Genties patriarcho Jokūbo istorijoje daug vingių. Motinos kurstomas, Jokūbas apgaule išgauna iš aklo tėvo Izaoko taip vertingą pirmgimystės teisę ir, būdamas bailys, turi gėdingai sprukti nuo įžeisto ir paniekinto brolio...

Genties patriarcho Jokūbo istorijoje daug vingių. Motinos kurstomas, Jokūbas apgaule išgauna iš aklo tėvo Izaoko taip vertingą pirmgimystės teisę ir, būdamas bailys, turi gėdingai sprukti nuo įžeisto ir paniekinto brolio Ezavo. Prieglaudą gauna dėdės, motinos brolio Labano ūkyje. Ten dirba pusiau vergaudamas, bet būdamas verslus, ilgainiui tampa dėdės dalininku, paskui žentu, nes veda abi jo dukteris: gražuolę Rachelę ir neišvaizdžią Liją. Bręstant trinčiai tarp ateivio Jokūbo ir pusbrolių, turi vėl sprukti, bet šį kartą jau su dviem žmonomis ir jų tarnaitėmis-sugulovėmis, su visu savo judamu turtu - banda avių ir būriu ginkluotų tarnų-piemenų. Grįžus tėviškėn vėl nepritampa ne tiek prie Ezavo, kiek prie jo sūnų ir vėl tenka klajoti dykumoje, ieškant gyvenamos vietos ir ganyklų. Knygoje daug pamąstymų apie žmonijos raidą, žydų religijos ištakas. Žydai vesdavo žmonas, nežiūrėdami, kad jos ne žydės, o tarkim, chaldėjos ar hetitės. Todėl buvo didelė kalbų maišatis, net Jokūbas pradžioje su dėde susikalbėjo tik per vertėją. Įvairiausių dievų gausa vertė ieškoti kažkurio tikro Dievo, kuris pradžioje net vardo neturėjo, o vėliau išsikristalizavo kaip vienintelis Jo arba Johu.

Oficiali dalis: Orhan Pamuk (Orchanas Pamukas; g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už...

Oficiali dalis: Orhan Pamuk (Orchanas Pamukas; g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už literatūrinę kūrybą rašytojas buvo apdovanotas Nobelio premija.


1591–ieji, apsnigtas ir paslaptingas Stambulas. Iš šulinio gilumos mus pasiekia balsas nelaimingo nužudytojo. Žudiko vardas visiems žinomas, tačiau jis skaitytoją vedžios už nosies iki pat paskutinio puslapio…


Ši knyga – kaip partitūra, kurią atlieka dvidešimt vienas veikėjas: žudikas ir auka, gyvieji ir mirusieji, tapytojai ir miniatiūrų personažai, įsimylėjėliai, mirtis ir šėtonas. Penkiasdešimt devyni pasakojimai, iš kurių susidėlioja nepakartojama mozaika. „Mano vardas Raudona” – ir žmogžudystės istorija, ir pasakojimas apie menininkų bei iliustruotų rankraštinių knygų likimus, ir politinė alegorija, ir istorinis romanas. Tačiau raudona – ir meilės spalva. Ir pasakojimas apie stilių bei žmogžudystę – nes kartais žmogžudys būna menininkas, ir juos abu galima atpažinti iš jų braižo.


Mano jausmai:
Knyga patiks rimtesniam skaitytojui.


Labai daug diskusijų, kalbų, aprašymų, skirtų menui, piešimui, kaligrafijai, miniatiūroms, praeities meistrams, vaizduojamajam menui, jo išskirtinumui, tobulumui, taip pat religijos įtaka menui...


Ir labai keistai parinkta knygos atmosfera... Stambulas... sniegas, žiema... mums turbūt Turkija asocijuojasi su kurortais, žydra jūra, karšta saule, vasara, poilsiu... o čia, šaltis, sniegas...


Istorija turi daug pasakotojų... į situaciją yra pažvelgiama keliomis akimis... tai įdomus dalykas...


Yra ir meilės, bet ji... na, man nepatinka, kai meilė vaizduojama per geismo prizme ir parašoma, kas vyksta su vyriškomis ar moteriškomis fizinėmis savybėmis tam tikromis situacijomis. Man meilė yra jausmas... ir gražu, skoninga yra tada, kai tai vaizduojama kaip kažkokia sielos savybė. Talentingas rašytojas neturėtų būti grubus. Gerai, kad nebuvo „scenų“ aprašymų... su savo tiesia pažiūra į meilę, jis būtų perspjovęs visus erotinius atspalvius, kokie tik kada nors buvo išvydę šį pasaulį...


Veikėjai... Enikštė... sultonas jo paprašė parašyti, nupiešti tobulą knygą, kuri parodytų visus gerus sultono darbus Italijos dožui... įtraukiant ir vakarietišką piešimo stilių... žodžiu, ne visai taip galima padaryti, nes religija trukdo... knygoje madingas yra kuklumas ir senovės meistrų kopijavimas, o visas kitoniškas vaizdavimas ir naujos idėjos, tai tik vakarietiškas išsišokimas... žodžiu, darbas sudėtingas... kaip įtikti visiems... pats Enikštė buvo tas meno žmogus, kuriam nebuvo religija riba, nes menas jam buvo grožis... ir nesvarbu kokios tautos... jei tai buvo kažkas nauja, kažkas nematyta jis tai priimdavo visa siela ir negrasindavo pirštu, kad tikėjimas taip neleidžia... kaip ir sultono miniatiūrių dirbtuvių vyriausiasis meistras Osmanas, taip ir Enikštė daug žinojo apie meną...


Enikštės dukra... Šekiurė ... apie kurią ir vyksta meilės istorija... Stambulo gražuolė... kurios nori beveik visas miestas... na, ji, lyg išmintinga moteris... jos sumanymai, sprendimai leidžia taip manyti... vyras dingo kare, tai ji kaip labai morali moteris, visiems skelbiasi, kad laukia grįžtančio vyro, nors žinia, ne taip baisiai ji to vyro ir nori... Turėti globėją kaip koks darbas, o ne meilė, jausmai... ji turi du vaikus, berniukus... ir va, jos charakteris man nesuvokiamas... čia ji daužo vaikams per veidus už netinkamą žodį, čia kitą minutę bliauna, kad taip padarė, o dar po trijų minučių glaudžia vaikus prie krūtinės ir myluoja... na, pas mumis sakytų „isteriška bobelė“... o ten... normali moteris... Žodžiu, jos kažkaip nesupratau... Matyt, čia kalti kultūros skirtumai...


Kara... nuo amžių amžinųjų įsimylėjęs Šekiurę... dėl nenusisekusios meilės 12 metų buvo palikęs Stambulą ir keliavo po kitas šalis... Enikštė jį išsikvietė kaip kaligrafą, nes reikėjo parašyti istorijas sultono knygai... žodžiu, tik peržengęs mylimosios namus... tuoj vėl ją įsimylėjo, nors jos veidą buvo pamiršęs prieš tai... ir įsimylėjo, tik pagalvojęs, kad ji čia, su tėvu, gyvena po vienu stogu... jos visai nematė... o kai pamatė... na, prasidėjo jam visokie ten fiziniai vyrams būdingi dalykai... ir žodžiu, va tokiomis mintimis jis toliau ir gyveno... labai jau jis norėjo tą Šekiurę prie savęs pasiguldyti... tai va, tokia jau ta meilė šioje knygoje...


Žudikas... taip per skyriukus ir nebuvo jis tiksliai įvardintas... tik pabaigoje... tad galėjai spėlioti, kas jis toks... galėjai ieškoti informacijos tarp eilučių... turėjo jis meilę sau ir savo darbams... labai siekė, kad jis būtų geriausias... ir siekė būti įamžintas laike kaip meistrų meistras, nes norėjo būti pavyzdys ateities kartoms... norėjo, kad jo piešiniai būtų perkopijuojami, nes tai gerai... jei kopijuoja, vadinasi, palikai įspaudą mene... taip tapai didžiu ir nepamirštamu meistru... žodžiu, garbė didžiulė... Jis pats... aišku, jei žudikas tai varžtelius bus pametęs... toks kažkoks nestabilus ir buvo... bet savigraužos taip pat buvo...


O kodėl knyga „Mano vardas raudona“? Spalva... ir meilė, ir kraujas, ir drabužis, ir vynas, ir lūpos... Piešiniuose istoriją pasakoja spalva... Ji pati svarbiausia...

Priminsiu, kad turime tokį ironišką posakį, kad "Aš čia tik vienas protingas". Panašiai jaučiausi skaitydama šią gausybe sudėtingų žodžių prikištą knygą. Atrodo, kad E.W.Said būtent taip galvojo apie save, o savo...

Priminsiu, kad turime tokį ironišką posakį, kad "Aš čia tik vienas protingas". Panašiai jaučiausi skaitydama šią gausybe sudėtingų žodžių prikištą knygą. Atrodo, kad E.W.Said būtent taip galvojo apie save, o savo požiūrį apie Vakarų mąstymo apie Rytus niuansus laikė vieninteliu teisingu. Kas mano kitaip, tas tikrai klysta arba net tyčia (juk imperialistiškai mąstantis vakarietis, visgi!) gina neva nuo Vakarų neatskiriamą dominavimą prieš Rytus.

Tai gana erzino.

Leidžiu save vadinti neišsilavinusia, tačiau nepatikėčiau, kad tai - viena įtakingiausių praėjusio amžiaus knygų. Nebent, kaip mačiau vienoje apžvalgoje, mazochistiškai nusiteikusiems vakariečiams.

Iš esmės E.W.Said nuolatos kartojo, kad viskas, ką "vakariečiai" sakė ar rašė apie Rytus yra klaidinga, iškreipta ir pabrėžia Vakarų dominavimą. Jei įvykdavo kokių nors pokyčių ir vyraujantis požiūris pasislinkdavo link E.W,Said požiūrio, jis vis tiek buvo klaidingas, iškreiptas ir pabrėžė Vakarų dominavimą.

Ironiška, bet susidaro įspūdis, kad tai, kuo kaltinami Vakarai, tinka ir E.W.Said - juk jis tik vienas teisus, viską žino ir viską supranta :) Beje, Arabų pasaulyje bent jau iš pradžių ši knyga neturėjo atgarsio.

Nemanau, kad galima taip lengvabūdiškai trinti tai, ką per keletą šimtmečių šioje srityje nuveikė kiti mokslininkai ar rašytojai tiesiog ištrinti. Ar tikrai tarp tiek daugybės skirtingų žmonių visi galėjo būti neteisūs ir nieko nesuprasti apie tą sritį, į kurią taip ilgai gilinosi? Ar visi piktybiški? Juk kaip tik ilgai Rytais buvo labai domimasi ir žavimasi.

Nors manęs daug kas neįtikino ir į kai ką negalėjau žiūrėti kitaip nei į įsižeidusio vaiko kaprizus, turiu pripažinti, kad knygos tikslas yra geras, į daug ką teisingai atkreiptas dėmesys, be to, kadangi "Orientalizmas" daug kur sukėlė didelį susidomėjimą ir paskatino diskusijas, yra tik sveikintina. Žinoma, autorius puikiai išmano šią sritį ir jo pateikiamas istorinis-kultūrinis kontekstas itin platus.

Ar tai kaip nors pakeitė mano ankstesnį požiūrį apie Rytus? Ne. Ar aš skaitysiu kokią E.W.Said knygą? Tikrai tikiuosi, kad neprireiks :)

Jei esate mazochistas europietis, ši knyga - kaip tik Jums, jei ne... Na, nebent Vidurinieji Rytai būtų Jūsų domėjimosi laukas. Tai iš tikro sunkiai skaitoma knyga. Aš ją skaičiau su tokiais tarpais, kad man tai užtruko apie metus ar pusantrų.

Knyga apie neišsipildžiusią meilės svajonę, kaip ir visuomet aktualią lietuvių literatūroje. Šiaip patiko, nebuvo nuobodi, greitai skaitoma, liūdna ir šiek tiek graudi. Prieš kurį laiką teko skaityti Jono Mikelinsko...

Knyga apie neišsipildžiusią meilės svajonę, kaip ir visuomet aktualią lietuvių literatūroje. Šiaip patiko, nebuvo nuobodi, greitai skaitoma, liūdna ir šiek tiek graudi. Prieš kurį laiką teko skaityti Jono Mikelinsko kūrinį Genys yra margas. Palyginus šis - tikra atgaiva.

8/10

Turiu prisipažinti - esu knygoholikė. Man reikia knygų. Aš jų vis perku net tada, jei neturiu kur padėti ar neaišku, kada turėsiu joms laiko perskaityti. Kelis kartus per metus sau prižadu ir dar dažniau sau primenu,...

Turiu prisipažinti - esu knygoholikė. Man reikia knygų. Aš jų vis perku net tada, jei neturiu kur padėti ar neaišku, kada turėsiu joms laiko perskaityti. Kelis kartus per metus sau prižadu ir dar dažniau sau primenu, kad knygų nebepirksiu, kol dauguma nebus perskaitytos ir neatlaisvins lentynų. Bet štai ir vėl mano pažadus pamiršti priverčia puiki akcija: Agatha Christie knygos po 6 Lt! Ir kaip gi aš nenusipirksiu visų, kurių dar neturiu, savo mėgstamos rašytojos knygų... "Listerdeilo paslaptis" buvo viena iš jų.

Iki tol esu skaičiusi tik Agathos Christie detektyvus, o čia buvo trumpos istorijos. Pažinau kiek kitokią autorės pusę. Pasakojimai man pasirodė ne kriminaliniai, o veikiau paslaptingi ir kiekvienas iš jų netgi turėjo romantikos atspalvį. Tačiau skaitant istoriją po istorijos ėmė ryškėti ir dar vienas jų panašumas - daugumoje veikėjai yra arba pasiturintys, arba priklausantys aukštesniajam luomui, arba tokiais kažkada buvę. Kai jau pagalvodavau, kad atsirado tikrai sunkios padėties veikėjas, staiga viskas pasikeisdavo: "Su tokiais drabužiais jie man neduos net bedarbio pašalpos. <...> Tai buvo tiesa - Džordžo drabužiai buvo tikras siuvėjo meno triumfas." [59 psl.] O kokie puikūs, nepaprastų gebėjimų Skotland Jardo inspektoriai! "Tačiau man regis, kad, linijomis sujungus taškus ant i, kažkas išeina. O, dievaži, sere, tai yra Portsnaufo uosto gynybos įtvirtinimų planas." [79 psl.] Net ir Agathos Christie laikais buvo asmenų, kurie scenoje labiau pasikliauja savo grožiu nei kitais gabumais: "Apskritai mano šansai gana neblogi, - sumurmėjo ji sau. - Įdomu, ką visa tai reiškia? Galbūt renkamas gražuolių choras." [147 psl.] Oi, kaip ši mergina klydo!

Viena istorija, "Dainelė apie šešių pensų monetą", priminė man kitą, anksčiau skaitytą, Agathos Christie knygą "Rugiai kišenėje" - abiejuose yra eilėraštukas apie rugius ir paukščius. O istorijoje "Radžos smaragdas" radau pažįstamą vardą - Džeimsas Bondas. Deja, šitas Bondas buvo sukurtas anksčiau nei garsusis bendravardis ir jam gyvenime sekėsi visiškai kitaip nei merginų numylėtiniui agentui.

Šios trumpos istorijos buvo puikus skaitinys prieš miegą. Neįpareigoja ir puikiai atpalaiduoja.

"Laukinių sunkvežimių medžioklė" - (mokslinis) fantastinis romanas.

Ko gero, žodis 'mokslinis' į skliaustelius įdėtas ne be reikalo. Mokslo nėra daug.

Knygos pradžia atrodė įdomi, tačiau vis kirbėjo kažkoks "bet". Mano...

"Laukinių sunkvežimių medžioklė" - (mokslinis) fantastinis romanas.

Ko gero, žodis 'mokslinis' į skliaustelius įdėtas ne be reikalo. Mokslo nėra daug.

Knygos pradžia atrodė įdomi, tačiau vis kirbėjo kažkoks "bet". Mano nuomone, pavadinimas nėra labai tinkamas, nes būtent pasibaigus laukinių sunkvežimių medžioklei knyga mane užkabino.

Vis dėlto tai nėra eilinė fantastikos knyga. Iki šiol dar neteko susidurti su kūriniu, kuriame mechanizmai yra gyvi. Tai yra, žmogus/elfas/gnomas/etc. gali valdyti automobilį/autobusą/sunkvežimį/etc., bet jis vis tiek yra gyvas. Veikėjų tikslas yra sužinoti, kaip galima gaminti mechanizmus, nes jų suvokimu jie gimsta patys.

Vartojų žodį "mechanizmai", o ne "mašinos" (kaip buvo rašoma knygoje), kad nebūtų galvojama, kad kalbama tik apie automobilius. Šioje knygoje gyva yra viskas: namai, mašinos, traukiniai, etc....

Man knyga kiek per staigiai pasibaigė: kurį laiką veikėjams nesisekė, nes Sistema norėjo sutrukdyti. Paskui staiga jie ėmė ir viską padarė, ko tik reikėjo. Veikėjų tikslas - patekti į Krymą (knygoje tai yra sala). Tai jiems sekėsi itin sunkiai. O kai tik pateko į trokštamą vietą, tuoj pat viskas pradėjo sektis. Aš ne itin mėgstu tokias staigias knygų pabaigas, tad tai buvo šios knygos minusas.

Vis dėlto knyga yra įdomi, galinti įtraukti tiek lengvos fantastikos, tiek nuotykių mėgėjams.

Oficiali dalis: Išleista 1985 metais vokiečių rašytojo Patriko Ziuskindo (Patrick Süskind). Veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis turi tobuliausią uoslę pasaulyje, tačiau pats...

Oficiali dalis: Išleista 1985 metais vokiečių rašytojo Patriko Ziuskindo (Patrick Süskind). Veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis turi tobuliausią uoslę pasaulyje, tačiau pats nekvepia visai. Grenujis pasaulį mato nosimi - kvapai yra vienintelis dalykas, kuriam jis teikia reikšmę. Toks skirtingas vertybių suvokimas galiausiai atveda prie katastrofos. Nepaisant gražaus pavadinimo, knyga yra žiauri ir nė trupučio ne romantiška. Tobulai perteikiama tamsi XVIII amžiaus Prancūzijos realybė.

Mano jausmai:
Oficialioje dalyje buvo užsiminta, kad XVIII amžiaus Paryžius yra perteiktas "Tobulai"... Ir turiu pasakyti, kad šį kartą, tai nėra nė kiek perdėta... Ant knygos nugarėlės taip pat parašyta, kad tai išskirtinė knyga, ir kad tokios daugiau nėra. Tas irgi gryna tiesa...
Net nežinau, kaip knygą pavadinti... istorinė? Gal... XVIII amžius... bet joje nesiekta išryškinti kažkokių praeities įvykių... istorija apie unikalų žudiką? Tai jau kaip detektyvas, trileris... Gal... Bet nusikaltimo ir tyrimo eigos nebuvo... Žmogžudysčių buvo... Be to, rašymo stilius toks su juokeliu... Na, bet tikrai tai nėra juoką kelianti knyga... Sakytum psichologinė, juk Grenujis savęs ieškojo... Bet tai nėra pamokanti istorija... Taip, daug visko buvo apie kvepalus... Gal rašytojas juos labai mėgsta... Kas dabar žino? Bet tai turbūt vis tiek nėra duoklė kvepalų verslui... Vis dėlto kvapų genijus... žudikas.
Parašysiu apie Grenujo motiną. Taip bus galima pajusti rašytojo stilių, kada jis pasakoja apie veikėjus.


"Grenujo motina, dar jauna moteris, - kaip tik įpusėjusi trečią dešimtį, - atrodė visai daili, burnoje turėjo beveik visus dantis, o ant galvos šiek tiek plaukų, išskyrus podagrą, sifilį ir lengvą plaučių tuberkuliozę, nesirgo jokia rimta liga ir tikėjosi dar ilgai gyventi - kokius penkerius ar dešimt metų,- galbūt ir ištekėti kada nors, o tapusi garbinga kokio našlio amatininko žmona, pagimdyti ir tikrų vaikų."


Be abejo, knygoje labai stiprų vaidmenį atlieka kvapų įvairovė... Čia rašytojas įvardija tuberozių, eukaliptų, apelsinmedžių, jazminų, rožių, kiparisų ir dar visokių gerų kvapų... ir tuoj pamini, kad Paryžius buvo labiausiai dvokiantis miestas karalystėje... Atrodo, jau pagauni, kaip skaniai visa aplinka turi kvepėti... bet rašytojas nepamiršta pagadinti visko ir tuoj papila smulkius aprašymus žmogaus kvapo... kaip žinia, to meto žmonės ne itin mėgo vandens procedūras... rašytojas mini, kad smirdėjo net karaliaus dvaras...


"Yra kvapų išsilaikančių dešimtmečiais. Muskusu įtrinta spinta, cinamono aliejuje išmirkytas odos gabalėlis, ambros gniutulėlis, dėželė iš kedro kvepia, tol, kol gyvi. O kiti - limečių aliejus, bergamotės, narcizų ir tuberozių ekstraktai, ir daugelis kitų žiedų kvapų - išsivadėja jau po kelių valandų, jei prie jų laisviau prieina grynas oras. Parfumeris priešinasi šiai fatališkai aplinkybei perdėm lakius kvapus sujungdamas su tvaresniais... Šis triukas Grenujui kartą puikiai pavyko su tuberoziu aliejumi, kurio aromatą supančiojo kruopelyte cibetino, vanilės, labdano ir kipariso ir būtent taip jį dar labiau išryškino. Kodėl negalima padaryti ko nors panašaus ir su tos mergaitės kvapu? Kodėl šį vertingiausią ir gležniausią iš visų kvapų jis turėtų švaistyti vartodamas gryną?"


Na, įdomus tas pasaulio pažinimas pagal uoslę.
Jeigu kas matė filmą, tai nevenkite paskaityti ir knygą... istorija panaši... ir filmas tikrai neblogas... pasisekė aktoriui perteikti tą bejausmę, šalto proto valdomą kvapų genijaus asmenybę... bet vis tiek... filme... ne viskas taip... filme neperteikti tie įvairiausi kvapai ir jų gausybė... knygoje tas paveikia sąmonę...

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų...

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų ir t.t. Jeigu būčiau žinojus, apie ką bus antras skyrius, greičiausiai nebūčiau ėmusis skaityti šios knygos. Antras skyrius - tai eilinis romanas, kuriame vaizduojama meilė tarp priešų, neapykanta, pavydas.

Po antrojo skyriaus prasideda priedai: autorės dienoraščio fragmentai, laiškai bei pabaigoje - biografija. Įdomu tai, kad Irene Nemirovsky norėjo parašyti 1000 puslapių romaną, tačiau nespėjo. Dienoraščio ištraukose vaizduojamas šios knygos planas, perskaičius knygą pasidaro aišku, kad iš plano mažai kas belikę.

"Žemyn galva į Australiją" - tai dar viena lengvu šmaikščiu stiliumi Martyno Starkaus parašyta knyga apie keliones. Australija - tai didžiulė dykuma, o joje gyvenantys žmonės - visiškai atsipalaidavę, nuolat juokaujantys....

"Žemyn galva į Australiją" - tai dar viena lengvu šmaikščiu stiliumi Martyno Starkaus parašyta knyga apie keliones. Australija - tai didžiulė dykuma, o joje gyvenantys žmonės - visiškai atsipalaidavę, nuolat juokaujantys. Jiems viskas "mañana". Tradiciškai Starkaus ir Radzevičiaus komanda susitiko su vietos lietuviais, turėjo malonių (ir ne tik) nuotykių, ieškodami mašinos nuomai, turėjo koreguoti suplanuotą maršrutą - tiek dėl besikeičiančių oro sąlygų, tiek dėl neplanuotų kvietimų sudalyvauti šventėse.

Man labiausiai įstrigo Martyno vizitas apleistam kino teatre bei jojimas buliais. Dabar patyliukais tikiuosi, kad Marčius jau dirba prie knygos apie Japoniją. :))