Meistras ir Margarita - klasika, kuri įkandama ne kiekvienam

Vieni sakytų, kad tai - XX a. rusų literatūros šedevras, kiti - sovietinių laikų satyra, o dar kiti - Biblijinis romanas su šėtoniškumo šešėliu. O kaip man...

Meistras ir Margarita - klasika, kuri įkandama ne kiekvienam

Vieni sakytų, kad tai - XX a. rusų literatūros šedevras, kiti - sovietinių laikų satyra, o dar kiti - Biblijinis romanas su šėtoniškumo šešėliu. O kaip man patiko ši knyga?

Pradėjau skaityti ir po kelių puslapių galvojau, kad tikrai neperskaitysiu visos knygos, nes skaitėsi lėtai ir ne visai įdomiai. Bet mano nuomonė pasikeitė, kai prasidėjo įdomi meistro ir Margaritos meilės linija. Galbūt todėl, kad esu romantikė, o gal todėl, kad visada žmogui yra svarbiausias meilės jausmas...

Kitos šios knygos linijos istorinės, Biblijinės, kurios perteiktos ironiškai. Žavi M. Bulgakovo sprendimas perteikti Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą. Ne veltui šis kūrinys yra teatralizuojamas ir ekranizuojamas.

Ne vienas skaitytojas pasakytų, jog šis kūrinys primena vokiečių rašytojo Gėtės knygą "Faustas". Kam įdomu palyginti šias dvi knygas - perskaitykite, tik neskubėkite daryti išvadų, nes tai klasika, kuri įtraukia ne kiekvieną, bet jei įtraukia, tai ir sužavi. Jei norėsite mesti šią knygą - palaukite, tiesiog ją perskaitykite vėliau...Po kelių metų ar dešimtmečių. Gal tada ir pasikeis nuomonė?..

Pagrindinis pasakojimo veikėjas - Aukso žmogus - tai neturtingas, bet labai protingas, sumanus ir stiprus laivo škiperis, kuris tampa dideliu turtuoliu dėl netikėtai įgytų turtų. Knygoje aprašomos šio žmogaus kelionės ir...

Pagrindinis pasakojimo veikėjas - Aukso žmogus - tai neturtingas, bet labai protingas, sumanus ir stiprus laivo škiperis, kuris tampa dideliu turtuoliu dėl netikėtai įgytų turtų. Knygoje aprašomos šio žmogaus kelionės ir gyvenimo paieškos, kur jis siekia rasti meilę ir laimę, bando surasti atsakymus, kas atskirose situacijose yra teisinga, kas ne, kiek jo likimas priklauso nuo jo veiksmų ir minčių, nuo jų motyvų ir pasekmių, išgyvena skausmą, džiaugsmą, kaltę, meilę, nusivylimus, suranda ir praranda.

Aukso žmogus pradžioje siekia jaunos merginos meilės, kuri galop sutinka už jo ištekėti, nors myli kitą. Mergina lieka šalta žmona, kaip "alebastro statula". Aukso žmogus bando laimėti jos meilė, tačiau nesėkmingai, nors moteris jį gerbia ir myli kaip globėją, karštos ir tikros meilės ji jam negali dovanoti. Aukso žmogus netikėtai sužino, kad jį myli kita mergina, kuri gyvena atskiroje Negyvenamoje saloje, tarsi kitame pasaulyje. Veikėjas pradžioje neranda atsakymo, kaip turėtų elgtis, ar būti ištikimas nemylinčiai moteriai ar atsiduoti meilei su kita. Didelę dalį knygos jis taip ir blaškos, tarp vieno ir kito pasaulių, tarp vienos ir kitos moters, tarp to, ką mano esant teisinga ir tarp to, ką jaučia esant teisinga. Apskritai knygoje nemažai įvairių moralinių, religinių pamąstymų ir įvairių herojų, atspindinčių skirtingas pažiūras, supratimą ar pajautimą.

Knygos pasakojamas baigiamas, kai Aukso žmogui jau apie 80 metų, taigi, skaitytojas sužino, ką veikėjas pasirinko, kaip iki to atėjo ir kas iš to gavos. Romane daug skaudžių įvykių ir netekčių, tačiau kartu daug gėrio ir meilės.

Mozė Elkanas Hercogas yra vidutinio amžiaus, bet jau pavargęs profesorius humanitaras, romantizmo specialistas. Kilęs is Rusijos žydų, nors nuo sinagogos "gyvena" toli, bet yra supamas žydiškos aplinkos. Pasaulis iš jo "laukia"...

Mozė Elkanas Hercogas yra vidutinio amžiaus, bet jau pavargęs profesorius humanitaras, romantizmo specialistas. Kilęs is Rusijos žydų, nors nuo sinagogos "gyvena" toli, bet yra supamas žydiškos aplinkos. Pasaulis iš jo "laukia" intelekto vaisių, paveiksiančių civilizacijos vystymąsi; jis galvoja nuolatos, bet nieko konkrečiai taip ir nebesugalvoja. Šeimyninėms nesėkmėms užgožus būtį, nebesugeba dėstyti, nebegali užbaigti knygos. Impulsyviai blaškosi po Ameriką. Stengiasi kalba pažaboti realybę, todėl užverčia pasaulį laiškais. Rašo trumpus laiškelius visur ir visada: ir bloknote, ir ant atsitiktinių popiergalių, ir net mintyse. Rašo visiems: kolegoms profesoriams, prezidentams, pažįstamiems, giminaičiams, gyviems ir jau mirusiems, net senovės filosofams, nes su jais yra bendravęs net daugiau, negu su amžininkais. Tų laiškučių adresatams nesiuntinėja.Knyga psichologinė, filosofinė, skaitoma ne be pastangų, bet skaitančiajam teikianti daug pasitenkinimo.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su Patricijos Šrioder kūryba ir aš nė kiek nenusivyliau. Ši apysaka kiek skiriasi nuo kitų mano skaitytų knygų. P. Šrioder nevengia temų aktualių paaugliams, tokių kaip seksas, meilė, problemos...

Tai buvo pirmoji mano pažintis su Patricijos Šrioder kūryba ir aš nė kiek nenusivyliau. Ši apysaka kiek skiriasi nuo kitų mano skaitytų knygų. P. Šrioder nevengia temų aktualių paaugliams, tokių kaip seksas, meilė, problemos su tėvais, tačiau įterpia ir skaudesnių - netektis, nepagydoma liga.

Knyga pasakoja apie du mažiau ar daugiau likimo nuskriaustus paauglius Samuelį ir Indrą. Juos, dvi visiškai skirtingas asmenybes, suveda likimas. Jie ilgai bando išsiaiškinti savo jausmus vienas kitam ir jiems iš dalies tai pavyksta. Kone visoje knygoje nuskriaustosios vaidmenį atlieka Indra, tačiau pabaigoje pagaliau išaiškėja tikroji auka, Samuelis.

Indra jaučia pareigą rūpintis mama, ją slaugyti, jos akiratyje tėra vos vienas žmogus ir vos vienas tikslas - mama ir kaip, kuo ilgiau išlaikyti ją gyvą. Visa kita, nustumiama į antrą planą. Samuelis jaučia nepilnavertiškumą, tuščią dėmę savo esybėje ir nesąmoningai bando ją užpildyti vienos nakties nuotykiais su merginomis. Abu paaugliai turi susidarę savus stereotipus vienas apie kitą, kurie knygos eigoje yra laužomi. Jie abu linkę analizuoti, samprotauti ir stebėti. Atsižvelgiant į vienus aspektus tai - visiškai skirtingos asmenybės, tačiau pažvelgus iš kitos pusės jiedu nepaprastai panašūs, kas ir trukdo jiems būti drauge.

Rašymo stilius nėra sunkus, knygą lengva skaityti, suprasti. Ši apysaka skirta paaugliams ir manau nei vienas perskaitęs ją nenusivils, tačiau tikėtis kažko ypatingo nepatarčiau. Tai tiesiog lengva knyga šeštadienio vakarui, prie kurios norėtųsi puodelio arbatos.

Liuks knygelė. Nemoku dar poezijos skaityt, greit perbėgu, bet šį kartą perliukų radau tikrai. Ir net pasižymėjau, kad tikrai norėčiau dar paskaitinėt tų panelių. Valantinaitė ir Žagrakalytė užkabino. Kaip viena...

Liuks knygelė. Nemoku dar poezijos skaityt, greit perbėgu, bet šį kartą perliukų radau tikrai. Ir net pasižymėjau, kad tikrai norėčiau dar paskaitinėt tų panelių. Valantinaitė ir Žagrakalytė užkabino. Kaip viena klonuoja, o kita apie senatvę galvoja :).

Prisipažinsiu, baigiau skaityti šią knygą tik dėl Knygų iššūkio... Šiaip būčiau padėjusi į šalį jau po 20 psl.

Parašyta sunkiai skatiomu stiliumi (Stendhalis gyveno 1783-1842 m.), mintys persipynusios, viena kitai...

Prisipažinsiu, baigiau skaityti šią knygą tik dėl Knygų iššūkio... Šiaip būčiau padėjusi į šalį jau po 20 psl.

Parašyta sunkiai skatiomu stiliumi (Stendhalis gyveno 1783-1842 m.), mintys persipynusios, viena kitai prieštarauja, nėra jokio nuoseklumo. Todėl ir skaitant sunku susikaupti ir sekti mintį.

Iš principo nepatiko vietomis aprašytas požiūris į moterį:

Šiuolaikinis jaunų merginų lavinimas yra atsitiktinumo ir kvailo išdidumo vaisius.

Kiekvienas iš mūsų greičiau pasirinktų pragyventi gyvenimą su tarnaite negu su mokyta moterimi.

Kokį puikų patarėją rastų vyras savo žmonos asmenyje, jeigu ji sugebėtų galvoti!

Tai tik dalis perteikto tų laikų mąstymo.

Tačiau, kaip visada, yra ir geroji pusė. Prisirankiojau citatų apie meilę:

Meilė - tai graži gėlė, tačiau reikia turėti drąsos ją nuskinti prie baisios bedugnės krašto.

Mums malonus pavyduliavimas tik tų, dėl kurių patys galėtume pavyduliauti.

Moters galia matuojama nelaimės, kuria ji gali nubausti savo mylimąjį, mąstu.

Norintiems susipažinti su Stendhaliu, siūlyčiau atsiversti paskutinį knygos trečdalį - ten autorius pats yra išrašęs keletą šimtų geriausių knygos vietų, apsieinant be neįdomių, painių ir sudėtingai aprašytų istorijų.

Knygą rekomenduočiau skaityti nebent rašantiems mokslinį darbą apie meilę arba lyčių lygybę.

Mano vertinimas: 2 iš 5 balų.

Šveicarų rašytojos knyga "Pianistė", prieš dešimt metų buvo apdovanota Nobelio premija, pagal ją buvo pastatytas ir filmas. Mano nuomone, šios knygos autorei tiktų Parulskio žodžiais "Rašytojas dažnai tampa patrauklus ne...

Šveicarų rašytojos knyga "Pianistė", prieš dešimt metų buvo apdovanota Nobelio premija, pagal ją buvo pastatytas ir filmas. Mano nuomone, šios knygos autorei tiktų Parulskio žodžiais "Rašytojas dažnai tampa patrauklus ne dėl to, kad jo kūryba vertinga, o dėl to, kad ji vertinama arba įvertinama."

Perskaičius knygos aprašymą susidomėjau kas gi tokio gali mane "persekioti" net užvertus knygą, kokie gi yra tie į kraštutinumus nukrypę motinos ir dukters santykiai. Turiu pripažint man buvo sunkiai suvokiamas knygoje aprašytas motinos tironiškumas ir visiškas atrodo suaugusios moters ( Erikai trisdešimt metų) savęs niokojimas ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Gal autorė ir persistengė tai aprašydama, o gal ir ne, sunku tai vertint, nes gyvenime neteko girdėt ir matyt panašių pavyzdžių.

Erika trisdešimtmetė muzikos mokytoja, gyvenanti su motina. Dieną ji dirba konservatorijoje, o vakarus leidžia su ja namie, užsidarę nuo viso pasaulio. Izoliuota ir neturinti asmeninio gyvenimo ji paskendusi savose fantazijose, kurios veda prie iškrypusio savęs ir pasaulio supratimo. Kad įgyvendintų savo erotines svajones ji susideda su jaunu mokiniu Klemeriu. Prasideda katės- pelės žaidimas, Erika apsimeta šalta, nors savaip ir trokšta Klemerio, pavydas ją apima dėl mažiausių smulkmenų, motinos tironiškumas ir begalinis pavydas persiduoda ir Erikai. Ji nori kad viskas vyktų pagal jos gaidelę. Jaunam vyrui sunku suvokti tokį elgesį, bet palaipsniui jis pasiduoda žaidimo taisyklėms. "Nekalti norai ilgainiui virsta griaunamuoju troškimu viską naikinti. To ką turi kiti, žūtbūt nori ir ji, o ko negali turėti, nori sunaikinti."

Augusi ir gyvenusi tik pagal motinos sudėliotą modelį, Erika ne visada suvokia ir įvertina, kas yra gerai, o kas tiesiog nepriimtina. Motina visą gyvenimą dukrą stengėsi apsaugoti nuo vyriškos giminės, remdamasi savo nenusisekusia santuoka."Motina itin trokšta, kad jos vaikas verčiau kamuotųsi motinos pančiuose, nei lydytųsi jausmingų meilės aistrų greitviriam puode. Veikiami garų slėgio, jausmai greičiau išverda, ir vitaminai geriau išsilaiko" Gyvenime neturėjusi artimesnio kontakto su vyru, Erika neišmano kaip elgtis ir jos fantazijos išsiplėtoja iki iškrypėliškų, ji suvokia kad patirs malonumą tik kentėdama. Todėl ji tampa kitų žmonių meilės " stebėtoja", o susidūrus su realiu vyru išgalvoja taisykles pagal kurias jos supratimu ji turėtų patirti pilnatvę ir malonumą.

Perskaičius šią knygą, priėjau tik tokios išvados, kuri tik dar kartą patvirtino taisyklę, kad kaip išauklėsi savo vaikus tokie jie ir bus, kokiam pasaulyje juos išauginsi taip jie tą pasaulį ir matys.

Pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite nebuvo labai sėkminga. Skaitymas kiek užsitęsė, o ir galutiniame rezultate nelikau labai sužavėta. Knyga pasirodė baisiai niūri ir moderni, kiek paranojiška ir keistoka, bet suręsta...

Pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite nebuvo labai sėkminga. Skaitymas kiek užsitęsė, o ir galutiniame rezultate nelikau labai sužavėta. Knyga pasirodė baisiai niūri ir moderni, kiek paranojiška ir keistoka, bet suręsta tikrai įdomiai.


"Laikas juda ne tiesia linija, kaip iš anksto paleista strėlė, tačiau kaip traukinys, kuris riedėdamas bėgiais, gali sugrįžti į jau pravažiuotą stotelę. Toks laiko kilpojimas <...> rodė, kad įmanoma ne tik parsirasti į praeitį, bet, panorėjus ar labai pasistengus, dirstelėti į ateitį. <...> Tai, kas dar tik privalo atsitikti, jau yra atsitikę."


Knygoje kalbama apie visą pasaulį apraizgiusią, šiurpą keliančią organizaciją, kuri, rodos, nulipusi tiesiai iš Orvelo galvos. Manipuliuoja, žlugdo žmones, projektuoja tikrovę, kaip jiems parankiau, siekdami neaiškaus antiutopinio tikslo, kuriam siekti pasitelkia psichologiją, žiniasklaidą, televiziją, reklamą, visas žmoniją supančias technologijas, taip plauna visam pasauliui smegenis, skatina žmones žudytis, nekęsti ir sėja netikrumą visame kame. O jau būdai, kuriais jie to siekia! Nelabai kenksmingi narkotikai mitinguose ir ant spaudos popieriaus, mašinos, galinčios paskatinti žmogų žudytis, įvairiausia psichologiniai triukai, tikrai fantastinės srities hipnozės - ir čia tik perliukai. Skaitydama knygą vis mėčiausi ir dar dabar galutinai nenusprendžiau ar šis romanas buvo labai didelė ir viską apraizganti metafora, ar iš knygos puslapių dvelkė stipria paranoja.


"Veidrodžio atradimas civilizacijai yra toks pat reikšmingas kaip rato. <...> Ar tie praeities gyventojai bent jau bandydavo įsivaizduoti, kaip atrodo, ar jiems tai buvo nė motais, ar tik veidrodžio atradimas žmogaus išvaizdą pavertė bene svarbiausiu egzistenciniu varikliu?"


Bet kuriuo atveju, už viso šito apčiuopiamo dalyko, vadinamo Placebu slypėjo daug opių šiuolaikinės visuomenės ydų. Savaime aišku, kad šiandien žmonėms praplauti smegenis yra baisiai lengva ir technologijos šio darbo tikrai nepasunkina, čia slepiasi ir reklama, ir įvairiausi neaiškūs pokalbių šou ir paprasčiausi laikraščiai, o kur dar socialiniai tinklai, iki kurių bumo Ivanauskaitei rašant šią knygą tikriausiai buvo dar toli, nes knyga turbūt būtų pastorėjusi keliasdešimčia puslapių dėl tokių galimybių, kokias teikia internetas šiandien. Nemažai kalbama ir apie grožio kultą, pinigų galią, aukščiausio lygio veidmainiavimą, vertybinį žlugimą. O kur dar tas nepakeliamas vienišumas, kai jautiesi vienas net kai šalia tavęs yra būriai žmonių, ar keli kuriems, rodos, turėtum rūpėti.


Kaip ir minėjau - labai niūri knyga. Kriminalai, savižudybės, zombinimas. Knygoje visiškai nėra vilties, jokių prošvaisčių, tik dar niūresnė ateitis. Visiškai pakrikęs tikėjimas žmonija, rodos, iš kiekvieno puslapio dvelkia kažkoks pasidavimas, neviltis, lyg romanas pats savaime rėktų ir klaustų, iki ko gi mes nusiritome. O kai geriau pagalvoji, kažkuri to dalis, pritaikyta realybei, visgi yra tiesa, ir pasidaro dar baisiau. Iš tikrųjų, priminė Orvelišką fantaziją, bet čia buvo kažkaip kitaip. 1984-uosiuose matėme jau sukurtą antiutopiją, kuri buvo tikrai meistriškai sukonstruota ir kiekvienu savo reiškiniu stebino ir jaudino. Placebas štai labai pritaikytas šiandien vykstantiems konkretiems reiškiniams, lyg būtų norėta žmonijos savarankišką degradavimą suversti ant kažkokios pogrindinės organizacijos pečių. Pasirodė kažkaip dirbtinoka, juolab, kad viskas vyko Lietuvėlės kontekste. Sunku įsivaizduoti, kad tokie procesai prasidėtų čia, pas mus.


Apskritai keista buvo skaityti romaną apie šiandienos Lietuvą, na, dešimtmečio atgal, bet visgi vis tiek šiandienos, su tikrais įvykiais, apie kuriuos viską gana gerai žinai. Kol kas mažai skaitau lietuviškos literatūros, o ir iš tos kurią skaitau, tai pirmas apie tokią Lietuvą, kokią pažįstu aš, taigi Placebas suteikė tikrai nemažai naujos patirties. Galbūt todėl mane taip ir dirgino visas tas konspiracinis fonas. Prakalbus apie Lietuvą negalima pamiršti ir Vilniaus. Šiemet skaičiau dvi lietuvių autorių knygas ir abejose figūravo Vilnius - fantastiškasis Vilko Valandoje ir senasis Silvoje. Tie du Vilniaus variantai buvo pažįstami, bet vis tiek gana tolimi. Placebo Vilnius štai buvo toks artimas ir pažįstamas, kad net vaizduotei vietos liko gana mažai.


"Kiekvienas likimas vertas romano"


Visgi knyga suręsta ir sukonstruota įdomiai. Viskas pasakojama iš šešių veikėjų pozicijų, tris iš kurių net sunku pavadinti veikėjais. Katė (iš karto ir labai akis badydama išlenda garsioji Ivanauskaitės meilė katėms), mirusiosios siela ir įvardžiu Jis įvardinamas Placebo tarnautojas, kuris rodos, visam kam diriguoja, žodžiu, savotiška pasaulio valdovo metafora. Per šiuos pseudo-veikėjus perteikiama daugiausia idėjų, per Jo poziciją - apie Placebo tikslus ir neigiamą pasaulio gyvenimo pusę, katė tuo tarpu vertina pasaulį iš savo prizmės, kas irgi ne ką optimistiškiau. Atrodo, kad tai kažkokia abstrakcija, lyg pačioms idėjoms būtų suteiktas kūnas, kad būtų paprasčiau jas perteikti. Kas man nelabai ir patiko - labai daug idėjų buvo dėstoma tiesiogiai, o ne perteikiama įvykiais. Kiek labiau patiko trijų tikrųjų veikėjų dalis - numylėtinis televizijos žvaigždukas, jo keistuolis atsiskyrėlis vyresnysis brolis ir gyvenimu nusivylusi kriminalinių naujienų žurnalistė. Būtent iš jų pozicijų išsirašiau daugiausia citatų, būtent per jų gyvenimo tragedijas perteiktos idėjos mane palietė gerokai daugiau negu tiesioginis postringavimas. O likimai jų tikrai tragiški, nors drauge ir labai simboliški - Placebas laimėjo. To aišku ir galima buvo tikėtis - puikus niūrios knygos finalas.


Patiko man ir tas ištisinis dėlionės dėliojimas. Tiesa, tie detektyviniai elementai buvo tokie šiaip sau, tik tarp kitko, bandyta sukurti intrigą ir kurį laiką visai sekėsi, bet sužinojus tiesą, kuri ir pati buvo gana dviprasmiška, galvojo kirbėjo ne nuostaba, o grįžimas mintimis atgal ir narpliojimas, ar prieš tai aiškiai nebuvo teigta kitaip. Tikrąją intrigą aš raudau visai kitur. Daugelio veikėjų praeitis ir gyvenimo istorija atsiskleidė fragmentiškai, vietomis nelabai nuosekliai ir buvo įdomu būtent taip, lėtai ir natūraliai pažinti tuos savotiškus veikėjus. Čia turėčiau paminėti ir Juliją - veikėją, apie kurią sukosi visas veiksmas, bet kuri pati romane dalyvavo tik kaip vaiduoklis, siela, klajojanti nebūtyje, kurioje materializavosi visa jos gyvenimo istorija, papildoma kitų jos pažinotų žmonių. Žodžiu, tikrai įdomiai papasakota įdomaus žmogaus įdomi istorija.


Kitas dalykas, kad visi veikėjai mane erzino, jie, bent jau man taip rodės, taip lengvai pasidavė visiems manipuliavimams, kad darėsi pikta. Ir daugiau ne ant tos neaiškios organizacijos, o ant jų, kad pasidavė ir tą nedidelę dalelę savęs paleido vėjais, iškeisdami į dirbtinį, suvaidintą gyvenimą. Pradžioje Rita man patiko, pasižymėjo gana aštriu protu, atkaklumu, bet nespėjus man ja gerai pasidžiaugti, pradėjo elgtis visiškai kvailai, mintyse kartais dar sužibdavo pavieniai sveiko proto likučiai, bet savo gyvavimu ilgai nesidžiaugę greitai užgesdavo, kol galiausiai išgaravo visai. Štai čia išlenda dar vienas Okeanijos ir Placebo skirtumas - 1984-uosiuose aprašyta kovos istorija, o Ivanauskaitės versija nuo pat pradžių pasakoja pasidavimo istoriją. Liūdna. Ir veikia neigiamai.


"Kalba atspindi ne vientisą, bet suardytą pasaulį, įstengia perteikti tik jo fragmentus, skeveldras."


Kiek nusivylusi likau kalbos stiliumi. Modernybė veržėsi per visus kraštus. Vienarūšėmis dalimis beriami žodžiai vienam ir tam pačiam dalykui apibūdinti, kursyvu rašomi ale modernūs žodžiai, debilūs telefonai, keisti palyginimai - siauras kaip gimdos kaklelis. Vietomis ta beskonybė tikrai žlugdė.


Taigi tokia štai ta mano pirmojo pažintis su Ivanauskaite - susižavėjau jos būdu konstruoti istoriją, bet pati Placebo istorija man nebuvo prie širdies. Kai kurios idėjos puikios, verčiančios susimąstyti ir analizuoti tai, kaip šiandien gyvename, bet knygoje tai pateikta per daug pesimistiškai ir tiesiogiai, kad man šis romanas įsirėžtų kaip tikrai labai patikusi literatūra.