Kitokia žinomos žurnalistės, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės knyga, kuri žavi tikroviškumu ir nenuobodžia kalba.

Ši knyga yra apie Ramutę, kuri apmąsto prancūziškame viešbutyje tuos pačius žmones, iš tos...

Kitokia žinomos žurnalistės, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės knyga, kuri žavi tikroviškumu ir nenuobodžia kalba.

Ši knyga yra apie Ramutę, kuri apmąsto prancūziškame viešbutyje tuos pačius žmones, iš tos pačios žemės, bet kartais per daug aukštai pakeltais sparnais... o kam, jei vėl visi sugrįšime į tą pačią žemę?..

Apie svajones, kurioms visai nebūtina išsipildyti...

Apie rašytoją Danielių Dalbą, kuris atspindi šių laikų tikrojo menininko dalią, dažniausiai ne visai lengvą.

Apie daug ką ir prasmingai...Apie MUS, kurie gyvena kasdienį gyvenimą čia ir dabar... Trumpos istorijos, kurios priverčia susimąstyti ir nusijuokti ne kartą.

Nepaneigiamai ir visiškai pelnytai "Farenheit 451" yra vadinamas vienu geriausių ir labiausiai sukrečiančių XXa romanų. Futuristinis ir kraupus siužetas sukelia daugybę minčių - kažkokią nevisai aiškią ateities baimę ir...

Nepaneigiamai ir visiškai pelnytai "Farenheit 451" yra vadinamas vienu geriausių ir labiausiai sukrečiančių XXa romanų. Futuristinis ir kraupus siužetas sukelia daugybę minčių - kažkokią nevisai aiškią ateities baimę ir suvokimą, kad visuomenė pamažu ritasi Bradbury'io pranašystės link ir savotišką džiaugsmą, kad iki tokių kraštutinumų vis dėlto dar nepriėjom. Kol kas.

Tai romanas apie radikalią cenzūrą, iki kurios žmones privedė (o gal greičiau jie patys savanoriškai prisivedė) masinių komunikacijos priemonių įsigalėjimas. Čia jos valdo žmonių gyvenimus, siurbia iš jų žmoniškumą, čia žmonės pamiršta kas jie, bendravimas akis į akį yra smerktina keistenybė, o ką jau kalbėti apie iš sienrodžių besišypsančias "šeimynėles" , pakeitusias tikruosius tradicines šeimas.

Žmonės patys atsisakė knygų, nes mąstantis žmogus - kenčiantis žmogus, o lėkštos pramoginės tv programos daro juos laimingus. Čia knygos, kaip žinių, kultūros ir visuomenės progreso įrankiai - absoliutus tabu, o vis dar tebemąstantys žmonės slapstosi, kad išgyventų. Gaisrininkų paskirtis čia irgi iškreipta - vietoj to, kad saugotų nuo liepsnų, jie patys yra ugnies nešėjai, knygų degintojai ir didieji cenzoriai.

Ir štai istorija sukasi apie Montegą, gaisrininką, suvokusį, kad pasaulis eina po velnių, ir nusprendusį kovoti prieš kvailą, antisocialią visuomenę. Kur ugnis naikina viską, kas nepriimtina ir karaliauja nepaprastas žiaurumas, kur žmonės nė nemirktelėję žudo žmones ir dėl to nė kiek nesigraužia. Kur jie laimingi tol, kol su jais plepa padarai (neverta jų vadinti žmonėmis) iš milžiniškų televizorių, o draudžiama poezija žudo juos iš vidaus.

Skaityti buvo nelengva. Ne dėl to, kad būtų sudėtinga (anaiptol, iš techninės pusės, romanas gan lengvas), o dėl to, kad kaip būsimai leidėjai ir knygų dievintojai, jų deginimas yra visiškai nesuprantamas dalykas. Ir kiekvieną kartą paminėjus jų naikinimą, tartum pačiai koks gaisrininkas degtuką pakišdavo po padu.

Romanas aktualus tiek prieš 50 metų, tiek dabar. Tuolab kad šiandien masinės komunikacijos priemonės yra labai svarbi mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Sėdim socialiniuose tinkluose, feisbukuose, tačiau tampame vis asocialesni, serialų veikėjai jau dabar yra mūsų draugai. Ačiū dievui, knygos dar turi šiokią tokią ateitį. Vertinu 5/5 . Skaityti būtina. Tiesiog privaloma. Absoliučiai.

"Bloga knyga" mano rankose šiais metais atsidūrė malonaus netikėtumo dėka, kai kartais noras ima ir materializuojasi. Kadangi apie ją žinojau ir netgi varčiau prieš daugiau nei keletą metų, šį kartą išnaudojau gautą...

"Bloga knyga" mano rankose šiais metais atsidūrė malonaus netikėtumo dėka, kai kartais noras ima ir materializuojasi. Kadangi apie ją žinojau ir netgi varčiau prieš daugiau nei keletą metų, šį kartą išnaudojau gautą progą šią knygą perskaityti.

Ir tiesą sakant, vargu ar galėčiau teigti, kad suprantu, kas vyko su pagrindiniu veikėju, kokia pagrindinė siužeto linija. Tuo labiau negalėčiau įvardinti, ką visu tuo norėjo perteikti Kristupas Sabolius. Atrodo, lyg žiūrėčiau David Lynch režisuotą filmą ir mėginčiau nustatyti sapno ir tikrovės ribas. Imu svarstyti, kad gal visgi svarbiausia tai, ką toks kūrinys sako būtent man, ką užkabina manyje (jei kabina)?

Blogio ir gėrio riba slidi. Gal tiksliau, gėrio ir blogio prigimtis kyla iš to paties, ir tik žmonės suteikia vardus blogiems ir geriems dalykams. Apie tai pradėjau dažniau susimąstyti skaitydama šią knygą. "Atidžiau pasižiūrėjus, paaiškėja, kad blogieji iš tiesų yra nelaimingi gerieji, o tikro piktosios dvasios šaltinio reikia ieškoti pragariškame gerume". Ir tada atrodo, kad gal yra tiesos, kai sakoma, jog gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas.

Taip, šita knyga yra bloga - savo dialogų kalba, piešinukais, ironija. Ir taip užkabino bei įtraukė į žaidimą, kuris galiausiai virto savo blogio paieška.

Knyga nepaliekanti abejingų. Moterys grumoja pirštu, tuo tarpu vyrams belieka gniaužt kumščius ar skėsčiot rankomis.

Asmeniškai man ši knyga nieko naujo ir nežinomo nepasakė. Joje dėstomos temos aktualios šiandienai,...

Knyga nepaliekanti abejingų. Moterys grumoja pirštu, tuo tarpu vyrams belieka gniaužt kumščius ar skėsčiot rankomis.

Asmeniškai man ši knyga nieko naujo ir nežinomo nepasakė. Joje dėstomos temos aktualios šiandienai, tačiau žinomos jau begales metų, apskritai tos temos įaugę visiems į krauja, kaip vyrų ir moterų santykiai.

Ar buvo verta skaityti? Žinoma - taip.

Tai viena iš įspūdingiausių knygų, kurias esu skaičiusi. Knyga įtraukė ir nepaleido, kol nepabaigiau skaityti. Ši knyga istorinė su daug įdomios ir užgniaužiančios medžiagos. Visos dvaro intrigos perteiktos taip...

Tai viena iš įspūdingiausių knygų, kurias esu skaičiusi. Knyga įtraukė ir nepaleido, kol nepabaigiau skaityti. Ši knyga istorinė su daug įdomios ir užgniaužiančios medžiagos. Visos dvaro intrigos perteiktos taip įspūdingai, jog skaitydama sustodavau tik tam, kad oro įkvėpti.Knyga tiesiog pulsuoja meile, aistra, kūniškais malonumais. Pasakojama vienos iš seserų - Merės- akimis. Vis dėlto labiausiai pritrenkianti yra knygos pabiga, ji nepalieka abejingų. Ar verta skaityti šį romaną? Tikrai taip. Ar skaityčiau antrą kartą? Manau, taip.

"Broliai Karamazovai" - tai istorija apie tris labai skirtingus brolius, kuriuos vienoja toks pat likimas. Visi jie turi vieną tėvą, nevengiantį išgerti. Vyriausiojo sūnaus motina - tėvo pirmoji žmona, dviejų jaunesniųjų -...

"Broliai Karamazovai" - tai istorija apie tris labai skirtingus brolius, kuriuos vienoja toks pat likimas. Visi jie turi vieną tėvą, nevengiantį išgerti. Vyriausiojo sūnaus motina - tėvo pirmoji žmona, dviejų jaunesniųjų - antroji. Tiek vyriausias sūnus Dmitrijus, tiek jaunesnieji Ivanas ir Aleksejus, savo motinų neteko dar vaikystėje. Knygoje aiškiai išreiškiamas kiekvieno iš brolių charakteris: Dmitrijus palaidūnas, mergišius, mušeika; Ivanas - protingas, baigęs mokslus; Aleksejus - kuklus, drovus, pasirinkęs vienuolio kelią. Kad ir kokie skirtingi yra broliai, juos sieja betarpiška meilė ir palaikymas vieni kitiems.

Keista, kad šis romanas parašytas prieš pusšimtį metų. Tiesą sakant tai sužinojau, tik jau perskaitęs kūrinį, o istorija buvo tikrai įdomi, įtraukianti nuo pradžios iki pabaigos.

Džekas Horneris - iš pažiūros eilinis...

Keista, kad šis romanas parašytas prieš pusšimtį metų. Tiesą sakant tai sužinojau, tik jau perskaitęs kūrinį, o istorija buvo tikrai įdomi, įtraukianti nuo pradžios iki pabaigos.

Džekas Horneris - iš pažiūros eilinis amerikietis. Jis, kaip ir visi kiti, nuolat dėvi kaukes - tai savimi pasitikinčio, tai mielo vyruko ir t.t. Tačiau yra viena bėdelė - kai Džekas nebežino, kokią kaukę užsidėti, jis tiesiog... Sustingsta.

Būtent tokį, per visą naktį nė nesukrutėjusį vyriškį ir aptinka daktaras, kuris romane vaidina nemažą vaidmenį. Akivaizdžiai nelegalia veikla užsiimantis psichologas pradeda Horneriui taikyti terapiją - darbo ir nuolatinio užimtumo.

Tačiau planai lieka planais - gyvenimas daug sudėtingesnis. Nuvykęs į mažą miestelį mokytojauti Džekas Horneris susidraugauja su sutuoktinių pora. Užsimezga keisti, netikėti sąntykiai, kurie nežada nieko gero...

Šią knygą turėtų perskaityti kiekviena paauglė, kad suvoktų, jog nekaltas noras būti liekna mergina kartais priveda prie rimtos psichinės ligos- anoreksijos. Šia liga serganti mergina Adelė manė esanti apkūni ir kad dėl...

Šią knygą turėtų perskaityti kiekviena paauglė, kad suvoktų, jog nekaltas noras būti liekna mergina kartais priveda prie rimtos psichinės ligos- anoreksijos. Šia liga serganti mergina Adelė manė esanti apkūni ir kad dėl šios priežasties ją paliko vaikinas. Adelė badavo, numetė daug svorio. Dėl baisios išvaizdos Adelę ėmė atstumti žmonės. Tik vienintelė klasiokė Naomė neatstūmė Adelės, nes ji suprato, kuo Adelė serga ir kad jai reikia pagalbos. Bet Adelė nepripažino savo ligos, ji žiūrėdama į senelės padovanotą veidrodį ir matydama išblyškusį, išsišokusiais skruostikauliais ir įdubusiomis akimis veidą manė, kad tai prosenelio tartainė, paslaptingai dingusi jo dvare. Adelė paveikta to veido ėmė pjaustytis jau rankas ir nuolat kalbėdavo beprotiškus dalykus. Mergaitės artimiesiems, kartu su Naome, pavyko įtikinti Adelę, kad atvaizdas veidrodyje - ne kieno nors kito, o jos pačios. Išsigandusi Adelė pačiu laiku išvyko gydytis į ligoninę ir po ilgo gydymo pagaliau vėl tapo sveika...

Pagaliau užverčiau 800-ąjį titaniškos knygos apie didžiuosius Senovės Romos vyrus puslapį ir jaučiuosi atlikusi nemažą žygdarbį, nors blaiviai mąstant tai tik pradžia, nes tikiuosi kada nors perskaityti ir likusias 6...

Pagaliau užverčiau 800-ąjį titaniškos knygos apie didžiuosius Senovės Romos vyrus puslapį ir jaučiuosi atlikusi nemažą žygdarbį, nors blaiviai mąstant tai tik pradžia, nes tikiuosi kada nors perskaityti ir likusias 6 serijos knygas. Kodėl pagaliau ir kodėl bene žygdarbis? Oi, ne todėl, kad knyga bene tūkstančio puslapių apimties, nes perskaičiau tik per tris savaites, ne todėl, kad draugių vadinama Biblija atrodė tikrai gigantiškai, ir ne todėl, kad skaitant darėsi sunku ją nulaikyti. Turbūt todėl, kad lygiai metus ji gulėjo lentynoje atidėliojama, todėl, kad toje gausybėje identiškų ar mažų mažiausiai panašių vardų nepasiklysti buvo sunkoka ir todėl, kad Romos politika, dar kartą įsitikinau, tikrai kietas riešutas.

Visgi, buvo tikrai įdomu.

Iš tiesų, nežinau, ko tikėjausi prieš pradėdama skaityti, žinojau, tik kad noriu pabandyti. Bet nuo pat pirmųjų puslapių buvau maloniai nustebinta. Kaip ir buvo žadėta anotacijoje, pradedama pasakoti apie dvi visiškai skirtingas asmenybes, ir jų pristatymas man tikrai patiko. Pradėjo nuo įvykių, lyg ir vieno kadro, kuris labai pabrėžė visišką tų asmenybių priešybę, ir tuomet pamažu atskleidė visą jų istoriją. Nebuvo chronologinio pasakojimo nuo gimimo iki dabarties, tiesiog logiška minčių seka atskleidžiama tai, ką reikiamu momentu svarbu žinoti, ir pamažu, viso romano metu, atskleidžiama asmenybės raida.

O asmenybės, turiu pasakyti, buvo išskirtinės ir nepaprastai įdomios. Tas neabejotina. Ne vienas veikėjas tuo pat metu ir klaikai erzino, ir vertė žavėtis sprendimais ar veiksmais. Charakteriai atskleisti puikiai, veikėjai piešiami su visomis ydomis, pasipūtimais, žiaurumais ir kvailumais, visomis stiprybėmis, didvyriškumais, ištikimybėmis ir meilėmis. Žodžiu, buvo abipusiai ir turbūt dėl to, vargu, ar kuris nors jų man nuoširdžiai patiko, iš vyrų tai tikrai, kad ne, tarp moterų gal dvi kokias ir rasčiau. O vyrų minusas buvo tas, kad nei vienam nepritariau iki galo, kad ir kokie dieviški ir didingi kiti buvo.

Ko dar tikrai nesitikėjau - meilės peripetijų. Kažkaip maniau, kad bus tik politika ir politika, kuri, žinoma, čia ir užėmė didžiąją dalį knygos, ir vėlgi maloniai nustebau radusi centrinių moterų, gana atidžiai rutuliojimus jų ir didžiųjų Romos vyrų santykius. Didelė naujiena man buvo ir tai, kaip įprastai, dar labiau turbūt negu šiandien, ten žiūrima į skyrybas. Skyrybas! Kažkaip buvau įsitikinusi, kad požiūris į tokius dalykus bus artimesnis viduramžiams ar XVIII-XIX amžiuj. Turbūt neįvertinau to, kaip giliai pas romėnus buvo įsišaknijęs patriarchatas.

O ir apskritai apie Romą mes, man rodos, žinome begėdiškai mažai. Žinoma, neskaitant tų, kurie patys labai domisi senovės istorija. Štai šiandien mokyklose beveik visiškai iš programų išbraukus senovės istoriją, pamirštame daug nuostabių to laikotarpio civilizacijų, įskaitant ir Romą, iš kurių galima laaabai daug ko išmokti. Turbūt kaip tik todėl, kad apie Romą turėjau tik miglotą supratimą, mintyse švystelėdavo togos kraštas, gladiatoriaus kardas, dingtelėdavo, kad ją valdė tauta, kurios kelyje kažkuriuo metu pasirodė Cezaris, nežinojau, ko iš to laikotarpio tikėtis ir mane viskas stebino.

"Pirmasis Romoje" tikrai gali kai kurias istorijos spragas užpildyti. Kaip supratau, kai kuriuos dalykus autorė suinterpretavo, bet istoriniuose romanuose man atrodo tai įprasta, tačiau pareigingai laikėsi faktų, pati nepaprastai daug tyrė ir tikrai puikiai atskleidė Romos gyvenimą iš visų pusių. Labai smulkmeniškai aprašė architektūrą, interjerą, miestą, maistą, visuomenės įpročius, įstatymus ir politiką. O politikos čia buvo oi kaip daug. Prisipažinsiu, visų vingių aš neišnarpliojau, nes greitai pasiklydau tarp terminų, nepadėjo net šimto puslapių žodynėlis, bet tikrai daug sužinojau apie visas įvairaus plauko susirinkimų peripetijas, senato pamišimą, kokius būdu jie valdė miestą, provincijas, kaip organizavo karus, o ir šiaip kertiniai valdymo dalykai buvo tokie aiškūs, kad aiškiau ir nebūna, juk galiausiai ir ATR ištiko Romos likimas, o knygoje aprašomu laikotarpiu jau net ne bėdos ženklai lenda, bet viskas, rodos, ten prastai.

Autorės darbas, žodžiu, buvo tikrai titaniškas, bet ne viskas jos galutiniame rezultate man patiko. Knyga pasirodė kiek kapota, lakstoma nuo vieno veikėjo prie kito, vietomis be jokios sąsajos. Skyrių nebuvimas kūrė bendrumo įspūdį, bet visgi buvo atskyrimų, kurie kai kur buvo tikrai ne vietoje. Kai kurie perėjimai mane tikrai žavėjo, kaip pavyzdžiui, po laiško apie Aureliją, perėjimas prie jos pačios indėlio į istoriją, o štai kai nei iš šio, nei iš to išlindo Druzų šeimyna, likau kiek sutrikusi.

Apskirtai, negalėjau atsikratyti jausmo, kad autorė taikėsi į "Karą ir taiką" ir norėjo darniai dideliais gabalais sujungti pasakojimus apie karo frontant išėjusius vyrus ir namuose paliktas jų žmonas, aukštuomenės damas. Visgi ne iki galo man rodėsi tai išpildyta, norėjosi daugiau tos moteriškosios pusės, nes kai kurie veikėjai buvo tik įmesti, rodos, dėl vaizdo. Kad ir ta pati Livijos Druzos tragedija kažkaip nebuvo išplėtota, aišku, kokią žinutę autorė ja norėjo pasiųsti, bet man trūko harmoningo įpynimo ir gal bent jau keliasdešimčia puslapių ilgesnio pasakojimo reikiamoje vietoje. Nuostabus sprendimas buvo politines peripetijas perteikti laiškais. Tačiau kad ir koks įdomus sprendimas buvo kai kurias siužetines linijas vėlgi įpinti į laiškus ir perteikti tik faktą, o ne pasakojimą su smulkmenomis, iš Collleen McCullough po "Erškėčių paukščių" ir supratusi, kad be aistrų čia nebus apsieita, o dar ir anotacijoje išgryninusi pažadą, kad bus "meilė ir aistra, išvirkavimas" tikėjausi, kad autorė truputį daugiau papasakos apie visų tų iš pamatų skirtingų porų gyvenimą. Juk prie Romos gyvenimo ir šios knygos tai būtų puikiai tikę.

Grįžtant prie gerųjų pusių, kurių tikrai buvo labai daug, kuo ji man labiausiai patiko? Intrigos ir nepaprasti veikėjai retai leisdavo nuobodžiauti, didybė, dvelkianti nuo pačios Romos, bene visų knygos veikėjų ir to, kaip nuostabiai jie atsiliepia apie savo valstybę, kartais paleisdavo kūnu šiurpuliukus, sodriai, detaliai pasakojami net ir nuobodžiausi dalykai tapdavo įdomūs, taip puikiai rašytoja sugebėdavo juos pateikti, o kur dar meistriškas veikėjų vaizdavimas. O kur dar retkarčiais įpinamas sąmojis. Jausminga ir intriguojanti knyga, kurią tikrai daugeliui prisiekusių knygų mylėtojų rekomenduočiau paskaityti.

Bet galiausiai, labai nusivyliau knygos anotacija. Iš esmės beveik visi pagrindiniai knygos siužetiniai vingiai atskleisti jau knygos nugarėlėje. Suprantama, kad tai plačiai istorikams žinomi faktai, bet ne visi faktus žino ir norėtųsi skaityti nežinant, kaip baigsis karas ir dar ko. O galiausiai "šių dviejų visiškai skirtingų asmenybių likimai susipina ir vėl išsiskiria daugybę kartų" sakyčiau visiškai neatitinka tiesos, nes kai Gajaus Marijaus ir Sulos likimai knygoje susijungė tai jau su visu, bent jau šitoje knygoje. Vėliau jų likimai išsiskirs, bet toks sakinys turbūt labiau tiktų abiems pirmosioms knygoms kartu, o ne būtent šiai. Žadėtų orgijų ir didelių išvirkavimų irgi neradau. Žinoma, Sulos gyvenimo būdas pradžioje buvo įdomus, bet tuo viskas ir baigėsi.

"Pirmasis Romoje" tikrai titaniška, Colleenos McCullough kantrybė šitaip plačiai, giliai ir smulkmeniškai tirti istoriją ir ja nuoširdžiai remiantis parašyti šitokią knygą tikrai žavi ir stebina, o kur dar iliustracijos, žemėlapiai, o tai juk dar tik pradžia. Ir ji man tikrai patiko, nors skaitymas kiek priminė plaukimą jūra. Būdavo, kad įdomumas atslūgdavo, bet vos pajusdavau, kad darosi nuobodu, šliūkštelėdavo tokia banga, kad net nepajusdavau, kaip pralekia dar keliasdešimt puslapių. O paskutiniais sakiniais ji taip gudriai apgaudinėja skaitytojus apie veikėjų ateitį, kad kažkur kertelėje norisi imti antrąją knygą. Visgi po tokio kūrinio tikrai norisi atsipūsti, tik tikiuosi, kad "Tyto Alba" iki gilios mano senatvės spės išversti visus serijos kūrinius.