Mano delnai prakaituoja, kai paimu į rankas kažkokį neįprastai keistą skaitalą. Knygą parašyta gan neįprastai – primena scenarijų. Skaitosi lengvai ir nuotaikingai – apstu juodojo savižudiško humoro.
„Nenusisekė...

Mano delnai prakaituoja, kai paimu į rankas kažkokį neįprastai keistą skaitalą. Knygą parašyta gan neįprastai – primena scenarijų. Skaitosi lengvai ir nuotaikingai – apstu juodojo savižudiško humoro.
„Nenusisekė gyvenimas? Mes jums padėsime numirti!“ – šalia aukštų miesto pastatų stovi mažytė krautuvėlė, „Savižudybių krautuvėlė“ – ją valdo šeima: pakankamai geraširdė ir mandagi mama/ tėtis, pavadintas Yokio Mishima [japonų rašytojas užbaigęs savo gyvenimą charakiri] garbei/ duktė, pardavinėjanti savo užnuodytus bučinius, norintiems nusižudyti [Death Kiss] ir parduotuvėje užimantį „gyvojo kampelio“ vietą/ sūnus [sprendžiant iš knygoje pateikto aprašymo gotas] distrofikas ir anoreksikas, bet galiausiai atradęs blynų skonį ir kemšantis juos kiekvieną dieną/ netipiškas linksmas, neatitinkantis visuomenės standartų sūnus [šeimoje ne be išsigimėlio, kaip sakant].
Ši šeima kažkuo primena Adamsų šeimynėlę, tačiau šiuo atveju, visas tas ironiškas blogumas labiau ir plačiau paplitęs sukurtoje visuomenėje: televizijos žinios užprogramuotos tik katastrofoms radyti, geriausias komplimentas patiekus maistą – pasakyti, kad jis šlykštaus skonio, o bet kokios džiaugsmo apraiškos tolygios baisiausiam nusikaltimui.
„Iš mūsų išeinantiems klientams nesakoma „iki pasimatymo“. Jiems sakoma „sudie“, nes jie čia niekuomet nebesugrįš“ – parduotuvė pilna visų įmanomų savižudybės reikmenų. Į parduotuvę užsukantys klientai gali rasti bet kokį reikmenį, skirtą savižudybei – čia vyrauja išradingumas. Klientas gali rinktis bet kokį savižudybės būdą – išklausoma problema ir pasiūlomas savižudybės pasirinkimas. O pasirinkimas, patikėkit manim, aukščiausios klasės: nuo pigiausio [siūloma benamiams: uždusimas paprastu maišeliu] iki brangiausio [visi harakiri reikalingi elementai, pradedant kimono ir baigiant aukščiausios kokybės ir geriausio plieno kardu]. Parduotuvėje kažkada buvo „gyvasis kampelis“, bet šeima buvo priversta pastarojo atsakyti dėl to, kad žmonės pradėjo prisirišti prie nuodingų varlių ir vorų – kartais jie sugrįždavo parduotuvėn padėkoti šeimininkams už būtybę, kurios žvilgsnis suspaudė jų širdį ir jie nusprendė tęsti savo apgailėtiną gyvenimą dėl tų juodų tuščių akių.
Tačiau šeima netikėtai pastebi, kad vienas jos narys yra kitoks, nei dauguma – jis džiaugiasi gyvenimu – jaunėlis sūnus. Nepaisant visų bandymų susidoroti su jaunėlio sūnaus džiugesiu, galiausiai pastarajam pasiduoda visi ir krautuvėlė tampa vieta, kur žmonės eina išsivaduoti iš blogų minčių. Happy End [iš dalies].

Dėkui, kad ant Marijos žemės karts nuo karto pasirodo tokio pobūdžio knygos. Juokas pro ašaras, girtos realybės vaizdeliai, kurioziški prisiminimai, kompanijos, kuriose yra savi juokdariai ir klounai, antisemitas, kilęs iš...

Dėkui, kad ant Marijos žemės karts nuo karto pasirodo tokio pobūdžio knygos. Juokas pro ašaras, girtos realybės vaizdeliai, kurioziški prisiminimai, kompanijos, kuriose yra savi juokdariai ir klounai, antisemitas, kilęs iš žydų šeimos, vėmimai ligoninėje po gėrimo iki sąmonės netekimo, vodziaros pardavimų bizniukas, Viešpaties žodžio skelbėjo kalbos vertimas [autobuso keleiviai keistai žiūrėjo į mane, kai garsiai žvengiau, nes tiesiog neįmanoma nežvengti], kvaili pasiteisinimai milicijai, narkotinės filosofijos apie Marksą, Engelsą, Trockį, socializmą ir permanentinį pochujizmą - ŠIKT ir PoCh/ Molotovo biusto vagystė, radijo, grojančio „Depeche Mode“. Ukrainos radijo stilius: „Depešai“ – tai legendinis airių liaudies kolektyvas, kurio lyderis Deivas Gahanas savo pirmą kūrinį skyrė išprievartautam per riaušes tėvui, ne motinai, o vėliau, po vieno maloniausių gyvenimo atradimų – narkokultūros, sutiko simpatišką baltapūkį, vardu Goras, ir netrukus jiems gimė vaikas…

Kartais reikia pailsinti savo smegenis nuo visko ir tiesiog atsipalaiduoti ;]

Skaičiau šią knygą mokykloje originalo kalba. Pamenu, kad tada nelabai supratau, kas ir kodėl [gal dėl to, kad tuo metu buvau 9-10 klasėje]. Vėliau perskaičiau Orwell'o "1984" - scenarijus pasirodė jau kažkur matytas/...

Skaičiau šią knygą mokykloje originalo kalba. Pamenu, kad tada nelabai supratau, kas ir kodėl [gal dėl to, kad tuo metu buvau 9-10 klasėje]. Vėliau perskaičiau Orwell'o "1984" - scenarijus pasirodė jau kažkur matytas/ skaitytas/ girdėtas. Iš naujo perverčiau Zamiatiną - vualia. Štai iš kur paimtos genialios mintys ir scenarijus. Tik viena knyga tapo visuotinai pripažinta ir žinoma, o kita taip ir liko neįvertinta didžiosios visuomenės.
Nuostabu, kad po tiek laiko, Lietuvoje pagaliau išverstas ir patiektas pardavimui šis nuostabus kūrinys, įkvėpęs kitus antiutopijos autorius skelbti neigiamą tiesą apie pasaulį ir žmonių gyvenimus.
Žmonės, neturintys vardų/ likimų/ gyvenimų. Žmonės numeriai - niekam neįdomūs ir pilki. Bet iš tikrųjų, viskas yra įmanoma, kai norima.

Perskaičiau knygą - dviprasmybė. Pažiūrėjau filmą - dviprasmybė.
Dažniausiai būna, kad knyga yra geresnė už filmą. Retai būna, kad filmas yra geresnis už knygą. Šiuo atveju, manau, knyga negali būti atskirta nuo filmo...

Perskaičiau knygą - dviprasmybė. Pažiūrėjau filmą - dviprasmybė.
Dažniausiai būna, kad knyga yra geresnė už filmą. Retai būna, kad filmas yra geresnis už knygą. Šiuo atveju, manau, knyga negali būti atskirta nuo filmo - jie papildo vienas kitą. Be abejo, knygoje aprašoma daug daugiau įvykių, kurie nėra parodyti filme. Tačiau filme tiesiogiai galima pamatyti asmens degradaciją. Knygoje daugiau moralinės tuštumos, nei fizinės degradacijos/ daugiau sekso, nei narkotikų/ daugiau pamąstymu, nei nuotykių.
Kalba "netaisyta" - su keiksmažodžiais, su žargonu, su šleikštuliu. Verta.

Be abejo, tai yra klasika - vertinga įdomi knyga. Nepaisant daug prieštaringų postulatų, skaitosi ritmingai, vienu ūpu. Sunkūs likimai, charakteriai ir gilios filosofinės idėjos.
Tačiau, man asmeniškai, vietomis buvo neįdomu...

Be abejo, tai yra klasika - vertinga įdomi knyga. Nepaisant daug prieštaringų postulatų, skaitosi ritmingai, vienu ūpu. Sunkūs likimai, charakteriai ir gilios filosofinės idėjos.
Tačiau, man asmeniškai, vietomis buvo neįdomu skaityti - per daug ištiesta. Kai kur pasirodė, kad knygos herojų emocijos bei išgyvenimai aprašyti sausai. Pvz, Terezos isterijos scena aprašyta kaip sausas nekrologas laikraštyje, konstatuojantis mierties faktą. Kai kur pasirodė, kad įvykiai vyksta kažkokioje sutemoje ir neįmanoma įsivaizduoti nei vieno šviesaus saulėto momento - nesijaučia jausmai - jaučiasi šaltumas ir atgrasumas, pilkuma. Ir aišku kai kurie aprašyti istoriniai faktai - net neįsivaizduoju, iš kur buvo ištraukti (pvz. Stalinas nužudė savo žmoną? (spėju, Alilujevą, turėjo omenyje autorius) - wtf?).

Knygą perskaičiau per vieną vakarą - įtraukė. Be to, gan lengvai skaitosi. Perskaičius knygą liko dviprasmybė, nes N sykių žiūrėjau Sofia Coppola režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu (1999m.).
Knygoje pasigedau...

Knygą perskaičiau per vieną vakarą - įtraukė. Be to, gan lengvai skaitosi. Perskaičius knygą liko dviprasmybė, nes N sykių žiūrėjau Sofia Coppola režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu (1999m.).
Knygoje pasigedau diktatoriško motinos vaidmens, lėmusio, kaip man atrodo, visų mergaičių savižudybę/ pasigedau švelnaus tėvo vaidmens/ pasigedau didesnio veiksmo aprašymo, kurį radau filme.
Iš tikrųjų, knyga yra gan sunki dėl jo pagrindinės tamsios temos.
Bet kuriuo atveju, verta dėmesio.

Surijau šią knygą per pusantros dienos. Tam tikrais momentais man oda ėjo pagaugais ir atrodydavo, kad sustoja kvėpavimas. Tam tikrais momentais norėjosi tiesiog verkti. Buvo liūdna/ baisu/ keista/ suprantama/...

Surijau šią knygą per pusantros dienos. Tam tikrais momentais man oda ėjo pagaugais ir atrodydavo, kad sustoja kvėpavimas. Tam tikrais momentais norėjosi tiesiog verkti. Buvo liūdna/ baisu/ keista/ suprantama/ nesuvokiama.

Taip, be abejo, pagal šią knygą yra pastatytas filmas, kurį labai jau seniai žiūrėjau ir manau, kad daugelis jį matė. Bet knyga lieka knyga: pats pasineri į tą gatvės gyvenimą/ smurtą/ prievartavimus/ baimę/ siaubą/ išgyvenimus/ jausmus. Nežinau, skaitant tam tikras vietas, man realiai atrodydavo, kad tuoj vemsiu, nes įsivaizdavau, kad esu kažkur netoli visų įvykių ir niekuo negaliu padėti. Be galo sukrečianti knyga ir pasakojimas. Baisus pasakojimas.

Po Romain Gary "Aušros pažadas" (perskaičiau prieš keletą metų) tai geriausia knyga, kurią perskaičiau pastaruoju metu.
Tai pirmasis atsiliepimas apie knygą, kai man tiesiog trūksta žodžių net pabandyti perteikti mane...

Po Romain Gary "Aušros pažadas" (perskaičiau prieš keletą metų) tai geriausia knyga, kurią perskaičiau pastaruoju metu.
Tai pirmasis atsiliepimas apie knygą, kai man tiesiog trūksta žodžių net pabandyti perteikti mane užpludusius jausmus.

Įdėmiai peržiūrėjau visus puslapius ir tuos ženklus, kuriuos mes įvardijame raidėmis, ir kurie, rašant juos tam tikra tvarka, susiklijuoja į žodžius ir į sakinius, ir neradau nieko neįprasto - nei šių magiškų ženklų rašyboje, nei šių paprastų žodžių skaityme, iš kurių susideda ši knyga.
Bandžiau kai kuriuos puslapius skaityti garsiai, idant išgirščiau, kaip seka knygos kalbos garsas, tikėdamasi atpažinti jame kokius nors burtus ar kitus magiškus triukus - kažką, kas lėmė mano šią pasimetusiai kurčią būseną, - ir neišgirdau nieko magiško ar neįprasto.
Aš buvau net iškišus liežuvį ir veidrodyje tyrinėjau visus skonio pumpurus ir radau juos visiškai normaliais. Bet kodėl gi tada šios knygos skonis taip skiriasi nuo daugelio kitų kūrinių?
Ši knyga padarė kažką neįmanoma - ji išvertė visą mane išvirkščiai. Ji privertė mane pamiršti apie miegą ilgos kelionės metu, važiuojant autobusu per nuobodžiąją Lenkiją. Ji, kaip patyręs psichoterapeutas perėjo per visą mano sielą ir įvedė į katarsio būseną - ir tapo taip trenksmingai tylu ir taip jaudinančiai ramu.
Giliai atsidustu.
Vienareikšmiškai - skaityti!
Skaityti be šešėlio abejonės ir be nepasitikėjimo ribų.

Štai ir perskaičiau knygą ne pirmą kartą, ir dar ne kartą ketinu ją skaityti.
Žinoma, ta kuri buvo mano rankose yra senesnio leidimo berods 1994, nors viskas išlieka tas pats.
Knyga labai mane sužavėjo dar tuomet kai po...

Štai ir perskaičiau knygą ne pirmą kartą, ir dar ne kartą ketinu ją skaityti.
Žinoma, ta kuri buvo mano rankose yra senesnio leidimo berods 1994, nors viskas išlieka tas pats.
Knyga labai mane sužavėjo dar tuomet kai po pirmojo filmo pasirodymo nusprendžiau perskaityti jas visas. Žinoma tuomet buvau dar mažytė, tad ir skaitymas buvo sunkesnis ir visgi likau sužavėta!
Iki šiol ,,Žiedų valdovas'' yra viena mėgstamiausių trilogijų. Pabaigusi skaityti knygą dar kartą tuo tik įsitikinau.
Mane žavi autoriaus gebėjimas sukurti savitą pasaulį, su savomis tautomis, savais raštais ir pasakojimas. Padavimai, dainos ir net savos kalbos! Tai iš ties išskirtina ir žavu. Pati knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių, o dar įdomesnė ir aiškesnė ji pasidaro perskaičius sakmes, Hobitą ir tik tuomet trilogiją apie žiedą. Puikus literatūrinis palikimas, pripažintas visame pasaulyje!