Šią knygą imdava įsivaizdavau visiškai kitaip. Maniau tai bus detektyvas, kur kas nors nužudoma ir ieškoma kūno arba pagrobiama ir ieškoma kas, kodėl pagrobė ir kur slepia. Detektyvas su kokiomis nors nešvariomis paslaptimis,...

Šią knygą imdava įsivaizdavau visiškai kitaip. Maniau tai bus detektyvas, kur kas nors nužudoma ir ieškoma kūno arba pagrobiama ir ieškoma kas, kodėl pagrobė ir kur slepia. Detektyvas su kokiomis nors nešvariomis paslaptimis, kurios ir atskleis kas ir kodėl dingo. O čia detektyvas, paieška lyg ir antraplanis dalykas. Pirmas patikęs dalykas tai situacijos vaizdavimas iš abiejų pagrindinių veikėjų pozicijų. Pirmoje knygos dalyje, pradžioje lyg ir nori teisinti vyrą, lyg ir nėra jis toks blogas, net ir turi savotiško patrauklumo, bet kuo toliau skaitai, tuo kaltesnis jis ima atrodyti. Tačiau viskas ima aiškėti antroje dalyje. Tada visiškai apsiverčia jausmai ir veikėjai išryškėja visiškai kitoje šviesoje. Netikėtas posūkis, bent jau man net labai. Psichė žmona, net negalvoji kad gali tokių būti. Vyras irgi su savomis tamsiomis pusėmis, bet ar jos tokios baisios, kad jį būtų baudžiama šitaip? Galiausiai trečioji dalis, lyg ir stoja viskas į savo vietas, vyras kaip ir nebekaltas, žmona auka. Bet ar gali po tokio dalyko stoti viskas į savo vietas? Va šitas dalykas, knygos pabaiga turbūt nustebino labiausiai. Tikiesi galbūt geros pabaigos (blogis gauna savo bausmę, nukentėję įsimyli, sukuria šeimą ir lieka laimingi) arba blogos (gėris miršta, blogis triumfuoja), o čia pabaiga, kaip čia pasakius, jokia. Niekas nemiršta, bet ir nepasimiršta, jie lieka kartu, laukiasi vaiko, bet meilės nėra (ir sunkiai įsivaizduojama, kad gali būti), kaip ir šeima, bet realiai tarsi karo stovykla, maždaug - nesuklysk, nes pasinaudosiu tavo klaida ir sužlugdysiu tave.

Trumpai tariant knyga įtraukia ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio.

Jei nuoširdžiai, mano sfera - fantastinės knygos. Tikrai niekuomet neįsivaizdavau savęs sėdinčios ir skaitančios vieno iš tų "apsiseilėjusių meilės romaniūkščių" minkštais viršeliais, kuriuose pavaizduota porelė...

Jei nuoširdžiai, mano sfera - fantastinės knygos. Tikrai niekuomet neįsivaizdavau savęs sėdinčios ir skaitančios vieno iš tų "apsiseilėjusių meilės romaniūkščių" minkštais viršeliais, kuriuose pavaizduota porelė jaunuolių, tiesiog mirštančių iš meilės. Kračiausi jų, knygynuose bėgdavau į priešingą pusę... tačiau čia juk knygų iššūkis, tiesa? Todėl romantinė knyga "Įsimintinas pasivaikčiojimas" mane prirėmė akistatai su meilės romanais.

Trumpas siužeto atpasakojimas, ne su visais niunsais, jei patys norėtumėt šią istoriją perskaityti: istorija apie Landoną, kuris prisiminimais mus nukelia į savo jaunystę. Šioje persipina tiek moralinių išbandymų, jog ne kiekvienas tai tvirtai atlaikytų. Landonas gyvena su mama ir kartais grįžtančiu įtakingu tėvu. Jų šeimos ir Džeimės bei dvasininko Hegberto šeimos kontrastas išryškinamas jau kūrinio pradžioje. Todėl skaitytojo jausmai ir nuostaba kurstoma kiekviename tolesniame istorijos vingyje, kuomet dėl spektaklio suartėję Landonas ir Džeimė atranda bendrą ryšį, kuris palaipsniui virsta susižavėjimu. Blogas vaikinas Landonas ir šventoji Džeimė nebeturi kelio atgal ir vienas kitą įsimyli. Skaitytojai dūsauja apsalę nuo švelnios, tyros jaunuolių meilės, o vėliau gauna it su skuduru per veidą, sužinoję, jog laiminga pabaiga lieka tik šviesia svajone...

N. Sparksas ne veltui pažada "Iš pradžių šypsositės, paskui apsiašarosite - tik nepriekaištaukit, jog neįspėjau." Pažadą ištęsi su kaupu. Net aš, meilės romanų skeptikė, nelikau abejinga. Kūrinio siužeto linijoje aibė gražių gyvenimo momentų, kuriuos dabar pamirštame ar praleidžiame pro pirštus kaip nereikšmingus: pagalba kitiems, ištikimybė, tikrumas ir neapsimetinėjimas tiek prieš save, tiek prieš kitus, tikėjimas. Tai visi humaniškumo faktoriai, kuriuos užgožia "blogojo" įvaizdžio masinimas ir kasdienė rutina.

"Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems." - teigia Seneka. Ši citata charakterizuoja Džeimę ir jos gyvenimo prasmę, tuo buvau priversta įsitikinti kiekviename knygos puslapyje. Ši miela mergina liūdna lemtimi sujungė Landono ir tėvo nutrūkusį ryšį, budino Landono gėrį, kol jis ėmė mylėti tikra meile. Visos vaikino pastangos išpildyti paskutinius Džeimės norus iki paskutinio puslapio vertė iš nuostabos purtyti galvą ir į mintis įsileisti idėją, jog tikra meilė iš tikrųjų gali būti tokia graži. "Laikas bėgo žaibiškai, o širdis nuolat kuždėjo, jog dar galiu šį tą padaryti." Ši mintis Landoną persekiojo iki kūrinio pabaigos, kuomet jis sugebėjo išpildyti didžiausią Džeimės svajonę, taip galutinai išpildydamas savo meilę. Cinikai teigtų, jog tos vestuvės kūrinio gale nenuvedė niekur, tačiau, tikiu, jog tai buvo mažas stebuklas, įrodantis, jog svajonės pildosi. Maža laimės salelė liūdesio vandenyne, dviejų žmonių stebuklas: "Supraskite, aš vis dar myliu Džeimę ir nė karto nebuvau nusimovęs vestuvinio žiedo. Toks noras nė nebuvo kilęs."

Apibendrinant, galėčiau pasakyti, jog pakeičiau savo nusistovėjusį skeptišką požiūrį į meilės romanus. Ši nuostabiai, subtiliai parašyta istorija nepaleido nuo pradžios, skaičiau iki išnaktų! Iš tikrųjų, N. Sparksas priminė bendražmogiškąsias vertybes, vėl pradėjau atsigręžti į kiekvieną žmogų, nes kūrinys suteikė peno tiek apmąstymams, tiek kasdienybės priveiktai sąžinei. Veikėjų gyvenimai palietė mane, mat viskas vaizduojamai paprastai, itin suprantamai ir dėl to sukuriamas glaudus artimas ryšys tarp pasakojimo herojų ir skaitytojo. Dėl vieno rašytojas klydo - jis teigė, jog skaitydama apsiašarosiu, aš priraudojau kelis kibirus. Vienaip ar kitaip, šis jausmus paliečiantis, kiek sukrečiantis kūrinys tikrai vertas dėmesio. Galiausiai užvertusi knygą pajutau, jog visiškai sutinku su paskutiniais Landono žodžiais kūrinyje: "Vieno dalyko jums dar nepasakiau: dabar aš tikiu stebuklais.".

Na ką čia bepasakius. Tiesiog tai paprastos, tačiau gana įdomios istorijos, susijusios su mūsų visų gyvenimu. Jose didelę rolę atlieka Dievas, tikėjimas savaime. Tačiau ne visos su tuo susiję. Šiose istorijose kažką gero,...

Na ką čia bepasakius. Tiesiog tai paprastos, tačiau gana įdomios istorijos, susijusios su mūsų visų gyvenimu. Jose didelę rolę atlieka Dievas, tikėjimas savaime. Tačiau ne visos su tuo susiję. Šiose istorijose kažką gero, tinkamo turėtų atrasti kiekvienas, norintis rinktis gyvenimą vardan kitų gėrio, vardan visuotinio džiaugsmo. Tai tiek. Mano įvertinimas, jei kam įdomu - 7/10.

Visada šiek tiek baugu skaityti (o jei nepatiks ir t.t.) bei aprašinėti klasiką, tuo labiau kai pastaroji liaupsinama iš kartos į kartą. Ne išimtis ir šis kartas, man prireikė visos savaitės "subrandinti" perskaitytą knygą,...

Visada šiek tiek baugu skaityti (o jei nepatiks ir t.t.) bei aprašinėti klasiką, tuo labiau kai pastaroji liaupsinama iš kartos į kartą. Ne išimtis ir šis kartas, man prireikė visos savaitės "subrandinti" perskaitytą knygą, kad galėčiau ją aprašyti.
Vienas iš dr. Sh. Suzuki filosofijos aspektų - pateikti teigiamus įvertinimus, o tik paskui vieną, taisytiną, taip šį kartą pasielgsiu ir aš. Taigi pradedu nuo pagyrų :)
Meilės istorija perteikta švelniai, jautriai ir svarbiausia - ne šleikščiai banaliai. Veikėjų charakteriai saviti, ryškūs ir tikroviški. Labai patiko Elizabetos tėvo pašmaikštavimai laiku ir vietoje, pono Darsio ir Elizabetos asmenybės - su savais pliusais ir minusais. Siužetas išplėstas: neapsiriboja vien Elizabetos ir Darsio santykiais. Autorė sugebėjo stebėtinai tobulai perteikti erzinantį anglišką mandagumą, aristokratijos gyvenimo ypatumus.
Nepatiko, ir kaip spėju čia vertėjo kaltė, besikartojantys kone kaip malda ar užkalbėjimas žodžiai "puikybė" ir "tuštybė", į knygos pabaigą jie mane tiesiog vedė iš proto ir apkartino skaitymo malonumą.
Nors knyga ir ne šio amžiaus, tačiau ne mažiau verta perskaityti nei šiuometiniai bestseleriai. Aš pati knygos antrą kartą nebeskaityčiau, bet nė kiek negaila laiko praleisto su šiuo romanu. Džiaugiuosi nors kiek pažinusi J. Austen pasaulį.

P.s. noriu sviesti akmenį į leidyklos "daržą" - knygos viršelis visiška tragedija! Jei nežinočiau kokia tai knyga, pamačiusi viršelį neišdrįsčiau atsiversti, nes apipavidalinimas žada daugiau ar mažiau lėkštą romaniukštį.

Vertinimas 4+/5

Senoji geroji Agata Kristi... Turbūt užtektų ir šio vieno sakinio detektyvui apibūdinti. Nors gyvenime esu skaičiusi daug detektyvų, vis dar dažniausiai nesugebu atspėti žudiko, neatspėjau ir šįkart. Istorija pasakojama...

Senoji geroji Agata Kristi... Turbūt užtektų ir šio vieno sakinio detektyvui apibūdinti. Nors gyvenime esu skaičiusi daug detektyvų, vis dar dažniausiai nesugebu atspėti žudiko, neatspėjau ir šįkart. Istorija pasakojama vieno iš veikėjų lūpomis. Intriga, nepastebimos, iš pažiūros niekaip nesusijusios žmogžudystės, smulkmenas pastebintys britai. Veiksmą gaubia ir antgamtinių jėgų paslaptis. Nors šiame romane ir nėra mis Marpl ir Erkiulio Puaro, garantuoju jums pora puikių vakarų.

Vos pradėjus skaityti šia knygą, negalėjau atsitraukti. Manau tai viena tobuliausių mano kad nors skaitytų meilės istorijų. Anos išgyvenimai nėra vieni iš lengviausių, tačiau neveltui sakoma - kelias į laimę akmenimis...

Vos pradėjus skaityti šia knygą, negalėjau atsitraukti. Manau tai viena tobuliausių mano kad nors skaitytų meilės istorijų. Anos išgyvenimai nėra vieni iš lengviausių, tačiau neveltui sakoma - kelias į laimę akmenimis grįstas!

Šios knygos siužetas išties žavintis. Anos tėvas, rašytojas, mano galva norėdamas pasipuikuoti prieš savo draugus išsiunčia merginą paskutinius savo mokslo metus baigti internatinėje mokykloje ir ne bet kur, o į patį Paryžių! Ana jaučiasi sugniuždyta. Tačiau nuotaika pasikeičia netikėtai sutikus žavų vaikinuką, Etjeną Senklerą, kurį pasirodo yra įsimylėjusios beveik visos mokyklos merginos. Ana bendrauja su grupele mokinių, bet labiausiai su Senkleru. Jie tampa geriausi draugai, kartu vaikštinėja Paryžiaus gatvėmis, eina į kiną. Nepaisant to viena detalė neduoda Anai ramybės - Senkleras turi merginą! Ir atrodo ji ima jį įsimylėti.. Ar Anos meilė lieka meile be atsako? O gal ir Senklerui patinka Ana?

Knyga "Ana ir prancūziškas bučinys'' įtraukianti, paliekanti gilų įspūdį ir verčianti susimąstyti - gal tikrai mūsų namai ne pastatas ar vieta, o žmogus?

"Nuostabu" - pasakiau vos baigus skaityti knygą.

"Velnias" - pasakiau kai supratau jog neturiu ką apie ją pasakyti.

Trumpai nupasakosiu knygos siužetą : knygos pasaulyje, egzistuoja 12 apygardų. Ketnė, pagrindinė knygos...

"Nuostabu" - pasakiau vos baigus skaityti knygą.

"Velnias" - pasakiau kai supratau jog neturiu ką apie ją pasakyti.

Trumpai nupasakosiu knygos siužetą : knygos pasaulyje, egzistuoja 12 apygardų. Ketnė, pagrindinė knygos mergaitė, gyvena 12-oje - vienoje skurdžiausių apygardų. Kiekvienais metais vyksta mirties žaidynės. Kiekviena apygarda išrenka po 2 dalyvius. Visi jie pradeda žaidynes vienoje teritorijoje kol galiausiai lieka tik vienas. Kandidatas renkamas burtų keliu. Išrenkama Ketnės sesutė, bet Ketnė pasisiūlo dalyvauti už ją. Dar viena staigmena- žaidynėse ji turės kautis prieš vaikiną, kuris prieš keletą metų padovanojo jai gyvybę .

Didelės raidės, puslapiai stori, ir 1 laimės diena skaitant knygą. Ji buvo LABAI įdomi. Nepavyko atsitraukti , todėl teko neštis ją į ........ tuoletą. Labai orginalus siužetas. Knyga net geresnė nei tikėjaus jog ji bus. Nepriekaištingai sukurti charakteriai ir tiksliai parodytas šio pasaulio žiaurumas.

Ar aš turiu prirašyti čia daugiau negu perskaičiau? Nežinau. Atrodo ir žodžiai baigės. Apibendrinus : labai gera knyga. Bet ar pati geriausia ? Nemanau.

Bohumilas Hrabalas paporino istoriją, kaip neįtikėtinas dalykas tapo tikrove, ir dabar šis romanas Čekijoje kartojamas šimtatūkstantiniais tiražais.

Istorija pasakojama šiurkščiu nenugludintu stiliumi, kas ant seilės tuo...

Bohumilas Hrabalas paporino istoriją, kaip neįtikėtinas dalykas tapo tikrove, ir dabar šis romanas Čekijoje kartojamas šimtatūkstantiniais tiražais.

Istorija pasakojama šiurkščiu nenugludintu stiliumi, kas ant seilės tuo metu stovėjo, tą ir paminėjo. Neįprasta ir skyryba, nėra pauzių ir tiesioginės kalbos. Atrodo, skaitai (gal labiau tiktų sakyti, klausaisi) ir oro ima trūkti, vis nėra to taško ir atsikvėpimo. Pats autorius baigiamajame žodyje pasiteisino, kad tekstą rašė žilpinant aštriai vidurvasario saulei, todėl nė klavišų dorai nematė, vis skubėjo fiksuoti savo vaizdus, kaip karolius suvėrė ant ilgo savo gyvenimo siūlo... Ir sako, kad laiko ir drąsos nebeturėjo to teksto tvarkyt, toks ir pasiliko. Čia ir knygos stiliaus žavesys, knygą papasakojo juk paprastas mažas žmogutis, tačiau visą gyvenimą ambicingai siekęs tapti didžiu. O siekiant to tikslo - didybės, milijonų - pikoliuko nuotykiai kartais absurdiški, juokingi.

Perskaičius knygą yra ką permąstyti. Visą gyvenimą pikoliukas nebuvo dainavęs, net nebuvo atėjusi mintis, kad gali tiesiog uždainuoti. Išsvajotieji viešbučiai, milijonai laimės ir garbės, nei ūgio, žinoma, neatnešė. Ir tik viską radęs ir praradęs, į gamtą atsigręžęs rado pilnatvę, vienatvę, tada pirmąsyk uždainavo atsikosėdamas, lyg užsiteršusią gerklę valydamas. Praėjo tie laikai, kai siekė būti žmonių akyse ir gauti pagyrimų - jo arklys, ožka ir katė mylėjo ir gerbė labiau už bet kurį žmogų, sutiktą tame siautulingame gyvenime.

Sako, ir filmas yra, su apdovanojimas ir visu "Oskaru" už geriausią užsienio filmą, būtinai būtinai pažiūrėsiu.

Vertinimas 9 iš 10

"Avies medžioklė" - pirmoji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau, ir dabar rimtai svarstau imtis "Dansu dansu dansu" - "Avies medžioklės" tęsinio. Perskaičius šią knygą apskritai apėmė noras plačiau susipažinti su šio...

"Avies medžioklė" - pirmoji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau, ir dabar rimtai svarstau imtis "Dansu dansu dansu" - "Avies medžioklės" tęsinio. Perskaičius šią knygą apskritai apėmė noras plačiau susipažinti su šio autoriaus kūryba, o tai turbūt geras ženklas kalbant apie knygą. Skaityti malonu, tekstas nėra apsunkintas, greičiau priešingai - man pasirodė ganėtinai lakoniškas, taigi skaitosi greitai ir lengvai.

Istorija, pasakojama knygoje, dvelkia siurrealizmu, turi kažkokį dvilypumą - lyg ir realu, lyg ir ne visai. Buities aprašymai, pagrindinio veikėjo portretas, kasdienės situacijos - visa tai ganėtinai realu ir nekelia didelės nuostabos, atrodo tarsi galėtum tai paliesti ranka. Tačiau kai kurie nutikimai, veikėjai, detalės - visiškas siurrealizmas, lyg ir turi realią formą, iš pirmo žvilgsnio atrodo visai tikėtina, tačiau pakapsčius giliau peršasi mintis: "c'mon! Juk taip nebūna, tai nerealu! Tam trūksta logikos ir racionalumo, kad būtų realybė!" Jau vien ko vertos paslaptingosios AVIES paieškos (ar įsivaizduojate save beieškantį avies? Taip, taip, kanopinio gyvūno! Na bet ne bet kokios, o kažinkokios tai paslaptingos, stebuklingos avies...), tarsi iš niekur atsiradę Žiurkės laiškai (Žiurkė? Ta prasme, su uodega ar kaip čia? - tokia pirma mintis kilo skaitant skyriaus pavadinimą, juk jeigu medžiojam avį, tai turbūt ir graužikai gali rašyti laiškus), profesorius Avis, Žmogus Avis (šitas tai iš viso paslaptingiausias visos knygos personažas! Nors, reikia pripažinti, jo pasirodymų labai laukdavau), ką jau ten bekalbėti apie pagrindinio veikėjo draugę nuostabiomis... ausimis! Taip, taip, antgamtiškomis ausimis, ne kojomis, klubais ar plaukais, o ausimis! Tačiau visą šitą "šizą" skaitai ir tuo tiki! Atrodo matai prieš tave ir tas magiškas ausis ir Žmogų Avį, ir negana to su nekantrumu verti kitą puslapį, nes labai smalsu, kur gi čia šuo pakastas visoje šitoje istorijoje, vis norisi surasti atsakymą kas gi čia iš tiesų vyksta ir kodėl. Mane sukrėtė knygos pabaiga, na gal ne visai paskutiniai puslapiai, bet istorijos kulminacija (40-30 paskutiniųjų puslapių), skaičiusieji manau supras apie ką aš, o neskaičiusieji gali būti tikri, kad knygoje bus momentas, priverčiantis skaitytojo širdį plakti greičiau. Kulminacija, kurios gal ir buvo galima tikėtis, tačiau kol su ja nesusiduri akis į akį, visgi apie ją sunku pagalvoti.