Jeffrey Archer serija "Kliftonų Kronikos" - įspūdinga.
Daug veiksmo, intrigų, netikėtų siužeto posūkių ir išbandymų. Ne viskas "geriečiams" pavyksta, tad knyga tampa tik dar realesnė. Itin įtraukianti.
Visgi šioje dalyje...

Jeffrey Archer serija "Kliftonų Kronikos" - įspūdinga.
Daug veiksmo, intrigų, netikėtų siužeto posūkių ir išbandymų. Ne viskas "geriečiams" pavyksta, tad knyga tampa tik dar realesnė. Itin įtraukianti.
Visgi šioje dalyje (#4) pradžioje veiksmas vyksta lėtokai, bet vėliau įsivažiuoja ir paskutinius 100psl. verti negalėdama atsitraukti.
Rekomenduoju perskaityti visą seriją.

Pirmą kartą kai paėmiau šią knygą į rankas ji manęs nesudomino, perskaičiau dvi istorijas ir padėjau į šalį, galvodama kokia čia nesąmonė. Matyt dar nebuvau suaugusi šiai knygai. Po kelių mėnesių mano akis vėl ji...

Pirmą kartą kai paėmiau šią knygą į rankas ji manęs nesudomino, perskaičiau dvi istorijas ir padėjau į šalį, galvodama kokia čia nesąmonė. Matyt dar nebuvau suaugusi šiai knygai. Po kelių mėnesių mano akis vėl ji užkliudė, pasiėmiau skaityti ir negalėjau atsitraukti. Kaip tik tuo momentu galvojau, kas nutinka kai mes mirštame? Ar reikia bijoti mirties? Perskaičius tapau ramesnė, aš esu čia nes pati pasirinkau tokį gyvenimą, reikia išmokti sau duotas pamokas.

Šią knygą seniai norėjau perskaityti, nes daugelis ją mini kaip lietuvių kūrinį, kuris tapo įvykiu. Savotiška klasika, kurią reikia perskaityti, kad žinotum kokia ji ir susidarytum savo nuomonę. Skaitėsi sunkokai, bet...

Šią knygą seniai norėjau perskaityti, nes daugelis ją mini kaip lietuvių kūrinį, kuris tapo įvykiu. Savotiška klasika, kurią reikia perskaityti, kad žinotum kokia ji ir susidarytum savo nuomonę. Skaitėsi sunkokai, bet kažkaip įtraukiamai. Nebuvau nieko skaičiusi iš J.Kunčino kūrybos, bet šis autorius sudomino. Jaučiasi, kad Vilnius mylimas ir, aišku, Tūla. Įdomu, kiek į ją sudėta asmeninės patirties išgyvenimų...Nesigailiu perskaičiusi :)

Perskaičiau ketvirtąją autorių knygą. Skaitosi greitai, lengvai, įdomiai. Ne perskaitai, bet praryji :) Bet lieka keistas įspūdis: lyg ne knygą būtum skaitęs, bet veiksmo filmą pasižiūrėjęs. Įdomu, bet gal kažkiek per...

Perskaičiau ketvirtąją autorių knygą. Skaitosi greitai, lengvai, įdomiai. Ne perskaitai, bet praryji :) Bet lieka keistas įspūdis: lyg ne knygą būtum skaitęs, bet veiksmo filmą pasižiūrėjęs. Įdomu, bet gal kažkiek per lengva, per komerciška. Tačiau laiko užmušimui, pramogai labai tinkama...

Pirmą kartą skaičiau publicistinio stiliaus knygą. Pasirinkau skaityti Audronės Urbonaitės "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika", nes pati kažkada norėjau tapti žurnaliste, o knygoje pateikiamos istorijos iš žurnalistinio...

Pirmą kartą skaičiau publicistinio stiliaus knygą. Pasirinkau skaityti Audronės Urbonaitės "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika", nes pati kažkada norėjau tapti žurnaliste, o knygoje pateikiamos istorijos iš žurnalistinio darbo parodė šios profesijos pliusus ir minusus.

Knygoje daug interviu, kurie buvo publikuoti laikraščiuose "Lietuvos rytas", "Kalba Vilnius" ir kt. Keisčiausios ir neįtikėtinos istorijos. Kelionės į Ukrainą pas Viktoro Uspaskicho pirmąją žmoną, bandymai patekti pas burtininkę, kuri gydė Lietuvos elitą. Darbas iki išnaktų, graužatis dėl įsivėlusios klaidos jau publikuotame interviu. Be abejo, ir meilė savo darbui, kuriam negailima laiko ir sveikatos.

Autorės rašymo stilius yra "aštrus". Knygoje daug sarkazmo. Žurnalistė negaili kritikos ir vaizdingų pasakymų. Štai norėjusi pavadinti vieną iš savo straipsnių "Autobusėlis į lenkyną man kelią orgazmą", turėjo pakeisti jį kiek švelnesniais žodžiais. Kita vertus, tokios antraštės būtų pritraukusios didelio dėmesio, bet, greičiausiai, ir didelių diskusijų ir pasipiktinimų. Taip pat knygos skyrių pavadinimai yra pritraukiantis dėmesį, vaizdingi, kartais hiperbolizuoti ("Galvon tik stukt", "Neparadinė Lietuva", "Palmyros fiasko").

Kai kurie knygos skyriai yra ištisi interviu rinkiniai, o kiti yra autorės pasakojimai. Man asmeniškai knygos pradžia buvo įtraukianti, o pabaiga tapo vis sunkiau įveikiama. Keista, bet taip buvo pirmą kartą mano gyvenime. Po publicistinio žanro knygos noriu imti į rankas kokį romaną ar detektyvą, parašytą meniniu stiliumi. Kartais reikia kaitos, kuri paskatintų kitą kartą iš naujo atrasti vienokį ar kitokį žanrą, stilių.

Patinka man vis paskaityti neskaitytų rašytojų knygas. Kiekvienas žmogus savitas, kiekvieno mintys kitokios... o jei ir panašios, tai vis tiek ne visai tokios spalvos. Turiu pripažinti, kad šita knyga man patiko.

Gal tai netgi...

Patinka man vis paskaityti neskaitytų rašytojų knygas. Kiekvienas žmogus savitas, kiekvieno mintys kitokios... o jei ir panašios, tai vis tiek ne visai tokios spalvos. Turiu pripažinti, kad šita knyga man patiko.

Gal tai netgi primena lengvą satyrą, kuri sąmojingai pajuokia žmonių silpnybes ir trūkumus.

Ko gero, Gunaras Hutunenas, nebuvo jau toks beprotis, kokį piešė kaimo gyventojai. Dažnai taip būna, kad kitaip mąstančio, kitaip norinčio, kitaip matančio žmogaus, mes nenorime taip lengvai suprasti. Lengviau visada pasakyti „jis keistas“, „jam turbūt varžteliai pasisukę“... ir randamas kelias – vengti tokio žmogaus... ir tai prigyja kaip kokia masinė psichozė. Vienas pametėjo tokią mintį, kiti pasigavo ir tuo šventai įtikėjo. Ir tada vežimas pajudėjo... Smegenys įtikintos – tas žmogus pavojingas, tas žmogus blogas, reikia vengti to žmogaus... pamirštama pasikliauti savimi... pamirštama mąstyti savarankiškai... viskas vyksta aklai, automatiškai ir tai tik parodo bendruomenės tamsumą, ribotumą...

Istorija gal ir būtų liūdna, bet rašytojas ją papasakojęs ne kaip tragediją... įvėlęs jis lengvos nuotaikos... vienu momentu lyg labai gaila pagrindinio veikėjo... juk jis nesuprastas kaimelyje, kuriame gyvena... kitu momentu gaila pačių kaimo žmonių, kad jie tokie kvaili... ir leidžia būti kvailinami... pasiturinčio ūkininko Vitavaros, vietinio gydytojo, kurio gal labiau reiktų saugotis, nei pas jį gydytis... lensmano, kuris labai nori parodyti turintis savo rankose valdžią... Paanalizavus šiuos iniciatorius, kurie linkę susidoroti su Gunaru, paima juokas... supranti, kad tai jų pasaulis tamsus... jie nori bėgti nuo to, ko nelabai supranta, ko nesuvaldo... ir vienintelis būdas – tai atsikratyti Gunaro...

Knygoje radau apie Helsinkyje vykstančią olimpiadą, tai internetas pasufleravo, kad žaidynės buvo suorganizuotos būtent 1952 metais... vadinasi, veiksmas vyksta tais metais... žmonių poelgis kuo puikiausiai tinka ir šiems laikams... darbovietės, klasės, laiptinės gyventojai, tie patys kaimeliai... o kas pasikeitė? Gyvename lyg ir 21 amžiuje, bet ar mūsų sąmonė, pasaulietiškumas tikrai taip greitai auga? Ne visų žmonių... Kiekvienas galime patekti į mus nesuprantančią aplinką ir toje aplinkoje tapti Gunaru Hutunenu...