Knyga įtraukianti, jei turi kantrybės su knygos pradžia. Pamažu imi įsijausti ir nepastebi, kad jau perskaitei daugiau nei pusę knygos. Pasakojama apie moterį, kuri jaučia aistrą/meilę vyrui, kuris, kaip vėliau ji sužino,...

Knyga įtraukianti, jei turi kantrybės su knygos pradžia. Pamažu imi įsijausti ir nepastebi, kad jau perskaitei daugiau nei pusę knygos. Pasakojama apie moterį, kuri jaučia aistrą/meilę vyrui, kuris, kaip vėliau ji sužino, turi kitą/kitų moterį/moterų. Ir čia gimsta moters kova su pačia savimi, savo jausmais tam vyrui. Ir neapykanta, ir noras būti kartu, sugrįžti, atimti, pasisavinti. Negali neįsijausti. Kaip praregėti ir išsilaisvinti kol ne vėlu nuo šių santykių, kurie niekada taip ir nepažengė toliau, nei naktis kartu. Ir kaip gali nesileisti apsvaiginama, kai tavimi rūpinasi galantiškas vyriškis, puikiai išmanantis etiketą, kultūrą, mokantis moterį pasijausti ypatinga, vienintele, apipilantis dėmesiu, gyvenimą padaratis įvairiaspalvį kelionėmis, įspūdžiais, naujomis patirtimis. Kaip gali pagalvoti, kad esi ne vienintelė, kai taip užbūriamos akys? Ir vis dėlto... kaip atsikratyti šios priklausomybės? Kaip pradėti gyventi savo gyvenimą, kai po daugelio metų, kai leidai už tave spręsti kur eiti, kaip rengtis, kokią šalį lankyti ir t.t. kitam žmogui, kuriam patiko valdyti, kuris žinojo geriau už tave, ko reikia tau? Knygos gale moters stengimasis išsilaisvinti, stengimasis išnaudoti viską, kas padėtų pasijusti geriau, griebimasis už šiaudo kitaip sakant imantis įvairiausių meditacijos, jogos praktikų. Gyvenimiška istorija. Gyvenimiški, tikri jausmai. Nesenai sužinojau, kad yra antra dalis:)

Maska, 1920-ieji. Chirurgijos profesorius persodina šuniui alkoholiko posmegeninę liauką. Ir iš šuns "atsiranda" žmogus, tiesa perrėmęs ir visas alkoholiko savybęs. Ir taip pradeda gadinti profesoriui Preobraženskiui...

Maska, 1920-ieji. Chirurgijos profesorius persodina šuniui alkoholiko posmegeninę liauką. Ir iš šuns "atsiranda" žmogus, tiesa perrėmęs ir visas alkoholiko savybęs. Ir taip pradeda gadinti profesoriui Preobraženskiui gyvenimą.

Knyga - super. Tikrai dar skaitysiu kartą. Beje, ir filmas sukurtas 1988 m. niekuo nenusileidžia knygai.

Mano verdiktas 10 balų.

Mano santykis su Marseliu Prustu ir jo kūryba yra ypatingas. Tai atskira istorija. Norint šią istoriją papasakot labai išsamiai, užtruktų daug laiko, o be to daug kam tiesiog būtų nuobodu skaityti. Nesistengiau parašyti...

Mano santykis su Marseliu Prustu ir jo kūryba yra ypatingas. Tai atskira istorija. Norint šią istoriją papasakot labai išsamiai, užtruktų daug laiko, o be to daug kam tiesiog būtų nuobodu skaityti. Nesistengiau parašyti recenzijos ar atsiliepimo apie knygą. Norėjau tiesiog parašyti, kažką papasakoti.

Prieš akis iškyla pirmieji pažinties metai su literatūrą, knygų kolekcionavimu ir dar kažkiek laiko iki to. Namuose pas tėvus kasmet vis didėjo knygų kolekcija. Berods praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje knygų lentynose atsirado Marselio Prusto "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje". Pamenu tada daug kas sakė: "tai šedevras, tai kažkas kitokio, kažkas ypatingo...". Tačiau ilgai nesutikau žmogaus, kuris būtų ją skaitęs. Tuo metu ši knyga buvo tiesiog įvykis, pirma šio autoriaus knyga lietuvių kalba.

Metai bėgo, tačiau aš taip ir nesiryžau šio kūrinio skaityti. Tiesa, į rankas paimdavau knygą, pavartydavau ją atsargiai ir padėdavau. Pamenu kaip traškėdavo visad "naujos" knygos viršelis. Po daugelio metų (gal man buvo virš dvidešimties) kilo mintis pradėti pažintį su Marseliu ir jo knygų ciklu "Prarasto laiko beieškant" pirmąja dalimi. Pradžia apie kūrinį nepasakė nieko. Po kelių dešimčių puslapių supratau, kad knyga ne man, bent ne dabar. Prabėgo vėl eilė metų. Knygų kolekcija didėjo, perskaitytų knygų skaičius taip pat. Amžinai "nauja" Marselio knyga stovėjo ramiai savo vietoje. Teko kraustytis iš vienos gyvenamos vietos į kitą, knygos keliavo su manimi, Marselio knyga taip pat.

Buvau studentas. Knygų rinka pradėjo pildytis vis naujomis lietuvių kalba "Prarasto laiko beieškant" ciklo knygomis. Kaip knygų mylėtojas, kolekcionierius aš šias knygas pirkau ir dėdavau šalia pirmosios. Laikui bėgant knygų biblioteka pasipildė visomis ciklo knygomis. Galvojau "tegul būna, tegul stovi", visgi šiokia tokia vertybė, gal kada paskaitysiu, gal kada prireiks, jei ne man, tai kitiems: būsimiems vaikams, anūkams.

Apie Marselį Proustą daug skaičiau, domėjaus jo asmenybe, gyvenimu, kūryba, tačiau taip ir neperskaičiau daugiau nei vieno puslapio iš "Prarasto laiko beieškant".

Išeidamas į paskaitas ar darbą, vis akimis palydėdavau septynių knygų nugarėles, kurios stovėjo ilgus metus nejudėdamos. Dažnai mano akims užkliūdavo tos nugarėles, periodiškai nepamiršdavau nuo jų nuvalyti susikaupusias dulkes.

Atėjo 2015 metai. Gal dėlto, kad jaučiausi subrendusiu žmogumi, o galbūt todėl, kad atėjo laikas, aš paėmiau į rankas Marselio knygą. Ne, ne pirmąją, kuri mane lydi nuo vaikystės, o antrąją ciklo knygą "Žydinčių merginų šešėlyje". Kodėl pradėjau nuo antrosios? Pagalvojau, kad jei rašytojas "žaidžia" su laiku, aš taip pat savotiškai pažaisiu - pradėsiu ne nuo pradžių. Perbraukiau ranka knygos viršelį, giliai įkvėpiau ir pasinėriau į prarasto laiko paieškas. Ir prasidėjo...

Prasidėjo mano pažintis su Prustu. Du puslapiai, dešimt, dvidešimt ir aš supratau, kad man to reikia, man to seniai reikėjo. Aš laukiau, manęs laukė, praėjo metų metai ir aš skaitau.

Šiaip, kai aš skaitau, skaitau ne vieną knygą, ant stalo jos guli kelios (dvi, trys). Viena sudėtingesnė, kita lengviau skaitoma, trečia kokia nors mokslinė, dokumentinė. Pavartau vieną, paskaitau kitą. Visas kartu po truputį "įveikiu". Kai rankose atsidūrė Prusto knygą, viskas tapo kitaip. Iš rankų nepaleidau "žydinčių mergelių", jos tiesiog neleido tuo metu būti kitų knygų bendrijoje.

Knygą perskaičiau per mėnesį. Skaitydavau rytais, dienomis, vakarais, visad, kai rasdavau laiko. Skaitant "lengvas" knygas, aš galiu klausytis muzikos, gerti arbatą, krimsti kažką. Su šia knyga visai kitaip. Ją galėjau skaityti tik tyloje, visiškoje ramybėje, nes kiekvienas sakinys, kiekvienas žodis kažką pasakydavo labai svarbaus. Jei paskubėsi, gali kažką praleisti, gali prarasti ryšį, o tai - neatleistina. Beskaitant dažnai tekdavo pakartoti atskiras pastraipas po kelis kartus.

Knyga tiesiog užbūrė mane. Aš tarsi plaukiau pasroviui. Knygos žodžiai, mintys, vaizdai, kvapai nešė mane kažkur - nežinia kur. Ta nežinia nei kiek nebaugino, ji tik sukeldavo nepaprastai malonų pojūtį. Neretai po perskaityto sakinio aš sustodavau, ir tarsi pakibdavau kažkur aukštai ir stebėdavau kas vyksta iš šalies, o kartais aš pasijusdavau pasakojamos istorijos centre, jos dalimi. Aš sekiau iš paskos pagrindiniam herojui Marseliui (vardas sutampa su knygos autoriaus), matydavau jo akimis, kalbėdavau jo balsu. Visa knyga perpildyta meile, įvairiausių jausmų palete. Knygoje daug personažų, kai kurie kelia simpatiją, kai kurie ne. Taip turi būti.

Knyga nuostabi. Malonumas nenusakomas.

Reikia pabrėžti, kad knyga reikalauja iš skaitytojo pastangų. Ją skaityti tikrai sunku. Ji nėra jokiais būdais greitai įveikiama. Knyga turi savo skaitytojus, kurie, atėjus tam tikram laikui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, randa šį kūrinį. Skaitytojas turi pribręsti.

Nepatarinėsiu kada ir kokio amžiaus pradėti skaityti Prustą. Kiekvienam savo laikas.

Griežtai nesutikčiau su nuomone (kartais pasitaikančia), jog Prustas labiau tinka moterims. Netiesa. Vyrams tai irgi patinka.

Beskaitant jaučiau, kad mano rankose tai, ko man reikėjo. Tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Laikas, kurį praleidau su knyga jokiais būdais nėra tuščiai praleistas. Net susimąstau, galbūt tie metai, kai šalia manęs gulėjo pirmoji knyga, o vėliau ir visos septynios yra prarasti metai - prarastas laikas.

Jeigu kas perskaitėte šias mano mintis iki galo, ačiū už kantrybę. Viliuosi, kad galbūt nieko nepraradote.



P.S. Liko šeši metai ir aš būsiu perskaitęs visas "Prarasto laiko beieškant" knygas, kasmet po vieną (o gal ir po kelias).

Iš šios knygos perskaičiau tik Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, kitą dienoraštį (Justino Lelešiaus-Grafo) pasilieku ateičiai. Dienoraštis tikrai patiko, gaila, kad jis toks trumpas. Vos 100 puslapių. Iš pradžių...

Iš šios knygos perskaičiau tik Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, kitą dienoraštį (Justino Lelešiaus-Grafo) pasilieku ateičiai. Dienoraštis tikrai patiko, gaila, kad jis toks trumpas. Vos 100 puslapių. Iš pradžių galvojau neskaityt šio dienoraščio, kadangi pats autorius pageidavo, kad jo niekas iš pašalinių neskaitytų, ir jį radę iš karto sunaikintų. Vis tik smalsumas nugalėjo ir dienoraštį perskaičiau. Šis kūrinys ypatingas tuo, kad jame atsiskleidžia patys intymiausi, asmeniškiausi partizano išgyvenimai. Jis kalba apie viską be jokių užuolankų, išdėsto savo nuomonę įvairiais klausimais susijusiais su partizanų gyvenimu ir ne tik. Duodu 4+ iš 5. Paskaitykit, kas dar nei kiek nesusipažinę su partizaniškais atsiminimais. O jei ir susipažinę, vis tiek verta paskaityt

Viena tų knygų, kurią nori perskaityti kuo greičiau. Ir ne todėl, kad būtų baisiai įdomu... Iki pusės knygos iš viso nesupratau apie ką čia rašoma (turint galvoje, kad knyga iš viso per 500 psl., sakyčiau ilgoka...

Viena tų knygų, kurią nori perskaityti kuo greičiau. Ir ne todėl, kad būtų baisiai įdomu... Iki pusės knygos iš viso nesupratau apie ką čia rašoma (turint galvoje, kad knyga iš viso per 500 psl., sakyčiau ilgoka įžanga).



Labiausiai kliuvo tai, kad pasakojimas neturi aiškios esmės. Supinta per daug dalykų: ir politika, ir socialinės problemos, ir tradicijų - šiandienos susikirtimai, ir kultūriniai skirtumai, sakyčiau, net psichologinės problemos, ir meilė... Man - per didelė mišrainė.



Skaitydama tikėjausi geriau suprasti turkų ir apskritai islamo tradicijas, mąstymą. Tačiau didelių plonybių arba esminių gijų neapčiuopiau. Nors romano veikėjai kelia problemą, kad europiečiai žiūri į juos kaip į žemesnį sluoksnį, nesupranta ir smerkia, man būtent toks įspūdis apie šiuos žmones ir susidarė: neišsilavinę, kvaili, užsispyrę, buki, tingūs, rezervuoto požiūrio. Kita vertus, kaip sako vienas veikėjas knygos pabaigoje, nereikia viskuo tikėti, kas rašoma, nes sunku perteikti tiesą tekstu, o nematant situacijos tikrai ir gyvai, ją suprasti - sudetinga.



Knygos pasakojimo stilius irgi gana sudėtingas. Iš pradžių lyg ir pasakojama veikėjo lūpomis, paskui įsipina rašytojas, galų gale knyga baigiama tarsi ne romanas, o dokumentika.



Žinoma, tuose 500 psl. buvo ir šis tas gero, pvz., išminties perliukų. Man labiausiai įsiminė, kad "gyvename ne tam, kad gintume savo įsitikinimus, o tam, kad būtume laimingi".



Visgi mano vertinimas 3/5.

Parulskio kūrybą labai mėgstu, patinka tas ironiškas žvilgsnis į mus supantį pasaulį, randu daug artimų dalykų, sutampančio požiūrio. Knygą "Prieš mirtį norisi švelnaus" pradėjau skaityti ir supratau, kad ją jau...

Parulskio kūrybą labai mėgstu, patinka tas ironiškas žvilgsnis į mus supantį pasaulį, randu daug artimų dalykų, sutampančio požiūrio. Knygą "Prieš mirtį norisi švelnaus" pradėjau skaityti ir supratau, kad ją jau anksčiau skaičiau. Bet nieko, kodėl vėlgi neprisiminus ir tyliai sau nepakikenus iš trumpų istorijų. Baigiau knygą ir norisi dar...

Šioje knygoje - trumpi tekstai. Kafkiškai sukrečiančios ir absurdiškai komiškos istorijos, magiški nutikimai ir, regis, nusistovėjusių visuomenės kanonų bei trumputės mūsų egzistencijos negailestingi permąstymai. Stilius - žemasis, žemiškasis arba kasdienis.

Nelė ir Sula buvo neiššskiriamos draugės, tačiau, juk kaip kartais būna gyvenime, net ir patys geriausi draugai būna išskirti. Tačiau susitikę ir vėl nebūtinai atneša džiaugsmo į vienas kito gyvenimus. Taip ir atsitiko...

Nelė ir Sula buvo neiššskiriamos draugės, tačiau, juk kaip kartais būna gyvenime, net ir patys geriausi draugai būna išskirti. Tačiau susitikę ir vėl nebūtinai atneša džiaugsmo į vienas kito gyvenimus. Taip ir atsitiko šioje istorijoje.

Nobelio literatūros premijos laureatės knyga man buvo šioks toks netikėtas atradimas. Skaičiau dėlto, kad tai pirma Nobelio laureatės kūrinys, o antra, mane visada domino tokios tematikos knygos. Tačiau juk knyga knygai nelygu. Knyga nesužavėjo. Skaitoma gana lengvai ir greitai, apimtis nėra didelė, tačiau šiaip knygos nuotaika gana slogi ir niūroka.

8/10

Jau nemaniau, kad įmanoma išaukštinti į padanges nesąmoningesnę meilės istoriją už Romeo ir Džuljetą, bet pasirodo apsirikau. Mat "Meilė choleros metu" viską perkėlė išvis į naują materiją. Jau prieš šią pirmąją...

Jau nemaniau, kad įmanoma išaukštinti į padanges nesąmoningesnę meilės istoriją už Romeo ir Džuljetą, bet pasirodo apsirikau. Mat "Meilė choleros metu" viską perkėlė išvis į naują materiją. Jau prieš šią pirmąją mano pažintį su G.G. Marquezu mane apsėdo keista nuojauta ir neklydo - romanas man nepatiko. Ir vargu ar gali būti kitaip, kai romanas garsiausiai visur apskelbiamas kaip kažin kokio įspūdingumo meilės istorija, o meilės tu ten kaip ir nerandi, na su žiburiu kažkur lyg ir įžiūri, bet esi tikra, kad visai ne ten kaip likęs pasaulis.

"Meilės požymiai tokie patys kaip choleros."

Kad ir kas ten buvo tarp Ferminos ir Florentino nė iš tolo nepanašu į meilę, kaip aš ją suprantu. Tai tiesiog grynų gryniausia manija, kuria keistuolis bernelis susigadino sau gyvenimą. Jaunystėje jis pameta dėl jos galvą pačia tikriausia meile iš pirmo žvilgsnio, o juokingiausia - pabrėžiu net ne tragiškiausia - kad su visu. Jis jai nepatinka ir netinka, bet tiesiogine to žodžio prasme ją persekioja ir jai pasidaro smalsu, o tada jie porą metų susirašinėja laiškais, jais ir susižada, nors net nebuvo normaliai susitikę.

Su tom sužadėtuvėm atskiras akibrokštas. Ji ant nuplėštos mokyklinio popieriaus skiautelės pieštuku parašo: "Gerai, ištekėsiu už jūsų, jeigu pažadėsite, kad man nereikės valgyti baklažanų." Pieštuku! Simboliška, kad ji vėliau sugeba taip pat paprastai, kaip trintuku tą pasižadėjimą būtų buvę galima ištrinti, išmesti šiukšliadėžėn ir savo "neaprėpiamą" meilę. Su baklažanais kita istorija, gana įdomi, bet ne visai su sužadėtuvėm susijusi. O štai su jom tai užsiverda ištisa košė - jie abu, jos teta ir jo mama visi kaip penkiamečiai ima planuoti vestuves ir gyvenimą kartu, į tai įeina ir namų remontai. Bet niekam nė į galvą nešauna pagalvoti, ką reikės daryti su prietranka garbėtroška jos tėveliu. Nes paprastai žmonės slėpdami sužadėtuves bent apmąsto ką reiks daryt nepritarimo atveju, o jie kaip žaidžia namus taip ir prisižaidžia iki Šekspyro vertos tragedijos ir pasiduoda jai lyg niekur - ją išmeta iš mokyklos, ji nežinia dėl ko persirėžė sau gerklę, turbūt tik šiaip dėl efektu, tikrai vargu ar dėl meilės, ir tėvas ją išsiveža kažkur į kemsynus pas gimines.

Tuomet prasideda telegramų laikotarpis, jie toliau palaiko ryšį ir tas juokingas savo sužadėtuves, o jai grįžus ji jį pamato, nusistebi kokį vargetą įsimylėjo ir pavaro. Tikrų tikriausia, viską nurungianti meilė ir ne kitaip. Ji po to gana greit išteka už miestelio svajonių jaunikio ir pažibos. Jis išvis palūžta ir užuot kaip normalus žmogus spjovęs į tokią niekingą, beširdę būtybę ir paliūdėjęs žengęs tolyn, jis nusprendžia visą gyvenimą paskirti tam, kad būtų jos vertas. Vertas! Va šita visiška nemeilė sau tai visai nuginkluoja. Jis tampa apskritai gana pasigailėtinu padaru, miegančiu visur ir su visomis. Ir va būtent taip ta jų meilė plėtojasi - ji ir pažiūros laimingai ištekėjusi, o jis kopia karjeros laiptais. Kada tik gali eina į ją paspoksoti, o jinai elgiasi su juo kaip su tuščia vieta.

Tuomet po maždaug pusės šimtmečio įvyksta ilgai jo laukta laimė - miršta jos vyras ir jis vėl pradeda rašyti jai laiškus, tipena aplink ją kaip koks vergas, jai aišku viskas netinka, kol būdami jau visai senoliai išplaukia laivu ir nebegrįžta, nes kad būtų linksmiau parplaukia vaidindami choleros epidemiją, kad nereiktų plaukt kartu su keleiviais. Tikrai nepamirštama, didinga, tragiškos meilės istorija.

Nemažiau šarmo visai tai istorijai prideda ir veikėjai. Fermina - didžiausia savanaudė, viską imanti, bet nieko nesugebanti duoti: paėmė jo meilę, paėmė ir vyro ir meilę, bet nei vieno nesugebėjo mylėti atgal. Amžinai ir nelogiškai pyko, niekada nieko neatsiprašė ir visą kaltė suversdavo kitiems - vyras norėdamas susitaikyti netgi turėjo pripažinti, kad muilo vonioje tikrai nebuvo, nors ji pati tikrai žinojo, kad buvo. Pyko ant vyro ir kai jis pradėjo ją merginti, nors tam nebuvo jokios normaliam žmogui suprantamos priežasties, kaip ir to pykčio pabaigai. Virš visko buvo ir kai ji supyko Florentinui po vyro laidotuvių prisipažinus, kad vis dar ją myli. Neracionali, šalta, kvaila būtybė. Apie Florentiną išvis sunku ką ir pasakyti - eilėraščių pasaulyje kartu su savo kvaila kaip pėdas motina gyvenęs keistuolis, vienintelis kurį apibūdinantis dalykas tebuvo ta jo manija Ferminai. O tą maniją geriausiai apibūdina epizodas, kur jis nusipirko restorano veidrodį todėl, kad priešais jį dvi valandas sėdėjo ji. Apskritai nelabai įsivaizduoju, kaip turėtų būti nemalonu gyventi iš visos širdies laukiant kito žmogaus mirties. Ir ką tai savo apie jį? Mano akyse tai visiškai nieko gero. Paaukoti savo gyvenimą dėl moteris, kuriai tebuvai vaikystės klaida, kuriai jos pačios akimis buvai per prastas, sąmoningai pasmerkti save beprasmiam gyvenimui sunkiai suvokiama kvailystė ir nieko daugiau. Ir jei kas sakytų, kad siekis būti jos vertam privedė jį prie vadovavimo pelningam verslui, tai aš aršiai nesutikčiau. Pirmiausia ji pati pradžioje nė mažojo jos pirštelio buvo neverta, bet svarbiausia, kad besiekdamas turto ir neva gero vardo, pakeliui jis prarado viską ką turėjo gero - išvaistė savo gebėjimą mylėti, kurio tikrai turėjo ir pradžioje išdalino kelioms iš šimtų savo moterų visai be prasmės, nes jeigu tik jis būtų leidęs su kuria nors ja būti sau laimingu - nebūtų nieko daugiau reikėję. Besiekdamas tos savo kvailos svajonės jis prarado taurumą, kilniaširdiškumą ir netgi tą savo išaukštintą meilę išniekino - tapo pasigailėtinu pedofilu, būdamas šešiasdešimtmetis miegodamas su keturiolikmete, pats dar ir puikiai suvokdamas, kuo užsiima, stačiai dėl to, kad ji priminė jam Ferminą tokią, kokią pamilo.

Kaip ir minėjau - meilės ir gana realios bei žemiškos radau Ferminos ir jos vyro Juvenalio šeimoje. Jie susituokė nemylėdami vienas kito. Ji, spėju taip ir nepamilo jo, nes mylėjo tik save, bet jis suvokęs vos po vestuvių, kad jos nemyli, pamažu pamilo ištikima ir nuoširdžia meile. Jų santykiai turėjo ir sunkumų, ir nuopuolių, ir kivirčų, ir neištikimybę, bet labai žemiškai evoliucionavo į įstabią santarvę. Aš kažkaip taip ir įsivaizduoju meilę - procesą, lėtą ir sunkų, kuris suartina žmones labiau nei įmanoma įsivaizduoti. Žinoma, natūralu, kad visa tai turėtų vykti iki santuokos, bet šiuo atveju tai galėjo vykti tik santuokiniame gyvenime ir man tas procesas Urbinų šeimoje buvo nuostabus kontrastas su ta nelogiška choleriška manija. Nes netgi tada, kai Fermina ir Florentinas pagaliau kartu, nematau ten meilės. Vien tik kažkokį sandorį dėl patogumo, be nuoširdumo, nes jis nepapasakojo jai apie savo gyvenimą, be džiaugsmo ir be laimės - lyg koks vegetavimas ir tiek.

Kitas paradoksalumas, kad jei kada nors tarp Florentino ir Ferminos ir galėjo būti kažkas panašaus į meilę, tai nebent laiškų laikotarpyje, bet šiuo atveju ir ten nieko tikra iš tiesų nebuvo. Nors ir sunku, galiu suprasti, kad meilę galima plėtoti laiškais. Pabrėžiu - plėtoti. Galbūt dar užmegzti ankstyvą pažintį. Bet ne visam gyvenimui įsimylėti VIEN TIK laiškais. Pirmiausia žmogų reikia pažinti, o to laiškais nepadarysi. Taip, tai romantiška, ir taip, taip gana atvirai reikia bendrauti - bet pasvertas, apgalvotas žodis niekada neatskleis visos tiesos. O didžiausią laiškų trūkumą parodo ir pats Florentino gyvenimo epizodas, kai jis rašė laiškus įsimylėjėliams ir jais jie įsimylėjo - bet juk jie įsimylėjo ne vienas kitą, o laiškus, juose sukurtus dalykus, jau greičiau jį rašiusįjį negu žmogų, su kuriuo vėliau susituokė. Paradoksaliau ir nebūna. Kitas svarbus dalykas - laiškais neužmegsi kūniško santykio, o nepaisant visų didžiadvasiškų pareiškimų - romantiškosios meilės be sekso nėra ir nėra čia ko vaizduotis. Yra draugystė ir atsidavimas, bet be aistros, tikros kūniškos aistros, tai nėra meilė. Ir kad ir ką ten Florentinas sau įrodinėjo - nėra ilgalaikių kūniškų santykių be emocinio ryšio, nėra ir atvirkščiai, ir tik krikščioniškų paistalų prisiklausę davatkos gali galvoti kitaip.

Keisčiausia, kad ir kaip nepatiko, skaityti nebuvo nuobodu, netgi visai įdomu. Rašytojas dėlioja istoriją kaip man patinka, iš mažų detalių, nors gal šokinėjimas kai kur ir erzino. Ir nors šis pasakojimas nesišakojo ir beveik visą laiką ėjo tuo pačiu išmintu taku su dažnai žinomais posūkiais, jis buvo ne ką mažiau sodrus nei kiti kelias siužetines linijas pinantys pasakojimai. Spėju, kad dėl mažų tiesioginės kalbos kiekių. Pastaruoju metu apskritai pradėjau vertinti tekstą, kuriame bereikalingos vietos neužima dialogai, nes kaip tik toks rašymo stilius prideda tekstui daugiausia sodrumo ir pats tekstas tampa kažkoks labiau įvairialypis. Perfrazuojant pokalbius galima atskleisti mažiausius niuansus ir nuotaikas daug profesionaliau nei autoriaus žodžiais po tiesioginės kalbos, meistriškai į vieną sakinį supinti pokalbį, priežastis, pasekmes, veiksmus ir vertinimus. Kita gana įdomi knygos idėja - pradėti nuo kertinės Florentino gyvenimo lūžio vietos - Ferminos vyro, beje, vienintelio man tikrai patikusio veikėjo, mirties. Mat pradėta ne pačia mirtimi, bet visa paskutiniąja to vyro diena, pradėta ne nuo pagrindinių veikėjų, bet nuo trečiojo asmens ir aprašyti jo apmąstymai, jausmai. Ir tik tuomet grįžtama į praeitį ir pasakojama visa pagrindinė istorija. Taigi Marquezo gebėjimo austi pasakojimą neginčiju ir neketinu pasiduoti, bet kol kas magiškasis realizmas Allende knygose mano akyse žiba gerokai ryškiau nei Marquezo.

Žodžiu, galbūt aš per jauna, galbūt per kvaila, bet kažko labai gilaus toje knygoje neradau, geriausiu atveju nebent tą žemiškos meilės krislelį ir gana realistišką bet gražią duoklę žmogaus gyvenimo saulėlydžiui. Tačiau tikėjausi aš gaivališkų aistrų, širdį veriančių tragedijų ir visus visur persekiojančios choleros, kad ji stipriai paveiks veikėjų gyvenimą. Ir nors apie ją užsimenama buvo dažnai ir slogutis tykojo visuomet, nieko panašaus nebuvo. O meilės istorija tarp tos, kuri mylėjo tik save ir to, kuris mylėjo visus tik ne save kažkaip nublanksta prieš iliuziją apie karų ir epidemijos fone besiskleidžiančią aistringą, tragišką meilę. Tiesa tik viena - Florentino manija tikrai kartais priminė niekaip nepraeinančią cholerą.

Trims draugams Keitei, Rūtai ir Tomiui vaikystėje labai pasisekė, nes jie pateko į beveik normalią uždarą mokyklą Hailšeme. Pasisekė tuo, kad kiti tokie vaikai neturi tos galimybės, jų tiesiog nėra tikslo mokyti. Tai...

Trims draugams Keitei, Rūtai ir Tomiui vaikystėje labai pasisekė, nes jie pateko į beveik normalią uždarą mokyklą Hailšeme. Pasisekė tuo, kad kiti tokie vaikai neturi tos galimybės, jų tiesiog nėra tikslo mokyti. Tai klonai, turintys savo specialią paskirtį - būti organų donorais. Gyvena jie uždaruose ūkiuose, paskui kurį laiką dirba savo "kolegų" jau operuotų donorų slaugytojais, o paskui patys tampa donorais. Jie žino, kad kažkur yra ir tikri žmonės, žin0 savo paskirtį ir nė nemėgina kaip nors jos išvengti, bet jaučia pareigą tą paskirtį atlikti. Tikrieji žmonės jų slaugyti tiesiog negalėtų, nes jie klonai jiems emociškai nemalonūs, neaišku net, ar jie turi sielas. Vienintelė šios trijulės siekiamybė, paremta tarp klonuotųjų sklindančiais gandais, yra prasitęsti laiką iki donorystės trejiems metams, bet išaiškėja, kad ši galimybė yra tik tariama. Po ketvirtos operacijos, jei po ankstesnių nemirė, praktiškai miršta visi donorai, todėl stengiamasi per šią operaciją panaudoti kiek galima daugiau organų. Knyga parašyta meistriškai, lengva skaityti, stebina autoriaus sugebėjimas atskleisti veikėjų psichologija. Ir kartu labai slegia tas makabriškumas.

"Ceremonijų knygos" yra romano "Giria" tęsinys. Vaizduojamas tolimesnis Lietuvos kelias iš socialistinės vergovės į nepriklausomybę. Buvę kolaborantai tampa prisitaikėliais išverstaskūriais politikais, banditai persitvarko...

"Ceremonijų knygos" yra romano "Giria" tęsinys. Vaizduojamas tolimesnis Lietuvos kelias iš socialistinės vergovės į nepriklausomybę. Buvę kolaborantai tampa prisitaikėliais išverstaskūriais politikais, banditai persitvarko į verslininkus ir visa ta šutvė grūdasi, maigosi gyvenimo košėje. O tas gyvenimas vaizduojamas per girią ir jos gyventojus. Siaubinga, deformuota realybė persipina su fantastika, sudarydama meistriškus siurrealistiškus vaizdus.