Turbūt būsiu pirmoji, kurios ši istorija visiškai neįtikino. Knygos aprašyme sakoma, jog aprašyta tikra istorija. Hmmm.. nežinau. Drįsčiau suabejoti.. Pamąstykite, kur rasite tokią merginą, kuri išsiaiškinusi vaikino...

Turbūt būsiu pirmoji, kurios ši istorija visiškai neįtikino. Knygos aprašyme sakoma, jog aprašyta tikra istorija. Hmmm.. nežinau. Drįsčiau suabejoti.. Pamąstykite, kur rasite tokią merginą, kuri išsiaiškinusi vaikino neištikimybę, sudarytų sąjungą su mergina, kuri buvo tos išdavystės pagrindinis įrankis? Jos abi bando atskliesti blogojo vaikino paslaptis, tačiau kam nuo to lengviau? Kam to reikia? Pasiuntei tokį vyrą velniop ir gyvenk toliau. Tolimesni pagrindinės herojės išgyvenimai, ieškojimai savęs primena filmą/knygą "Valgyk melskis mylėk". Jurga imasi kardinalių gyvenimo pikyčių: lanko psichoterapijos sesijas, keičia išvaizdą, analizuoja santyklius su buvusiais vyrais, galiausiai nusprendžia badauti 20 dienų..

Man knyga pasirodė nuobodi ir nė kiek nesujaudino. Antra dalis šios knygos tikrai nevylioja.

Tai knyga, pagal kurią pastatytas filmas, su puokšte geriausių Holivudo aktorių. Kaip retai pasitaiko, kino juosta susukta tikrai gerai, tačiau į šį puslapį ateinantys žmonės pritars, jog knyga kas kita. Lyg ir sužinai tuos...

Tai knyga, pagal kurią pastatytas filmas, su puokšte geriausių Holivudo aktorių. Kaip retai pasitaiko, kino juosta susukta tikrai gerai, tačiau į šį puslapį ateinantys žmonės pritars, jog knyga kas kita. Lyg ir sužinai tuos pačius įvykius, tačiau giliau, su daugiau detalių.

Pragaro virtuvė - tai vienas JAV rajonas, gavęs tokį neoficialų pavadinimą dėl vietos gyventojų - dažniausiai atvykėlių iš kitų šalių, tokių kaip Meksika, Italija ir t.t. Čia nieko nestebina vagystės, mosavimai ginklais ar žmonos mušimai - tai labiau norma, o ne kažkokia naujiena.

Nieko nuostabaus, kad tokioje aplinkoje augantys vaikai patys nueina šunkeliais. Knygoje ir aprašoma istorija būtent apie keturis Pragaro virtuvės vaikus. Jie irgi kartais iškrėsdavo pokštų, tačiau nebuvo nusikaltėliai. Tačiau kartą pokštas nepasiseka, vaikėzai vos neužmuša žmogaus ir atsiduria kalėjime.

Štai čia prasideda istorija, kurios daugelis tikrai neįsivaizdavo, į rankas paėmęs knygą. Po žiaurių metų nepilnamečių kolonijoje keturi draugai išeina jau kaip visai kiti žmonės. Du iš jų galvoja tik apie kerštą ir pasirenka lengviausius kelius - nusikaltėlių.

Vertinimas: 4/5.

Tai debiutinis žymiosios Jane Austen darbas, kuriame ji parodijuoja gotikinį siaubo romaną ir vaizduoja provincijos dvarininkų gyvenimą bei šeimos ir kaimynų santykius. Pagrindinė istorijos veikėja Ketrina,...

Vertinimas: 4/5.

Tai debiutinis žymiosios Jane Austen darbas, kuriame ji parodijuoja gotikinį siaubo romaną ir vaizduoja provincijos dvarininkų gyvenimą bei šeimos ir kaimynų santykius. Pagrindinė istorijos veikėja Ketrina, septyniolikmetė iš Anglijos kaimelio, pramogaudama su šeimos draugais garsiame Bato kurorte sutinka ir pamilsta Henrį Tilnį, o vėliau su jo šeima išvyksta paviešėti į Nortangerio abatiją. Apie tai pasakojama pirmoje knygos dalyje. Antroji man pasirodė net įdomesnė, mat joje atsiskleidžia tikroji veikėjos mąstysena. Ketriną senos abatijos atmosfera paveikia taip, kad ji įsivaizduoja esanti romano veikėja gotikinėje pilyje. Ji netgi ima įtarinėti, kad generolas Tilnis čia nužudė ar kalino žmoną. Kyla daugybė klausimų: kokia paslaptis gaubia jos mirtį ir atminimą, ką slepia šeima, ar Henris šio nelemto sąmokslo dalyvis ir pan. Tiesą sakant, šie jos apmąstymai iš pradžių atrodė tokie rimti, kad įtikino ir mane. Tai tikriausiai įrodo įgimtą Austen meistriškumą. Apskritai rašytojai tobulai pavyko atskleisti to meto atmosferą, kultūrinę aplinką aprašė taip, jog neretai pati pasijutau esanti viena iš kurio nors pobūvio viešnių. Bene labiausiai nustebino, jog kaip romantizmo laikotarpio atstovė ji sugebėjo atsiriboti nuo moteriai būdingo troškimo aprašyti "nepaprastai greitai įsiliepsnojusią meilę" ar "meilę iš pirmo žvilgsnio" ir panašias meiles - seiles. Tiesa, pats siužetas yra neįtikėtinai beprasmiškas. Tai yra skaitalas tikrąja to žodžio prasme. Skaitai tik tam, kad skaityt, kaip pasakytų daugelis. Ir visgi, tai kažkuo įtraukiantis skaitalas. Nors ir "neprarijau" per vieną vakarą (nors tiesą sakant, niekada sau ir neleidžiu knygos perskaityti vienu ypu, kadangi noriu skaitomą istoriją išgyventi kuo ilgiau), tačiau skaičiau su pasimėgavimu ir tikrai nesigailiu prie šios knygos praleisto laiko. Taigi, apibendrinant, siužetas neintriguojantis, tačiau aprašoma kūrinio aplinka bei veikėjų paveikslai tokie tikroviški ir įtraukiantys, jog atrodo, kad pats patamti paraleliniu knygos personažu, stebinčiu viską iš šalies. Jeigu klaustumėt ar rekomenduoju, atsakyčiau, jog jei norit pagilinti žinias apie Jane Austen laikotarpio kultūrą ir šiaip maloniai praleisti laiką, tuomet kodėl gi ne.


Puslapiai: 272

Leidykla: Versus aureus

Išleista: 2009 m., Vilnius

Vertėjas: Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Viršelis: minkštas

Knyga apie likimą. Kaip kitų žmonių sprendimai turi įtakos kiekvieno žmogaus gyveimai. Neteisybė, kuri paverčia žmones nelaimingais. Vienatvė.

Mykoliukas darbštus, visų pagalbininkas, "šviesus'' žmogus, kuris nemokėjo...

Knyga apie likimą. Kaip kitų žmonių sprendimai turi įtakos kiekvieno žmogaus gyveimai. Neteisybė, kuri paverčia žmones nelaimingais. Vienatvė.

Mykoliukas darbštus, visų pagalbininkas, "šviesus'' žmogus, kuris nemokėjo ištarti žodžio "ne''. Jo meilė visiems tiek vaikams, tiek gamtai, tiek Severiutei - nuostabi, tyra ir nuoširdi. Severiutė atsako tuo pačiu, tačiau ja susižavi senbernis Rapolas, kuris jos tėvų prašo rankos ir pasmerkia Severiutę nelaimingui gyvenimui. Taip pat ir Mykoliuką, jis tampa tikrų tikriausiu "dėde'', gyvendams pas savo brolį ir brolienę, globoja jų vaikus, nudirba daugelį ūkio darbų, bet jo darbai kitiems nematomi, del šios priežasties jis yra nuolat engiamas, neva valgyt gauna už dyką. Severiutė gyvena puikiomis buitinėmis sąlygomis, bet jos vidus griuva. Lužus vergovei, lūžo ir Severiutės vyras. Neturėjo nei darbo, nei namų, todėl visa šeima kėlėsi gyventi pas jo brolį. Rapolas atpratęs nuo ūkio darbų, nerado sau veiklos, o Rapolienė visus darbus turėjo nudirbti viena, kad ir kaip dirbdavo vis tiek neįtikdavo Dovydienei, kuri pati sunkesnio darbo prisibijodavo. Galų galiausiai ir Rapolas numirė, Severiutė liko viena.

Šis kūrinys apie liūdną, nelaimingą gyvenimą, kurio net savo baisiausiems priešams nelinkėtumėme.

Jeigu galima šios knygos neimti, NEIMK... Neslėpsiu knyga sužadino smalsumą juk buvo perkamiausių dešimtuke. Skaitėsi ji gana lengvai, nes tikrai nebuvo kur sukt galvos, jeigu nebūtų sekso scenų tai, ko gero, ir trečiokai ją...

Jeigu galima šios knygos neimti, NEIMK... Neslėpsiu knyga sužadino smalsumą juk buvo perkamiausių dešimtuke. Skaitėsi ji gana lengvai, nes tikrai nebuvo kur sukt galvos, jeigu nebūtų sekso scenų tai, ko gero, ir trečiokai ją galėtų skaityti. Labai smarkiai bandyta atkopijuoti šešėlius, manau autorė būtų nesugebėjusi parašyti trilogijos. Lyginant su šešėliais šią knygą bibliotekoje gavau greitai ir neteko laukti eilėje. Džiaugiuosi ir dar kartą džiaugiuosi, kad neprikau jos parduotuvėje, nes pinigai būtų išmesti į balą.

"Negalite ryžtis? Kamuoja dvejonės? Kankina nerimas? Tegul riedantis dramblio kaulo kubelis nuridena naštą nuo jūsų pečių." Rašo Luke'as Rhinehart'as romane "Kauliukų žmogus" ir meta kauliukus, kurie nulemia kiekvieną...

"Negalite ryžtis? Kamuoja dvejonės? Kankina nerimas? Tegul riedantis dramblio kaulo kubelis nuridena naštą nuo jūsų pečių." Rašo Luke'as Rhinehart'as romane "Kauliukų žmogus" ir meta kauliukus, kurie nulemia kiekvieną (kiekvieną!) jo gyvenimo žingsnį. Ką skaitys, su kuo mylėsis, ar paliks žmoną, ar mes darbą.






Kauliukai - būdas ištrūkti iš dusinančios kasdienybės, imtis trenkčiausių, seniai užslėptų aistrų, įgyvendinti svajones, persikūnyti į daugybę asmenybių arba duoti šansą ne itin maloniems pasirinkimams ir taip išeiti iš savo komforto zonos.


Grįžęs į savo svetainę mąsliai spoksojau į atsivertusią kauliuko akį. Kasiausi kiaušius, purčiau galvą apstulbęs ir kažkokios pagarbios baimės apimtas. Galėjau žaginti prieš daugelį metų, net dešimtmečių, bet tai padariau tik tada, kai nustojau svarstęs, ar tai įmanoma, išmintinga ar net pageidautina - tiesiog padariau iš anksto negalvodamas, jausdamasis esąs už manęs glūdinčios jėgos marionetė, dievų - kauliuko - padaras, o ne už savo veiksmus atsakingas asmuo. Priežastis buvo atsitiktinumas ar lemtis, ne aš. Tikimybė, kad kauliukas atsivertęs viena akimi, buvo viena iš šešių. Galimybė, kad kauliukas guli po korta, buvo gal viena milijonoji. Akivaizdu, kad žaginti man paliepė lemtis. Taigi aš nekaltas.



Įdomiausia skaityti apie aplinkinių reakciją. Pagrindiniam veikėjui net nereikėjo pasikeisti kardinaliai, kad iššauktų neigiamą aplinkinių reakciją. Kaip lengva suardyti nusistovėjusią tvarką - vos šiek tiek pakeitus įprastą elgesį. Žingsnis į šoną iš visų praminto takelio ir tuoj būsi apštauktas nenormaliu. Taip buvo prieš keletą dešimtmečių, kai buvo rašoma knyga, taip yra ir dabar.







Labai panašu į B. E. Ellis "Amerikos psichopatą" - čia taip pat daromas visuomenės skerspjūvis. Parodoma nusistovėjusi, rašytų ir nerašytų taisyklių besilaikanti visuomenė, kurioje viskas sudėliota į stalčiukus ir papunkčiui išdėstytose elgesio normose. Ir kurią gali sugriauti ir demaskuoti vienas neįprastai besielgiantis žmogus.







Tik, jei "Amerikos psichopate" pagrindinis veikėjas savirealizacija daugiau užsiima žudydamas ir kankindamas, tai "kauliukų žmogų" saviieška nuveda į seksualinę laisvę. Nenuostabu, knyga buvo rašoma 7 ir 8 dešimtmečio sankirtoje - artėjant laisvamaniškam dešimtmečiui ir seksualinei revoliucijai...







Tačiau knyga per ilga. Jau peržengus į antrąją pusę darosi nuobodoka. Pabaiga visai išskysta, darosi vis padrikesnė ir neaiškesnė - per daug LSD, Lukai?







Beje, manoma, kad Luke Rhinehartas (tikrasis vardas George Cockroft) knygoje neva aprašė savo patirtį. Beje, sutampa rašytojo pseudonimo ir pagrindinio veikėjo vardas. Kaip ten bebūtų, knyga užkliudė moralės sergėtojus, kai kuriose šalyse buvo uždrausta, taip pat ji sutraukė minias pasekėjų, norinčių išbandyti gyvenimą, kuriame visus pasirinkimus numato kauliukai. Tačiau juk pasiūlymus kauliukams duoda patys žmones, ar ne? Argi tai ne tas pats normų ir taisyklių suvaržytas gyvenimas, kaip anksčiau, tik šįkart visas normas ir suvaržymus lemia kauliukas?







Patiko ar nepatiko man ši knyga? Mesiu kauliukus. Poriniai skaičiai - patiko, neporiniai - nepatiko. Op, kauliukas pakibo ant briaunos...





Leidykla: "Tyto alba"



Leidimo metai: 2005



Puslapių: 542



Originalo metai: 1971



Originalo pavadinimas: "The Dice Man"

Oficiali dalis:
Šaltą 1815 metų žiemos vakarą Londono gatvėje pasirodė jaunas, neraštingas Amerikos jūreivis Robertas Adamsas, pusnuogis, mirštantis iš bado; jis tvirtino svečiavęsis pas Timbuktu karalių. Anglų lordas...

Oficiali dalis:
Šaltą 1815 metų žiemos vakarą Londono gatvėje pasirodė jaunas, neraštingas Amerikos jūreivis Robertas Adamsas, pusnuogis, mirštantis iš bado; jis tvirtino svečiavęsis pas Timbuktu karalių. Anglų lordas priglaudė jūreivį savo namuose, ir netrukus Londono aukštuomenė išgirdo stulbinamą jo istoriją. Istoriją apie beprotiškus nuotykius, kovą dėl išgyvenimo, aukso godulį ir, žinoma, meilę. "Timbuktu" - įtaigus pasakojimas, pagrįstas tikrais išgyvenimais; Tahiras Shahas su nepakartojamu humoru, išmintimi ir aistra atgaivina anų laikų žmones persekiojusią beprotybę ir pasakoja vieną iš didžiausių visų laikų meilės istorijų.

Mano jausmai:

Knyga, kurią laikote rankose, - tai mano vaizduotėje gimęs pasakojimas apie, be abejonės, vieną didingiausių visų laikų išlikimo istorijų. Galiu tik iš širdies padėkoti skaitytojui, kuris per griežtai nesmerks pasitaikančių istorinių netikslumų ir nežabos rašytojo laisvės. Aš ne istorikas, iš naujo perrašydamas istoriją, tikrovę ir išmonę, supyniau savo nuožiūra.
(Tahir Shah)

Taip va, rašytojas apsidraudžia.
Maloniai skaitėsi. Tikrai vaizdingai ir maloniai įtraukiančiai knyga parašyta. Toks jausmas, kad rašytojas šitą knygą rašė širdimi. Labai greitai skaitėsi. Knyga suskirstyta į trumpučius skyriukus.
Veikėjai patrauklūs, nenuobodūs ir tikrai skaitant išryškėja prieš akis vaizdas apie šaltą Londono žiemą, apie didelius, drėgnus namus, kuriuose žaidžia židinio ugnis. Tas šaltas, konservatyvus anglų būdas. Ta meilė monarchijai. Intarpai apie regento įdomybių kolekciją, apie koriko duoną, apie dantų taisymo ypatumus ar anatomijos tyrinėjimus. Įdomūs pasikalbėjimai tarp anglo Saimono Kočreino, kuris užrašinėjo nuotykius iš Sacharos dykumos, ir pačio amerikiečio Roberto Adamso, pasakotojo, kuris pabuvojo Afrikoje.

"- Viengungio gyvenimas be galo sunkus, - pasakė Kočreinas.
- Tai kodėl nesusirandate žmonos?
- Pone Adamsai, tai nėra lengva.
- Kodėl? Susipažįstate su mergina, įsimylite ir pasiperšate.
Kočreinas pašaipiai sukikeno.
- Sakau, pone, tai ne taip paprasta. Londone džentelmenui vien tik išgyventi reikia mažiausiai penkių tūkstančių svarų per metus, o mano finansinė padėtis tikrai ne tokia.
- Kam jums tiek daug reikia?
- Aukštuomenėje taip įprasta, pone.
- Aukštuomenėje?
- Visiškai teisingai. Jei žmogus pasipirštų neturėdamas pragyventi reikalingo paveldėjimo, jis bematant taptų visų pajuokos objektu.
- Bet jei myli, ar svarbu, kad iš tavęs juokiasi?
- Kuo čia dėta meilė, pone Adamsai? - paklausė Kočreinas. - Gal jūs mane klaidingai supratote, nes aš kalbėjau apie santuoką."

Pats amerikiečio pasakojimas apie kelią į Timbuktu labai vykęs, spalvingas, jaudinantis. Nesileidžiama į purvinas kelionės detales. Užsimenama, kaip jam ten sunku buvo, kad jis patyrė daug vargo, kančių, bet viskas pateikta su saiku ir nekyla nemalonus vaizdas apie tai skaitant. O tai visai jauku, nes paskui nesuka visą likusią dieną skrandžio nuo nemalonių vizijų apie kraują, apie žudynes ar kitus žiaurumus.


Šitai knygai atsiras vieta mano knygų lentynoje, nors galbūt ji klasika ir niekada netaps, bet pajutau nuotykį ir gerai praleidau savo laiką su šita knyga.

Tai pirmoji mano skaityta S.Kingo knyga ir apskritai pirmoji siaubo knyga. Tiesą sakant knygoje yra du romanai, vienas trumputis apie vilkolakį (sakyčiau gana tipiška tema siaubiakams). Jau nuo pradžių įtraukė. Turiu...

Tai pirmoji mano skaityta S.Kingo knyga ir apskritai pirmoji siaubo knyga. Tiesą sakant knygoje yra du romanai, vienas trumputis apie vilkolakį (sakyčiau gana tipiška tema siaubiakams). Jau nuo pradžių įtraukė. Turiu prisipažinti, kad bent jau siaubo filmų tikrai nesu gerbėja. Bet knyga visai kas kita. Kas labai patiko, kad iš pradžių skaitant atrodo lyg paprastas romanas, na užkeikė čigonas, pradeda kristi svoris taip labai įtartinai, bet lyg ir pagalvoji, kad gal išgydys, gal tiesiog kokia liga ir pan. o paskui tiesiog ties kiekvienu puslapiu įtampa kyla vis labiau. Ir rodos nėra kažkokio itin didelio siaubo (na krenta tas svoris, na ir kas, vis tiek nekris iki begalybės), bet kuo toliau tuo labiau tai tampa vis labiau nevaldoma, o ir užkeiktųjų yra dar du, kurie gyvenimus baigia savižudybėmis, neištvėrę užkeikimo atnešto siaubo. Tačiau knygos pabaiga pribloškė. Nuo jo nuimtas prakeiksmas lyg ir turėjo atitekti žmonai (nelabai įsivaizduoju kiek reikia nekęsti žmogaus, kadaise mylėto, su kuriuo tiek laiko praleista, savo vaiko motinos, kad linkėti tokių kančių), bet netyčia prakeiksmą pasidalina žmona su dukra. Tas siaubingas suvokimas vyrui pernelyg skausmingas ir jis suvalgydamas prakeiksmo pyrago dalį, tarsi vėl priima užkeikimą...

Tikrai dar bandysiu ieškoti šio autoriaus siaubo knygų, sužavėjo, įtraukė.

Pagaliau! Pirmas Josteino Gaarderio romanas, kurį įmanoma skaityti, - "Cirko direktoriaus duktė". Iki šiol su J. Gaarderiu mano santykiai klostėsi nepalankiai: šis rašytojas man per sunkus, per filosofiškas, per daug nuobodus ir...

Pagaliau! Pirmas Josteino Gaarderio romanas, kurį įmanoma skaityti, - "Cirko direktoriaus duktė". Iki šiol su J. Gaarderiu mano santykiai klostėsi nepalankiai: šis rašytojas man per sunkus, per filosofiškas, per daug nuobodus ir painus. Ir romaną "Cirko direktoriaus duktė" pasiėmiau iš pareigos - kad sumažinčiau neperskaitytų knygų kiekį namuose. Tai, kas turėjo būti "greičiau perskaityti ir atsikratyti" skaitiniu, tapo malonumu.



Čia J. Gaarderis ne toks filosofiškas - arčiau žemės. Tonas ne toks pakylėtas ir ne toks profesoriškai nuobodus. Tiesiog puiki, įdomi, originali istorija. Apie žmogų, kurio galvoje pilna istorijų.

Tau tik pramogų parkas galvoje, pasakė ji, praėjus kelioms dienoms po mano grįžimo. Turbūt dėl to, kad ankstesniame gyvenime buvau didžiulis pramogų parkas, atsakiau. Mama nusijuokė. Nori pasakyti, kad ankstesniame gyvenime dirbai dideliame pramogų parke, pataisė ji. Aš papurčiau galvą ir patikslinau, kad buvau visas pramogų parkas.

Pagrindinis veikėjas neturi ambicijų tapti rašytoju, užtat iš savo talento sukurpia puikų verslo planą - padėti kitiems, esamiems ar būsimiems rašytojams, ištiktiems kūrybinės krizės ar šiaip stokojantiems idėjų.



Štai būtent dėl šios priežasties neišvysite mano knygų - nors gal ir pasižymėčiau nebloga rašymo technika, tačiau mano galvoje - visiška idėjų ir siužetų sausra. Mielai pasinaudočiau tokio "ghost idea tosser'io" paslaugomis.



Pagrindiniam veikėjui ši hipervaizduotė atneša ir pelną, ir pražūtį. J. Gaarderis neįtikėtinai sunarpliojo siužetą - voras pakliūva į savo paties pinkles, pats to net nenutuokdamas. Posakis "Istorija sukasi ratu" čia įgauna naują prasmę.



Rašytojo knygų idėjos visada įdomios (na, kad ir "Sofijos pasaulis"), bet jų pateikimas man keldavo arba nuobodulį, arba painiavą. O šįkart skaičiau, stebėjausi, mėgavausi.



Leidykla: "Alma litera"

Leidimo metai: 2007

Puslapių: 200

Originalo metai: 2001

Originalo pavadinimas: "Sirkusdirektoerens Datter"