Prieš įtraukdama šią knygą į "Knygų iššūkio" sąrašą ir galiausiai nusprendusi ją paimti ir perskaityti, kiek dvejojau. Skaičiau nemažai atsiliepimų ir kai kurie teigė, kad knyga pasirodė sausoka, neįdomi pirmus 100...

Prieš įtraukdama šią knygą į "Knygų iššūkio" sąrašą ir galiausiai nusprendusi ją paimti ir perskaityti, kiek dvejojau. Skaičiau nemažai atsiliepimų ir kai kurie teigė, kad knyga pasirodė sausoka, neįdomi pirmus 100 puslapių arba atvirkščiai, vėliau tapo neįdomi. Tačiau, galiu pasakyti, be reikalo nerimavau, knyga man patiko ir įtiko - nuo pirmo iki paskutinio puslapio! Patiko aprašymai, kurie kartais taip žaviai užliūliuodavo arba priversdavo bjaurėtis (o ko dar tikėtis, kai lyg niekur nieko aprašoma kaip buvo ėsti zebro viduriai, dar jam esant sąmoningam?!). Turbūt, labiausiai patiko stebėti paties Pi virsmą, iki laivo katastrofos buvęs religingas vegetaras, išpažįstantis net tris religijas (islamas, hinduizmas ir krikščionybė), galiausiai buvo priverstas misti, galima sakyti, vien tik jūros teikiamomis gėrybėmis, kurios iš pradžių jį trikdė (pačiam nužudyti gyvūną!), bet galiausiai suprato, kad neturi išeities, jei nori išgyventi. Tačiau nepaisant visų sunkumų, jaunuolis išsaugojo savo tikėjimą į Dievą, kas man pasirodė labai žavu, nes dauguma, manau, jį pradėtų keiksnoti už tokį blogą gyvenimą.

Apskritai, kūrinyje galime pastebėti ir tai, koks svarbus gali būti bet koks padarėlis (taip, ir grėsmingasis Bengalijos tigras), kai neturi daugiau nieko. Jis gali tapti šviesos, ryžto, džiaugsmo, susidomėjimo objektu, kaip pats Pi sakė, būtent Ričardas Parkeris(tigras) ir padėjo jam išgyventi ir nepalūžti, todėl yra be galo jam dėkingas.

Taigi, nors kūrinys, mano nuomone, ir nepasižymi dideliu dinamiškumu, bet yra puiki pasakiška kelionė, nepaliksianti abejingo nė vieno skaitytojo.

"Kodėl jūs man tada nepasakėte, kad vyrai pavojingi? Kodėl jūs manęs neįspėjote? Turtingos moterys žino, kaip reikia apsiginti, nes jos skaito romanus, kuriuose pasakojama apie tas klastingas pasalas, bet as niekuomet...

"Kodėl jūs man tada nepasakėte, kad vyrai pavojingi? Kodėl jūs manęs neįspėjote? Turtingos moterys žino, kaip reikia apsiginti, nes jos skaito romanus, kuriuose pasakojama apie tas klastingas pasalas, bet as niekuomet neturėjau progos ko nors išmokti iš romanų, o jūs man nepadėjote".

"Nepaisydama tos nemalonios aplinkos, Tesė, surišusi dvi karteles, padarė mažą kryželį, apkaišė jį gėlėmis ir vieną vakarą, kai niekieno nepastebėta atėjo į kapines, ryžtingai įsmeigė jį kapo galvūgalyje, o prie kojų padėjo puokštę tokių pat gėlių, pamerkusi jas, kad nenuvystų, nedideliame stiklainyje. Ar svarbu, kad ant stiklainio iš viršaus buvo matomas užrašas: "Kilvelio marmeladas"? Motinos meilė regėjo kilnesnius dalykus, todėl to užrašo nematė".

"- Ar iš tikrųjų jūs nenorite nieko išmokti? - Ne pro šalį būtų sužinoti, kodėl saulė lygiai šviečia teisiems ir neteisiems, - ji pasakė truputi drebančiu balsu,- bet apie tai iš knygų nesužinsi

Iš šios knygos mano manymu galima cituoti ištraukas iš kiekvieno puslapio, bet šios labiausiai palietė mano širdį, mintis, sukrėtė ir vertė susimastyti.. Drama, romantika ir tragedija šioje knygoje pinasi į vieną. Apie siužetą daug plėstis manau nėra prasmės, nes jis keliais sakiniais apibūdintas knygos anotacijoje. Tai istorija apie mergaite Tese, kuriai gyvenimas nebuvo lengvas, apie mergaite ant kurios jaunų ir gležnų pečių buvo užkrauta našta, kuri man pasirodė per didelė. Beskaitant kildavo minčių, kad ji tiesiog nuolat atsidurdavo ne toje vietoje, ne tuo laiku, gal net ne tame laikmetyje! Pagrindinei knygos herojei likimas suteikė (ne) laime pažinti dvi meilės rušis. Viena, kurią galbūt meile vadinti ir būtų neteisinga, privertė pažinti pažeminimą, skausmą, smerkimą aplinkinių ir pačios savęs. Kita jos meilę, man vis dar sunku apibūdinti žodžiais! Knygoje ji tokia nekalta, tyra..iš esmės man atrodo, kad yra daug įdomiau skaityti apie "blogus" veikėjus, jų intrigas ir pan., tačiau šioje knygoje aš tiesiog negalėjau atsižavėti kaip rašytojas tobulai pavaizdavo meile, kuri rodos gali nugalėti viską, dėl kurios gali paaukoti savo gyvybę, ką iš esmės ir padarė pagrindinė herojė! Paėmus į rankas romaną, lyg ir naturalu tikėtis meilės scenų, bučinių, tačiau šioje knygoje to nerasite, bent jau ne tiesiogiai, tačiau viskas jaučiama, girdima...žodžių tiesiog nereikia! Knygos pabaiga kaip ir visa knyga netikėta, sukrečianti. Turiu prisipažinti, bijojau versti sekančius puslapius, net atidėliojau knygos skaitymą, nes jaučiau jog ta pagaliau atrasta laimė per didelė. Viskas buvo ranka pasiekiama, tačiau iš tiesų jos laimė dar niekada nebuvo taip toli kaip ta akimirką!

Mano įvertinimas: 9/10

Mėkite jį, nekęskite, ką jis kalba - ar manote, kad kam nors tai svarbu?.. Kaip ir kitos knygos, ši parašyta vietomis pašaipiu, vietomis kandžiu - sakyčiau, tiesiog, Parulskio stiliumi. Man jis - kone tobulas.

Ši knyga - tai...

Mėkite jį, nekęskite, ką jis kalba - ar manote, kad kam nors tai svarbu?.. Kaip ir kitos knygos, ši parašyta vietomis pašaipiu, vietomis kandžiu - sakyčiau, tiesiog, Parulskio stiliumi. Man jis - kone tobulas.

Ši knyga - tai tekstų rinkinys, kurių kai kurie tarpusavyje siejasi, netgi turi nuorodas vienas į kitą. Man kai kurie tekstai, pasirodė, kaip paprastai, pašaipūs, gal net skaudinančiai, tačiau, kai kurie, netgi pro cinizmo sluoksnį, labai jautrūs, gal net šilti (?).

<...nekalbėkite apie gyvenimą, o gyvenkite jį, nelaikykite gyvenimo kažkuo jums svetimu, kažkuo, kas tik bus, kas jūsų dar laukia <...> niekas jūsų nelaukia, tik jūs patys <...> tik jūs patys esate džiaugsmas ir jūs patys esate sielvartas, jūs esate gyvenimas ir gyvenimas ne kada nors, o dabar <...> nes tik aistra gyventi - stipriausias ir vertas vartoti narkotikas, nuo jo sunku atprasti, neįmanoma išsigydyti....> (ištrauka iš knygos teksto "Kristaus laiškas motinai")

Skirtingai nei kitose Murakami knygose, tai nėra vientisa istorija. Iš tiesų, tai šešios skirtingos, tačiau to paties įvykio - žemės drebėjimo - siejamos istorijos. Istorijos, kurios kaip ir nesisieja...

Ir žinoma, kaip ir...

Skirtingai nei kitose Murakami knygose, tai nėra vientisa istorija. Iš tiesų, tai šešios skirtingos, tačiau to paties įvykio - žemės drebėjimo - siejamos istorijos. Istorijos, kurios kaip ir nesisieja...

Ir žinoma, kaip ir kitose Murakami knygose, šios istorijos atrodo nei realios, nei ne. Visose istorijose tarsi kartojasi vienišo (ne vieno) žmogaus ieškojimai, nuogastavimai ir kažko (? - įprasminimo, tikslo, savęs, .. - ?) siekimas.

Murakami yra tas rašytojas, kurį skaitau ir neklausiu, ką iš to gaunu - visos jo istorijos man atrodo įdomios, verčiančios sustoti ir suklusti, todėl ir šią knygą sakyčiau, skaitykite, prašome. Bet greičiausiai, jeigu ieškosite logikos, nieko sau joje nerasite...

Turiu tokį įprotį visuomet prieš skaitydama knygą perskaityti, kas rašoma ant nugarėlės ir pačiame gale... Tai padarius šiuo atveju jau iš pat pradžios nesinorėjo skaityti knygos greičiau...

Pati istorija - apie du,...

Turiu tokį įprotį visuomet prieš skaitydama knygą perskaityti, kas rašoma ant nugarėlės ir pačiame gale... Tai padarius šiuo atveju jau iš pat pradžios nesinorėjo skaityti knygos greičiau...

Pati istorija - apie du, vaikų namuose karo metais augančius brolius dvynius, kurie kartu alksta, prasimano maisto ir įvairių išmonių dėka vis išneša sveiką kailį - išties įdomi, kartu graudi ir graži. Įdomi, nes vaikų akimis pateikiamas skurdas, karas, suaugusieji tame. Graudi, nes likimas dviejų pagrindinių veikėjų, toks jausmas, niekada neužjaučia, nors kartais gal kiek ir pagaili. Graži, nes nepaprasti atrodo brolių santykiai, jų vienas kito supratimas, pajautimas ir priėmimas.

Nors knyga apima tik keletą veikėjų vaikystės metų, tačiau pilna įvairių nuotykių, posiūkių, kitų, kelyje sutiktų įdomių suaugusiųjų asmenybių, su savais charakteriais ir istorijomis.

Kaip minėjau, skaityti greičiau nesinorėjo, nes iš anksto buvo žinomas vieno iš brolių likimas. Tačiau net ir ši vieta, mano nuomone, perteikta labai sėkmingai, tiek jausmine, tiek vizualine prasmėmis. Jeigu kas prašytų lengvo skaitinio savaitgaliui, šios knygos tikrai nesiūlyčiau, nepaisant jos nedidelės apimties (202 psl.) ir vietomis sveiku humoru persmelktų veikėjų minčių ir dialogų, tačiau, manau, kad tai knyga verta būti perskaityta. Perskaityta lėtai ir supratingai.

Knygos tema - į penktą dešimtmetį bekopiančio literatūros profesijos Humberto meilė dvylikametei Lolitai, kuri buvo išreiškiama ne tik platoniškai, bet ir fiziškai. Knyga buvo išleista 1955 m. ir iškart įėjo į...

Knygos tema - į penktą dešimtmetį bekopiančio literatūros profesijos Humberto meilė dvylikametei Lolitai, kuri buvo išreiškiama ne tik platoniškai, bet ir fiziškai. Knyga buvo išleista 1955 m. ir iškart įėjo į literatūros klasiką bei tapo viena žynomiausių ir kontraversiškiausių literatūros pavyzdžių.

Nuo pačių pirmų knygos eilučių skaitytojas yra įtraukiamas į literatūros filosofijos profesoriaus Humbero galvą, beskaitant kartkartėmis imamas jausti pasišlykštėjimas, kuomet jis nužiūri nesubrendusias, jaunas mergaitės, kartais nesuvokimas, o galiausiai netgi pradedama jausti užuojauta tam vargšui, kuris negalėjo gyventi be jaunų, nekaltų mergaičių ir joms jautė nenumaldomą fizinį potraukį.

Visas knygos veiksmas - nesibaigianti prefesoriaus ir mergaitės kelionė automobiliu nuo vieno motelio iki kito, su jaučiamu baimės ir persekiojimo prieskoniu. Beskaitant knygą imi stebėtis Lolitos žiaurumu, kaip ji vilioja vargšą Humbertą, galiausiai ima atrodyti, kad tai jis, o jau ne mergaitė yra auka.

Ir visgi knygos pabaigoje - sugadinti, nelaimingi gyvenimai be ateities, su svajonėmis apie tolimus kelius ir siekius, kurių jau niekada nebebus.

Knyga nėra vulgari ar neskani - nėra erotinių scenų, viskas pateikta subtilia forma, dažnu atveju skaitytojui leidžiama pačiam nuspręsti, kas galėjo įvykti. Pats žodis "pedofilas" nėra ištariamas nei viename knygos puslapyje. Nuolatinė pagrindinio veikėjo jaučiama baimė policijai ir slapukavimas nuo žmonių skatina suvokti, kad tai, ką jis daro, nėra leistina visuomenės normose.

Iki tol, kol ši knyga atsidūrė mano rankose, buvau spėjus kelis kartus peržiūrėti abi ekranizacijas (knyga buvo ekranizuota du kartus - Stanley Kubrick (1962) ir Adrian Lyne (1997)), kurios man paliko neišdildomą įspūdį. Neabejoju, kad dauguma vardą "Lolita" žino būtent iš fimų, tačiau garsiausia Nobakovo knyga stipriai varžosi su Kubriko ekranizacija ir po pirmų knygos puslapių galima drąsiai sakyti - knyga geresnė. Kažin ar apskritai įmanoma vaizdu taip ryškiai perteikti asmens vidinį pasaulį ir mintis.

Kai mumiai išsiruošia gyventi į salą, jų draugai išsiruošia gyventi pas juos. Viskas labai laikina ir trunka tik tol, kol ateina žiema - maždaug visą rudenį. Tačiau nei mumiai, nei jų draugai apie tai negalvoja - kartais...

Kai mumiai išsiruošia gyventi į salą, jų draugai išsiruošia gyventi pas juos. Viskas labai laikina ir trunka tik tol, kol ateina žiema - maždaug visą rudenį. Tačiau nei mumiai, nei jų draugai apie tai negalvoja - kartais gyvenime taip norisi kokių nors permainų, kokio nors nuotykio, kad kur tai nuves ir kiek laiko tai tęsis nebeatrodo taip svarbu.



Jei reikėtų abi istorijas nupiešti vienu piešiniu, pieščiau kažką panašaus į Žemės rutulį, kurio viename pusrutulyje būtų mumių šeima, kurios kiekvienas narys savaip, atskirai nuo kitų bandytų prisijaukinti svetimą salą, o Moira sėdėtų ir lauktų, kol ateis Muminukas, o kitame - viens kitam svetimi mumių draugai, atvykę į pažįstamą namą ir ieškantys bendrumų, ir tik Holmsas dairytųsi, kada pasirodys Muminuko mama.



O jei reikėtų viską pasakyti vienu sakiniu, sakyčiau, kad čia knyga apie ilgesį, kuris išlaisvina.

Tikrai pirmą kartą knyga man sukėlė tokius dvilypius ir vienas kitam priešingus jausmus. Kankinantis nepasitenkinimas autoriaus rašymo stiliumi buvo tikra priešprieša įdomiai temai ir dar įdomesniam bei netikėtam jos...

Tikrai pirmą kartą knyga man sukėlė tokius dvilypius ir vienas kitam priešingus jausmus. Kankinantis nepasitenkinimas autoriaus rašymo stiliumi buvo tikra priešprieša įdomiai temai ir dar įdomesniam bei netikėtam jos perteikimui. Ir tai buvo pirmas kartas kuomet taip ilgai ir nelabai noriai skaičiau tokią iš pažiūros plonytę knygą.

Kaip visada norisi pradėti nuo pagirų. Mane labai maloniai nustebino mirties dingimo praktinės pusės analizė - ką daryti su niekaip nemirštančiaisiais? Kaip elgtis religijos atsovams, kurių teologijos pagrindas suteikti žmonėms viltį, tikėjimą pomirtiniu gyvenimu? Kaip nebankrutuoti laidotuvių verslui? Ir t. t.

Kuomet daugmaž išsprendžiama (su išlygomis) nemirtingumo problema tada šast ir mirtis sugrįžta, ir ne bet kaip o kone su fanfaromis - nuo šiol siunčia laiškus, perspėdama žmones, kada atvyks jų pasiimti. Ir vėl nuvilnija nepasitenkinimo, susirūpinimo banga papildyta keliomis palengvėjimo ir dėkingumo bangelėmis. Ir taip paaiškėja visiems žinomas faktas, kad niekad tai keistai būtybei - žmogui visiškai gerai nebūna...

Romane mirtis personifikuojama paverčiant ją moteriškos lyties atstove, tačiau keisčiausia, jog atrodo būtent taip kaip savo simbolikoje perteikia dauguma tautų - skeletas su gobtuvu ir dalgiu, kuris, beje irgi personifikuotas - kuklus ir retai kada save žodžiu išreiškiantis personažas. Tai štai jums ir puokštė J. Saramago "gėlių", su itin reta ir trapia gėle - meile, mirties meile žmogui.

Pati labiau mėgstu stebėti veiksmą iš šalies, o ne dalyvauti dialoge su autoriumi, tai mane kiek trikdė, buvo neįprasta. O dar tie ilgi sakiniai, pokalbiai įterpti į visą tekstą... Jaučiausi papuolusi į pelkę - gylio daug, tačiau į jį neleido pasinerti žodžių raizgalynė.

Pabaigusi skaityti bet kokią knygą visada sau pateikiu klausimą - ar skaityčiau dar šio autoriaus knygų? Apie J. Saramago knygų skaitymą galiu atsakyti - taip, bet tikrai ne greitai.

Vertinimas 4/5

Lengva, paprasta, bet graži meilės istorija, su liūdna pabaiga. Nors paskutinis sakinys turėtų įkvėpti vilties ar bent sukurti įsivaizdavimą, kad baigėsi geriau. Du labai skirtingi paaugliai - vaikinukas, kurio geriausias...

Lengva, paprasta, bet graži meilės istorija, su liūdna pabaiga. Nors paskutinis sakinys turėtų įkvėpti vilties ar bent sukurti įsivaizdavimą, kad baigėsi geriau. Du labai skirtingi paaugliai - vaikinukas, kurio geriausias draugas yra mokyklos komandos kapitonas, vadinasi ir jis yra populiarus ir mergina, paprastutė, pernelyg gera, rūpestinga ir atidi, pastoriaus duktė, kurios mama mirė begimdydama ją, kuri nuolat nešiojasi bibliją. Ir štai, visiškas atsitiktinumas, jie kartu pradeda lankyti dramos pamokas, o kai jam prireikia merginos šokių vakarui, jam nieko kito nelieka kaip pakviesti ją. Viskas rutuliojasi po truputį, lyg ir nenoriai, tačiau spektaklio, kuriame jie vaidina, premjera pakeičia jo požiūrį į ją ir jis įsimyli. Tačiau meilė kaip pasirodo, netruks ilgai, mergina miršta, o jis vis jaučia, kad kažko dėl jos dar nepadarė... Bet galiausiai prisimena apie ką ji svajojo ir išpildo jos norą...

"Dvylika" yra antroji trilogijos dalis, tad trumpai apie pirmosios knygos siužetą. JAV vyriausybės viruso tyrimai baigėsi katastrofiškai. Eksperimentai buvo atliekami su už sunkius nusikaltimus nuteistais žmonėmis, kuriems...

"Dvylika" yra antroji trilogijos dalis, tad trumpai apie pirmosios knygos siužetą. JAV vyriausybės viruso tyrimai baigėsi katastrofiškai. Eksperimentai buvo atliekami su už sunkius nusikaltimus nuteistais žmonėmis, kuriems suleidus virusą, šie tapdavo neįtikėtinai stiprūs, greiti, beveik nesužeidžiami, tačiau pasikeisdavo išorė, nebelikdavo asmenybių, tik kraujo ištroškusios būtybės, vadinamos virusiniais. Šios būtybės ištrūko į laisvę, žudydamos žmones, nes jų kraujas tapo maistu. Mirdavo ne visi, kai kurie tapdavo "dvylikos" tarnais, viena bendra esybe.

"Pasaulio pabaiga tebuvo pradžia" - taip rašoma ant antrosios knygos viršelio. Visgi žmonės išgyveno, įkūrė atskirus miestus su sava tvarka, išmoko saugotis ir apsiginti nuo virusinių. "Dvylika", taip vadinami tie, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Tačiau dabar planai pasikeitė. Neverta žudyti visų žmonių, kai jų populiacija ir taip ženkliai sumažėjo. "Dvylika" turi naujų planų.

Antroji knyga daugiau susitelkia nebe į pavienių žmonių siekimą išgyventi, bet nupasakoja, kaip vieno žmogaus sprendimai gali įtakoti įvykius po daugiau nei šimtas metų, arba kaip vieno asmens troškimas gyventi tampa svarbiau už viso pasaulio žlugimą? Bet viskas rutuliojasi iš lėto, vedant skaitytoją prie ryšių, susitikimų ir atsitiktinukų, kai supranti, kad viskas yra susiję. Tad belieka toliau su malonumu sekti savo pamėgtų veikėjų gyvenimus ir išsiaiškinti, kaip viskas pasibaigs.