai. Nieko naujo, įdomaus ar pamokančio. Skaitai, kad Miranda...

Labai nusivyliau šiuo romanu. Neįtikinama šabloniška istorija, nevykęs autorės bandymas kurti idilišką aplinką, tipiški saldžiai karčių meilės romanų veikėjai. Nieko naujo, įdomaus ar pamokančio. Skaitai, kad Miranda galvoja pažįstanti savo vyrą, kad jis tikrai neturės meilužės, ir iškart supranti, kad geriau pažįsti tą jos vyrą, nes jis tikrai turi meilužę... Ir už poros lapų perskaitai, kad meilužė šildo guolį Londone. Vietomis lindo ir vertimo klaidos,pvz., verčiant parinkti veikėjui visiškai netinkami veiksmažodžiai (o gal autorė parinko tokius? Na, bet jie vis tiek netinkami). Knygos naudai galiu pasakyti, kad labai gražus ir patrauklus knygos viršelis, gali būti lentynos puošmena. Bet knygas juk ne dėl to skaitome, ar ne?

Perskaičiau iki galo tik dėl to, kad knygą buvau įregistravusi į 2014 metų iššūkį. Ir ji tikrai juo tapo..

Antradienis - eilinė savaitės diena, besisukanti septynių - savaitės dienų, laiko rate. Viskas labai įprasta, šio mėnesio pirma savaitė ir joje esantis antradienis, vėliau antros savaitės antradienis... kito mėnesio pirmos...

Antradienis - eilinė savaitės diena, besisukanti septynių - savaitės dienų, laiko rate. Viskas labai įprasta, šio mėnesio pirma savaitė ir joje esantis antradienis, vėliau antros savaitės antradienis... kito mėnesio pirmos savaitės antradienis, antros savaitės antradienis... pavasaris, vasara, ruduo, žiema; du tūkstnačiai keturioliktieji metai, du tūkstančiai penkioliktieji... laiko ratas mus nepastebimai įsuka į savo sukūrį ir kiekviena diena, savaitė, mėnuo ar metų laikas mums atrodo įprastas ir jei ne vienodas, tai bent jau panašus į tą kuris buvo praeityje. Mes šventai tikime, jog "tokių" antradienių bus dar ne vienas, dėl to vis atidėliojame ir atidėliojame gyvenimą ateičiai.

Kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė? - paklausite. Šį įkyrų egzistencinį klausimą, nagrinėjo ir profesorius Moris su savo buvusiu studentu Miču. O Mičui antradienis, ypatinga diena, nes būtent antradieniais vykdavo diskusijos ir apmąstymai su mylimu profesoriumi, privertę Mičą pabusti.

Kodėl pradėjau apie laiką ir ateitį? Nes laikas ir ateitis šiame kūrinyje, taip pat turi vaidmenį . Profesoriui Moriui laiko nebe daug teliko, o ateitis turi apibrėžtą, aiškią ribą.

"Antradieniai su Moriu", tai knyga kelianti būties, egzistencijos klausimus, nagrinėjanti vertybes, antivertybes, žmogaus vidinį pasaulį. Asmeniškai man, ši knyga nepaliko labai didelio įspūdžio ir susižavėjimo, matyt todėl, kad šiuo metu traukia sudėtingesni, įmantresni kūriniai, kuriuos skaityti tikras iššūkis, tačiau jokiu būdu, tai nemenkina šios knygos vertės ir nesigailiu, jog ją perskaičiau.

" - Ar radai ką nors, kam galėtum atverti širdį? - klausia jis.

- Ar darai ką nors aplinkinių labui?

- Ar pavyksta gyventi taikoje pačiam su savimi?

- Ar stengiesi būti toks žmogiškas koks tik gali? "

Atvirai sakant, neatsimenu, kada skaičiau tokią meniškai paveikią knygą. Jau nuo pat antros dalies pradžios, pasikeitus pasakotojui, "sirgau" už Mirandą ir niekaip negalėjau pateisinti Klego ribotumo, nuolatinės baimės...

Atvirai sakant, neatsimenu, kada skaičiau tokią meniškai paveikią knygą. Jau nuo pat antros dalies pradžios, pasikeitus pasakotojui, "sirgau" už Mirandą ir niekaip negalėjau pateisinti Klego ribotumo, nuolatinės baimės pasielgti kitaip nei planuota. Knyga įtraukė ir nepaleidžia dar dabar, praėjus kuriam laikui.

Daugybė dalykų mane sužavėjo. Pirmiausia, jau nekalbant apie turinį, pats pasokojimo kompozicijos sumanymas. Pirmosios knygos dalies pasakotojas, pats F. Klegas, apsėstas įvairių socialinių, emocinių ir seksualinių kompleksų. Jo akla meilė Mirandai, jaunutei studentei, siekis ją turėti šalia bet kokiu, net ir nusikalstamu būdu, pateikiama jo akimis, per jo minčių, būsenų, vertybių skalę. Čia astiskleidžia jo paveikslas, kuris, tiesą sakant, dažnai sukelia gailestį. Juk tiek daug tokių ribotų, nematančių toliau savo nosies, nejaučiančių gyvenimo džiaugsmo egzistuoja šalia kiekvieno iš mūsų. Nejučia, skaitydamas pasakojimą jo akimis, imi pateisinti jo žūtbūtinį norą turėti šalia kažką, kas įpūstų gyvybės: "Aš pernelyg gerai suvokiu, koks apgailėtinas jo gyvenimas. <...>. Juste juntu vią tokio nykaus beviltiško gyvenimo sunkį. <...>. Kaip žmonės, kuriems neduota matyti, jausti, šokti, piešti, verkti skambant muzikai; neduota jausti pasaulio ir vakarų vėjo. Jiems neduota būti tiesiogine to žodžio prasme", - sako Miranda apie Frederiką Klegą - Kalibaną.

Prasidėjus istorijai Mirandos akimis, gailestį keičia pyktis, neapleidžiantis ir laipsniškai stiprėjantis iki pat kūrinio pabaigos. Mirandos paveikslas įkūniją gaivališką aistrą gyventi, tačiau herojai lemta tapti dar vienu drugelių kolekcionieriaus eksponatu. Negali nesižavėti jaunos moters vertybėmis: užuojauta, esančiam šalia, atsakomybe už tai, kas vyksta aplinkui, noru keistis ir keisti pasaulį, gebėjimu užčiuopti gyvenimo pulsą, suvokimu, kad gyvename vienąkart. Jai nesuprantamas "noras visus matuoti vienu matu", kurį įkūnija Klego asmenybė. Žavi jos drąsa klysti, pasielgti kitaip nei iš tavęs tikimasi ir nuolatinė savo jausmų, minčių poelgių analizė.

Dėl tų, kurie šios knygos neskaitė, bet galbūt dar skaitys, nesinori aptarinėti kūrinio baigties. Tiesiog pasakysiu, kad skaitant jau nuo pat pradžių galvoje kirbėjo lietuvių liaudies patarlė: "Tikėkis geriausio, bet lauk blogiausio..."

Knygų iššūkį pradėjau pavėluotai, bet "stipriai". Bijau, kad taip stipriai, kad kitos knygos gali nublankti...



"Aš gyvenu tokiu metu, kuris yra pats netinkamiausias mirti visoje žmonijos istorijoje. Skrydžiai į kosmosą, mokslas, visas pasaulis bunda ir stiepiasi aukštyn. Prasideda naujas amžius. Aš žinau, jis kupinas pavojų. Bet nuostabu gyventi šiame naujame amžiuje. Tai - mano amžius. Myliu, dievinu jį. Myliu pilnavertį gyvenimą, myliu viską, kas priešinga sėdėjimui ir pasyviam stebėjimui" (Miranda, J.Fowles "Kolekcionierius").

Prieš maždaug pusę metų mačiau knygos ekranizaciją, kuri labai patiko, paliko įspūdį. Turėčiau pasakyti, kad knyga tokio įspūdžio nepaliko, nors ganėtinai patiko. Šių dienų kontekste Rusijos revoliucijos įvykiai...

Prieš maždaug pusę metų mačiau knygos ekranizaciją, kuri labai patiko, paliko įspūdį. Turėčiau pasakyti, kad knyga tokio įspūdžio nepaliko, nors ganėtinai patiko. Šių dienų kontekste Rusijos revoliucijos įvykiai atrodė gana įdomiai. Gydytojas Jurijus Andrejevičius nori išvengti revoliucijos padarinių ir iššūkių, tačiau dėl savo profesijos buvo paimtas į partizanų nelaisvę, nes pastarųjų gydytojas žuvo. Mano nuomone, nuo to įvykio ir prasideda. Pirmoji knygos dalis visiškai nuobodi. Revoliucijos dėka jis atranda naują meilę - Larą. O tikrąją šeimą ir vaikus - praranda visam laikui. Kaip buvo sakoma Prancūzijoje - Revoliucija ryja savo vaikus.

Borisas Pasternakas už šį kūrinį gavo Nobelio literatūros premiją, (1958) tačiau buvo priverstas jos atsisakyti.

9/10

Slydimas - taip vadinasi knyga, kurią dabar jums ketinu pristatyti.
Šioje knygoje yra visko: mokyklos intrigų, meilės trikampių, patyčių, sudėtingų šeimos santykių ir... žmogžudysčių.
Neatsispyriau pagundai, ir prieš...

Slydimas - taip vadinasi knyga, kurią dabar jums ketinu pristatyti.
Šioje knygoje yra visko: mokyklos intrigų, meilės trikampių, patyčių, sudėtingų šeimos santykių ir... žmogžudysčių.
Neatsispyriau pagundai, ir prieš pradedant skaityti knygą, pasidomėjau, apie ką gi ji bus. Pastebėjau, kad anotacijoje buvo ganėtinai pabrėžiamas įvykis - žmogžudystė. Mintyse iškart pradėjau regėti galimus nutikimus istorijoje. Turiu pasakyti, kad pabaigą buvo labai lengva nuspėti- paaiškės, kas gi buvo žudikas ir, kodėl šis žudė.
Susiraukiau, prikandau apatinę lūpą ir svarsčiau, ar verta nueiti į ilgą pasimatymą su šia knyga, kurios pradžia ir pabaiga buvo tokia pat aiški, kaip ir ant delno esančios linijos.
Galiausiai nusprendžiau pamėginti. Knyga nebuvo koks nors didžiulis sprogimas sudrebinęs mano, kaip knygų griaužikės, gyvenimą, tačiau aš tikrai mėgavausi istorija. Buvo įdomu stebėti knygoje esančius įvykius, spėti, kas gi yra tas žudikas ir kodėl gi jis žudo.
Taip pat man buvo įdomu stebėti merginos Silvijos, kurią taip pat vadina ir Vija, ir jos geriausio draugo Rolinso santykius ir, kaip šie yra paveikiami naujoko, kuris mėgina kai ką jai padaryti.
Verta pabrėžti, kad knygoje yra aprašoma tikrai ne viena mirtis. Bet labiausiai mane suglumino įvykusi pati paskutinioji mirtis. Net sunku pasakyti, ar man toji mirtis patiko, ar ne. Kad jos nesitikėjau, tai buvo faktas. Kažkodėl maniau, kad tas žmogus dar ilgai šmėžuos knygos puslapiuose, tačiau taip neatsitiko. Tik dėl to, kad tas asmuo pamojavo skaitytojams ranka, aš trokštu pasiimti antrą dalį ir ją perskaityti.
Knygos pasakojimo stilius yra lengvas ir paprastas. Autorė ne kartą pasinaudoja pasviruoju šriftu, kurio pagalba mus nukelia į merginos galvą, o gal geriau sakyti, sapnus, pasąmonę? Tai suteikia progą mums geriau suprasti, kaip visa tai, kas vykstą aplinkui pagrindinę veikėją, paveikia ją pačią.
Kelis kartus autorė leidžia žvilgtelėti į veikėjos praeitį, kad skaitytojas geriau suprastų, kodėl tam tikri personažai istorijoje nėra mėgiami pagrindinės veikėjos. Tos dalys tikrai nebuvo mano mėgstamiausios. Džiugu buvo tai, kad tokių vietų tikrai nebuvo daug.
Dar vienas dalykas susijęs su šios knygos istorijos pateikimu yra tas, kad veikėjos akimis mes galime žvilgtelėti į daugybės skirtingų veikėjų gyvenimus. Pasitelkdama pagrindinės veikėjos sugebėjimą, galią įlįsti į kito žmogaus galvą, rašytoja savo istoriją paverčia įdomesne, ypatingesne. Taip pat yra suteikiamas šansas regėti didesnį istorijos vaizdą. Iš to kyla nemažai įtampos. Pirma: veikėja mato žmogžudystę, vėliau veikėja mato, kaip geriausias jos draugas susitinka su mergina, kuri vėliau nužudoma. Taip pat pagaliau ji supranta, kodėl jos draugas turi savų paslapčių nuo jos.
Be to, autorė neleidžia pagrindinei herojei ilgai užsibūti kitų veikėjų galvose. Ji visad ištraukia Viją įdomioje vietoje, taip suteikdama istorijai paslaptingumo ir versdama skaitytoją toliau versti puslapius.
Taigi, knygoje yra trys varomosios jėgos skaityti toliau: romantiškoji, detektyvinė ir psichologinė (santykiai). Romantiškoji, manyčiau, viskas aišku, kaip ir su detektyvine. Tačiau psichologinė dalis iškelia klausimų. Knygoje pagrindiniai veikėjai yra nuskriausti likimo: jie neturi motinos arba tėvo. O ir tie nėra aukseliai: kažkuris daug dirba, kažkuris yra traumuotas ir pan. Mokykloje moksleiviai taip pat elgiasi kaip tipiniai paaugliai: gėrimas, nėštumas, intrigos, pavydas ir pan. Knygoje visa tai minima, kad būtų sukuriamas kuo tikroviškesnis istorijos pasaulis ir netgi pridėtų tam tikro prieskonio prie kūrinyje vystomo veiksmo.
Man nekilo jokių klaustukų, kodėl pagrindinė veikėja saugo savo paslaptį nuo geriausio draugo po to, kai jai brangiausias žmogus - tėtis - nepatikėjo, kai mergina pagaliau pasakė jam, kas gi su ja iš tikrųjų vyksta. Kai tave išduoda pats artimiausias žmogus, tu tikrai pradedi abejoti kitais. Mano galvoje tėvas buvo piramidės viršuje, Vijos geriausias draugas ėjo po jo. Kiek galėtų būti šansų, kad šis priims jos žodžius kaip tiesą, kai tas, kuris yra žymiai svarbesnis ir turi gilesnį ryšį, nepatikėjo?
Bendrai viską susumuojant, knyga tikrai nėra prasta, tačiau vis dėlto joje yra nuspėjami etapai: pradžioje - žmogžudystė, viduryje - merginos mėginimai atskleisti žudiką, pabaigoje - tiesos atskleidimas. Tačiau šios knygos išskirtinis bruožas yra tai, kas vyksta papildomai tuose etapuose ir tai sugeba išskirtį šią knygą iš kitų ir ją atsiminti ilgiau.



Daugiau knygų apžvalgų jaunimui: www.kittywriterpsl.wordpress.com