Septynmetis Vitorijas Inočentė gyvena nuošaliame Italijos Apeninų kalnų kaimelyje Valė del Solėje kartu su motina ir įtakingu kaime seneliu, tėvas išvykęs į Kanadą uždarbiauti. Kaime likę žmonės yra tamsūs,...

Septynmetis Vitorijas Inočentė gyvena nuošaliame Italijos Apeninų kalnų kaimelyje Valė del Solėje kartu su motina ir įtakingu kaime seneliu, tėvas išvykęs į Kanadą uždarbiauti. Kaime likę žmonės yra tamsūs, prietaringi, nekuvyksta toliau, nei siekia bažnyčios varpo garsas. Antrasis pasaulinis karas jau seniai pasibaigęs, bet silpni jo atgarsiai dar žymūs. Atsilikęs vaikas, mokykloje paklaustas, kodėl Kristus gimęs tvartelyje, atsako, kad viešbučiai buvę užimti fašistų. Pasmerkta Vitorijo motina ryžtasi su sūnumi vykti į Ameriką. Bet kelionė tragiška. Audros vandenyne metu begimdydama motina miršta, palaidojama jūroje, o sergantis Vitorijas su naujagime sesute pasiimamas vos beprisimenamo tėvo.

Visų pirma reikėtų pasakyti, jog Gregas Eganas parašė sunkų kūrinį, kurį nuo pradžių iki galo išdrįs perskaityti tikrai ne kiekvienas.

Fantastika tikrai nėra vienoda. Yra fantastika, kuri skaitosi lengvai bet kuriam...

Visų pirma reikėtų pasakyti, jog Gregas Eganas parašė sunkų kūrinį, kurį nuo pradžių iki galo išdrįs perskaityti tikrai ne kiekvienas.

Fantastika tikrai nėra vienoda. Yra fantastika, kuri skaitosi lengvai bet kuriam piliečiui ir yra mokslinė fantastika, kurią suprasti ne taip jau paprasta - ši knyga priskiriama būtent antrąjam žanrui.

Iš pradžių "Karantiną" buvo sunku skaityti ir man, tačiau vėliau istorija pagavo ir msti knygą nebebuvo net minties. Apie ką ši fantastika, tikriausiai jums kyla klausimas?

Ogi apie pasaulį, kuris vieną dieną ėmė ir prarado... Žvaigždes. Žmonėms liko tik juodas juodas dangus. Paaiškėjo, kad žvaigždes pradangino netikėtai žemę apjuosęs "burbulas".

Tačiau čia tik paviršutinė istorija. Pagrindinė daug baugesnė, paremta kvantine fizika. Baugesnė todėl, jog mokslininkai tvirtina, kad knygoje parašyti dalykai nebtinai yra autoriaus pramanas - taip tikrai gali būti. Apie ką kalbu, nenorėčiau atskleisti - tiesiog paimkite į rankas knygą .

Vengiu knygų, kurios pirmame plane iškelia smurto vaizdavimą prieš bejėgius vaikus, jų išnaudojimą, pačių vaikų tarpusavio patyčas. Bijojau ir šioje knygoje tai rasti. Kas mane nustebino, tai, kad šią knygą radau...

Vengiu knygų, kurios pirmame plane iškelia smurto vaizdavimą prieš bejėgius vaikus, jų išnaudojimą, pačių vaikų tarpusavio patyčas. Bijojau ir šioje knygoje tai rasti. Kas mane nustebino, tai, kad šią knygą radau bibliotekoje psichologijos skyriuje. Iš pradžių pamaniau, kad supainiojo bibliotekininkės dėdamos knygas, bet pradėjusi skaityti supratau, kodėl ji buvo ten. Buvau skaičiusi knygų, kur ant viršelių garsiai raidės šaukia - TIKRA ISTORIJA. Pamaniau ši bus iš panašios serijos, nieko ypatingo. Tačiau, kai pradėjau skaityti, o tiksliau ryte ryti puslapį po puslapio, negalėjau sustoti. Knyga parašyta įtaigiu stiliumi, paprasta kalba, bet labai įtraukiančia, sudominančia, keliančia susidomėjimą, kas bus toliau? Knyga man pasirodė kaip grožinis kūrinys. Mėgavausi psichologiniais pamąstymais, tyrimais, diagnozėmis. Viskas siužete gražiai, tolygiai susluoksniuota, nieko nėra per daug. Tori Heiden yra knygos autorė, žmogus, kuris pasakoja istoriją ir aktyviai dalyvauja jos veiksme. Autorė turi plačią biografiją kas liečia vaiko vaikų psichikos tyrinėjimus. Ji baigusi tokius mokslus kaip socialinių mokslų magistratūra (specialioji pedagogika), pedagoginė psichologija, specialioji pedagogika ir t.t.

Pati istorija sukasi apie vienoje specialiojoje grupėje besimokančią mergaitę vardu Džeidė (vadina visada Džeidyte). Ši mergaitė Tori dėmesį iš kitų grupėje esančių vaikų patraukė įrašu byloje - nebylumas, vaikas 8 metų. Kaip tik todėl, kad pastaruosius 10 metų Tori tyrinėjo mutizmą (nebylumą). Tokie vaikai geba kalbėti, bet dėl tam tikrų priežasčių atsisako tai daryti.

Knyga tikrai neleidžia nuobodžiauti, nes į istoriją įsipina ir kiti grupės vaikai, turintys įvairių sutrikimų. Daug sužinome, kaip dirbama su spec. poreikių vaikais, ko tokie vaikai mokomi, kaip su jais elgiamasi. Tačiau pagrindinis klausimas - kaip Džeidytė pasirenka, kada kalbėti, o kada nekalbėti? Ima rutuliotis tarsi detektyvas. Į pasakojimą įsipina mergaitės tėvai, sesuo.

Galiausiai atomazga. Tik tai, ką mergaitė papasakoja Tori yra kraupu.

Ši knyga - tikras atradimas. Nors ji ir yra labai stora ir atrodo, kad užtruksi visą begalybę ją skaitydamas, ji susikramtė labai greitai. Net negalėčiau pasakyt, kad kramčiau ją - ji slyste įslydo man į gerklę ir aš net...

Ši knyga - tikras atradimas. Nors ji ir yra labai stora ir atrodo, kad užtruksi visą begalybę ją skaitydamas, ji susikramtė labai greitai. Net negalėčiau pasakyt, kad kramčiau ją - ji slyste įslydo man į gerklę ir aš net nepastebėjau kaip baigiau ją skaityt. Ir kas buvo keisčiausia, kad man, ne itin didelei fantastikos mėgėjai, ši knyga paliko be galo didelį įspūdį.

Knyga apie paprastą vyrą, einantį trečią dešimtį ir bandantį surast save. Na, gal tiksliau, bandantį susigrąžint dalį savęs, kurią paleido. Ir tai nėra vien pasakojimas apie jį. Tai lyg šiuolaikinės visuomenės knyga. Apie mus. Apie netektį, laimę, skausmą, pyktį ir norą eiti toliau. Daug šioje knygoje ir savęs radau, todėl nenusivyliau paaukojusi šiai knygai 2 dienas, kurios tikrai nepraėjo veltui.

Antroji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau. Ir visiškai nenusivyliau. Siužetas be galo įdomus ir įtraukiantis. Įtraukė jis mane kaip praraja, ir kai susivokiau, kad išsikapanojau iš jos, knygą buvau perskaičius. Net...

Antroji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau. Ir visiškai nenusivyliau. Siužetas be galo įdomus ir įtraukiantis. Įtraukė jis mane kaip praraja, ir kai susivokiau, kad išsikapanojau iš jos, knygą buvau perskaičius. Net nejaučiau kaip eina valandos. Vien perskaičius šios knygos aprašymą norėjosi ją imt ir iškart perskaityt.

Veiksmas sukasi aplink avį. Ypatingą. Su dėme ant nugaros, nepaprastu snukiu ir galimybe apsigyventi žmoguje. Sakytum, tipinė fantastinė knyga. Bet joje yra kažkas daugiau. Perskaičius ir supratus knygą net nepasakytum, kad ji buvo fantastinė.

Pagrindinis veikėjas yra 30-metis vyras. Dirbantis visiškai paprastą darbą, išsiskyręs, ypatingų draugų neturintis, gyvenantis paprastą darbą. Ir atsiranda avis. Atsiranda jo gyvenime tam, kad pakeistų jį, kad suteiktų prasmės. Ir jis leidžiasi į tos avies kelionę.

Kaip ir sakiau, knyga be galo patiko ir sužavėjo, o laikas, skirtas šios knygos skaitymui nepraėjo veltui.

Skaityti šią knygą man nebuvo lengva - kai kurias mintis teko perskaityti po kelis ar net keletą kartų, kol (atrodo) supratau.

Knygoje autorus gvildena absurdo temą: koks yra absurdo žmogus, pasaulis, jo tvarka ir pan. A. Camus...

Skaityti šią knygą man nebuvo lengva - kai kurias mintis teko perskaityti po kelis ar net keletą kartų, kol (atrodo) supratau.

Knygoje autorus gvildena absurdo temą: koks yra absurdo žmogus, pasaulis, jo tvarka ir pan. A. Camus mintys gausiai paremtos kitų autorių darbais, įžvalgomis, herojais ir pan. Gausu paties autoriaus paaiškinimų ir nuorodų.

Knygos išvada, kuri man liko: visas pasaulis ir mes jame yra absurdiškas. Bet tai neprieštarauja, kad gyventi verta. Netgi atvirkščiai, suvokus tą absurdiškumą ir gyvenimo paprastumą, turime gyventi dabartyje, džiaugtis ir pasimėgauti tuo paprastumu kiekvieną akimirką, priimti pasaulį ir kitus jame esančius, tokius, kokie jie yra, nesistengti nieko pagražinti (nei kitų žmonių, nei savęs, nei pasaulio), t.y. nekurti iliuzijų apie tai, kokie jie turi būti, bet kartu, stengtis būti tauriu ir paprastu, neperžengti ir suvokti savo ir kitų ribas (suvokti, bet nepriimti primestas išorės pasaulio, religijos ar kitko), nesistengti suteikti prasmę beprasmiškumui. (nors jaučiu, kad "liko" ir daugiau...)

"...svarbu gyventi ne kuo geriau, bet kuo daugiau išgyventi <...> Jeigu padarytume prielaidą, jog šitaip gyventi nedora, tuomet tikrasis dorumas reikalautų, kad būčiau nedoras." (A. Camus, "Sizifo mitas")

Jau vien šios knygos pavadinimas yra intriguojantis. Snaiperis. Šiais moderniais, kompiuterinių žaidimų laikais, ši profesija atrodo smagi ir žaisminga.

Tačiau knygoje pateikiama visai kitokia realybė. Tiesa, kūrinio...

Jau vien šios knygos pavadinimas yra intriguojantis. Snaiperis. Šiais moderniais, kompiuterinių žaidimų laikais, ši profesija atrodo smagi ir žaisminga.

Tačiau knygoje pateikiama visai kitokia realybė. Tiesa, kūrinio pradžioje viskas aprašoma protokoliškai - tokią ir tokią dieną nušoviau tiek ir tiek žmonių. Viskas atrodo lengva ir paprasta, tačiau reikia įsivaizduoti tai, jog kiekvieną dieną auka galėjo tapti pats Bruno, o ne jo varžovas.

Skaitant knygą paaiškėja, jog Sutkus - tikras laimės kūdikis. Vyriškiui sekėsi ne tik fronte - vokiečiams pralaimėjus karą, jis keletą kartų tik laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo nušautas rusų.

Tačiau kartais jis net pats to gailėdavosi, nes patekęs į rusų nelaisvę turėjo ištverti nežmoniškas gyvenimo sąlygas. Dar labiau stebina vokiečiai, kurie savo karo didvyriui, kai šis jau buvo laisvas, nesugebėjo skirti net paprasčiausios pencijos...

Romanas "Paslaptingas bičių gyvenimas" nukelia į 1964-uosius, Pietų Karoliną. Ši knyga pasakoja Lilės Ouvens gyvenimo istoriją, gaubiamą miglotų prisiminimų apie popietę, kai žuvo jos motina. Mergaitę globoja geraširdė...

Romanas "Paslaptingas bičių gyvenimas" nukelia į 1964-uosius, Pietų Karoliną. Ši knyga pasakoja Lilės Ouvens gyvenimo istoriją, gaubiamą miglotų prisiminimų apie popietę, kai žuvo jos motina. Mergaitę globoja geraširdė juodaodė Rozalina. Šiai įžeidus tris didžiausius miestelio rasistus, jiedviem tenka sprukti į Tiburoną, Pietų Karolinos miestelį, kuriame gyvena Lilės mamos praeities paslaptis. Mergaitė patenka į kerintį bičių, medaus ir Juodosios Madonos pasaulį.

Knyga apie mergaitę netekusia mamos, nepatyrusia tėvo meilės, kamuojama širdgėlos. Bet vis tiek atrandančia gėrį, meilę ir naują šeimą. Man knyga patiko.

Ir vis dėlto teisingas posakis, kad negalima sręsti apie knygą iš jos viršelio ir šį kartą tas posakis labai tiesiogiai nusako mano pirmąsias mintis apie šią knygą. Anotacija irgi buvo nei šiokia nei tokia, viršelis,...

Ir vis dėlto teisingas posakis, kad negalima sręsti apie knygą iš jos viršelio ir šį kartą tas posakis labai tiesiogiai nusako mano pirmąsias mintis apie šią knygą. Anotacija irgi buvo nei šiokia nei tokia, viršelis, knygos pavadinimas sukūrė visai kitokį įspūdį ir nustebino knyga pačia geriausia prasme.

Net sunku pasakyti apie ką ši knyga. Ją sudaro dvi dalys. Pirmoji apie 1943m gruodį, kuomet Lietuvoje šeimininkauja vokiečiai. Knyga apie kaimą, jo žmones. Pradžia lyg paprasta kaimo diena, tačiau ji baigiasi labai liūdnai, kai iš mokyklos paimami ir į kalėjimą nuvežami kaimo vaikai, pradinukai, tardymui, įtariant juos bendraunat su miške, bunkeryje besislapstančiais partizanais. Visa pirma dalis ir sukasi apie tą įvykį, įpinant kaimo gyvenimo akimirkų, praeities nuoskaudų ir pan.

Antroji dalis nukelia maždaug 40m į priekį. Tarybų valdžia, kolūkiai, planai, pirmininkai ir šalia egzistuojantis paprastas žmogus. Kaimo žmogus. Kuris pirmoje knygos dalyje tebuvo trečią dešimtį įpusėjęs vaikinas. Šioje dalyje beskaitant išaiškėja ir kitų to kaimo buvusių gyventojų likimai ir tuo pačiu ryškėja labai liūdnas kaimo vaizdas, mirusio kaimo, kuomet jame grįžęs gyventi yra tik vienas gyventojas ir tas daugelyje situacijų nesuprastas, keistas, net savos dukros nuolat žeminamas.

Ir rodos nieko ypatingo daug nevyksta, veiksmo knygoje nedaug, kažkokios įtampos, laukimo irgi nėra, bet vis dėlto knyga labai įtraukianti ir neatrodo ištempta. Labai daug meilės žemei, daug bendrystės su kaimynais jausmo, net ir tuomet kai kaimo nebėra, kaimynų nebėra.

Yra tokia knyga - "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Neskaičiau jos, bet visokios nuogirdos jau suformavo tam tikrą įspūdį ir frazė "penkiasdešimt pilkų atspalvių" asocijuojasi su nežabotu seksualumu, nepadoriais...

Yra tokia knyga - "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Neskaičiau jos, bet visokios nuogirdos jau suformavo tam tikrą įspūdį ir frazė "penkiasdešimt pilkų atspalvių" asocijuojasi su nežabotu seksualumu, nepadoriais žaidimėliais ir pan. O štai visiškai kitokia frazė - "šeši šimtai puslapių nuobodybės" - man asocijuojasi su Henry'o Jameso knyga "Moters portretas".

Kadangi knyga buvo neįtikėtinai nuobodi, labai neišsiplėsiu, tik pasakysiu, kad labiausiai įstrigo perdėtas kiekvieno menkniekio analizavimas ir detalizavimas. Kiekvienas poelgis, jausmas ar mintis smulkiai aprašomi ir išaiškinamos jų priežastys. Tušti dialogai tęsiasi po kelis puslapius. Suprantu, kad taip autorius nori kuo geriau atskleisti pagrindinės veikėjos Izabelės asmenybę ir tarsi atsidėjęs tapo jos portretą, bet juk dailės kūriniai tuo ir geri, kad jų tapymo proceso stebėti nereikia - atėjai, pamatei šedevrą arba šiaip menkavertę teplionę ir nuėjai. O čia skaitai, kamuojiesi, tempi save per kiekvieną puslapį - jokio skaitymo malonumo, tik aprašinėjimai, aprašinėjimai, aprašinėjimai. Atrodo, autorius norėjo pademonstruoti puikias savo psichologijos žinias ir sugebėjimą įžvelgti į sudėtingą žmonių prigimtį. Tad ir tenka stebėti visą "tapybos" procesą užuot pasidžiaugus galutiniu produktu - paveikslu.

Dar vienas didelis minusas - knyga yra be pabaigos. Išvargęs 600 puslapių žmogus nusipelnai sužinoti, kaip baigėsi pagrindinei veikėjai, bet čia pabaigos nėra. Yra tik užuomina, kaip veikėja tikriausiai elgsis, bet tik tiek. Gal autorius išsigando, kad norėdamas viską tinkamai ir kruopščiai užbaigti, turės parašyti dar 600 puslapių.

Knyga galėjo būti bent perpus plonesnė. Išmetus tuščius aprašinėjimus ir kiekvieno, dovanokit, pirstelėjimo aprašinėjimus, pati siužeto linija būtų net visai įdomi - nepasiturinčią mergina imasi globoti turtinga jos teta, mergina giminaičiams taip patinka, kad mirštantis dėdė palieka jai solidžią sumelę pinigų, kad jaunoji dama galėtų pasimėgauti gyvenimu ir savo nepriklausomybe, bet tie pinigai laimės neatneša, nes būtent dėl jų ją veda nuskurdęs snobas, įsivaizduojantis, kad yra tobulybių tobulybė. Mergina vėliau praregi, bet negali nubraukti šitos klaidos, nes nori likti ištikima santuokinei priesaikai (o ir veiksmas vyksta ne XXI ar XX a., kai skyrybos jau nieko nestebina).

Dar gana vaizdžiai atskleidžiamas XIX a. turtuolių gyvenimas - dauguma jų tik leidžia pinigus ir neišmano, ko tvertis, kad nuvytų nuobodulį: važinėja po užsienius, rengia puotas, svečiuojasi vieni pas kitus, bet ne iš malonumo, o tik kad atsigintų nuo tos baisios ligos. Tiesa, jei jau visai nėra kur dėtis iš nuobodulio, vyrai dar turi išeiti - jie gali dirbti - banke ar kokio padoresnio verslo imtis, ir taip bent kiek prasiblaškyti, o moterims jau visai nėra kur dėtis - tik sėdėk salone ir siuvinėk. Todėl šiame kontekste vienas įdomesnių, nors ir antraeilių, personažų yra pagrindinės veikėjos draugė Henrieta - vieno amerikiečių laikraščio korespondentė, kuri trankosi po pasaulį ne nuobodulį žudydama, o ieškodama temų savo straipsniams, apie viską turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos pareikšti, yra įžūloka ir netgi karingai nusiteikusi. Tokios buvo sufražisčių pradininkės, nors knygoje moterų teisių ir lyčių lygybės klausimai ir nėra smarkiai užkabinami.

Visgi, kaip minėjau, knyga be galo nuobodi. Yra įdomesnių idėjų, bet jos paskęsta aprašinėjimų jūroje. Tad patapšnoju sau per petį už tai, kad nemečiau jos į šoną, nors skaičiau kelis mėnesius, ir ieškosiu įdomesnio literatūros kūrinio.