Pirmą kartą kai paėmiau šią knygą į rankas ji manęs nesudomino, perskaičiau dvi istorijas ir padėjau į šalį, galvodama kokia čia nesąmonė. Matyt dar nebuvau suaugusi šiai knygai. Po kelių mėnesių mano akis vėl ji...

Pirmą kartą kai paėmiau šią knygą į rankas ji manęs nesudomino, perskaičiau dvi istorijas ir padėjau į šalį, galvodama kokia čia nesąmonė. Matyt dar nebuvau suaugusi šiai knygai. Po kelių mėnesių mano akis vėl ji užkliudė, pasiėmiau skaityti ir negalėjau atsitraukti. Kaip tik tuo momentu galvojau, kas nutinka kai mes mirštame? Ar reikia bijoti mirties? Perskaičius tapau ramesnė, aš esu čia nes pati pasirinkau tokį gyvenimą, reikia išmokti sau duotas pamokas.

Šią knygą seniai norėjau perskaityti, nes daugelis ją mini kaip lietuvių kūrinį, kuris tapo įvykiu. Savotiška klasika, kurią reikia perskaityti, kad žinotum kokia ji ir susidarytum savo nuomonę. Skaitėsi sunkokai, bet...

Šią knygą seniai norėjau perskaityti, nes daugelis ją mini kaip lietuvių kūrinį, kuris tapo įvykiu. Savotiška klasika, kurią reikia perskaityti, kad žinotum kokia ji ir susidarytum savo nuomonę. Skaitėsi sunkokai, bet kažkaip įtraukiamai. Nebuvau nieko skaičiusi iš J.Kunčino kūrybos, bet šis autorius sudomino. Jaučiasi, kad Vilnius mylimas ir, aišku, Tūla. Įdomu, kiek į ją sudėta asmeninės patirties išgyvenimų...Nesigailiu perskaičiusi :)

Perskaičiau ketvirtąją autorių knygą. Skaitosi greitai, lengvai, įdomiai. Ne perskaitai, bet praryji :) Bet lieka keistas įspūdis: lyg ne knygą būtum skaitęs, bet veiksmo filmą pasižiūrėjęs. Įdomu, bet gal kažkiek per...

Perskaičiau ketvirtąją autorių knygą. Skaitosi greitai, lengvai, įdomiai. Ne perskaitai, bet praryji :) Bet lieka keistas įspūdis: lyg ne knygą būtum skaitęs, bet veiksmo filmą pasižiūrėjęs. Įdomu, bet gal kažkiek per lengva, per komerciška. Tačiau laiko užmušimui, pramogai labai tinkama...

Pirmą kartą skaičiau publicistinio stiliaus knygą. Pasirinkau skaityti Audronės Urbonaitės "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika", nes pati kažkada norėjau tapti žurnaliste, o knygoje pateikiamos istorijos iš žurnalistinio...

Pirmą kartą skaičiau publicistinio stiliaus knygą. Pasirinkau skaityti Audronės Urbonaitės "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika", nes pati kažkada norėjau tapti žurnaliste, o knygoje pateikiamos istorijos iš žurnalistinio darbo parodė šios profesijos pliusus ir minusus.

Knygoje daug interviu, kurie buvo publikuoti laikraščiuose "Lietuvos rytas", "Kalba Vilnius" ir kt. Keisčiausios ir neįtikėtinos istorijos. Kelionės į Ukrainą pas Viktoro Uspaskicho pirmąją žmoną, bandymai patekti pas burtininkę, kuri gydė Lietuvos elitą. Darbas iki išnaktų, graužatis dėl įsivėlusios klaidos jau publikuotame interviu. Be abejo, ir meilė savo darbui, kuriam negailima laiko ir sveikatos.

Autorės rašymo stilius yra "aštrus". Knygoje daug sarkazmo. Žurnalistė negaili kritikos ir vaizdingų pasakymų. Štai norėjusi pavadinti vieną iš savo straipsnių "Autobusėlis į lenkyną man kelią orgazmą", turėjo pakeisti jį kiek švelnesniais žodžiais. Kita vertus, tokios antraštės būtų pritraukusios didelio dėmesio, bet, greičiausiai, ir didelių diskusijų ir pasipiktinimų. Taip pat knygos skyrių pavadinimai yra pritraukiantis dėmesį, vaizdingi, kartais hiperbolizuoti ("Galvon tik stukt", "Neparadinė Lietuva", "Palmyros fiasko").

Kai kurie knygos skyriai yra ištisi interviu rinkiniai, o kiti yra autorės pasakojimai. Man asmeniškai knygos pradžia buvo įtraukianti, o pabaiga tapo vis sunkiau įveikiama. Keista, bet taip buvo pirmą kartą mano gyvenime. Po publicistinio žanro knygos noriu imti į rankas kokį romaną ar detektyvą, parašytą meniniu stiliumi. Kartais reikia kaitos, kuri paskatintų kitą kartą iš naujo atrasti vienokį ar kitokį žanrą, stilių.

Patinka man vis paskaityti neskaitytų rašytojų knygas. Kiekvienas žmogus savitas, kiekvieno mintys kitokios... o jei ir panašios, tai vis tiek ne visai tokios spalvos. Turiu pripažinti, kad šita knyga man patiko.

Gal tai netgi...

Patinka man vis paskaityti neskaitytų rašytojų knygas. Kiekvienas žmogus savitas, kiekvieno mintys kitokios... o jei ir panašios, tai vis tiek ne visai tokios spalvos. Turiu pripažinti, kad šita knyga man patiko.

Gal tai netgi primena lengvą satyrą, kuri sąmojingai pajuokia žmonių silpnybes ir trūkumus.

Ko gero, Gunaras Hutunenas, nebuvo jau toks beprotis, kokį piešė kaimo gyventojai. Dažnai taip būna, kad kitaip mąstančio, kitaip norinčio, kitaip matančio žmogaus, mes nenorime taip lengvai suprasti. Lengviau visada pasakyti „jis keistas“, „jam turbūt varžteliai pasisukę“... ir randamas kelias – vengti tokio žmogaus... ir tai prigyja kaip kokia masinė psichozė. Vienas pametėjo tokią mintį, kiti pasigavo ir tuo šventai įtikėjo. Ir tada vežimas pajudėjo... Smegenys įtikintos – tas žmogus pavojingas, tas žmogus blogas, reikia vengti to žmogaus... pamirštama pasikliauti savimi... pamirštama mąstyti savarankiškai... viskas vyksta aklai, automatiškai ir tai tik parodo bendruomenės tamsumą, ribotumą...

Istorija gal ir būtų liūdna, bet rašytojas ją papasakojęs ne kaip tragediją... įvėlęs jis lengvos nuotaikos... vienu momentu lyg labai gaila pagrindinio veikėjo... juk jis nesuprastas kaimelyje, kuriame gyvena... kitu momentu gaila pačių kaimo žmonių, kad jie tokie kvaili... ir leidžia būti kvailinami... pasiturinčio ūkininko Vitavaros, vietinio gydytojo, kurio gal labiau reiktų saugotis, nei pas jį gydytis... lensmano, kuris labai nori parodyti turintis savo rankose valdžią... Paanalizavus šiuos iniciatorius, kurie linkę susidoroti su Gunaru, paima juokas... supranti, kad tai jų pasaulis tamsus... jie nori bėgti nuo to, ko nelabai supranta, ko nesuvaldo... ir vienintelis būdas – tai atsikratyti Gunaro...

Knygoje radau apie Helsinkyje vykstančią olimpiadą, tai internetas pasufleravo, kad žaidynės buvo suorganizuotos būtent 1952 metais... vadinasi, veiksmas vyksta tais metais... žmonių poelgis kuo puikiausiai tinka ir šiems laikams... darbovietės, klasės, laiptinės gyventojai, tie patys kaimeliai... o kas pasikeitė? Gyvename lyg ir 21 amžiuje, bet ar mūsų sąmonė, pasaulietiškumas tikrai taip greitai auga? Ne visų žmonių... Kiekvienas galime patekti į mus nesuprantančią aplinką ir toje aplinkoje tapti Gunaru Hutunenu...

Knyga žadėjusi naują ir šmaikštų požiūrį į žmones, kuris turėjo nustebinti ir priblokšti, man paliko tik blankų įspūdį, kuris su laiku visai pranyks atmintyje. Žmonės vabzdžiai arba žmogiški vabzdžiai, kiekvienas...

Knyga žadėjusi naują ir šmaikštų požiūrį į žmones, kuris turėjo nustebinti ir priblokšti, man paliko tik blankų įspūdį, kuris su laiku visai pranyks atmintyje. Žmonės vabzdžiai arba žmogiški vabzdžiai, kiekvienas įstrigęs savajame gyvenimo rate, be jokių laimės perspektyvų, tik su neaiškiu ir ilgu keliu į nušvitimą. Čia žmonės įkūnija tai tarakonus, skruzdes, tai uodus ar drugius, vabzdžio pavidalas nėra pastovus, jis kinta pagal charakterio bruožus ir pasirinktus ateities užmojus, nesvarbu jei gimei skruzde, pakaks užtektinai užsispyrimo ir virsmas muse garantuotas. Šie vabzdžiai, kaip ir žmonės, ieško geresnio gyvenimo, ištrūkimo nuo slegiančios kasdienybės, kuri mus laiko vietoje ir trukdo pasiekti visišką pilnatvę ir pagaliau suvokti: kas aš esu?

"Kam nors kitam labai lengva papasakoti, kaip reikia gyventi ir ką veikti. Aš bet kam viską paaiškinčiau. Ir net parodyčiau, prie kurių ugnių skristi ir kaip. O kai tą patį reikia daryti pačiam, sėdi vietoje arba skrendi visai į kitą pusę."

Knygoje sutinkame ir sekame įvairių vabzdžių gyvenimus, pirmuosiuose puslapiuose trijų uodų: Arnoldo, Artūro ir užsieniečio Semo, istorijos pradžia; kalbos apie keliones, Puškiną ir pirmasis odekolono paragavimas. Semo pažintis su muse Nataša, tik viena iš visų vaizduojamų klišių, kurių kupina knyga, Nataša, nusivylusi gimtuoju kraštu, siekia amerikiečio Semo dėmesio, tikėdamasi jog jis ją išgelbės ir išvykdamas pasiims kartu į visų galimybių šalį, čia pat atsiranda ir tautos grynumo gynėjas, pasipiktinęs situacija, juk negalima dviems svetimšaliams būti kartu, tik savas su savu. Netoli jų du šūdvabaliai, tėvas ir sūnus, ridenantys mėšlo rutulius ir gvildenantys įvairias temas: kaip tapti skarabėjumi, iš kur tas rutulys kurį gauna kiekvienas vabalas, kaip jį įžvelgti, galiausiai prieinama išvada, jog gyvenimas - tiesiog sukimasis ant mėšlo kamuolio. Pakilęs nuo žemės, drugys Mitia svarsto apie šviesą, kaip ją pasiekti, kol galiausiai pamato, kad ji visada buvo jo viduje, tik neatrasta. O po žemėmis, paklausęs draugo patarimo, jog norint pasiekti viršų, reikia babkių, kasinėjasi tarakonas Serioža. Taip visi ir gyvena, spręsdami savo lemtį ir saugodamiesi milžiniškų batų, kurie kėsinasi juos sutraiškyti.

"O tu žinai, kas yra kalcio cianamidas? Du šimtai gramų karvidei? Arba kai uždaroje mėšlidėje išpurškiama galežies sulfato, o išskristi jau per vėlu? Dvi mano draugės taip žuvo. O trečią, Mašenką, apipylė chlorkalkėmis. Iš sraigtasparnio. Prancūzų kalbos mokėsi, kvaiša... Sakai, vabzdžių teisės?"

Mačiau V.Pelevino "Vabzdžių Gyvenimas" dažnai lyginamas su Kafka, bet nieko panašaus, Kafkos kūrinyje suvokiamas ir aplinkinių pastebimas virsmas, o Pelevino istorijoje, veikėjai šokinėja nuo vieno pavidalo į kitą, tai jie mažyčiai, tai žmonės, o kartais lyg peraugę vabzdžiai. Gvildenamos idėjos turėjo atspindėti sovietinio žmogaus likučius (ar panašiai), bet tai tie patys stereotipai, kurių galima rasti šiandieną, ir kurie gyvuos dar tikrai ilgą laiką.

"[...] ir prieš vėl pradėdamas stumti į priekį mėšlo rutulį, akimirką spėji pajusti, koks mįslingas ir neperprantamas yra gyvenimas ir tik kokią mažutę jo kruopelę mes vadiname šiuo vardu."

http://skaitau1001knyga.blogspot.lt/