Kiek nedrąsiai žiūrėjau į šią knygą, bijojau nusivilti, šiek tiek neramino kolegų pasisakymai, jog romane pilna "kilometrinių" sakinių ir t. t. Ir visgi manau gan neblogai susidorojau su išankstinės nuomonės nesusidarymu....

Kiek nedrąsiai žiūrėjau į šią knygą, bijojau nusivilti, šiek tiek neramino kolegų pasisakymai, jog romane pilna "kilometrinių" sakinių ir t. t. Ir visgi manau gan neblogai susidorojau su išankstinės nuomonės nesusidarymu. Su "Silva rerum" pasinėriau ne kiek į daiktų, kiek į žodžių mišką. Nepaklydau, orientyrai buvo aiškūs ir kryptingai vedantys į tikslą - mėgavimąsi knyga, didžiavimąsi savo šalies istorija. O ir sakiniai nepasirodė ilgi, juk kai mėgaujiesi skaitoma knyga net neatkreipi dėmesio į sakinių ilgį ar jų struktūrą.

Siužeto atpasakoti neketinu, nenoriu iš neskaičiusiųjų atimti malonumą patiems atrasti romano "lobius" ir paslaptis. Tad šįkart trumpai - knyga man labai patiko. Charakteriai ryškūs, įdomūs ir karts nuo karto nustebinantys. Nepriekaištingai sukurta aplinka be pastangų leido vaizduote nusikelti keletą amžių į praeitį ir kartu su veikėjais klaidžioti senojo Vilniaus gatvelėmis, vienuolyno celėmis, universiteto labirintais. Tiesa, kiek nustebino taip staiga iš pirmo žvilgsnio užsiplieskusi meilė, bet matyt ta nuostaba kyla iš netikėjimo, jog galima taip greit pamilti, tad išliko abejonė ar tai tik ne staigus, bet laikinas susižavėjimas? Dėl šios dilemos dar labiau nekantrauju sužinoti koks tolesnis Norvaišų likimas.

Vertinimas 5/5

Pasirinkau šią knygą dėl pavadinimo ir tik dabar ją perskaičiusi pradedu suprasti ką tuo norėta pasakyti. Nors, atrodo, karo priešo auka turėtų būti dar vienas laimėjimas, tačiau tas priešas dažniausiai - kaimynas,...

Pasirinkau šią knygą dėl pavadinimo ir tik dabar ją perskaičiusi pradedu suprasti ką tuo norėta pasakyti. Nors, atrodo, karo priešo auka turėtų būti dar vienas laimėjimas, tačiau tas priešas dažniausiai - kaimynas, miestelio krautuvininkas ar ūkininkas iš gretimo kaimo. "Neklausk, kam skambina varpai, nes jie skambina tau", kiekvienas žmogus yra žmonijos dalis, todėl vieno mirtis reiškia ir mažos žmonijos dalelės mirtį - taip rašoma romano epigrafe. Kare laimėtojų nėra. Nors knygos veiksmas rutuliojasi Ispanijos pilietinio karo fone, ji apima kur kas daugiau nei šūvius, lindėjimą slėptuvėje ar frankistų ir respublikos šalininkų kovas. Karas yra kritinė situacija žmogaus gyvenime: balansuojama tarp mirties ir gyvenimo, tarp žudymo ir tikimybės pačiam būti nužudytam, tarp pasitikėjimo ir išdavystės, tarp Dievo ir Dievo paneigimo - ir jeigu iki šiol pagrindiniam veikėjui tai po truputį tapo gyvenimo-mirties rutina, viskas pasikeičia į mozaiką įsipainiojus meilei, kai širdis pradeda plakti vis stipriau ir vis labiau nenori sustoti.

Pagrindinis veikėjas amerikietis Robertas Džordanas - sprogdintojas, ne karo metu ispanų kalbos dėstytojas, jis atvykęs į Ispaniją vykdo savo užduotį frankistų užnugaryje kartu su geriljerų būriu. Romanas apima viso labo kelias dienas iki užduoties vykdymo, tačiau tų keturių dienų patyrimai verti viso gyvenimo patirčių: meilė, išdavystė, mirtis ir gyvenimo troškulys. Neužmirštami ir veikėjų portretai: graži ir naivi, likimo suluošinta Marija, gyvenimo užgrūdinta ir tiesmuka Pilara, Pablas, pasimetęs karo ir savo jausmų labirintuose, Anselmas - nuoširdusis senyvas medžiotojas ir, žinoma, Robertas Džordanas - šaltakraujis ir įsimylėjęs. Ir dar užduotis, kurią turi įvykdyti Džordanas ir kuri su kiekvienu puslapiu atrodo vis mažiau ir mažiau prasminga.

Nors karo tematika pati savaime man nėra labai įdomi, tačiau šiame romane ji atrodo, net paryškina žmonių jausmų įvairovę, kaip kad saulėlydis paryškina miesto spalvas. Kai kurios pasakojimo vietos tikrai labai jaudinančios: kuomet Pilara pasakoja kaip karas prasidėjo jos kaime arba kai vienas iš El Sordo vyrų, jaunasis komunistas Choakinas, paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis pradeda kalbėti maldą Dievo motinai arba kai medžiotojas Anselmas Robertui Džordanui pasakoja kokia beribė praraja plyti tarp žvėries medžioklės ir žmogaus nužudymo.

Pagrindinis knygos herojus - Petras Antanas Norvaiša - Kazimiero Norvaišos anūkas bei Jono Iidoriaus Norvaišos sūnus. Petras Antanas - bene turtingiausias ir įtakingiausias Vilniaus žmogus. Jo gyvenimas - beprotiškai sunkus....

Pagrindinis knygos herojus - Petras Antanas Norvaiša - Kazimiero Norvaišos anūkas bei Jono Iidoriaus Norvaišos sūnus. Petras Antanas - bene turtingiausias ir įtakingiausias Vilniaus žmogus. Jo gyvenimas - beprotiškai sunkus. Gyvena tarp Nesvyžiaus (dab. Baltarusijos teritorija) ir Vilniaus. Nesvyžiuje dirba Radvilų giminės ekonomu, grįžęs į Vilnių, randa degantį miestą, jaučia nuovargį bei nelaimingą meilę. O dar žmona pareikalauja skyrybų... Beprotiškas gyvenimo tempas Petrui Antanui baigiasi sunkia liga apopleksija.

Kadangi Petras Antanas Norvaiša yra vienos dukros bei dviejų sūnų tėvas, iš Kristinos Sabaliauskaitės laukiu dar vieno giminės pratęsimo - ketvirtosios "Silva rerum" dalies.

Romano veiksmas vyksta po Pirmojo Pasaulinio karo. Pasiturintys amerikiečiai keliauja po Europos kurortus dykinėdami ir pramogaudami. Tarp jų ir pagrindiniai romano veikėjai: psichiatras Ričardas Daiveris, jo žmona Nikolė Voren,...

Romano veiksmas vyksta po Pirmojo Pasaulinio karo. Pasiturintys amerikiečiai keliauja po Europos kurortus dykinėdami ir pramogaudami. Tarp jų ir pagrindiniai romano veikėjai: psichiatras Ričardas Daiveris, jo žmona Nikolė Voren, aktorė Rozmari Hoit ir kiti. Visi jauni, žavūs. Ričardas turtuoliu tapo vedęs psichiškai nestabilią, bet labai turtingą savo pacientę Nikolę. Nors jis veda ne vien dėl išskaičiavimo, bet vedęs nesugeba prisitaikyti, praranda savo jaunystės idealizmą, grimzta į alkoholizmo ir palaido gyvenimo liūną. Suirus šeimai, Ričardas blaškosi po Ameriką ir Europą, iš lėto prarasdamas psichiatro praktiką, degraduodamas. Rozmari romane yra tik antraeilė veikėja, Ričardo viliotoja, turinti įtakos jo šeimos irimui.

Paskęstančioms monotonijoje moterims ši knyga - puiki atgaiva įkvėpianti kurti kitokį, kokybišką gyvenimo stilių remiantis prancūzišką patirtimi.

Iš amerikietės lūpų perpasakota patirtis iš gyvenimo Paryžiaus Madam...

Paskęstančioms monotonijoje moterims ši knyga - puiki atgaiva įkvėpianti kurti kitokį, kokybišką gyvenimo stilių remiantis prancūzišką patirtimi.

Iš amerikietės lūpų perpasakota patirtis iš gyvenimo Paryžiaus Madam Elegancijos šeimoje puikiai susistemina pagrindinius elegantiško gyvenimo principus. Autorė, nebijodama pati pasijuokti iš savęs, susitapatina su skaitytoja. Perteikiami patarimai, kaip kurti pasitikinčios savimi ir gerai atrodančios moters įvaizdį, jaukius namus, šeimos tradicijas, skatinti domėjimąsi menu. Svarbiausia, kad patarimai neapsiriboja paviršutiniškais pamąstymais, pavyzdžiui, kaip derinti aksesuarus ar lūpdažius. Sužavėjo bandymas įžvelgt gyliau, kur elegancija atsiranda tada, kai gyvenama su aistra. Norint kurti laimingą gyvenimą reikia džiaugtis bet kuriais mažais, net ir monotoniškais darbais (pyrago kepimu šeimai ar grindų plovimų).

Tikrai rekomenduočiau visoms, kurioms jau pabodo skaityti žurnalus ir norisi lengvos moteriškos literatūros, kaip pagerinti savo kasdienybę.

Dar viena jautri ir įsimintina D. Chamberlain istorija, kurioje susipina romantiški jausmai, detektyvas, paslaptys ir šilti šeimos jausmai.

Paauglystės klaidos gali turėti dideles pasekmes gyvenime. Taip nutiko ir Sesilei, kuri...

Dar viena jautri ir įsimintina D. Chamberlain istorija, kurioje susipina romantiški jausmai, detektyvas, paslaptys ir šilti šeimos jausmai.

Paauglystės klaidos gali turėti dideles pasekmes gyvenime. Taip nutiko ir Sesilei, kuri dėl savo mylimojo buvo pasiryžusi padaryti viską. Regis planas buvo tobulas - pagrobti gubernatoriaus žmoną tam, kad šis paleistų iš kalėjimo Sesilės mylimojo Timo seserį. Tačiau buvo viena labai svarbi ir nenumatyta įvykio aplinkybė. Pagrobus gubernatoriaus žmoną Ženevjevą, paaiškėjo, kad ji laukiasi, o viso to atomazga- pagrobimo naktį Ženevjeva begimdydama miršta, o Sesilė lieka viena su svetimu kūdikiu ant rankų.Kur eiti, ką daryti su vaiku? Tokios mintys kamuoja išsigandusią šešiolikmetę, nes ji supranta, kad nuo šio laiko, ji tapo mažos mergaitės mama.

Pabėgusi iš gimtojo miestelio, niekam nieko nesakiusi, ji pasikeitė tapatybę ir pradėjo naują gyvenimą. Tačiau ir praėjus daugybei metų, ši paslaptis neduoda Sesilei ramybės. Jai tenka atskleisti šiurpią tiesą savo šeimai ir savo dukrai, kadaise be mamos likusiai mažai mergaitei..

Istorija jaudinanti, įdomi, įtraukianti, nepaleidžianti. Vien dėl to, man patinka šios autorės knygos. Tačiau kai kurios detalės kur pasakojama apie pagrobimą ar apie slaptas grupuotes man atrodė netikroviškos, labiau tinkančios veiksmo filmui, negu jaudinančiai gyvenimiškai istorijai. Tačiau nepaisant to, knygą "suvalgiau" su malonumu.

Kuo mažiau dogmų, tuo mažiau ginčų;

Kuo mažiau ginčų, tuo mažiau nelaimių:

Jei tai netiesa, tuomet aš klystu.

Religija turėtų padaryti mus laimingus

Ir šiame pasaulyje, ir dargi kitame.

Ko mums reikia, kad būtume...

Kuo mažiau dogmų, tuo mažiau ginčų;

Kuo mažiau ginčų, tuo mažiau nelaimių:

Jei tai netiesa, tuomet aš klystu.

Religija turėtų padaryti mus laimingus

Ir šiame pasaulyje, ir dargi kitame.

Ko mums reikia, kad būtume laimingi kitame

pasaulyje?

Būti teisingiems.



Kad būtume laimingi šiame pasaulyje,

Tiek, kiek leidžia mūsų skurdi prigimtis,

Ko gi mums reikia?

Būti atlaidiems.

Volteras Traktatas apie toleranciją, XXI skyrius



Trečioji serijos BIBLIJOS MOTERYS knyga. Pagrindinė veikėja Lila 397m. per. Kr. Gyvena Sūzuose, Persų imperijos sostinėje. Tuo metu ten žydai gyveno egzilyje. Lila trokšta laimingo gyvenimo: ji nori ištekėti už savo mylimojo didžio persų kario Antinojaus. Tačiau ne mažiau mylimas brolis Ezra tam priešinasi. Jis turi misiją - keliauti į Pažadėtąją žemę ir vesti Sūzuose gyvenančius žydus. Lila priversta rinktis.

Meilė Antonijui ir meilė broliui. Ekscentriška persų karalienė ir fanatiškai savo tiesas ginantis Ezra - didžiausios kliūtys kelyje į laimę, apibendrinančios visos žmonijos tuštybę, jėgą, valdžią...

Ir... Šviesaus proto moteris Lila. Ji stovi aukščiau nesantaikos, fanatizmo... Pasirinkimai ir sprendimai moteriai nėra lengvi. Lilos gyvenime daug aukos ir pasiryžimo. Visgi ji niekada neišduoda savo artimų žmonių ir savęs. Galų gale, Biblijoje išskaito žmogiškąsias tiesas, neversdama jų dogmomis.

Autorius M. Halter pristatydamas seriją sakė, kad, jei į Bibliją būtų pažiūrėta moters akimis, gal būtume išvengę daug nesusipratimų. Aš pridėčiau, jei būtų pažvelgta IŠMINTINGŲ kaip Lila moterų akimis. Tada gal labiau būtume išmokę teisingų poelgių ir gebėjimo tiesiog atleisti...

SPALVINGA TAMSA



Romaną pasirinkau labiau dėl intriguojančios temos nei dėl mano paties jau išsemto, pabodusio autoriaus. Ir tai, matyt, komplimentas S. Parulskiui, sugebėjusiam sudominti prie jo gvildenamų temų pripratusius...

SPALVINGA TAMSA



Romaną pasirinkau labiau dėl intriguojančios temos nei dėl mano paties jau išsemto, pabodusio autoriaus. Ir tai, matyt, komplimentas S. Parulskiui, sugebėjusiam sudominti prie jo gvildenamų temų pripratusius ir jomis persisotinusius. Be abejo, prisidėjo ir leidykla bei visas tas širšalas dėl lietuvių kolaboravimo su naciais atskleidimo šia viena knygele. Dabar galiu pasakyti, kad toks piaras realų knygos svorį šiek tiek iškreipė, nes kūrinyje vaizduojama grupelė lietuvių, apie kurią smalsesnis skaitytojas veikiausiai bus girdėjęs iš istorinių šaltinių. O lietuvių indėlio į Holokaustą nepripažįstantiems tokie literatūriniai demaskavimai tikrai neturės reikšmės. Tema tempia romaną, o ne romanas temą.



Pasirinkdamas rašyti apie tokią spalvingą tamsaus laikmečio situaciją, S. Parulskis galbūt nujautė pritrauksiantis ir spalvingesnę auditoriją. Taip būtų galima paaiškinti tam tikrus detalių pakartojimus knygos eigoje tarsi nepasitikint skaitytojo atmintimi ar paties duotomis užuominomis. Toks perašinėjimas šiek priminė V.M. Putino romaną "Altorių šešėly", kurį skaitydamas jautiesi lyg rašytojas tave laikytų idiotu. Galėtume teigti, kad pasakotojas sieka užtvirtinti tam tikrą veikėjo paveikslą su to veikėjo firminiais posakiais, priežodžiais ir esminių jam dalykų akcentavimu. Visgi, ši versija labiau tinka vis išnyrančiai Juditos frazei "Šis karas nuplėš nuo mūsų visas kaukes".

Moteris, vaisingumo, gyvybės pradžios, gaivalo, gamtos, nesąmoningo instinkto įsikūnijimas, ir vyro galva - racionalumo, proto, valdžios simbolis, negyvas simbolis, pralaimėjimo sombolis - jos rankose. (psl. 211)

Moteris, vaisingumo, gyvybės pradžios, gaivalo, gamtos, nesąmoningo instinkto įsikūnijimas, ir vyro galva - racionalumo, proto, valdžios simbolis, negyvas simbolis, pralaimėjimo simbolis jos rankose. (psl. 154)

Na, tarkime, po 57 puslapių dar nieko tokio pasiūlyti priminimą ir užmaskuoti jį vienu pridėtu brūkšniu, tačiau čia nuo fakto praėjo tik 4 suknisti puslapiai, o ir tie nėra išspausdinti kažkokiu super smulkiu šriftu, persiskaito greitai, tad nereikia kalbėti to paties per tą patį. Jei taip norisi - svarbias vietas išspausdinkite paryškintu šriftu:

Jis net karstą pats sau pasidarė. (psl. 105)

Juozapas pats buvo pasidaręs karstą sau. (psl. 109)



Su perrašinėjimais S. Parulskis perspaudė, o, štai, kai kurių kitų romano aspektų neišbaigė. Susidaro toks įspūdis, kad gana dirbtinis veikėjų ir siužeto pritempinėjimas prie Jėzaus ir apaštalų istorijos tėra išsisukinėjimas nuo detalaus veikėjų kūrimo. Jau knygos pradžioje slapčia tikėjaus, kad Fotografo Vincento "darbdavys", intelektualusis esesininkas Menininkas, (Achtung! Spoiler alert) prisikas prie Vincento mylimosios žydaitės Juditos, tačiau abejojau, ar pasakotojas tikrai nukreips įvykių eigą šia linkme. Visgi, taip ir įvyko įtraukiant gana primityviai vaizduojamą prievartavimo sceną, imituotą autoerotinio dusinimo aktą (autoerotic asphyxiation), nelogišką įdomaus veikėjo baigtį - esesininkas be apsaugos (turiu omeny sargybinius, o ne sargius)? Norėjosi daugiau medžiagos apie bene vienintelį romane asmeniškiau vaizduojamą vokietį. Čia kaltas ir Alfonsas Andriuškevičius, nes būtent jam autorius dėkoja už patarimus kuriant pastarąjį veikėją.



Žodžiu, bandyta apgriebti daug, gal todėl, baigus skaityti, ir lieka toks tep lep paviršutiniškumo jausmas. Kaip įprasta, eseistiniai pasvarstymai apie fotografiją, mirtį ir t.t. - stipresni už naratyvą ir to S. Parulskiui užtenka, kad taptų dar vienos neblogos knygos, galbūt tapsiančios ir filmu (kiek girdėjau, rašomas scenarijus), autoriumi. Viskas. Nesinori kartotis.

Esu juodbruvė, bet graži,

O Jeruzalės dukterys,

Kaip Kedaro palapinės,

Kaip Saliamono palapinių dangos!

Nežiūrėkite iš aukšto į mane,

Kad aš tamsiaveidė;

Tai saulė mane įdegino.

Giesmių giesmės knyga,...

Esu juodbruvė, bet graži,

O Jeruzalės dukterys,

Kaip Kedaro palapinės,

Kaip Saliamono palapinių dangos!

Nežiūrėkite iš aukšto į mane,

Kad aš tamsiaveidė;

Tai saulė mane įdegino.

Giesmių giesmės knyga, 1,5-6

Antroji istorija serijoje BIBLIJOS MOTERYS, trumpai anotuojama: Daugiau nei prieš tris tūkstančius metų juodaodę mergytę priglaudžiama Raudoniosios jūros pakrantėje. Vardas Cipora reiškia "paukštelis", jos veido spalva jau nulėmė merginos likimą: niekas nenorės jos vesti. Tačiau vieną dieną kažkoks vyras į merginą steibelijasi taip, kaip dar nieks nebuvo žiūrėjęs. Jo vardas Mozė, ir jis bėga iš Egipto.

Knygoje ši moteris iš naujo atgaivinama, sukuriamas gyvas, įtaigus paveikslas. Kartu tai dar viena tolima, bet savo problematika šiandienai artima problematika. Kitokios spalvos žmogaus priėmimas. Mozė Ciporą pamilsta ne dėl odos spalvos, o dėl išminties, supratingumo, gebėjimo klausytis ir kitų, jo akimis, išskirtinių savybių. Nuoširdžiai juodaodę mergaitę užaugina ir dukra vadina ją radęs žmogus. Tačiau dauguma aplinkinių į Ciporą žvelgia kaip į kitokią ir netinkamą, nepilnavertę.

Net žydų tautos žmonės, ilgai kentėję faraono priespaudą, su panieka žiūri į Mozės žmoną. Kas gi, rodos, gali labiau suprasti kitą žmogų nei pats patyręs neteisybę? Pasirodo, ne visada ši taisyklė patvirtinama. O žmogaus prigimtyje niekinti kitą žmogų įrašyta jau nuo senų senovės. Liūdnokas patvirtinimas, bet verčiantis dar kartą paklausti: ar tikrai stiprus ir teisus tas, kuris žino, kaip kas turi atrodyti, gyventi, su kuo draugauti... Prisiimdami teisiųjų vaidmenis žmonės taip dažnai pamiršta, kad saulės įdegintam veide daug saulės. Kaip daug saulėtos išminties ir linksmumo turėjo Mozės bendražygė Cipora.

Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra,

graži kaip mėnulis,

šviesi tarytum saulė,

pagarbą kelianti kaip pulkas su vėliavomis?

Giesmių giesmės knyga, 6, 10.

Knygos autorius M. Halter, dar kritikų vadinamas atminties...

Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra,

graži kaip mėnulis,

šviesi tarytum saulė,

pagarbą kelianti kaip pulkas su vėliavomis?

Giesmių giesmės knyga, 6, 10.

Knygos autorius M. Halter, dar kritikų vadinamas atminties keltininku, šiuo atveju bando pažvelgti į Biblijos moterų gyvenimus.

Pirmojoje serijos BIBLIJOS MOTERYS knygoje didžiausias dėmesys skiriamas Abraomo moteriai Sarai. Vaikystėje vadinta Saraja, gyvenusi prabangiuose rūmuose, patogų ir įprastą to meto kilmingajai gyvenimą iškeitusi į amžinas klajones su mylimu Abromu, vėliau tapsiančiu Dievo Abraomu... Galima įvariai skaityti knygą. Išgryninant meilės istoriją, rikiuojant naujus ir girdėtus to meto papročius, skaitant kaip dar vieną biblinės istorijos epizodą.

Visgi, jei skaitytume viską sudėjus kartu (ir jokio išankstinio nusistatymo), patirtume tikrą skaitymo malonumą, pasikvietę vaizduotę lengvai nusikeltume į to meto visuomenę. Bet stebima moters akimis ji įgyja šiek tiek kitokį vaizdą nei esame įpratę skaityti (matyti) įprastuose, apibendrintuose pasakojimuose.

Sara knygos puslapiuose atgyja. Perskaitę knygą, jos jau niekada nelaikys tik viena iš gausybės Biblijos personažų.