Labai suintrigavo pavadinimas, tuo labiau, jog jis priminė man apie seniai skaitytą Colleen McCullough knygą "Erškėčių paukščiai". Nieko nelaukusi ėmiausi šios knygos, tačiau, varge, labai išvargino šios knygos...

Labai suintrigavo pavadinimas, tuo labiau, jog jis priminė man apie seniai skaitytą Colleen McCullough knygą "Erškėčių paukščiai". Nieko nelaukusi ėmiausi šios knygos, tačiau, varge, labai išvargino šios knygos paprastumas, pirmųjų puslapių galbūt banalumas. Iš tikrųjų didžiausią skaitymo nemalonumą patyriau iki 50 psl. Nepaisant to, ši knyga privertė mane susimąstyti, jog tokį romaną galėjo parašyti tik nuoširdžiai ir besąlygiškai mylėjusi ir labai kentėjusi moteris, kuriai gyvenimo prasmę sugrąžino tikėjimas. Ši knyga man priminė vieną, gana žymią citatą, jog tikėjimas Dievu yra geriausias vaistas nuo visų žmoniją užpuolusių ligų.

Pačia paskutine knyga šiame iššūkyje tapo "Paklausk dulkių". Susižavėjau, kad tai padarė didelę įtaką didžiajam literatūros cinikui Charlesui Bukowskiui, tačiau susiskaitė labai sunkiai ir neskaniai. Matyt nuo lietuvių...

Pačia paskutine knyga šiame iššūkyje tapo "Paklausk dulkių". Susižavėjau, kad tai padarė didelę įtaką didžiajam literatūros cinikui Charlesui Bukowskiui, tačiau susiskaitė labai sunkiai ir neskaniai. Matyt nuo lietuvių privalomos literatūros, kur visur paukščiai ir paukštytės nebematau grožio tokioje grožinėje literatūroje.

Didelis pliusas knygai, kad buvo visi taškai, tarpai ir pastraipos :D nes pas Bukowskį mane tas truputį erzino, taip pat pliusas už tai, kad nėra visiškos girtuoklystės, kaip pas seniau minėtą autorių. Patiko apnuoginta siela, rašytojas bando perteikti, kad iš per didelio noro gali gautis šnipštas. Pagrindinis veikėjas nori tapti garsiu rašytoju, tačiau iš per didelio susijaudinimo nesugeba patenkinti moters. Tai tarsi ieškojimas tos tobulos akimirkos, kur viskas vyksta savaime.

Vertinimas 8/10

Oficiali anotacija:

1939 m. pasirodžiusio romano "Paklausk dulkių" pagrindinės temos - skurdas, kūrybinis gyvenimas, imigranto identiteto paieškos. Atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele, badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano "Rugiuose prie bedugnės" veikėją Holdeną Kolfildą. Ypač įsimintinas ir paradoksalus Bandinio meilės ryšys su meksikiete Kamila, temperamentinga jų istorija atskleista su ironija ir psichologiniu įžvalgumu.

Viena paskutiniųjų iššūkio knygų pasitaikė labai laiku, į iššūkį įtraukta tiesiog kaip klasikinė, kurią kada nors norisi perskaityt. Taigi mokykloje per istorijos nagrinėjamas antrasis pasaulinis karas, Paryžius, kurį...

Viena paskutiniųjų iššūkio knygų pasitaikė labai laiku, į iššūkį įtraukta tiesiog kaip klasikinė, kurią kada nors norisi perskaityt. Taigi mokykloje per istorijos nagrinėjamas antrasis pasaulinis karas, Paryžius, kurį aplankiau šį pavasarį. Matytos vietos, bet šį kartą mažai romantikos, daug baisaus pasakojimo, kuris priverčia užgniaužti kvapą.

Kadangi esu skaičiusi šio autoriaus keletą knygų siužetas nenustebino, bet vis dar sugebėjo įtraukt. Tačiau nemanau, kad sekanti Remarko knyga galėtų sudominti, tiesiog pamažu įprantu ir niekas nebestebina. Galbūt po pusmečio pasiimsiu kokią "Naktį Lisabonoje" ir gerdama arbatą perskaitysiu ją per porą prisėdimų. Matyt prieš tai skaitytų knygų sukeltos mintys dar nespėjo susigulėti, dėl to "Triumfo arka" nepaliko tokio neišdildomo įspūdžio.

Oficiali anotacija:

1939-ieji. Paryžius. Čia prieglobstį randa iš Vokietijos pabėgęs chirurgas Ravikas - pasą, pilietybę ir tapatybę praradęs emigrantas. Jis apsigyvena pigiame viešbutyje ir ne taip seniai pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo košmarus bando nuskandinti alkoholyje. O ant slenksčio - naujo karo grėsmė. Mylimos moters savižudybė, nelegalus darbas klinikoje, nuolatiniai gestapo persekiojimai priverčia Raviką vaikščioti itin trapiu gyvenimo lynu - įtampa, nerimas ir baimė nuolat šalia. Cinišką Raviko pasaulį nuskaidrina artistė Žoana Madu. Surusenusi meilė leidžia bent trumpam pamiršti beprotybės apimtą pasaulį ir į viską pažvelgti su humoru ir ironija. Tačiau bėglio statusą turintis vyriškis mylimai moteriai gali pasiūlyti tik amžiną slapstymąsi ir nesaugumą...



Citata:

"Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje - gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių."

Verinimas 10/10 ( esu neabejinga klasikai)

Skaičiau, kad yra šios knygos ekranizacijos, būtinai kokį liūdną vakarą susirasiu ir pažiūrėsiu :)

Knygos autorius savo knygose pateikia nemažai faktų. Jo knygos tarsi enciklopedijos, dovanojančios ne tik informaciją, bet ir gerą nuotaiką. Nuostabiai talentingai parašytos knygos. Populiarios visame pasaulyje. Tad jau senokai...

Knygos autorius savo knygose pateikia nemažai faktų. Jo knygos tarsi enciklopedijos, dovanojančios ne tik informaciją, bet ir gerą nuotaiką. Nuostabiai talentingai parašytos knygos. Populiarios visame pasaulyje. Tad jau senokai ir man norėjosi į rankas paiimti bent vieną knygą ir įsitikinkti, ar tai ką kalbą žmonės yra tiesa.

Ir tikrai. Bill Bryson pateikia nemenką kiekį žinių, pavardžių ir visokiausio pobūdžio informacijos. Bet tai nėra nuobodu, tai įtraukia ir sudomina. Dairiausi po namus. Niekada net nabuvau susimąsčiusi apie daugelį dalykų, kurie pateikiami šioje knygoje. Tai tarsi atvėrė akis ir leido žvalgytis po savuosius namus kitaip. Pamąstyti, kodėl vienokia ar kitokia namų spalva, kodėl šį ar kitą daiktą turime ir iš kur jis atkeliavo. Niekuomet nebuvau taip giliai susimąsčiusi apie mus supančią aplinką. Visuomet kurdamas namus tik galvoji apie jų jaukumą, bet niekuomet nesusismąstai apie tykančius pavojus. O dabar jau žinau. Ir už tai esu labai dėkinga Bill Bryson. Tad, matyt, kitų metų iššūkis bus į rankas paiimti dar bent vieną šio žurnalisto knygą. Ir tikrai žinau, ji nenuvils, o tik praplės mano akiratį.

Tad į duris beldžiantis naujiesiems metams, linkiu atradimų kitais metais!

Rūta

Laimono Tapino knyga mane sužavėjo. Pamenu, kai pirmą kartą ją laikiau rankose. Tuomet mane sužavėjo pavadinimas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Jau tuomet mintyse mačiau laiškanešį ir dykumas. O juk visuomet...

Laimono Tapino knyga mane sužavėjo. Pamenu, kai pirmą kartą ją laikiau rankose. Tuomet mane sužavėjo pavadinimas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Jau tuomet mintyse mačiau laiškanešį ir dykumas. O juk visuomet laiškanešys, tai nešantis žinią. Iš toli, iš mylinčių, iš nepaprastai brangių, iš nepaprastai pasiilgtų. Tas vaizdinys, kaip dykumoje jis paklydęs, ieškantis ir pagaliau atrandantis. Tą reikiamą adresą, tą reikiamą žmogų, ta reikiamą veidą. Ir tas žmogus, kuris gauna žinią. Koks jis, ko jis laukė, ko tikėjosi. Ir išvis ar laukė? Tokios mintys sukosi mano galvoje, kai rankose laikau knyga. Tačiau kai verčiau puslapį po puslapio vaizdinys pildėsi ir keitėsi. Laimonas Tapinas nudirbo nemenką darbą, pasakodamas apie vieną talentingiausių Lietuvos asmenybių. Skaitai ir jauti, kiek daug širdies ir darbo, sudėjo į šį savo kūrinį. Taip kaip kadaise pats Vytautas Žalakevičius atiduodavo visas savo jėgas savo kūrybai, kuri jo paties netenkino, kuri jam kartais buvo tarsi bausmė, kartais tarsi didžiulė žaizda, bet be kurios jis nebūtų buvęs tas Vytautas Žalakevičius. Nuostabiais darbais menamas Vytautas Žalakevičius, nuostabiais vardais buvo vadinamas ir vertinamas, bet visgi jis buvo žmogus, su sudėtingu charakteriu, žmogus, kuris iš šalia esančių reikalaudavo šimtaprocentinio atsidavimo, o pats, matyt, atiduodavo ir du šimtus, jei tik sugebėdavo. Reiklus, bet beprotiškai talentingas. Smagu ir džiugu, kad tokių žmonių Lietuva turi. Ir negaliu sakyti turėjo. Nes jo talentas dar jaučiame ir mes. Tik reikia nebijoti prisiliesti prie jo kūrybos. Ir reikia dėkoti tokiems žmonėms, kaip Laimonas Tapinas, kuris nesistengia parodyti Vytauto Žalakevičiaus tik teigiamai ar neigiamai, jis leidžia pačiam žmogui susikurti savo vaizdinį ir savo supratimą. Leidžia pamatyti savąjį Laiškanešį, kuris nuolat nešą žinią ir beldžiasi į mūsų širdžių duris. Tik reikia tas duris atverti. Atverkime. Ir atraskime tai, ko trūksta ir tai, ko ieškome.

Rūta

Tai buvo vienas liūdniausių Knygų iššūkio pasirinkimų. Knyga, kurioje pasakojama nelengva nuteistųjų žmonių dalia, jų kasdienybė, jų nelengvas prisitaikymas. Knyga pilna liūdesio, bet parodanti, jog net sunkiausiomis...

Tai buvo vienas liūdniausių Knygų iššūkio pasirinkimų. Knyga, kurioje pasakojama nelengva nuteistųjų žmonių dalia, jų kasdienybė, jų nelengvas prisitaikymas. Knyga pilna liūdesio, bet parodanti, jog net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis turi neprarasti vilties, tikėjimo, turi kurti troškimus ir jais gyventi. Taip, mes kalbame apie žmones, kurie nusikalto žmogui ir visuomenei, bet net ir tokiems žmonėms reikia vilties, kad išgyventų, kad rastų savyje stiprybės, o svarbiausia, kad apleidę kalinimo vietą savyje atrastų jėgų pasikeisti, gyventi kitaip. Istorija mus nukelia į Sibiro platybes, į mano kartai neatmenamus laikus, bet pati istorija aktuali ir šiomis dienomis. Nusikaltimai. Prisitaikymas. Grįžimas į laisvę.

Nelengva knygos istorija. Bet gili ir pamokanti. Nukreipianti vilties keliu. Suteikianti pamąstymo akimirkas.

Rekomenduoju.

Rūta

EVA LONGORIA.., TFU, EVANGELIJA PAGAL ROKĄ POVILIŲ



Metų galas. Jau tapo įprasta šiuo ypatingu periodu sudarinėti 12 mėnesių ataskaitas, topus, įspūdingiausių ir įsimintiniausių įvykių sąrašus, analus, išsikelti ir...

EVA LONGORIA.., TFU, EVANGELIJA PAGAL ROKĄ POVILIŲ



Metų galas. Jau tapo įprasta šiuo ypatingu periodu sudarinėti 12 mėnesių ataskaitas, topus, įspūdingiausių ir įsimintiniausių įvykių sąrašus, analus, išsikelti ir susidėlioti iššūkius bei tikslus kitiems metams. Kalbant apie "Iššūkius" man šiek tiek gėda - įveiktos tik 6 knygos iš 12 (14) užsibrėžtų. Buvau pradėjęs skaityti Papievio "Eiti", Gavelio "Vilniaus pokerį" ir Šiburskio "Nekromanto kelią", bet nukėliau iki "Knygų iššūkio 2027". Kita vertus, atsižvelgiant į 50 procentų tendenciją, jei būčiau prisižadėjęs perskaityti 24 knygas, 12 veikalų veikiausiai jau gulėtų pabaigtųjų krūvoje. Viena antroji ir yra ta riba, tas tarpinis jausmas tarp susimovimo ir dalinio lūkesčių išpildymo, neleidžiantis nevaldomai plisti kaltės jausmui. Amžinos kal(t)ės, dėl kurios ramiai nemiegojo Juozapas, o vėliau bendras jo ir Dievo sūnus Jėzus.



"Evangelija pagal Jėzų Kristų", ponios ir ponai. Jose (atsiprašau, kad be kirčio) Saramago - mano naujas mėgstamiausias portugalas, išstūmęs iš pirmosios vietos Londono "Chelsea" trenerį Jose Mourinho. Tokia garbinga kompanija net paverčia vilniečių pravardžiavimą "portugalais" visai ne pašaipiu. Cenzūra, Portugalijos ministro pirmininko spaudimas, katalikų bendruomenės pasipiktinimas pastūmėjo knygos autorių su šeima nešdintis velniop (ar dievop) iš gimtosios šalies į Kanarus. Toks skandalėlis tik prideda šiam kūriniui patrauklumo, bet nemanau, kad tai būtų suveikę, sukėlę panašų atgarsį Lietuvoje net ir 1991-aisiais. Štai, tarpukariu "Altorių šešėly" dar ir kaip driokstelėjo, o ten net Dievas tiesiogai kibinamas nebuvo. Šiandien rekomenduočiau įtraukti Jose darbą į tikybos pamokų programą, jei tik nebūtų gaila vargšų etikos mokytojų, prarasiančių didžiąją dalį mokinių. Koks paauglys nesusiviliotų stilingiau, erotiškiau, įtikinamiau perrašytu Naujuoju Testamentu? Aš ir pats labiau linkęs (pasi)tikėti portugalo modifikuotomis, purvinesnėmis, spalvingesnėmis, atviresnėmis dievybėmis: kartais savanaudišku, griežtu, manipuliuojančiu, seksistišku Dievu ir šeimos išsižadančiu, moterį ragaujančiu Jėzumi. Krepšininkas Galijotas, ne taip vienapusiškai ar smerkiančiai kaip įprasta perteiktas Velnias, lytinių santykių nevengiantys ir vaisingi Marija su Juozapu - taip pat tikresni (nuoširdesni ir realesni). Naujosios evangelijos minusas tik tas, kad, matyt, antroje rašymo pusėje ponas Saramago buvo skubinamas leidėjo deadline'o ar tiesiog pačiam nusibodo - Jėzaus vaikystė, paauglystė vaizduojama kartais net erzinančiiai smulkmeniškai, o šlovės metai ir paskutiniosios dienos prasuktos lyg ir pagreitintai.



Pasekęs rašytojo pavyzdžiu, panašiai paspartinsiu ir šią apžvalgą. Tarsi šventinių blizgučių pažersiu keletą evangeliškų citatų:

"Dievo bėda ta, kad niekas neturi tokio vardo kaip jis."



"Žmogus, kad ir kokioje epochoje gyvena ar gyveno, protu yra amžininkas kitų bet kurios epochos žmonių. Vienintelės ir neabejotinos išimtys buvo Adomas ir Ieva, ne todėl, kad jie buvo pirmasis vyras ir pirmoji moteris, o todėl, kad neturėjo vaikystės."



"Matas, kuris dabar neprisimenu kaip mirs" (Dievo žodžiai, paimti iš šimtų Jėzaus sekėjų mirčių aplinkybių tikslaus dokumentinio vardinimo, nusitęsusio per kelis puslapius).



"Turėtum žinoti, kokios tos moterys" (Dievo žodžiai).



"Ir kodėl panorai turėti sūnų, Kadangi nieko neturiu danguje, turėjau prasimanyti žemėje, tai nėra originalu, net tų religijų dievai, kurie gali pasidaryti vaikų vieni su kitais, kartais ima ir ateina į žemę, dėl įvairovės spėju, tarp kitko ir tam, kad šiek tiek pagerintų žmonių padermę išvedant didvyrius ir kitus reiškinius" (iš Jėzaus ir Dievo pokalbio, kuriame kaip ir visuose dialoguose knygoje veikėjų tiesioginė kalba išskirta tik didžiąja raide, be jokių brūkšnių, kabučių ar naujų eilučių... tai sunkino skaitymą, nes kartais net neaišku, kuris personažas šneka).



Ai, viskas. Na, ir kaip pasakė Velnias Dievui: "Iki amžinai". Kol vėl nepamiršau savo "Knygų iššūkio" profilio slaptažodžio...

ši knyga tikrai puiki. Esu skaičius ne vieną Ivanauskaitės knygą, bet šita tikrai sužavėjo. Labai patiko, kad knyga ne tik filosofinė, bet netgi primena detektyvą. Įdomu, kad įpinta sąmokslo teorija. Pati mintis, kad...

ši knyga tikrai puiki. Esu skaičius ne vieną Ivanauskaitės knygą, bet šita tikrai sužavėjo. Labai patiko, kad knyga ne tik filosofinė, bet netgi primena detektyvą. Įdomu, kad įpinta sąmokslo teorija. Pati mintis, kad žmonės yra valdomi vis labiau televizijos, reklamos, daiktų ir pamiršta, kad pomirtiniame gyvenime jiems tai bus visai nesvarbu. Knygoje užkabinamos ir daugelis kitų svarbių temų: žmonių gyvenimo prasmės paieškos, jų keisti likimai, kaip jie tarpusavyje susije. Patiko pasakojimo būdas - apie kiekvieną veikėją pasakojama iš jo pusės atskirame skyriuje ir po to vėl nuo pradžios. Taip išsirutulioja visa istorija ir daug kas tampa aišku.

Nustebino šiek tiek knygos pabaiga. Ypač veikėjos Ritos gyvenimo pokyčiai - plastinė chirurgija ir viso kūno tobulinimas. Visas jos gyvenimas skirtas kūnui. Autorė iškelia hipotezę, kad galbūt ir tai nėra blogai, jei dėl to žmogus jaučiasi laimingesnis? Bent jau man taip pasirodė :)

Žodžiu, knygą tikrai verta paskaityti kiekvienam, tiek mėgstančiam psichologiją, tiek detektyvą, tiek mistiką. Visgi pagrindinė veikėja - būrėja. O kas toks yra Placebas ne pasakosiu, kad būtų įdomiau skaityti ;)

Šis autorius mano sąraše atsidūrė dėl vienintelės priežasties - Ernesto Hemingvėjaus. Būtent pastarasis itin žavėjosi Andersono kūryba ir dažnai buvo kritikų peikiamas, kad Ernesto rašymo maniera labai primena Andersono....

Šis autorius mano sąraše atsidūrė dėl vienintelės priežasties - Ernesto Hemingvėjaus. Būtent pastarasis itin žavėjosi Andersono kūryba ir dažnai buvo kritikų peikiamas, kad Ernesto rašymo maniera labai primena Andersono. Tad kilo natūralus seklio morkos noras išsiaiškinti ar tai tikrai jau tokia panaši kūryba. Nesu literatūrologė, todėl mano nuomonė nebūtinai yra moksliškai pagrįsta. Juokauju.

Visų pirma norėčiau pažymėti, kad jei norisi vakare klasikos, bet lengvestės, tai šie Šervudo Andersono apsakymai - pats tas. Nėra kažko neįprastai sudėtingo, tačiau ir nebanalu. Aukso viduriukas. Apsakymuose piešiami XX amžiaus Amerikos mažų miestelių buities peizažai įtraukia, kelia susidomėjimą. Tarsi verstum foto albumą ir matytum visus Andersono aprašomus žmones, aplinką. Tas iš tiesų sužavėjo.

Na o ar yra panašumų su Ernesto kūryba? Bent man, perskaičius apsakymus, liko nebesvarbu, nes tikrai supratau, kad tai visai kitas autorius, su kitomis manieromis. Tad lai dėl šios problemos pešasi literatūrologai, o aš geriau pasimėgausi kitomis Andersono knygomis.