Jei sąžiningai nemėgau, nemėgstu ir nemėgsiu dramos kūrinių. Man sunku ir neįdomu skaityti kūrinius, kuriuose vyrauja tik dialogai ir monologai. Man trūksta ilgesnių veikėjų bei aplinkos aprašymų, neužtenka trumpų...

Jei sąžiningai nemėgau, nemėgstu ir nemėgsiu dramos kūrinių. Man sunku ir neįdomu skaityti kūrinius, kuriuose vyrauja tik dialogai ir monologai. Man trūksta ilgesnių veikėjų bei aplinkos aprašymų, neužtenka trumpų remarkų. Tačiau prisiverčiau atsiversti šią knygą, kuri manęs nežavėjo nei pavadinimu, nei viršeliu.

Skirgaila. Iš istorijos pamokų žinojau, jog jis - vienas kunigaikščių. Kadangi istorija domiuosi, tai padėjo labiau įsigilinti į pačią knygą bei tų laikų Lietuvą. Šioje knygoje pasakojama apie tai, kokį poveikį Lietuvos pasikrikštijimas turėjo visiems žmonėms, apie Skirgailą rūstų, įdomų kunigaikštį, daugeliu dalykų išsiskiriantį iš kitų. Kūrinyje vyravo daugybė konfliktų. Pagrindinis tarp Skirgailos ir Lydos kunigaikštytės. Ona Duonutė kovoja dėl savarankiškumo, noro įvykdytis savo pažadą. Tačiau jos pastangos bejėgis, ji negali sustabdyti tirono.

Čia atskleidžiama veidmainystė, kaip žmonės davę priesaikas, net nesusimąstydami jas laužo. Melas - neatsiejamas nuo įprasto gyvenimo.

Kova tarp senosios pagoniškosios religijos ir ką tik įvestos krikščionybės nepalieka ramybėje tiek bajorų, tiek eilinių žmonių,

Ši drama pajėgia sukrėsti, sužadinti baimę, sielvartą, užuojautą.

Atvirai, man šis kūrinys nepatiko. Net negaliu plačiai jo aprašyti, nes jis persismelkęs ydomis.

Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. ...

Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. Įdomi istorija, gana gerai susiskaitė, bet pati Džeinė ir istorijos vingiai vietomis rimtai erzino, ir tik baigusi knygą ir išanalizavusi savo emocijas, nusprendžiau, kad knyga gal ir nieko, bet jau tikrai ne man.


Labiausiai atstūmė tai, kad tai tikrų tikriausia pasaka. Pasaka apie vargšę našlaitę mergaitę, kuriai po labai prastos vaikystės ir jaunystės, galiausiai laimė vis tek šypsosi, o visa drama tame, kaip ji sugeba su ta laime tvarkytis. Viskas būtų gerai, jei ne tie mistiniai sutapimai. Žinoma, literatūroje sutapimai dažnas dalykas, kitaip nebūtų įdomu skaityti, bet čia jie buvo tokie neįtikėtini, kad netgi darėsi juokinga. Ypatingai realu, kad iš visų Anglijos namų ji atsidūrė būtent tuose, kur gyveno prarasti giminaičiai. O kur dar netyčia užmatytos pavardės, keistai sutapęs pasivaikščiojimas ir paslydęs arklys, laiškas, per kelis atsitiktinai pažįstamus žmones sukėlęs grandininę reakciją su nelabai maloniais rezultatais, o galiausiai iš viso nužudė per trijų dienų kelią atskriejantys šauksmai, o kur dar, kaip visuomet, palankus ir dramatiškas metas. Mano supratimu buvo galima ir subtiliau iliustruoti širdies šauksmą.


Džeinė Eir. Aš taip tos vargšelės ir neprisijaukinau. Pradžioje labai ją palaikiau, ji man netgi patiko, matėsi, kad kovoja, kad ir kokia bergždžia būtų ta kova. O jos vaikystė ir jaunystė man kėlė daug jausmų, buvau tikrai sujaudinta tokio žiauraus elgesio, o dar žinant, kad šis romanas gana autobiografiškas, jausmas dar nemalonesnis. Tačiau po truputį ji ėmė mane erzinti, jos užsispyrimas pradėjo pamažu įgauti neigiamą atspalvį, o galiausiai viską vainikavo kvailų sprendimų virtinė, kuria ji išmetė savo laimę per langą. Supykau ant jos ir, nors pabaiga kiek apmalšino mane, visgi toli gražu tos mažutės guvernantės prie mėgstamų personažų nestatyčiau. Bet visgi ne prasti jos sprendimai greičiausiai mane atbaidė, juk Skarletė tai gerokai aplenkė Džeinę priimtais blogais sprendimais, o visgi ir knyga man patiko, ir pati Skarletė paliko stiprios asmenybės įspūdį, o ir užsispyrusi kaip ožys ji liko iki paskutinio puslapio. Štai Džeinė nevengė paverkšlenti. Pradžioje ji buvo vaikas, o ir išgyvenimai buvo skaudūs, bet vėliau jos mąstysena vis tiek neatrodė kaip subrendusio žmogaus. Galbūt prisidėjo tai, kad pasakojimas vyko pirmuoju asmeniu (nekalbu jau apie tą "Skaitytojau"), bet jos pamąstymai kažkaip man nesiderindavo su veiksmais, mąstydavo tai ji tikrai nei šį, nei tą. Nežinau, galbūt tiesiog ne mano tipo personažas, bet man pasirodė gryna Pelenė, kažkokia be charakterio ir asmenybės.


Kas buvo tikrai įdomu - istorija. Atmetus neigiamą sutapimų atspalvį, susidėliojo visos paslaptys gražiai. O ir mistika, ir nežinia buvo kuriami atsargiai, neįkyriai. Žodžiu, skaityti buvo visai įdomu. Įdomiai rašytoja ir svarbių dienų atmosferą kuria. Nevengia iš karto parodyti, kad ši diena bus ypatinga, nupasakoja orą, aplinkybes, viską, kas supa pagrindinius veikėjus ir tuomet pamažu, neskubėdama atskleidžia tos dienos siurprizus. Vestuvių išvakarėms rašytoja išmonės išvis nepagailėjo. Šitoje knygoje tai jau tikrai pildėsi didžiausios nuotakų baimės, kurios juk paprastai per filmus ar knygas atrodo juokingai. Ko gi tiek jaudintis, atrodo, o pasirodo visgi būna dėl ko. Na tikiuosi prieš savo vestuves griūvančių sienų ir nelaimę pranašaujančių kūdikių nesapnuoti.


Aš likau neišgirdusi to, ką autorė norėjo Džeinės Eir lūpomis man pasakyti, bet Šarlotė Bronte moka gražiai pasakoti. Šis romanas - tikra pasakaitė, su nuosmukiais ir pakilimais, vainikuojama laimingos pabaigos. Pablankinus pasakiškąją pusę, galbūt šis romanas būtų patikęs ir man.

Nors knygą perskaičiau jau senokai, tačiau atsiliepimui laiko vis pritrūkdavau. Tačiau knygą prisiminiau visai netikėtai šį savaitgalį važiuojant namo, kai kelyje priešais mašiną netikėtai greitai ir žemai pralėkė...

Nors knygą perskaičiau jau senokai, tačiau atsiliepimui laiko vis pritrūkdavau. Tačiau knygą prisiminiau visai netikėtai šį savaitgalį važiuojant namo, kai kelyje priešais mašiną netikėtai greitai ir žemai pralėkė paukštis, beveik po pat ratais. Kai taip atsitikdavo anksčiau, manyje visada atsirasdavo gailestis "vargšeliams kvailiukams, kurie tik per plauką nuo mirties". Tačiau šįkart gailesčio nepajutau, o prisiminiau Džonataną Livingstoną Žuvėdrą...

Tai pasakojimas apie protu nepaaiškinamą atsidavimą savo svajonei, apie stiprybę akistatoje su kitais, tokiais kaip Visi, ir su Savimi, visiškai kitokiu nei Visi. Apie Tikslą, didesnį už Tave patį ir tikslo siekimą, didesnį už patį Tikslą.

Knyga paliko kažkokį nepaaiškinimą liūdesio bei ilgesio įspūdį, na ir žinoma, krūvą apmąstymų...

"Protas yra viena didžiausių žmogaus dovanų. Bet dažniausiai žinių ieškoma iš noro rasti meilę. <...> Intelektas be gebėjimo duoti ir priimti meilę veda prie protinio ir dorovinio nuosmukio, neurozių ir gal net psichozių."



...

"Protas yra viena didžiausių žmogaus dovanų. Bet dažniausiai žinių ieškoma iš noro rasti meilę. <...> Intelektas be gebėjimo duoti ir priimti meilę veda prie protinio ir dorovinio nuosmukio, neurozių ir gal net psichozių."







Knygą "Gėlės Aldžernonui" rekomendavo draugė. Pirmą kartą ją paėmusi, greitai numečiau. Pripažinsiu, skaitėsi sunkiai. Buvo sunku suprasti, kas iš tiesų knygoje aprašoma. O patį skaitymą apsunkino daugybe rašybos ir skyrybos klaidų. Šios klaidos įsivėlusios ne per atsitiktinumą. Būtent skurdi, vaikiško naivumo kupina herojaus kalba ir dažnos rašybos ir skyrybos klaidos padeda geriau suprasti žemu intelekto koeficientu pasižyminčio herojaus Čarlio Gordono gyvenimą.



Antrą kartą paėmusi knygą net nustebau, koks šio herojaus gyvenimas gali būti įtraukiantis. Pradžioje vaizduojamas jo didžiulis noras būti protingu ir įdedamos pastangos. Bet po didžiulių pastangų dažnai seka nusivylimas. Net kai laboratorijoje paprašo įveikti labirintą, tai greičiau padaro pelė, vardu Aldžernonas. Šiai pelei atlikta proto galių didinimo operacija. Tikėdamasis tapti protingu, Čarlis ir ryžtasi šiai operacijai.



O po operacijos prasideda Čarlio Gordono pažintis su visomis žmogaus gyvenimo gėrybėmis ir blogybėmis. Pirmiausiai jis godžiai imasi tenkinti savo smalsumą. Gilina žinias fizikos, medicinos, psichologijos ir kitose mokslinėse srityse. Įgytomis žiniomis jis noriai dalijasi su aplinkiniais, todėl daugumai jis atrodo kaip pasipūtėlis. Dėl to kyla konfliktai tiek darbe, tiek bendraujant su mokslininkais, kurie jį paskatino ryžtis operacijai.



Tačiau Čarlis mokosi ne tik intelektualine prasme. Jis pradeda pažinti ir jausmų pasaulį. Pradeda suprasti, ką reiškia jausti susižavejimą, aistrą ir meilę moteriai. Ir šiuos jausmus analizuoja psichoterapijoje. Drauge su psichoterapeutu Čarlis analizuoja sapnus, santykius su moterimi. Šios analizės skatina jį tėvus, seserį bei praeitį.



Knygoje spėliojama, iš ko kilo nepasotinamas Čarlio noras tapti protingu. Tokiu būdu supažindinama su psichologija, psichoanalize. Aptariama žmogaus raida, moksliniai tyrimai, asmenybės įvertinimo testai. Knygoje daug psichologijos, todėl kartais pasvarstydavau: ar su psichologija nieko bendro neturintis žmogus, gali gerai suprasti knygos esmę? O gal kaip tik šis išsilavinimas trukdo geriau ją suprasti?



Ši knyga mane pamokė, kad gyvenime svarbu būti tiek naiviam, kiek ir įžvalgiam. Įžvalgumas padeda mums save apsaugoti, o naivumas - pamatyti visas gyvenimo spalvas. Todėl šią knygą rekomenduočiau tiems, kurie karts nuo karto užduoda klausimą: "O kas būtų, jei...?". Gali būti, kad perskaitę knygą, suprasite, ką iš tiesų vertinate gyvenime.

http://buticiairdabar.blogspot.com/2014/08/knygu-issukis-2014-daniel-keyes-geles_6.html

Šilkaverpiai ir meilė. Ervė Žonkūras šilkaverpių vikšrų keliauja į Afriką, o ten kilus šilkaverpių marui, į tolimąją paslaptingą Japoniją, kurią pasiekti aštuonioliktojo amžiaus viduryje buvo rizikingas žygdarbis. O...

Šilkaverpiai ir meilė. Ervė Žonkūras šilkaverpių vikšrų keliauja į Afriką, o ten kilus šilkaverpių marui, į tolimąją paslaptingą Japoniją, kurią pasiekti aštuonioliktojo amžiaus viduryje buvo rizikingas žygdarbis. O meilės trikampį sudaro žavi žmona ir nemažiau žavi japonė, matyta vos porą kartų, kurios net balso negirdėjo. Taupūs aprašymai, skyrelių apimtys nuo pusės iki pusantro puslapio; vienas ilgiausias skyrelis siekia tris su puse puslapio, o vienas trumpiausias vos dvi eilutės. Tačiau vaizdai gyvi, lyg piešiniai ant ežero vandens.

M.Binchy kūriniai ramūs, paprasti, bet įdomūs. Deja, bet apie alyvinio autobusiuko keleivius rašoma tik dalį knygos (kiek nusivyliau)... Likę apsakymai irgi patiko, tik visi pasakojimai be autorės pabaigos, vadinas ją reikia...

M.Binchy kūriniai ramūs, paprasti, bet įdomūs. Deja, bet apie alyvinio autobusiuko keleivius rašoma tik dalį knygos (kiek nusivyliau)... Likę apsakymai irgi patiko, tik visi pasakojimai be autorės pabaigos, vadinas ją reikia susikurti patiems, o atrodo taip norėtųsi tęsinio ir sužinot tai kaip toliau sekasi kiekvienam autorės herojui...

"Aušros pažadas" - odė gyvenimui, odė motinai ir odė meilei.

Kažkur grotestiška, kažkur juokinga, kartais ilgesinga ir liūdna. Suprantama, kad būnant menininku, autorius daug ką hiperbolizuoja (na pasakykite man, kaip...

"Aušros pažadas" - odė gyvenimui, odė motinai ir odė meilei.

Kažkur grotestiška, kažkur juokinga, kartais ilgesinga ir liūdna. Suprantama, kad būnant menininku, autorius daug ką hiperbolizuoja (na pasakykite man, kaip įmanoma, suvalgyti kaliošą?).

Suprantama, kad tokia nežabota motinos meilė turėjo esminės įtakos Romain gyvenimui ir pasaulėžiūrai, galbūt, kažkiek net sugadino jo gyvenimą, bet mums, skaitytojams, davė išskirtinai talentingą asmenį. Ir man atrodo, kad tai yra nenuginčijamas jo motinos nuopelnas.

Knyga parašyta subtiliai, ​​nuostabus, nors ir retas humoro jausmas. Man labai įdomūs buvo liriniai autoriaus nukrypimai ir apmąstymai viena ar kita tema (apie meilę, seksualinius iškrypimus, gyvūnus, moteris, bombas). Apskritai, šviesi ir šilta proza. (rodos, pas Romain Gary, kitaip ir nebūna).

Be galo sužavėjo su kokiu giliu psichologizmu Romain Gary suprato, suvokė ir jautė savo motiną, vienintelį artimą žmogų visoje visatoje, žmogų, kuris visada buvo šalia. Manau, kaip ir dauguma iš mūsų, motinos meilės vertingumą Romain Gary suvokė tik patyręs netektį. Visai tikėtina, kad esant motinai gyvai, Romain Gary dažnai erzino jos perdėta meilė, bet po praradimo nebuvo kuo užpildyti tos tuštumos. Ir štai gimė romanas. Nuoširdus ir šviesus, apie svarbiausią - apie meilę.

Savo knygoje, Romain Gary nupiešė mums labai spalvingą herojų - savo motiną. "Aušrs pažadas" - tai mylimo ir mylinčio sūnaus pasakojimas, kurio gyvenimas nebuvo ramus ir giedras. Bet šalia jo visada buvo draugas toks ištikimas, kad tai kažkur besiribojo su beprotybe.

Nežinau, ar tai buvo koks nors literatūrinis triukas, ar tai atsitiko nesąmoningai, bet asmeniškai man, knyga buvo labiau suvokiama ir gyviau skaitoma tuose epizoduose, kuriuose dalyvaudavo autoriaus motina. Kai tik rašytojas nutolsta nuo savo motinos, istorija tampa ištęsta ir vietomis net nuobodi. Retai taip būna, bet skaitydama šią knygą, jaučiau kokia energijos įkrova sklinda iš autoriaus motinos, ir kaip be jos gyvenimas tapo, ne nuobodus, o kasdieniškas.

Puiki knyga, parašyta nuostabia kalba ir proga. Tikriausiai, nuo šios knygos ir reikėtų pradėti pažinti su šiuo autoriumi, nes šis kūrinys dar vertingas ir tuo, kad atskleidžia vidinį rašytojo pasaulį.

Labai gaila, bet sprendžiant iš visko, Romain Gary taip ir nesugebėjo susitaikyti su motinos netektimi ir neišmoko būti laimingu be Jos. Labai gaila, kad jis tapo happy end'u savo motinai, tačiau savojo happy end'o taip ir nesugebėjo sugalvoti. 1980 m. Romain Gary nusišovė.

2007 m. Romain Gary pastatytas paminklas Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje (buvusioje Pochuliankoje). Romain Gary vienintelis rašytojas du kartus laimėjęs Gonkūrų premiją.

Timbuktu - magiškas miestas, apipintas legendomis apie neišsenkamus aukso lobynus - kvepia nuotykiais. Nežinau, ar gavau tai, ką tikėjausi gauti perskaičius šią knygą. Ji visiškai kitokia negu mane sužavėję "Kalifo rūmai"...

Timbuktu - magiškas miestas, apipintas legendomis apie neišsenkamus aukso lobynus - kvepia nuotykiais. Nežinau, ar gavau tai, ką tikėjausi gauti perskaičius šią knygą. Ji visiškai kitokia negu mane sužavėję "Kalifo rūmai" ar "Tūkstantis ir vienos nakties šalyje" pasakojimai. Nepasakyčiau, kad "Timbuktu" yra kažkuo ypatingai žavinga knyga - man ji pasirodė sausa ir ne iki galo aprašyta. O jau sąmokslo teorijos, be kurių pastaruoju metu negalima niekur apseiti, suteikė kūriniui nemalonų poskonį.

Sakoma, kad "Timbuktu" aprašyta istorija įvyko iš tikrųjų. Knygos gale yra ištrauka iš autentiško pasakojimo, kuris įkvėpė autorių parašyti šią knygą - iš tikrųjų buvo amerikietis, rastas Londone, tvirtinęs buvęs Timbuktu mieste. Tiesą sakant, autentiškas vos kelių puslapių pasakojimas, asmeniškai man, buvo daug įdomesnis, negu šis per daug ištemptas veikalas.

Mmmhhh... Tiką baigiau šią knygą - kuri labai mažutė ištikrųjų apimti - ir taip suprantu, kad po jos liko sumišimo jausmas. Kai pagalvoju, turbūt, taip ir turėjo būti, nes knygos pasakotojas - sumišęs paauglys vaikinas....

Mmmhhh... Tiką baigiau šią knygą - kuri labai mažutė ištikrųjų apimti - ir taip suprantu, kad po jos liko sumišimo jausmas. Kai pagalvoju, turbūt, taip ir turėjo būti, nes knygos pasakotojas - sumišęs paauglys vaikinas. Iš tikro, knygoje sužavėjo (ir, ironiška, bet kartu labai nervino) būtent paaugliškas pasakojimo tempas ir stilius. Pati istorija, atrodo, visiškai paprastai - savęs ieškojimas, pasaulio neteisybės suvokimas, priešinimasis statomoms riboms ir normoms, žavėjimasis tauriais ir nekaltais dalykais, - visa tai maištaujančio, gedinčio, ieškančio vaikino akimis. Kita vertus, knygos veikėjui visa tai sukelia nelengvus ir labai įvairius jausmus, kuriuos ir su kuriais gyventi ir priimti pasaulį nėra taip jau paprasta.

Knyga ir liūdna, ir linksma ir įdomi, ir kažkiek banali, bei keistoka, bet nenuginčijamai įtraukianti. Mėgstu skaityti, bet nesu iš tų, kurie knygą perskaito vienu prisėdimu, su šia knygą irgi taip nebuvo, užtad su mielu...

Knyga ir liūdna, ir linksma ir įdomi, ir kažkiek banali, bei keistoka, bet nenuginčijamai įtraukianti. Mėgstu skaityti, bet nesu iš tų, kurie knygą perskaito vienu prisėdimu, su šia knygą irgi taip nebuvo, užtad su mielu noru knygą ėmiau į rankas, stebėjau kaip sekasi veikėjams, išgyvenau kartu su jais. Ir dėkui autorei už lengvą pradžią, kuri padeda greičiau įsijausti į kūrinį, kartais velniškai nervina skaityti skaityti, perskaityti ~80 psl. ir tik tada pajausti, kad jau įsigyvenai į istoriją ir knyga pradeda patikti.

Jeigu perskaitysite anotaciją sužinosite, kad knyga apie vieną šeima, kurios istorija pasakojama ne viena dešimtmeti. Kai aš perskaičiau manęs tai nesudomino, nes tokių panašių knygų tikrai yra ne viena. Tačiau! Tai buvo kažkas kito, pirmiausia santykiai šeimoje - gal ne visada pavyzdiniai, bet nuoširdūs, tikri. Antra, vertinu knygas, kurios priverčia mane garsu nusijuokti. Tai tikrų tikriausia retenybė, o šiai knygai pavyko tai padaryti. :) Banalybės, kaip ir minėjau šiek tiek buvo. Kažkaip pastaruoju metu vis pasitaiko pamatyti/perskaityti istorijas, kur įpinama bokštų dvynių tragiška lemtis, bet ir vėl dažniausiai visur tas įvykis siejamas su mirtimi ir istorijos pabaiga, o čia visai kitaip. Knyga man patiko, labai. Bet po teisybei, ji nėra viena iš tų kur perskaitai ir gali verkti, sienom laipioti :D , kad ji baigėsi. Gera knyga, verta perskaityti, bet nekeliauja į pačių mylimiausių lentynėlę.