Yra tokia knyga - "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Neskaičiau jos, bet visokios nuogirdos jau suformavo tam tikrą įspūdį ir frazė "penkiasdešimt pilkų atspalvių" asocijuojasi su nežabotu seksualumu, nepadoriais...

Yra tokia knyga - "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Neskaičiau jos, bet visokios nuogirdos jau suformavo tam tikrą įspūdį ir frazė "penkiasdešimt pilkų atspalvių" asocijuojasi su nežabotu seksualumu, nepadoriais žaidimėliais ir pan. O štai visiškai kitokia frazė - "šeši šimtai puslapių nuobodybės" - man asocijuojasi su Henry'o Jameso knyga "Moters portretas".

Kadangi knyga buvo neįtikėtinai nuobodi, labai neišsiplėsiu, tik pasakysiu, kad labiausiai įstrigo perdėtas kiekvieno menkniekio analizavimas ir detalizavimas. Kiekvienas poelgis, jausmas ar mintis smulkiai aprašomi ir išaiškinamos jų priežastys. Tušti dialogai tęsiasi po kelis puslapius. Suprantu, kad taip autorius nori kuo geriau atskleisti pagrindinės veikėjos Izabelės asmenybę ir tarsi atsidėjęs tapo jos portretą, bet juk dailės kūriniai tuo ir geri, kad jų tapymo proceso stebėti nereikia - atėjai, pamatei šedevrą arba šiaip menkavertę teplionę ir nuėjai. O čia skaitai, kamuojiesi, tempi save per kiekvieną puslapį - jokio skaitymo malonumo, tik aprašinėjimai, aprašinėjimai, aprašinėjimai. Atrodo, autorius norėjo pademonstruoti puikias savo psichologijos žinias ir sugebėjimą įžvelgti į sudėtingą žmonių prigimtį. Tad ir tenka stebėti visą "tapybos" procesą užuot pasidžiaugus galutiniu produktu - paveikslu.

Dar vienas didelis minusas - knyga yra be pabaigos. Išvargęs 600 puslapių žmogus nusipelnai sužinoti, kaip baigėsi pagrindinei veikėjai, bet čia pabaigos nėra. Yra tik užuomina, kaip veikėja tikriausiai elgsis, bet tik tiek. Gal autorius išsigando, kad norėdamas viską tinkamai ir kruopščiai užbaigti, turės parašyti dar 600 puslapių.

Knyga galėjo būti bent perpus plonesnė. Išmetus tuščius aprašinėjimus ir kiekvieno, dovanokit, pirstelėjimo aprašinėjimus, pati siužeto linija būtų net visai įdomi - nepasiturinčią mergina imasi globoti turtinga jos teta, mergina giminaičiams taip patinka, kad mirštantis dėdė palieka jai solidžią sumelę pinigų, kad jaunoji dama galėtų pasimėgauti gyvenimu ir savo nepriklausomybe, bet tie pinigai laimės neatneša, nes būtent dėl jų ją veda nuskurdęs snobas, įsivaizduojantis, kad yra tobulybių tobulybė. Mergina vėliau praregi, bet negali nubraukti šitos klaidos, nes nori likti ištikima santuokinei priesaikai (o ir veiksmas vyksta ne XXI ar XX a., kai skyrybos jau nieko nestebina).

Dar gana vaizdžiai atskleidžiamas XIX a. turtuolių gyvenimas - dauguma jų tik leidžia pinigus ir neišmano, ko tvertis, kad nuvytų nuobodulį: važinėja po užsienius, rengia puotas, svečiuojasi vieni pas kitus, bet ne iš malonumo, o tik kad atsigintų nuo tos baisios ligos. Tiesa, jei jau visai nėra kur dėtis iš nuobodulio, vyrai dar turi išeiti - jie gali dirbti - banke ar kokio padoresnio verslo imtis, ir taip bent kiek prasiblaškyti, o moterims jau visai nėra kur dėtis - tik sėdėk salone ir siuvinėk. Todėl šiame kontekste vienas įdomesnių, nors ir antraeilių, personažų yra pagrindinės veikėjos draugė Henrieta - vieno amerikiečių laikraščio korespondentė, kuri trankosi po pasaulį ne nuobodulį žudydama, o ieškodama temų savo straipsniams, apie viską turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos pareikšti, yra įžūloka ir netgi karingai nusiteikusi. Tokios buvo sufražisčių pradininkės, nors knygoje moterų teisių ir lyčių lygybės klausimai ir nėra smarkiai užkabinami.

Visgi, kaip minėjau, knyga be galo nuobodi. Yra įdomesnių idėjų, bet jos paskęsta aprašinėjimų jūroje. Tad patapšnoju sau per petį už tai, kad nemečiau jos į šoną, nors skaičiau kelis mėnesius, ir ieškosiu įdomesnio literatūros kūrinio.

"Ana ir prancūziškas bučinys" knygą yra apie jauną merginą, kurios vardas, žinoma, yra Ana Olifant. Šie metai yra paskutiniai mokykloje, ji tikisi, kad baigs mokyklą savo gimtojoje Atlantoje, na o vėliau studijuos kino teoriją...

"Ana ir prancūziškas bučinys" knygą yra apie jauną merginą, kurios vardas, žinoma, yra Ana Olifant. Šie metai yra paskutiniai mokykloje, ji tikisi, kad baigs mokyklą savo gimtojoje Atlantoje, na o vėliau studijuos kino teoriją Kalifornijoje, nes nori tapti garsia filmų kritike.
Kad ir kokios jos svajonės atrodo pasiekiamos, kortas sumaišo jos tėvas - mergina siunčiama mokytis Paryžiuje, Amerikiečių internatinėje mokykloje. Anai nepatinka ši mintis, tačiau ji neturi iš ko rinktis ir jai tenka su tuo susitaikyti.
Nors ji moka tik vieną žodį prancūziškai, pasirodo, jog tai ne bėda ir ji iš kart susiranda draugų naujoje mokykloje. Ana netrunka ir įsimylėti. Etjenas Senkleras yra protingas, gražus, turintis gerą humoro jausmą, tačiau, deja, taip pat turi ir merginą.
Kelionės nuostabiomis Paryžiaus gatvelėmis kartu su simpatiją priverčią Aną iš tikrųjų pamesti dėl jo galvą, tačiau ne ji viena taip jaučiasi. Etjeno ir jos suartėjimas skaudina kitus, tačiau jai svarbus šis vaikinas.
Visus mokslo metus jie arba artimi, arba iš vis nesikalba, tačiau artėjant mokslo metų pabaigai, viskas išaiškėją ir atsiskleidžia tikrieji jausmai, atrandami tikrieji jaunuolių namai.
Knyga verčia nusijuokti, kai kada sugraudina, priverčia nubraukti vieną kitą ašarą.:) Skaitosi lengvai, bet nemanau, kad skaitysiu ją antrą kartą, tačiau nesigailiu, kad perskaičiau, buvo tikrai įdomu.:) Jei mėgstate knygas kuriose gausu romantikos, jausmų, siūlyčiau knygą perskaityti bent kartą, tikrai nenusivilsite.:)

"Berniukas lagamine" mane sudomino tuo, kad istorija yra apie berniuką, kuris lagamine į Daniją atgabenamas ne iš kur kitur, o būtent iš mūsų šalies - Lietuvos. Taipogi kiek girdėjau atsiliepimų apie šią knygą, beveik visi...

"Berniukas lagamine" mane sudomino tuo, kad istorija yra apie berniuką, kuris lagamine į Daniją atgabenamas ne iš kur kitur, o būtent iš mūsų šalies - Lietuvos. Taipogi kiek girdėjau atsiliepimų apie šią knygą, beveik visi teigiami.
Na kaip jau ir minėjau, na, o ir pagal knygos pavadinimą nesunku atspėti apie ką knyga: berniuką kuris atkeliauja lagamine.
Nina Borg draugės prašymu paima lagaminėlį iš traukinių stoties. Lagaminėlis palyginus su dydžiu pasirodo labai sunkus, ji nusprendžia pasižiūrėti kas viduje. Jai smalsu kodėl draugė atrodė tokia išsigandusi ir kodėl liepė nieku gyvu neatidaryti lagamino ten kur jo turinį galėtų pamatyti koks nors žmogus.
Atidarius lagaminą ji apstulbo: viduje gulėjo nuogas, maždaug keturių ar penkių metų berniukas šviesiais plaukais. Pamačiusi, kad vos vos juda berniuko lūpos, suprato, kad jis gyvas.
Ji suteikė jam visą pagalbą kurią tik išgalėjo suteikti. Kiek kartų skambindavo draugei, kad ji pasiaiškintų ką visa tai reiškia, tiek kartų ji neatsiliepdavo. Nusprendusi paieškoti jos, rado ją namuose negyvą. Nužudytą. Nusprendusi, kad tai kaip tik įvyko dėl berniuko, kuris jau atsigavo ir prakalbo jai nesuprantama kalba, tad supranta turinti slėpti jį ir pasislėpti pati, tačiau taip pat bando išsiaiškinti iš kur gi kilęs vaikas.
Na, o Lietuvoje jo mama Sigita neįsivaizduoja, kur dingo jos sūnus Mikas ar kas jam atsitiko, tik žino, kad jį išsivedė kažkokia moteris su vyru. Tai viskas ką papasakojo mačiusi jos kaimynė. Meilės sūnui stumiama ji atseka kur yra jos vaikas ir važiuoja į Daniją.
"Berniukas lagamine" - sukrečianti istorija. Pilna įtampos ir nežinios kuri veda knygos heroję Niną į didelį pavojų, nes nežinodama ką daro ji gali sulaukti draugės likimo. Knyga patiko. Nors nėra plonytė, skaitėsi greitai. Knygos autorius įtraukia skaitytoją į įvykių sūkurį iš kurio sunku išsigauti. Iš pradžių knyga nepasirodė įdomi, nes pradžioje buvo sunkoka susigaudyti kas prie ko, nes kiekviename skyriuje pagrindinis veikėjas vis keičiasi, tačiau įsiskaičius lengva susigaudyti.

Knygą apie jauną merginą Dajaną Lambert, merginą kuri sugriovė savo gyvenimą per vieną akimirką. Jos tėvas ją užtiko su brolio draugu Tomiu Veberiu. Nuo to laiko tėvas su ja beveik nesikalba, nes ja tiesiog šlykštisi, na,...

Knygą apie jauną merginą Dajaną Lambert, merginą kuri sugriovė savo gyvenimą per vieną akimirką. Jos tėvas ją užtiko su brolio draugu Tomiu Veberiu. Nuo to laiko tėvas su ja beveik nesikalba, nes ja tiesiog šlykštisi, na, o tarp kitų žmonių po to įvykio ir Tomio pasakojimų draugams ji gauna lengvai pasiekiamos merginos etiketę.
Dajana turi vos du draugus kurie jos nesmerkia ir ją palaiko. Ji nebenori gyventi su tėvais, nori išvykti kur nors gyventi kartu su broliu Darenu, jo mergina Steise ir dukterėčia Eiprile, tačiau jai pareiškus tokius norus brolis jai pasako, jog to negali būti. Dabar ji pyksta ir ant jo, na, o lyg to būtų negana ji įsidarbina toje pačioje picerijoje kur ir Tomis. TAS Tomis. Jis prie jos kabinėjasi, tačiau ji stengiasi nekreipti į jį dėmesio. Ji juk įsimylėjusi kitą. O tas kitas yra ne kas kitas, o jos geriausias draugas ir geriausios draugės vaikinas. Naudodamasi proga, kad draugės nėra mieste ji su juo susitinka, prisipažįsta meilėje ir dar pabučiuoja, tačiau vaikinas ją atstumia. Ji jaučiasi blogai, bijo sutikti draugę.
Tačiau pagaliau ji pasiryžta būti atvira su drauge ir šeima. Atsiprašo visų, papasakoja draugei ką ji iškrėtusi, nes ji žino, jog draugė geriau priims karčią tiesą, nei saldų melą.
Knygą perskaičiau greitai. Tačiau Dajana man pasirodė keistoka. Sugulė su vaikinu, net nesuprasdama ar jis jai patinka, ar ne, ir tai padarė vos trylikos metų. Tikėjosi, kad dėl tokio jos elgesio apkalbos greitai baigsis. Nebrangino vienintelių draugų, kurie ją palaikydavo. Pykdavo ant tėvo su motina dėl jų elgesio su ja po įvykio su Tomiu, nors tėvai tiesiog nenorėjo, kad dukra nueitų blogais keliais. Manau, kad mergina pati kalta, kad yra nemėgiama, o ne kaip knygoje parodoma, jog labiau kalta aplinka.
Knyga įdomi, lengva paskaitymui, skatina susimąstyti. Nors nėra, paremta tikrais faktais, visa istorija yra sugalvota autorės, tačiau, manau, kad tokių merginų kaip Dajana yra ne viena, na, o tai, sakyčiau, nelabai gerai.

Knyga labai patiko. Skaitydama apie šią knygą internete tikėjausi, kad tai bus dar vienas pasakojimas iš žydų pusės.

Bet istorija pasakoja apie vokiečių karininko "bandymus" išgelbėti kuo daugiau žydų. Ypač patiko pačio...

Knyga labai patiko. Skaitydama apie šią knygą internete tikėjausi, kad tai bus dar vienas pasakojimas iš žydų pusės.

Bet istorija pasakoja apie vokiečių karininko "bandymus" išgelbėti kuo daugiau žydų. Ypač patiko pačio Šindlerio požiūris, kad kiekvienas žydas taip pat žmogus, jis turi teisę gyventi. Jis nebuvo toks kaip visi (ir nenorėjo būti), turėjo silpnybių, tačiau kaip žmogus buvo labai humaniškas.

Markas yra maladec. Pervertinau savo anglų kalbos žinias ir reikėjo pasistengt kaip reikiant, kad suprast, ką jis rašė. Daugiausiai apie įvairias neteisybes, apie jėgos panaudojimą prieš silpnesnius, marginalesnius,...

Markas yra maladec. Pervertinau savo anglų kalbos žinias ir reikėjo pasistengt kaip reikiant, kad suprast, ką jis rašė. Daugiausiai apie įvairias neteisybes, apie jėgos panaudojimą prieš silpnesnius, marginalesnius, paraštinius. Toks užstojėjas jų visų. Negailestingas Amerikos vykdomos politikos kritikas, tuom turbūt taip patikęs SSSR.

Šią knygą skaičiau ilgai. Skaičiau po kelis lapus pačioje pražioje, pradžia kažkaip sunkiai sekėsi. Gal todėl, kad nemėgstu tokių knygų. Bet paskui, paskui viskas apsivertė, įgavau pagreitį ir likusią knygos dalį...

Šią knygą skaičiau ilgai. Skaičiau po kelis lapus pačioje pražioje, pradžia kažkaip sunkiai sekėsi. Gal todėl, kad nemėgstu tokių knygų. Bet paskui, paskui viskas apsivertė, įgavau pagreitį ir likusią knygos dalį perskaičiau per vieną dieną.

Autorius labai vaizdingai atskleidžia pagrindinio herojaus gyvenimą. Skaitant pasineri į Vilnių, jo gatves, jo bohemiškas kavines, skersgatvius. Atrodo, kad meninkus pažįsti asmeiškai. Atrodo, kad visa tai vyksta dabar, nes viskas perteikta tikroviškai nuo kvapų iki garsų. Skaitant užuodi dėgtinės kvapą, ir jauties lyg sedėtum ne savo kambaryje, o kokioje nors pigioje kavinėje ir gurkšnoji pigų rašalą, skaitai to laikmečio laikraštį ir pro jo viršų matai, kaip žmonės gyvena, degraduoja, skęsta alkoholizmo liūne, kapstosi per gyvenimo paspęstas pinkles. Kaip suklumpa, stojasi, vėl klumpa. Viskas aprašoma žiūrint į pasaulį, į gyvenimą iš pagrindinio herojaus perspektyvos. Puikiai atskleistas ne tik Vilniaus gatvių, jo gyventojų, bet ir sovietinės sistemos pėdsakai, kurie eina per visą knygą. Tie pėdsakai dvelkia niūrumu, šaltumu, skaitant galvoji, kad pagrindinio herojaus gyvenimas per daug tamsus, bet turintis šviesos, kuri dega jame. Ta šviesa - tai Tūla. Tūla, kuri jo gyvenime yra jo švyturys, jo užuoveja, jo gyvenimo meilė. Knygoje, jis su ja kalba, rašo laiškus, kliedi. Kartais net nesupranti, ar tikrai ji tikra, ar tik jo alkoholizmo padarinys. Skaitant įsijauti į pagrindinio herojaus charakterį ir su juo susilieji, pradedi užuosti tuos kvapus, jausti tą pačią vienatvę, ir mylėti Tūlą taip, kaip myli jis. Mylėti ir kentėti, taip kaip kenčia jis. Jam patinka tokia kančia, kuri kyla iš meilės Tūlai.

Tai tikrai įvyko. Pačioje visiškai nurimusios širdies gilumoje. Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka - ir viskas pavirto griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa: Kušire, į kurį mažą dėžutę...

Tai tikrai įvyko. Pačioje visiškai nurimusios širdies gilumoje. Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka - ir viskas pavirto griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa: Kušire, į kurį mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje degant iš jūros išplukdytų rąstų laužui, Tokijuje, kur požemiuose Varlius susikauna su Slieku. Kas nutinka šešiems visiškai vienas su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje ir nė vienas iš jų neapsilanko stichijos suniokotame mieste. Žemės drebėjimas išgyvenamas ne tiesiogiai, o per košmarus, patiriamas haliucinacijas, reakciją į žinias. Kai perskaitysi šiuos apsakymus, tavyje irgi kažkas pasikeis... Visi Dievo vaikai šoka - pirmasis Haruki Murakami apsakymų rinkinys, kurį vienija bendra tema. Visuose apsakymuose galima įžvelgti antgamtiškumo motyvą, kuris būdingas daugumai autoriaus kūrinių. Rašytojo kūryboje šis rinkinys išsiskiria tuo, kad visi apsakymai parašyti jam nebūdingu trečiuoju asmeniu.


Tai mano pirma pažintis su šiuo rašytoju. Apaskymų rinkinys, tarpusavyje nesusiję įvykiai, kiekviename po mistiška nuotykį ar veikėją. Visai įdomi knyga, ketinu ir toliau tęsti pažinti su šiuo autoriumi.

Esi buvęs Afrikoje? O gal Madagaskare?

Aš buvau. Kad ir be tiesioginio kontakto su kaitriuoju Madagaskaro smėliu, bet mintimis tikrai buvau TEN.

Ten, kur "klimatas įstabus: anei mūs trumpos vasaros, anei ilgiausios žiemos,...

Esi buvęs Afrikoje? O gal Madagaskare?

Aš buvau. Kad ir be tiesioginio kontakto su kaitriuoju Madagaskaro smėliu, bet mintimis tikrai buvau TEN.

Ten, kur "klimatas įstabus: anei mūs trumpos vasaros, anei ilgiausios žiemos, pusmečiais kartais užtrunkančios, jūs tenai nesurasite. Viskas žydi, žaliuoja ištisai kiaurus metus" (p. 95), ten, kur pigiausia darbo jėga - pritingintys negrai ir juodosios jų moterys, kurios viską nudirba pačios "vyrus daugiaus pataupydamos sueičiai ir karams" (p.96), ten, kur vietos mūsų tautai plėstis ir gyvuoti būtų bene palankiausios sąlygos.

Pastarųjų idėjų autorius, jog Lietuvą ir visą jos tautą reikėtų perkelti į Afriką arba Madagaskarą, yra kūrinio protagonistas Kazimieras Pokštas. Jaunas svajotojas tikisi kaip atsarginį tautos variantą sukurti svetur, o tada jau jokia prapultis, pasak jo, mūsų tautai nebūtų baisi. Taigi svarbiausia kūrinio idėja - tautos perkėlimas Afrikon kaip galimybė ir būtinybė išsaugoti lietuvą lietuvimas jei ne prie Baltijos krantų, tai bent Madagaskare.

Kita svarbi tema - meilės tema. Svajonių siekimas. Idealų žlugimas. Pasidavimas stipresniajai jėgai. Visa tai išpildoma Salės vaidmenyje, kuri, kaip žinia, yra garsiosios mūsų poetės Salomėjos Nėries prototipas. Pjesėje yra ir daugiau veikėjų, įdomių pastebėjimų iš tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo.

Absurdo teatras - tai, kas tinka bandant apibūdinti M. Ivaškevičiaus kūrinį. Viskas žinoma, sava, artima ir kartu nejuokingai juokinga. Tai tiek. Skaitykite ir patys spręskite, kuo Madagaskaras geras arba blogas.