Kažkodėl ši knyga ilgai pragulėjo mano lentynoje. Keletą kartų buvau paėmusi į rankas ir pradėjusi skaityti ir vėl atidėdavau į šoną. Net negalėčiau pasakyti, kodėl anais kartais jos vietą užimdavo kitos knygos ar...

Kažkodėl ši knyga ilgai pragulėjo mano lentynoje. Keletą kartų buvau paėmusi į rankas ir pradėjusi skaityti ir vėl atidėdavau į šoną. Net negalėčiau pasakyti, kodėl anais kartais jos vietą užimdavo kitos knygos ar kita veikla. Gal išties šią neploną knygą reikia skaityti be pertraukėlių, beveik vienu įkvėpimu. Kai jau nepaleidau jos iš rankų ir gana greitai perskaičiau, tikrai nesigailėjau.

Tai išties puiki kelionė į dvasios kalną. Pagrindiniam veikėjui diagnozuojama nepagydoma liga (biografinis autoriaus gyvenimo momentas), o po kiek laiko ši diagnozė atšaukiama... Tada žmogus iškeliauja tarsi į niekur. Iškeliauja į ieškojimą, pažinimą, tiesiog į kelią. Akistatoje su liga žmogus paprastai suvokia, kad reikšmingiau yra ne tikslai, laimėjimai, griežtos dienotvarkės, o tiesiog pats ėjimas. Kiekvienas ėjimas žavus ir įdomus, bet jei tai 15 000 kilometrų odisėja per nuošalius kalnus ir senovę menančius Sičuanio miškus pietvakarių Kinijoje? Taip susipina tikrovė ir mistika, realūs žmonės ir senųjų vietos gyventojų legendos. Skaitytojas kartu gali keliauti į dvasios kalną. Ar jį pasiekia pagrindinis veikėjas? Ir ką ten randa? Kartu su juo keliavę sužinos ir nenusivils.

Kas yra galybė? Kas yra garbė? Į šiuos klausimus ragina atsakyti jau pats knygos pavadinimas. Kiekvienas imdamas skaityti šią knygą, manau, tikisi rasti dar vieną atsakymo į šiuos klausimus versiją. Ir išties, čia kalbama...

Kas yra galybė? Kas yra garbė? Į šiuos klausimus ragina atsakyti jau pats knygos pavadinimas. Kiekvienas imdamas skaityti šią knygą, manau, tikisi rasti dar vieną atsakymo į šiuos klausimus versiją. Ir išties, čia kalbama apie galybę su ginklu ir kovą širdimi, skaitant vaikams šiltas, įkvepiančias istorijas. Kalbama apie garbingus poelgius - ištiesti pagalbos ranką žmogui ir viltį tapti garbingam sugavus paskutinį likusį kunigą. Išties knygos veiksmas vyksta Meksikoje, kur po revoliucijos visiškai uždrausta religija ir stengiamasi išnaikinti visus kunigus. Galbūt knygos varomoji jėga ir yra - medžiojamo paskutinio kunigo istorija. Visgi šalia viso to susipina daugybės žmonių likimai - jų garbė, galybė, baimė, džiaugsmas. Ir visiškai sutinku, kad knygos anotacija neklaidina būsimų skaitytojų: "Svarbiausi romane yra žmonių santykiai, jų išpažįstamos vertybės, pats žmogiškumas. Ką reiškia mylėti žmones, kaip atskirti gerą žmogų nuo niekam tikusio, jei beveik šventasis laiko save baisiu nusidėjėliu, o paskutinis niekšas yra įsitikinęs esąs doras žmogus? Palaipsniui atsiskleidžianti asmenybės vertė skatina mąstyti apie gyvenimą, suteikia jėgų ir vilties."

Tai kas yra galybė ir kas yra garbė? Kas dar kartelį ketina apmąstyti šias sąvokas - ši knyga padės.

Likimų griuvėsiuose beklaidžiojant

Ispanišku karščiu dvelkiančiuose "Vėjo šešėlio" puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris...

Likimų griuvėsiuose beklaidžiojant

Ispanišku karščiu dvelkiančiuose "Vėjo šešėlio" puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris atsiskleidžia prisiminimų šešėliuose, kuris prasiskverbia iki pat širdies gelmių, kurį skaitant kartais net gerklę užgula kažkoks sunkumas, kuris ilgam įstrigs kaip vienas įdomiausių skaitytų kūrinių.

"Knygos - kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje."

Čia viskas persipina. Vėjo šešėlis - knyga knygoje apie knygas, rodos, rašyta dukart. Rašytojo Carloz Zafon, kurio pavardė puikuojasi ant viršelio, ir pagrindinio veikėjo Danielio Semperės, kuris tą knygą rašo romane. O ir šis prasideda nuo knygos. Knygos, kurios pavadinimas taip pat Vėjo šešėlis, kurios vienintelis egzempliorius, rastas Pamirštų Knygų Kapinėse, apverčia Danielio gyvenimą. Knyga jį įtraukia, užburia ir priverčia leistis į kelionę kitų žmonių prisiminimais, atskleisti ją parašiusiojo paslaptis; paslaptis, kuriose kraupiai atsikartoja kai kurie jo paties gyvenimo momentai ir klaidos; paslaptis, vedančias prie baigties, kurios gali sulaukti ir jis pats.

"Egzistuojame, tol, kol mus kas nors prisimena."

Vėjo šešėlis - iš prisiminimų lipdomas detektyvas, tačiau ne šiaip detektyvas, čia svarbiausia ne išsiaiškinti kaltuosius, o gražinti žmonių gyvenimams prasmę, papasakoti apie nenusisekusius jų gyvenimus, prikelti juos iš užmaršties. Pasakojimai, iš kurių dėliojamas detektyvas, kupini jausmo: kartais šilumos, kartais nepamatuojamos užuojautos, kartais karčios nevilties ar baimės.

Kadangi Danielis, rodos, rašo knygą apie savo ieškojimus, istorija pasakojama kaip jau įvykęs faktas, kartais net pasigirsta visažinio pasakotojo balsas. Kaip tik dėl to pasakojimas man didžiąją knygos dalį pasirodė kažkoks melancholiškas, kupinas nostalgijos, bet lėtas. Susidaro įspūdis, kad niekur neskubama, stengiamasi atskleisti viską nuoširdžiai ir jausmingai, kiekvienai atskleistai pasakojimo dalelei leisti ramiai atgulti sąmonės kertelėje, pagerbti tuos, kurie tai prisimena, pasakoja ir tuos, kurie kenčia toje istorijos dalyje. Bet tas lėtumas kartu sukuria ir norą mintyse paraginti Danielį paskubėti, nes kažkur giliai ima rastis baimė, kuri pamažu stiprėja. O ir ta baimė šleikšti, stovi kažkur gerklėje, nes žinai, kad tai jau įvyko prieš daug metų, kad nieko nebegalima pakeisti, nėra jokios vilties išgelbėti veikėjus, bet vis tiek bijai, bijai taip, kad net darosi baisu knygos pabaigą skaityti vakare, nes nujauti, kad mintys gali neleisti užmigti.

Tai detektyvas, kupinas pagarbos tiems, kurie pasakoja, tiems, apie kuriuos pasakoja ir tiems, kurie ieško. Detektyvas, kuris turi prasmę, kuris atskleidžia ne kokią žmogžudystę, o šeimų, kelių jos kartų tragedijas, bando užkirsti kelią ilgus dešimtmečius besitęsiančioms, viena kitą lyg sniego virtinė vejančioms klaidoms, bando gelbėti, tai kas dar liko. Rodos, kad visas detektyvas būtų odė tiems nelaimingiems žmonėms, kuriuos išdavė likimas, aistros ir netgi meilė, odė, kuri primintų, kad reikia kovoti ir nepasiduoti, kad reikia mylėti gyvenimą kad ir kas benutiktų.

"Iš anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveidžių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos."

Nors beveik visas knygos veiksmas vyksta Barselonoje, tikrai gausiai apdovanotoje saulute ir šviesa, tamsos čia tikrai netrūksta. Ir tą tamsumą kuria ne tiek apleistų namų rūsiuose įrengtos kriptos ar naktį užklumpantys baisumai, kiek tamsi žmogaus prigimtis, gimdanti tokį liūdną pasakojimą. Nereikia pamiršti ir sunkių istorinių aplinkybių: fašistų diktatūros, pilietinio karo. Iš tikrųjų, tos aplinkybės buvo tikrai puiki vieta atsiskleisti šiam pasakojimui. Franko diktatūra dabartyje sukuria sąlygas rastis netikrumui, baimei, savivaliavimui, pilietinis karas praeityje sukuria suirutės foną, pasėja norą tapatinti su karu visus baisumus, kuriuos teko patirti veikėjams, norą pamiršti, su kuriuo Danielis visoje knygoje ir kovoja. O ir šiaip romanas labai ispaniškas, melodramiškas, nė viena pasakojimo gija nepasieina be dramatiškų posūkių ir tikro meksikietiško serialo vertų paslapčių. Ir vėlgi, viskas labai gražiai susipina į tikrą ispanišku karščiu alsuojantį romaną.

"Tą akimirką, kai susimąstai, ar tikrai žmogų myli, jau liaujiesi jį mylėjęs."

Tačiau nepaisant liūdnų praeities istorijų, knygoje vis tiek daug meilės, ji atneša daug, labai daug skausmo personažams, bet vis tiek, rodos, lieka nesutepta, ką demonstruoja ir knygos pabaiga. Meilė romane, nors ir žiauri, uždrausta ir slepiama, yra ta, kuria niekada nesuabejota, kurios ilgus metus ištikimai laikytasi. Į meilę žvelgta visaip: romantiški buvo slapti pasimatymai, ironiškai apie meilės meną buvo atsiliepiama Fermino ir Danielio dialoguose apie moteris, ištikima ir tyra meilė jungė draugus, paaukojusius gyvenimą vienas dėl kito, liūdna buvo meilė be atsako.

"Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino."

Šis romanas labai ryškiai demonstruoja, kiek daug kūriniuose reiškia veikėjų portretai. Šioje istorijoje sutikau turbūt vienus keisčiausių ir įdomiausių veikėjų. Jų ne tik istorijos pritrenkė, jų charakteriai, žinoma, labai glaudžiai susiję su jiems nutikusiais dalykais, taip pat buvo pribloškiantys. Jie buvo tikri, dažnai su dideliais defektais, turėjo bruožų, kurie juos ryškiai išskyrė iš visų kada nors sukurtų literatūrinių personažų. Sukurti nuosekliai ir išmoningai. Norėčiau savo gyvenime būti sutikusi Chulijaną Karaksą, kad ir koks nelemtas buvo jo gyvenimas, ir pasižiūrėti į tą užburiančią jo šypseną.

Vien už personažus rašytojui laurų vainiką galima kabinti, nekalbant jau apie pati tekstą. Vertimas buvo nuostabus (ačiū dievui už rimtą leidyklą), bet net jeigu jis ir nupūtė dalį žavesio, tekstas vis tiek liko išaustas nuostabiai. Žodžiai nuostabūs, taiklūs, juos nepaprastai lengva skaityti. O ir sudėtingus veikėjų patiriamus išgyvenimus taip puikiai atskleisti galėjo tik neparasto talento kūrėjas. Jo žodžiai, rodos, taikė tiesiai į širdį, nes keli ten parašyti žodžiai plūstelėdavo galybe jausmų, imdavai bene suprasti, kaip turėjo jaustis žmogus aprašomoje situacijoje.

"Vėjo šešėlis" melodramiškomis aistriomis, įdomiais veikėjais ir vaiduoklių istorijomis priminė "Dvasių namus", svetimomis lūpomis pasakojama žiauria meilės istorija "Vėtrų kalną". Viktoro Hugo plunksnakočiu gražiai simboliškai sujungė Chulijano ir Danielio likimus. Ir privertė mane parašyti turbūt daugiausia jėgų atėmusį knygos aprašymą.

Minčių yra, jos įkyriai sukasi galvoje, bet labai sunku jas materializuoti, išdėstyti. Lyg joms ir būtų lemta likti mintyse, širdyje ir Barselonos šešėliuose. Ten kur ir slepiasi aistros, troškimai, svajonės, paslaptys, meilė, gyvenimas ir mirtis veikėjų, palikusių tuos ispanišku karščiu dvelkiančius "Vėjo šešėlio" puslapius. Pasirodo, net ir ten kartais užklysta šviesos spindulių.

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip...

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip interpretuoti maro sąvoką.

Veiksmas prasideda 194... Orane, kai aplink pradeda rastis daugybė negyvė žiurkių. Iš pradžių niekas nesupranta, kokio tragiško įvykio pranašas jos yra. Tik kiek vėliau, vienas po kito ėmė sirgti žmonės. Koks neįtikimas maras iš pradžių atrodo! Juk tokiame mieste negali siautėti ši baisi bacila. Šiame mieste negyvena žmonės, kuriuos ji galėtų užpulti. Negi maras galėtų pasiglemžti paprastą valdininkėlį Graną? Arba bet kurį kitą miesto gyventoją?

Visgi, kad ir koks neįtikimas miesto gyventojams maras atrodo, jį tenka pripažint, nes ši liga Orane įsisiautėja. Camus aprašo, kaip žmonės priima nelaimę, elgiasi jos akivaizdoje, kaip išgyvena išsiskyrimus bei netektis, kaip susiburia bendrai kovai prieš blogį bei kaip nedrąsiai priima pirmuosius giedrėjimo ženklus.

"Maras" - tikrai gera knyga, priturtinta protingomis bei pamąstyti verčiančiomis mintimis, tad kiekvienas joje atras ir kažką sau.

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad...

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad kažkam (man, o gal ir ne man) reikėjo, kad skaitymo išlaukčiau, kad šiukštu neperskaityčiau anksčiau nei reikia, nes kitaip nebus jokios naudos.

Aš pratusi išlaukti Kajoko kūrybos. Nuo mokyklos, nuo 11 klasės, kai buvau visiškai įsitikinusi, kad poezijos nesuprantu ir nemėgstu, o bibliotekoje atsitiktinai į rankas pakliuvo "Meditacijos", kurias pavarčiau, paskaičiau ir supratau, kad nešuosi namo. Pirmą kartą skaitydama eilėraščius mėgavausi, nes eilėraščiai buvo parašyti kaip pokštas, ir juokiamasi dažniausiai buvo iš savęs, savo proto įsitikinimo, kad turi būti taip ir ne kitaip.


Šitaip parašytas ir romanas - vis pasijuokiant ir pakrizenant iš to vargšo protelio. Ir pati skaitydama kelis kartus juokiausi iš savęs ir savo lūkesčių, neva žinojimo, kaip dabar turėtų pakrypti siužetas, kuris imdavo ir nepakrypdavo. Ir kai galiausiai paleidau savo lūkesčius ir leidau sau tiesiog skaityti, pasijutau kaip vaikštanti po rūku apklotą vietovę - pavidalai lyg ir pažįstami, o vis tiek kitokie, paslaptingesni.



Ir kaip ir kiekvienas rūkas, šitas galiausiai irgi išsisklaidė, ir liko šviesa ir šiltas prisiminimas apie paslaptingą rūko pasaulį. Jaučiu, kad dar ne kartą ten tikrai sugrįšiu.

Viens, du - ir perskaičiau... Agata Kristi - sena mano meilė ir džiaugiuosi vis dar atrasdama neskaitytų jos detektyvų. Šiame romane žmogžudystes narpliojame kartu su Erkiuliu Puaro. O iš pradžių viskas atrodė kaip eilinė...

Viens, du - ir perskaičiau... Agata Kristi - sena mano meilė ir džiaugiuosi vis dar atrasdama neskaitytų jos detektyvų. Šiame romane žmogžudystes narpliojame kartu su Erkiuliu Puaro. O iš pradžių viskas atrodė kaip eilinė savižudybė. Tik ne mažajam keistajam belgui - jeigu jis nori, kad tai būtų žmogžudystė, taip ir bus. Paini ir iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiama mįslė, dėmesys detalėms, loginis mąstymas ir požiūris, kad kiekviena, net menkystos gyvybė yra svarbi. E. Puaro vėl triumfuoja.

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar...

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar kartą, arba užsukti į knygyną, tingiai nuėjau į jį. Ėmiau apžiūrinėti visokias naujienas, nuolaidas, lietuvių ir anglų kalbomis. Pagalvojau, kad kažkur pamečiau prieš šimtą metų įsigytą ir taip niekada ir nepanaudotą kliento kortelę, ir tada pamačiau ją. Jane Austen knygą "Įtikinėjimas". Prisiminiau, kad ji net kelis kartus buvo minima filme su S.Bulock "Namas prie ežero", ir, nors tam filme knyga buvo apibūdinama kaip visiškai neypatingas romanas, užsimaniau, nors tu ką.

Neatbaidė nė 36.39 litai, ko dar niekada nebuvau mokėjusi už grožinės literatūros kūrinį. Perskaičiau knygą per šiek tiek mažiau nei šešias valandas.

"Įtikinėjimas" - iš tiesų neypatingas romanas, šiek tiek primenantis visiems puikiai žinomą Pelenės istoriją, šiek tiek ir dabar populiarius "Svajonių" meilės romanus. Bet man patiko. Skaityti knygą nepaprastai lengva, skaitai ir nepastebi, kaip bėga puslapiai vienas po kito. Ir nors pabaigą nujausti nepaprastai lengva, vis tiek įdomu, kas bus toliau, ar susitiks Ana su Frederiku, kada susitiks, kaip kalbės, kaip elgsis. Labai žavingi knygoje aprašomi laikai, žavingas bendravimo stilius, ir, nors nenorėčiau, kad taip būtų ir dabar, skaityti dėl to tik dar įdomiau.

Nepaprastai žaviai atskleidžiami ir knygos veikėjų portretai. Pavyzdžiui, kiek daug apie serą Volterį pasako jo toks požiūris, kad "didžiausia Bato bėda - daugybė negražių moterų. Jis nenorįs pasakyti, kad čia nėra gražuolių, bet nepatrauklių tikrai neproporcingai daug. Vaikštinėdamas dažnai matąs, kad vienam dailiam veideliui tenka trisdešimt, o gal ir trisdešimt penkios pabaisos; o kartą, stovėdamas prie krautuvės lango Bondo gatvėje, jis suskaičiavęs, kad pro šalį praėjo aštuoniasdešimt septynios moterys, viena po kitos, ir nebuvo nė vieno pakenčiamo veido."

Labai, labai patiko man Jane Austen rašymo stilius, neabejoju, kad perskaitysiu dar bent vieną jos knygą. Kitaip tariant, pasakojama istorija tokia šiaip sau, bet parašyta puikiai. Pagaliau vėl su malonumu imu knygą į rankas, ir pabaigusi vieną, iškart noriu kitos.

Apie Fridą Kahlo pirmą kartą išgirdau seniai, ir dabar jau nė neatsimenu, nei kaip, nei kodėl. Bet paveikslai įstrigo, ir vis jaučiau norą sužinoti daugiau, ir ne kartą pričiupau save dairantis šios moters biografijos....

Apie Fridą Kahlo pirmą kartą išgirdau seniai, ir dabar jau nė neatsimenu, nei kaip, nei kodėl. Bet paveikslai įstrigo, ir vis jaučiau norą sužinoti daugiau, ir ne kartą pričiupau save dairantis šios moters biografijos. Buvau radusi keletą įdomių variantų Amazon'e, bet kadangi buvo brangu, nepirkau. Dar po gerų metų užtikau biografiją knygyne "Rotas", bet neturtingai studentei net 10 litų tada pasirodė per daug... Kol galiausiai, jau baigus universitetą ir pagaliau gavus geresnį darbą, vienos mugės metu ši knyga vėl patraukė mano dėmesį.

Kai pradėjau skaityti, nežinojau, ko tikėtis. Apie Fridą Kahlo žinojau tik tai, kad jos paveikslai skaudūs ir įsimenantys, kad Frida turėjo vieną antakį kaip mano draugas Žilvinas, ir kad buvo labai ligota... Ir taip maloniai nustebau, kai po kelių puslapių supratau, jog tai nė velnio nebus sausa faktų biografija. Ne! Knyga ne tik, kad dailiai iliustruota, bet ir pats rašymo stilius labai patiko, toks biografinis romanas, parašytas lengvai ir aiškiai, paprastai, vietomis net prajuokinantis.

Kita vertus, vieną kartą užvertus knygą, kitą dieną prie jos prisėsti sunku. Toks nemalonus jausmas, nepatogumas ir nedrąsumas, toks nenoras skaityti, kaip Fridai buvo sunku. Esu visiškai tikra, kad būdama jos vietoje, būčiau ne tik kad nepradėjus tapyti, bet turbūt ir visiškai palūžusi. O ji! Drąsi, tvirta, žavinga Meksikos dailininkė. Stipriausias priekaištas tingiam ir zyziančiam skaitytojui. Man.

Ši knyga nuskambėjo kaip pasaulinis bestseleris. Ji buvo nominuota kaip geriausia 2012 metų knyga. Įdomu kodėl?

Istorija prasideda gana romantiškai, sutuoktiniams išaušo penktųjų santuokos metinių rytas. Nikas keliasi iš...

Ši knyga nuskambėjo kaip pasaulinis bestseleris. Ji buvo nominuota kaip geriausia 2012 metų knyga. Įdomu kodėl?

Istorija prasideda gana romantiškai, sutuoktiniams išaušo penktųjų santuokos metinių rytas. Nikas keliasi iš lovos, Eimė virtuvėje ruošia pusryčius. Vėliau Nikas išvažiuoja į barą ir netikėtai sulaukia iš kaimyno skambučio, kad jo namų durys atlopotos, o ant lauke tupi jų naminė katytė. Grižęs jis labai nustemba ir išsigąsta. Svetainėje išvartyti daiktai, baldai, paliktas įjungtas lygintuvas, o žmonos nėra. Eimės dingimas pakeičia visą jo gyvenimą aukštyn kojom.

Šiame trileryje daug netikėtų detalių, veiksmo, įtampos. Istorija dalinama į dalis. Pirmiausia konstatuojama digimo faktas, aiškinamasi aplinkybės. Kitoje dalyje rašoma iš herojų pusės, kai analizuojami sutuoktinių santykiai, pašlijęs bendras gyvenimas, visa tai atskliedžiama remiantis Eimės ir Niko bendro gyvenimo prisiminimais. Trečioje dalyje aiškinamasi dingimo detalės, kurios yra iš tikrųjų labai netikėtos, stebinančios ir labai įtraukiančios. Šių detalių dėka mes geriau pažįstame ir Niką su Eime. Ir tuomet supranti, kad ne viskas gyvenime yra taip, kaip mes matome. Didžiulis įvykių sukūrys, detalių gausumas, įvykių planavimas ir aprašymas iki smulkmenėlės man priminė matytus amerikiečių detektyvinius serialus. Regis realiame gyvenime taip būti negalėtų.. Ir galiausiai pabaiga.. Kokia ji? Netikėta. Ir man asmeniškai neišbaigta.

Aprašyta istorija dažnai girdima realiame gyvenime. Jauna, naivi mergaitė iš kaimo glūdumos išvažiuoja dirbti į užsienį. Koks tai darbas mes žinome, o ji ne. Papasakota istorija šiurpina savo žiaurumu. Pasakojime labai...

Aprašyta istorija dažnai girdima realiame gyvenime. Jauna, naivi mergaitė iš kaimo glūdumos išvažiuoja dirbti į užsienį. Koks tai darbas mes žinome, o ji ne. Papasakota istorija šiurpina savo žiaurumu. Pasakojime labai taikliai ir tiksliai aprašytas bado jausmas, vienatvė, šaltis, baimė, skausmas. Skaitydama lengvai visai tai įsivaizduodavau ir vos ne pati tą pajausdavau. Gražiai aprašomi ir geri dalykai - prisiminimai apie tėtį, vaikystė, įsivaizduojami pokalbiai su jau mirusiu tėčiu.

Vis mąstydavau, nejaugi galima būti tokia naivia, neišmanančia ir tiek daug nežinančia? Kokioj kaimo glūdumoj reikia gyventi, kad nežinotum kas yra mobilusis telefonas, ausinukas ir pan. O juk veikmas vyksta 21 -ame amžiuje! Technologijos stipriai pažengusios į priekį. Pagrindinės herojės Dortės namai atvaizduojami lyg senovėje. Gal autorė rašydama apie Lietuvą įsivaizdavo, jog tai atsilikusi šalis? Ar čia tik Dortės šeima yra atsilikusi ir gyvenanti ne šiuolaikinį gyvenimą? Kodėl motina tiesiog negali pasikalbėti su dukromis? Kodėl pokalbis eina tik per maldas? Jų šeima vaizduojama lyg kokių laukinukių. Mažai bendraujančios, tylios, vargšės, kurios gyvena juodam skurde, bet nežino kaip suktis iš padėties. Sesers Veros personažas man pasirodė išvis neigiamas. Ji nuolat pikta.

Ir vis mąstau ar patiko man ši knyga, ar skaityčiau ją dar kartą? Turbūt, kad ne. Mano išrankiam skoniui ir šikart knyga pasirodė sausoka.