Tikrai įdomi knyga, tik gal kiek ištęsta, ir šiek tiek kartojasi į galą. Pati geriausia yra pirma knygos dalis, ją rekomenduoju visiems perskaityti. Pati knyga yra apie gūdų sovietmetį Vilniuje, apie Vilnių ir jo gyventojus,...

Tikrai įdomi knyga, tik gal kiek ištęsta, ir šiek tiek kartojasi į galą. Pati geriausia yra pirma knygos dalis, ją rekomenduoju visiems perskaityti. Pati knyga yra apie gūdų sovietmetį Vilniuje, apie Vilnių ir jo gyventojus, jų slaptas ydas..Žodžiu, patys pamatysite, kas skaitysit. Nestandartinis kūrinys. Įvertinimas - 8,5/10

Mėgstu rimtą draminį teatrą. Čechovo pjesės man visada kaip kokybės garantas. Na nebent labai nemėgstamas režisierius - tada neinu į tokį spektaklį, nes nenoriu, kad man "sugadintų" Čechovą :)

O va Čechovo prozos...

Mėgstu rimtą draminį teatrą. Čechovo pjesės man visada kaip kokybės garantas. Na nebent labai nemėgstamas režisierius - tada neinu į tokį spektaklį, nes nenoriu, kad man "sugadintų" Čechovą :)

O va Čechovo prozos skaityti dar nebuvo tekę. "Žmogus futliare" - keliolikos jo apsakymų rinkinys. Kai kurie pasirodė artimi, kai kurie - nuobodūs. Bet praktiškai visi "įstrigo". Skaičiau neskubėdama, po apsakymą ar du per dieną - "taupiau". Visi kažką paliko - mintį, vaizdinį, nuotaiką, o daugiausia - kokią ryškią detalę.

Talentingas Čechovas. Verta skaityti.

Įdomu: nežinojau, kad pasakojimas apie naivų laiško adresavimą "Į kaimą seneliui" (knygoje išverstas "Į sodžių seneliui") yra iš Čechovo apsakymo.

Pirmoji "Silva Rerum" dalis man paliko išties didesnį, giliau įsirėžusį įspūdį. Pirmoji, rodos, tryško gaivalingumu, įvairiais likimo vingiais, šelmiškumu ir jaunyste, o štai antroji - duoklė senatvei, sentimentams ir...

Pirmoji "Silva Rerum" dalis man paliko išties didesnį, giliau įsirėžusį įspūdį. Pirmoji, rodos, tryško gaivalingumu, įvairiais likimo vingiais, šelmiškumu ir jaunyste, o štai antroji - duoklė senatvei, sentimentams ir mirčiai. Maras, badas, skurdas, švedai, rusai, išdavystės, praeities apraudojimai. Tarp viso šito šiek tiek pasigedau daugiau gyvasties. Žinoma, karo, maro ar bado laikotarpiu, šito tikėtis yra absurdiška, bet vis dėlto? Be abejonės, autorė išlieka tokia pat talentinga ir analogų neturinti mūsų literatūroje. Iš pradžių, sunku buvo įsijausti į istoriją, sakiniai atrodė pernelyg ilgi, ištempti, tačiau, paskui, įsiskaičius, tokie sakiniai atrodo netgi daug mielesni už įprastus, dažniausiai, trumpokus sakinius. Dabar nenustygstu vietoje, kaip noriu perskaityti trečiąją šios istorijos dalį.

"Dansu dansu dansu" - romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko...

"Dansu dansu dansu" - romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti - dansu dansu dansu.

Manieji lūkesčiai "Didžiųjų lūkesčių" atžvilgiu buvo dideli. Kad ir kaip tai keista, turint omeny, kad Dikensą skaityti prieš kokius aštuonerius metus, kai reikėjo mokykloje, bandžiau, bet su Oliveriu Tvistu pasistūmėjau...

Manieji lūkesčiai "Didžiųjų lūkesčių" atžvilgiu buvo dideli. Kad ir kaip tai keista, turint omeny, kad Dikensą skaityti prieš kokius aštuonerius metus, kai reikėjo mokykloje, bandžiau, bet su Oliveriu Tvistu pasistūmėjau vos keletą puslapių, kol sužinojau, kad vietoj šitos galima skaityti kitą knygą ir su didžiausiu džiaugsmu atsisveikinau su Dikensu. Dabar jau suprantu, kad šita knyga turbūt ne kažin kuo ir skiriasi nuo ano bandymo - tiesiog per tuos metus įgyta kantrybė net ir nelabai patinkančių knygų skaitymui pravertė ir aš ją perskaičiau, bet kaip jau turbūt aišku - manieji lūkesčiai solidarizavosi su Pipo ir jiems nebuvo lemta išsipildyti.


Romanas buvo, kaip tikėjausi, didingas. Papasakojo didžiąją dalį pagrindinio veikėjo gyvenimo, pradedant nuo pačios vaikystės. Drauge atskleidė ir daugelio kitų knygos veikėjų, kurie buvo tikrai ryškūs ir įdomūs, tragedijas. O svarbiausia - bene visi veikėjai susijungė į didžiulį tinklą ir retas kuris turėjo sąsajų tik su viena siužeto dalimi ar tik su vienu veikėju. Žodžiu, iš pažiūros tai vienas tų didžiųjų romanų, kurie yra sodrūs ne tik puslapių skaičiumi, kuris dažnai būna tikrai įspūdingas, bet ir siužeto vingiais, veikėjais ir įdomiais posūkiais. Tačiau iš vienos pusės to didingumo kai kur pritrūko, o kitur jis liejos pro kraštus, o toks išsibalansavimas man nebuvo prie širdies.


Didingumo perteklius pirmiausia pasireiškė tais pernelyg išpūstais tragikomiškais epizodais. Ryškiausias jų - Ponios Hevišem gyvenimo būdas - kelis dešimtmečius, taip ir nenusirengus vestuvinės suknelės, apsiovus tik vieną batelį sėdėti užtamsintuose dviejuose kambariuose, kurių viename vis dar pūva vestuvių pokylio vaišės. Jis tikrai nemažai davė romanui ir turbūt atmintyje po daugelio metų būtent jis išliks kaip ryškiausias epizodas. Bet koks gali būti realizmas su tokio lygio fantazijom!?


Vietomis, ypatingai pradžioje, šis romanas priminė Austen kūrinius. Veikėjai-idėjos, kalbantys nesąmones, amžinai tą patį per tą patį ir visi be išimties elgiasi kaip beždžionės, o ne žmonės. Tiesa, žinant kaip žaviuosi Austen kūryba, logiška būtų manyti, kad ir čia situacija turėjo būti panaši. Bet visgi ne. Skirtumas buvo tas, kad Austen kūryboje visuomet juntama ironija, pašaipa ir savaime suprantama tampa, kad visa tai perspausta, o Dikenso romane kažkaip tos pašaipos nesijaučia, viskas perdėm rimta ir situacijos ar veikėjų aprašymai ne ironišką šypseną, o antakius kelia. Ypatingai erzulys ėmė pradžioje, vėliau, Pipui bręstant, lindo jo paties pašaipos daigeliai ir jie buvo taiklūs, subtilus ir jausmas jau kitoks, tik gaila, kad ne tiek ir daug tų apraiškų.


Laikas turbūt pereiti ir prie pagrindinio veikėjo Pipo. Kaip jau minėjau, antroje knygos pusėje ėmė žavėti jo kartais apsireiškiantis skvarbus protas, įžvalgos ir lengva ironija. Bet šiaip jis erzinantis personažas, kuris niekuomet nieko nepasako, kuriam tiesiogine to žodžio prasme nupušusi šizofrenikė ir jos beširdė dukra kažkodėl tampa gyvenimo guru ir kuriam geriau būti kažkokiu nesveiku tos bobos projektu negu būti remiamam žmogaus, kuriam nors ir keistokai, visgi rūpėjo jis pats, o ne nesveikos fantazijos. Kuo žavėjausi iš jo poelgių tai nebent jo nuoširdžia pagalba draugui.


Ir štai priartėjau prie vietos, kuri lyg ir turėjo būti didingiausia, bet išėjo labai jau deformuota - meilės linija. Mat jokios meilės ten aš nemačiau. Tik įsikalbėtą maniją iš vienos pusės ir apskritą nulį iš kitos. Rimtai, jeigu Pipas ką nors ir mylėjo tai nebent jos grožį. O tai oi kaip toli iki ko nors bent kiek panašaus į meilę. Nes be grožio ji apskritai nieko neturėjo - ne tik pliusų, bet ir minusų, kuriuos kai kas galėtų traktuoti kaip pliusus (kaip pavyzdžiui Skarletės atveju), žodžiu visiškai tuščia vieta, paveiksliukas ir tiek. O Estelos "jausmai" tai išvis - kam jinai ten kalbėjo, kad elgiasi su juo kitaip, jeigu tai niekur nevedė ir ji iš tikrųjų ir buvo šalta kalė, kad ir dėl kokių gi tai buvo priežasčių? Absoliučiai betikslis dalykas ir vienas konkrečiausių pavyzdžių kaip iš tos didybės išeiti galima iš krašto ir iš vienos pusės perspausti iki negalėjimo, o iš kitos pusės taip į jokią didingą atomazgą ir nenuvesti. Taip atsitiko ne tik šiame romane, bet ir "Meilėje choleros metu" ir nieko didingo aš čia nematau.


Taigi su tuo, kur didybė liejosi per kraštus, kaip ir viskas aišku. O kur tos didybės pritrūko? Pirmiausia tame, kad po šitokio įstabaus autoriaus darbo kuriant visą tą detektyvinę intrigėlę ir audžiant voratinklį, sujungusį visus veikėjus ir siužeto vingius, didžioji paslaptis taip ir nebuvo atskleista pasauliui. Pipas sužinojo, pranešė beveik vien tik antraeiliams istorijoms dalyviams, aš kelis kartus net išsižiojau galvoje spragtelėjus suvokimo mygtukui, bet ties tuo visas potencialas ir išsikvėpė, o aš likau nusivylusi, nes po tokios kulminacijos norėjosi kažko dramatiško, audringo ir stebinančio, o nebuvo išvis nieko.


O labiausiai tai nuvylė pabaiga. Aš jokiu būdu nesitikėjau "ilgai ir laimingai gyveno". Didingos knygos taip retai baigiasi, o ir šiaip man svarbiausia ne kad knyga baigtųsi laimingai, o kad pabaiga būtų gera - gerai parašyta, gerai išplaukianti, puikiai padedanti tašką ir suderinta su tekstu. O čia tos dvi pabaigos lyg ir turėjo sukurti kažkokį ypatingą efektą, bet nei aš didelio skirtumo tarp jų mačiau, nei kuri nors efektingai užbaigė istoriją. Lyg to taško išvis nebūtų.


Iš dalies mano didelius lūkesčius kėlė kaip visuomet "šūdinai" parašyta anotacija. Aišku, toks ir yra jų tikslas, bet galėtų bent nemeluoti, nes man atrodo kad po didelių lūkesčių ir nusivylimas būna didesnis, o iš to nieko gero. Aš ir noriu pabrėžti, kad "Didžiuosius lūkesčius" vertinu gerai, nes knygai tikrai puikiai parašyta, siužetas įdomus ir įtraukiantis (vos tik darydavosi nuobodu, kaip šaudavo kokia patranka, tai sunku ir atsiraukti darydavosi), veikėjai nepamirštami, spalvingi ir susukta viskas kaip reikiant, o ir gyvenimo tiesų galima rasti nemažai. Tiesiog iš tų "knygų gigančių" tikiuosi tobulybės, o jos man čia ir pritrūko. Ir nors vargu ar ryšiuosi kada nors skaityti kokią kitą Dikenso knygą, niekada nepamiršiu tų namų, kuriuose laikas sustojęs be dvidešimties devintą, ir to groteskiško išprotėjusios pamestos nuotakos su vienu bateliu vaizdo.

Sidro namų taisyklės, atspausdintos rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis kabo ant sienos Vandenyno Vaizdo sodų sulčių spaudykloje. Bet jų beveik niekas neskaito, nes sezoniniai darbininkai negrai, skinantys obuolius ir...

Sidro namų taisyklės, atspausdintos rašomąja mašinėle didžiosiomis raidėmis kabo ant sienos Vandenyno Vaizdo sodų sulčių spaudykloje. Bet jų beveik niekas neskaito, nes sezoniniai darbininkai negrai, skinantys obuolius ir spaudžiantys sultis, yra beraščiai. Jie turi savas nerašytas taisykles. Tai antrojoje storos knygos pusėje, kurioje vaizduojamas jaunuolio našlaičio Homero Velzo gyvenimas ne prieglaudoje. Pirmojoje knygos pusėje aprašyta Homero vaikystė skurdžioje pamestinukų prieglaudoje, kuriai vadovauja daktaras Vilburis Larčas, atsidavęs savajam Dievo darbo pašaukimui auginti našlaičius, parinkti jiems tinkamus įtėvius, padėti ateinančioms į prieglaudą pagimdyti naujų našlaičių vargšėms moterims. Larčas nesilaiko taisyklių nedaryti uždraustų abortų, nes gailisi tiek moterų, tiek vargstančių pamestinukų. Nesilaiko net ir nerašytų savųjų taisyklių mokantis skaityti obuolių skynėjų brigadininkas negras Rouzas, prievartaujantis savo dukrą. Nesilaiko taisyklių daktaras Larčas ir ruošdamas sau pamainą. Žinodamas, kad į tą skylę - Sent Klaudo miestelio prieglaudą neatsiras gydytojo, ima ruošti gydytojo darbui mylimiausią našlaitį Homerą. Keturis kartus nesėkmingai mėgintą įvaikinti Homerą, moko praktiškai. Imlus paauglys gerai išmoksta anatomijos, akušerijos,ginekologijos, bet dėl atsisako vykti studijuoti medicinos. Tada Larčas savo rašomoje istorijoje tariamai "pasiunčia" studijuoti mirusį našlaitį, tas tariamai sėkmingai baigia studijas ir tariamai išsiunčiamas praktikuotis į Indiją. O jau nukaršęs Larčas tariamai numarina Homerą ir pasikviečia tą patį Homerą dirbti į prieglaudą, jau kaip Fazį Stouną, tariamai sėkmingai "gydantį" Indijos našlaičius.

Talentingo rašytojo įspūdingas kūrinys, stebinantis siužetu, veikėjų charakteriais, medicinos žiniomis.

Trumpai apie knygą. Le Bono veikalo turinį atspindi knygos pavadinimas. Tai knyga apie grupės žmonių - minios psichologiją. Perskaitę ją, mes suprasime kaip keičiasi žmogaus mastysena, esant dideliame būryje kitų žmonių....

Trumpai apie knygą. Le Bono veikalo turinį atspindi knygos pavadinimas. Tai knyga apie grupės žmonių - minios psichologiją. Perskaitę ją, mes suprasime kaip keičiasi žmogaus mastysena, esant dideliame būryje kitų žmonių. Autorius pasakoja apie minios sielą, apie jausmus, vyraujančius joje, apie minios nuomonę, jos lyderius ir pan. Savo laiku iš šios knygos išminties sėmėsi ir Adolfas Hitleris. Veikiausiai ši knyga jam nemažai pagelbėjo.

Jopapa...Kiek teisybės čia yra, manau daug, nes tie patys kur tada buvo dar ir dabar negali nevadovauti. Intrigos, melas, noras bet kokiu būdu vadovauti, persekiojimas, savęs iššaukštinimas, Landzbergio klika. Manau perskaityti...

Jopapa...Kiek teisybės čia yra, manau daug, nes tie patys kur tada buvo dar ir dabar negali nevadovauti. Intrigos, melas, noras bet kokiu būdu vadovauti, persekiojimas, savęs iššaukštinimas, Landzbergio klika. Manau perskaityti reiktų visiems, kad bent galėtų kažkokį bendrą vaizdą susidėlioti, kas, kokie ir kaip atėjo į valdžia ir pamiršo išeiti.

Beje dar yra ir knygos tęsinys "Durniškės".

Aš "užsiskaičiau" Rilkės poezijos...

Perskaitęs šią knygą, suvokiau, jog R.M.Rilkė yra poetas i pačios didžiausios raidės, puikus kūrėjas, genijus.

Labai sunku rašyti apie poeziją (bent man). Prieš skaitymą...

Aš "užsiskaičiau" Rilkės poezijos...

Perskaitęs šią knygą, suvokiau, jog R.M.Rilkė yra poetas i pačios didžiausios raidės, puikus kūrėjas, genijus.

Labai sunku rašyti apie poeziją (bent man). Prieš skaitymą susipažinau su poeto asmenybe. Ir tik vėliau "ėmiausi" jo kūrybos.

Šioje rinktinėje yra visko. Pradžioje knygos -ankstyvojoje kūryboje juntamas šioks toks neoromantizmo dvelksmas.

Knyga išvien persunkta misticizmu. Mistika tarsi šešėlis seka paskui skaitovą. Poezijoje atsispindi Rilkės vienišumas. Juk autorius visą gyvenimą buvo atsiskyrėlis. Juntamas priešiškumas kitiems, aplinkai. Manau Rilkės poezija - vienišos sielos esmė. Įsiklausius, galima pastebėti prieštaravimais draskomos šios sielos garsus.

Knygoje jausmai, mirtis, meilė bet kokia kaina, Dievas.

Čia apstu ryškiais tonais pateiktų vaizdinių, jausmingų minčių. Visa tai stipriai supurto sielą, iškelia iš jos dugno praeities išgyvenimus ir taip trinkteli per galvą...

Skaitydamas šią poeziją, pajutau, kad neegzistuoja kasdienybė, darbas, namai, šeima, parduotuvės, gatvės ir visa kita. Egzistuoja kažkas daugiau, kažkas kitko. Pamiršau aplinkinį pasaulį ir atsidūriau visai kitur.

Ech, "užsiskaičiau" Rilkės poezijos ...

Tai žymaus pasaulinio lygio rusų prozininko įžvalgos apie daugumą reiškinių, egzistavusių tuo metu. Autorius kritiškai pažvelgia į to meto jam rūpėjusius reiškinius. Jo žvilgsnis buvo daugiau kritikuojantis, "barantis" ir...

Tai žymaus pasaulinio lygio rusų prozininko įžvalgos apie daugumą reiškinių, egzistavusių tuo metu. Autorius kritiškai pažvelgia į to meto jam rūpėjusius reiškinius. Jo žvilgsnis buvo daugiau kritikuojantis, "barantis" ir piktas, ieškantis problemų priežasties, smerkiantis blogį, neteisybę.

Kodėl "uždraustasis"? Autoriaus mintys tuometinėje Rusijoje buvo pavojingos ir kritikuojančios tai, ko negalima kritikuoti.

Pastebėjote, jog tai labai susišaukia su dabartine Rusijos politika? Tada kaip ir dabar negalima kalbėti to, ko negalima kalbėti.

Tolstojus knygoje kritikuoja tuometinę visuomenę, valstybę, bažnyčią, net mokslą ir civilizaciją.

Knygą galima pavadinti autoriaus "nuslėptomis mintimis" (ne jo noru).

Skaitymo procesas nebuvo lengvas, reikėjo neretai stabtelti, prisiminti istorinius faktus, kai kada ir iš šalies pasidomėti apie to meto Rusijos visuomenės gyvenimą, politikos realija ir panašiai.