Perskaičiau ir būčiau mieliau dar kartą paskaičiusi "Alchemiką" arba "Vienuolika minučių".

Gal tiesiog šiuo metu nėra ūpo ieškoti kažko įstabaus ir nepaprastai kabinančio šioje P. Coelho knygoje... Turbūt negaliu...

Perskaičiau ir būčiau mieliau dar kartą paskaičiusi "Alchemiką" arba "Vienuolika minučių".

Gal tiesiog šiuo metu nėra ūpo ieškoti kažko įstabaus ir nepaprastai kabinančio šioje P. Coelho knygoje... Turbūt negaliu atsikratyti įspūdžio, kad autoriaus plunksnai pritrūko aštrumo ir skvarbumo. Netgi raganų susibūrimai ir apeigos nesukėlė susidomėjimo.

Visgi norėjosi magijos...

Ir gal tik tos vienintelės antros pusės paieškos, surandant, kad pusių gali būti ir daugiau, paliko šiokį tokį pėdsaką atmintyje atsisveikinus su Brida.

"Mylimoji Sputnik" - tai pirmoji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau, ir kuri atsidūrė mano sąraše tik dėl to, jog likau sužavėta draugės atsiliepimo.

Taip prasidėjo mistiška, intriguojanti, vaizdinga kelionė į jausmų...

"Mylimoji Sputnik" - tai pirmoji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau, ir kuri atsidūrė mano sąraše tik dėl to, jog likau sužavėta draugės atsiliepimo.

Taip prasidėjo mistiška, intriguojanti, vaizdinga kelionė į jausmų pasaulį, kuriame persipina santykiai ir slapčiausi išgyvenimai. Svarstau, kokiais žodžiais įprasminti patyrimą apie vienatvę ir meilę, kuris persismelkė manyje skaitant šią knygą... Jie neateina.

Lieka tik jausmas, kad autorius sugebėjo paklaidint vesdamas paskui šios knygos herojus. Tačiau net ir tai nekelia erzulio ar nusivylimo. Priešingai, norisi eiti giliau ir pasiklysti dar labiau, jog galų gale rasčiau išėjimą vedanti nauju keliu. Atrasti save ir atrasti kelią pas tuos, su kuriais nesinori prasilenkti tik trumpai akimirkai, bet norisi šiek tiek skrieti drauge.

O ši knyga mano lentynoje gulėjo jau seniai ir vis intrigavo savo pavadinimu ir pažadu, jog joje bus pasakojama apie moterų išsilaisvinimą iš korseto.

Ką gi, korsetas tikrai sprogo, moters herojiškumas save kankinant ir tuo...

O ši knyga mano lentynoje gulėjo jau seniai ir vis intrigavo savo pavadinimu ir pažadu, jog joje bus pasakojama apie moterų išsilaisvinimą iš korseto.

Ką gi, korsetas tikrai sprogo, moters herojiškumas save kankinant ir tuo pačiu mėginant nepaklusti normoms buvo įvertintas, tačiau kažko visame tame trūko. O gal buvo per daug... Nes visgi apmaudu, kad iš daugiau nei 400 puslapių knygos esmingiausi atrodo vos kelios dešimtys, o visi kiti būtų puikiai tikę kokiam įprastam meilės romanui. Žinoma, suprantu, jog mano lūkesčiai buvo iškelti aukščiau. Bet net ir skaitant meilės romaną norėtųsi gilesnio žvilgsnio į personažo išgyvenimus, santykius. Toks jausmas, kad praplaukiau paviršiumi. Net ir kuriama intriga apie pagrindinės herojės praeitį atrodė juokingai, nes siužetas buvo gan nuspėjamas.

Visgi dėkoju autorei už tas kelias dešimtis puslapių, kurių daugiausiai buvo pabaigoje. Tai mane paskatino bent mintyse stabtelti ir padėkoti visoms toms, kurios kovoja už moterų galimybę būti laisvomis, ir tiems, kurie tai palaiko.

Blogai padariau, kad iš pradžių pažiūrėjau filmą, o tik po to perskaičiau knygą. Tačiau noriu pasakyti kad nei filmu, nei knyga nenusivyliau. O juk dažnai būna, kad filmas prasetesnis už knyga, bet dabar galiu pasakyti, jog...

Blogai padariau, kad iš pradžių pažiūrėjau filmą, o tik po to perskaičiau knygą. Tačiau noriu pasakyti kad nei filmu, nei knyga nenusivyliau. O juk dažnai būna, kad filmas prasetesnis už knyga, bet dabar galiu pasakyti, jog tiek knyga, tiek filmas užima tą pačią vietą. Viena mano mėgstamiausių mano knygų tapo. Labiausiai mane sužavėjo pagrindinė knygos veikėja Ketnė: savo ryžtu, drąsa, meile bei pasiaukojimu dėl artimo žmogaus. Tikrai rekomenduoju šią knygą. Joje yra ir meilės ir veiksmo. "Ir tegul persvara visada būna jūsų pusėje!"

Nors knygą perskaičiau greitai, tačiau ji nebuvo itin įdomi. Šiaip man patinka tokio žanro knygos: apie jaunų žmonių meilę. Bet ši knyga nėra tokia, kad norėtųsi skaityti dar kartą. Nežinau, galbūt man jau pabodo toks...

Nors knygą perskaičiau greitai, tačiau ji nebuvo itin įdomi. Šiaip man patinka tokio žanro knygos: apie jaunų žmonių meilę. Bet ši knyga nėra tokia, kad norėtųsi skaityti dar kartą. Nežinau, galbūt man jau pabodo toks knygų tipas, o gal jai kažko trūko.

Romano veiksmas sukasi apie advokato Atikaus Finčo pastangas kovoti su vėjo malūnais - netolerantišką visuomenę, kurioje įsišakniję stereotipai ir neapykanta nugali netgi žmogiškumą. Pasakojama per Atikaus dukters...

Romano veiksmas sukasi apie advokato Atikaus Finčo pastangas kovoti su vėjo malūnais - netolerantišką visuomenę, kurioje įsišakniję stereotipai ir neapykanta nugali netgi žmogiškumą. Pasakojama per Atikaus dukters Paukštelio prizmę, todėl čia, šalia bylos nagrinėjimo taip pat įsipina ir šalutiniai nekalti ir vaikiški potyriai, nuotykiai, svarstymai, kas daro istoriją tokią žaismingą ir lengvai įkandamą (tiesą sakant, negalėjau paleisti knygos iš rankų!)

Kas labiausiai žavi šiame romane, tai jo nepaprastas paprastumas. Rašytoja sugebėjo tokius sudėtingus ir svarbius socialinius reiškinius kaip rasizmas, tolerancija, lygios teisės pateikti taip suprantamai - iš mažos mergaitės, labai taikliai pravardžiuojamos Paukšteliu, perspektyvos. Kiek vaikiškai naivokas pasakojimas, tačiau puikiai atskleidžiantis, kokie absurdiška gali būti visuomenė ir jos nusistatymai prieš tam tikrą jos dalį.

"Atticus said to Jem one day, "I'd rather you shot at tin cans in the backyard, but I know you'll go after birds. Shoot all the blue jays you want, if you can hit 'em, but remember it's a sin to kill a mockingbird." That was the only time I ever heard Atticus say it was a sin to do something, and I asked Miss Maudie about it. "Your father's right," she said. "Mockingbirds don't do one thing except make music for us to enjoy. They don't eat up people's gardens, don't nest in corn cribs, they don't do one thing but sing their hearts out for us. That's why it's a sin to kill a mockingbird."

Ir mane labai jau sužavėjo Atikaus personažas. Toks kilnus ir doras, visada teisingas ir garbingas. Norėčiau tokį žmogų tikrovėj sutikti.

Ką gi, vertinimas. 5/5 Knyga išties yra nuostabi, net jei ir buvo tokia nuskaityta, kad krito lapai (:C), manau, skaičiau tikrai ne paskutinį kartą. Tikrai.

Kitokia žinomos žurnalistės, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės knyga, kuri žavi tikroviškumu ir nenuobodžia kalba.

Ši knyga yra apie Ramutę, kuri apmąsto prancūziškame viešbutyje tuos pačius žmones, iš tos...

Kitokia žinomos žurnalistės, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės knyga, kuri žavi tikroviškumu ir nenuobodžia kalba.

Ši knyga yra apie Ramutę, kuri apmąsto prancūziškame viešbutyje tuos pačius žmones, iš tos pačios žemės, bet kartais per daug aukštai pakeltais sparnais... o kam, jei vėl visi sugrįšime į tą pačią žemę?..

Apie svajones, kurioms visai nebūtina išsipildyti...

Apie rašytoją Danielių Dalbą, kuris atspindi šių laikų tikrojo menininko dalią, dažniausiai ne visai lengvą.

Apie daug ką ir prasmingai...Apie MUS, kurie gyvena kasdienį gyvenimą čia ir dabar... Trumpos istorijos, kurios priverčia susimąstyti ir nusijuokti ne kartą.

Nepaneigiamai ir visiškai pelnytai "Farenheit 451" yra vadinamas vienu geriausių ir labiausiai sukrečiančių XXa romanų. Futuristinis ir kraupus siužetas sukelia daugybę minčių - kažkokią nevisai aiškią ateities baimę ir...

Nepaneigiamai ir visiškai pelnytai "Farenheit 451" yra vadinamas vienu geriausių ir labiausiai sukrečiančių XXa romanų. Futuristinis ir kraupus siužetas sukelia daugybę minčių - kažkokią nevisai aiškią ateities baimę ir suvokimą, kad visuomenė pamažu ritasi Bradbury'io pranašystės link ir savotišką džiaugsmą, kad iki tokių kraštutinumų vis dėlto dar nepriėjom. Kol kas.

Tai romanas apie radikalią cenzūrą, iki kurios žmones privedė (o gal greičiau jie patys savanoriškai prisivedė) masinių komunikacijos priemonių įsigalėjimas. Čia jos valdo žmonių gyvenimus, siurbia iš jų žmoniškumą, čia žmonės pamiršta kas jie, bendravimas akis į akį yra smerktina keistenybė, o ką jau kalbėti apie iš sienrodžių besišypsančias "šeimynėles" , pakeitusias tikruosius tradicines šeimas.

Žmonės patys atsisakė knygų, nes mąstantis žmogus - kenčiantis žmogus, o lėkštos pramoginės tv programos daro juos laimingus. Čia knygos, kaip žinių, kultūros ir visuomenės progreso įrankiai - absoliutus tabu, o vis dar tebemąstantys žmonės slapstosi, kad išgyventų. Gaisrininkų paskirtis čia irgi iškreipta - vietoj to, kad saugotų nuo liepsnų, jie patys yra ugnies nešėjai, knygų degintojai ir didieji cenzoriai.

Ir štai istorija sukasi apie Montegą, gaisrininką, suvokusį, kad pasaulis eina po velnių, ir nusprendusį kovoti prieš kvailą, antisocialią visuomenę. Kur ugnis naikina viską, kas nepriimtina ir karaliauja nepaprastas žiaurumas, kur žmonės nė nemirktelėję žudo žmones ir dėl to nė kiek nesigraužia. Kur jie laimingi tol, kol su jais plepa padarai (neverta jų vadinti žmonėmis) iš milžiniškų televizorių, o draudžiama poezija žudo juos iš vidaus.

Skaityti buvo nelengva. Ne dėl to, kad būtų sudėtinga (anaiptol, iš techninės pusės, romanas gan lengvas), o dėl to, kad kaip būsimai leidėjai ir knygų dievintojai, jų deginimas yra visiškai nesuprantamas dalykas. Ir kiekvieną kartą paminėjus jų naikinimą, tartum pačiai koks gaisrininkas degtuką pakišdavo po padu.

Romanas aktualus tiek prieš 50 metų, tiek dabar. Tuolab kad šiandien masinės komunikacijos priemonės yra labai svarbi mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Sėdim socialiniuose tinkluose, feisbukuose, tačiau tampame vis asocialesni, serialų veikėjai jau dabar yra mūsų draugai. Ačiū dievui, knygos dar turi šiokią tokią ateitį. Vertinu 5/5 . Skaityti būtina. Tiesiog privaloma. Absoliučiai.

"Bloga knyga" mano rankose šiais metais atsidūrė malonaus netikėtumo dėka, kai kartais noras ima ir materializuojasi. Kadangi apie ją žinojau ir netgi varčiau prieš daugiau nei keletą metų, šį kartą išnaudojau gautą...

"Bloga knyga" mano rankose šiais metais atsidūrė malonaus netikėtumo dėka, kai kartais noras ima ir materializuojasi. Kadangi apie ją žinojau ir netgi varčiau prieš daugiau nei keletą metų, šį kartą išnaudojau gautą progą šią knygą perskaityti.

Ir tiesą sakant, vargu ar galėčiau teigti, kad suprantu, kas vyko su pagrindiniu veikėju, kokia pagrindinė siužeto linija. Tuo labiau negalėčiau įvardinti, ką visu tuo norėjo perteikti Kristupas Sabolius. Atrodo, lyg žiūrėčiau David Lynch režisuotą filmą ir mėginčiau nustatyti sapno ir tikrovės ribas. Imu svarstyti, kad gal visgi svarbiausia tai, ką toks kūrinys sako būtent man, ką užkabina manyje (jei kabina)?

Blogio ir gėrio riba slidi. Gal tiksliau, gėrio ir blogio prigimtis kyla iš to paties, ir tik žmonės suteikia vardus blogiems ir geriems dalykams. Apie tai pradėjau dažniau susimąstyti skaitydama šią knygą. "Atidžiau pasižiūrėjus, paaiškėja, kad blogieji iš tiesų yra nelaimingi gerieji, o tikro piktosios dvasios šaltinio reikia ieškoti pragariškame gerume". Ir tada atrodo, kad gal yra tiesos, kai sakoma, jog gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas.

Taip, šita knyga yra bloga - savo dialogų kalba, piešinukais, ironija. Ir taip užkabino bei įtraukė į žaidimą, kuris galiausiai virto savo blogio paieška.