Nelengva būti advokatu. Ypač todėl, kad ši profesija tokia kurios neatskirsi nuo šeimos. Visi teisiniai dalykai visada palies šeimą. Atikus Finčas labai myli savo vaikus. Jis labai stengiasi, kad jie kuo mažiau įsiveltų į...

Nelengva būti advokatu. Ypač todėl, kad ši profesija tokia kurios neatskirsi nuo šeimos. Visi teisiniai dalykai visada palies šeimą. Atikus Finčas labai myli savo vaikus. Jis labai stengiasi, kad jie kuo mažiau įsiveltų į jo profesinius reikalus.

Vaikai nesėdi vietoje. Jie ne tik žaidžia išradingus žaidimus, bet ir domisi ką veikia jų tėtis. Todėl būna, kad įsivelia į kokį teisinį reikalą. Taip nutiko ir su Tomo Robinzono byla.

Knygoje taip pat puikiai atskleidžiama amerikiečių ( ir tikriausiai ne tik) švietimo problema. Vaikai yra bukinami, stengiamasi juos suvienodinti

Manysit banalu, bet šis romanas TIKRAI vienas iš stipriausių mano perskaitytų kūrinių. Dostojevskis yra neabejotinai geriausias, kai kalbame apie žmogaus psichologiją, tamsiausius jos užkaborius, stipriausius mūsų pačių...

Manysit banalu, bet šis romanas TIKRAI vienas iš stipriausių mano perskaitytų kūrinių. Dostojevskis yra neabejotinai geriausias, kai kalbame apie žmogaus psichologiją, tamsiausius jos užkaborius, stipriausius mūsų pačių instinktus, kurie iškeliami jo kūriniuose. Tai kūrėjas, per paprastų žmonių nepaprastas istorijas, verčiantis mus pažinti pačius save.
„Broliai Karamazovai“ neša žinią apie tai, jog visi mes esame susieti vienas su kitu, kiekvienas dalinamės kits kito aistromis, kiekvienas mes kenčiame panašiai, tik skirtingai tai išreiškiame.
Kiekvienas galime būti ir kaltas ir nekaltas.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2012/11/broliai-karamazovai.html

Knyga man kalbėjo apie laimę ir kaip mes ja nebetikime, kaip stengiamės ją sužlugdyti; kaip liguistai nepasitikime savimi ir kaip tas nepasitikėjimas sužlugdo ir atima visą gėrbuvį, kurį kūrėme. Ji kalbėjo apie liguistą...

Knyga man kalbėjo apie laimę ir kaip mes ja nebetikime, kaip stengiamės ją sužlugdyti; kaip liguistai nepasitikime savimi ir kaip tas nepasitikėjimas sužlugdo ir atima visą gėrbuvį, kurį kūrėme. Ji kalbėjo apie liguistą maniją kitam- maniją savo bejėgiškumui, dėl kurio nesirįžtame atsikratyti mus kankinančios gangrenos; galiausiai, gyvenimas su ja mums net pradeda kelti nepaaiškinamą pasitenkinimą- pripratimas mus žlugdo. Du žmonės ir jų santykiai mums nušviečiami lyg ringe besikaunančių priešininkų veiksmai: kuris įkas skaudžiau, kuris pirmasis nukautuos antrąjį.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2012/12/francoise-sagan-nuostabus-debesys.html

Tikriausiai, nereikia daug pasakoti apie šios knygos pabaigą, jau ją atsivertus aišku, kaip ji baigsi. Tai nebuvo knyga apie invalidą ar jo gyvenimo peripetijas, kaip tokią parašytų Jodi Picoul, tai nebuvo ir koks Nicholas...

Tikriausiai, nereikia daug pasakoti apie šios knygos pabaigą, jau ją atsivertus aišku, kaip ji baigsi. Tai nebuvo knyga apie invalidą ar jo gyvenimo peripetijas, kaip tokią parašytų Jodi Picoul, tai nebuvo ir koks Nicholas Sparks ar sentimentalieji „Medisono apygardos tiltai“. Apskritai, knygoje daug juokelių ir juodojo humoro kibirkštėlių, nei Lu Klark čia primena Šv. Mergelę Mariją Gailestingąją, nei Vilis čia yra koks nors super duper depresuotas šunsnukis, kuris galvoja vien apie save. Jis puikiai žino ko nori ir puikiai supranta, kad nėra prasmės gyventi gyvenimo, kai žinai, jog niekada to negausi.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/01/jojo-moyes-as-pries-tave.html

Tai buvo knyga apie praeitį, kuri palieka mums dabartį ir apie ateitį, kuri galbūt pamirš praeitį atskirta dabarties. Tai buvo apie kraują, protėvių kraują, tekantį mūsų gyslomis, net jei to ir nenumanome. Apie vienišumą,...

Tai buvo knyga apie praeitį, kuri palieka mums dabartį ir apie ateitį, kuri galbūt pamirš praeitį atskirta dabarties. Tai buvo apie kraują, protėvių kraują, tekantį mūsų gyslomis, net jei to ir nenumanome. Apie vienišumą, kylantį iš artimų trūkumo. Apie antrus kartus, nes retai pirmasis būna galutinis, neklystantis ir paskutinis. Tai buvo apie meilę: motinos, tėvo ir dukros, vyro, giminingų sielų, tokią, kuri gyvena, kad galėtų papasakoti ar tokią, kai pasitraukus žmogui, tu nori trauktis paskui.
daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/02/jodi-picoult-is-antro-zvilgsnio.html

Knyga man labai patiko. Dažnai perskaičiusi klasikos knygą, aš imu mąstyti: kodėl ji klasika? Ir iš tiesų, šis romanas maža ką priminė nuobodų klasikinį skaitalą, kurį jauti pareigą perskaityti. Ne, to čia nebuvo,...

Knyga man labai patiko. Dažnai perskaičiusi klasikos knygą, aš imu mąstyti: kodėl ji klasika? Ir iš tiesų, šis romanas maža ką priminė nuobodų klasikinį skaitalą, kurį jauti pareigą perskaityti. Ne, to čia nebuvo, puslapiai vertėsi lengvai, patys savaime. Suprantu, kodėl knyga vis dar yra plačiai skaitoma: nors, ta sena ir sukirmijusi, Viktorijos santvarka, smerkianti nusidėjimus, ir buvo sugriauta, tačiau negalime teigti, jog jos atgarsiai vis dar neįtakoja mūsų požiūrio į moterį, net ir šiais laikais, kai skelbiame laisvę ir lygybę visoms lytims. Mūsų visuomenėje vis dar liko gaji sėkla, kuri moters ir vyro padarytus darbus, nuodėmes vertina visiškai skirtingai, net ir tuomet, kai nuodėmė tokia pati. Dažniausiai, mes linkę stipriau nubausti ir griežčiau pasmerkti moterį. Neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Apie tai kalba ir Hardy, susodinęs herojus vestuvių vakarą vienas prieš kitą ir leisdamas jiems atlikti savo nuodėmių išpažintis. Klero obuolys toks pat nuodingas kaip ir Tesės, kuri savojo atkando ne savo noru, bet...
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/02/thomas-hardy-tese-is-derberviliu-gimines.html

Kokie įspūdžiai perskaičius? Keisti. Susiskaldę. Nepateisinti. Hugo kūryba man jau pažystama, „Vargdienius“ ir „Žmogų, kuris juokėsi“, tiesiog dievinu, bet, deja, negaliu to pasakyti apie „Paryžiaus...

Kokie įspūdžiai perskaičius? Keisti. Susiskaldę. Nepateisinti. Hugo kūryba man jau pažystama, „Vargdienius“ ir „Žmogų, kuris juokėsi“, tiesiog dievinu, bet, deja, negaliu to pasakyti apie „Paryžiaus katedrą“.
Neišsigąskite, viskas su ta knyga gerai, gražus turinys, gražūs sentimentai nuolat kintančiam Paryžiui, gražūs veikėjai, bet tai nebuvo mano skaitinys. Pritrūko to, ką jau pažinau Hugo: negailestingo pataikymo į visuomenės skaudulius, tokio, koks atsiranda tik vėlyvesniojoje kūryboje. Šiame kūrinyje Hugo dar jaunas, dar neatėjęs iki savęs, bet jau pakeliui.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/03/victor-hugo-paryziaus-katedra.html

„Mobis Dikas“ tikrai įstringantis, sudėtingas kūrinys, kurį norint suprasti ir išnagrinėti siūlelis po siūlelio prireiktų nemaža laiko ir pasišventimo. Jame Melville‘is tikroviškai atskleidžia to meto socialines...

„Mobis Dikas“ tikrai įstringantis, sudėtingas kūrinys, kurį norint suprasti ir išnagrinėti siūlelis po siūlelio prireiktų nemaža laiko ir pasišventimo. Jame Melville‘is tikroviškai atskleidžia to meto socialines problemas (tam nereikia nė vargingų Paryžiaus Hugo naudotų gatvių): užčiuopiama rasinė nelygybė, neigiama civilizacijos, kapitalizmo įtaka, materialėjančio pasaulio tuštumas.
Gaila, kad šio kūrinio vertės nesuvokė to meto visuomenė ir Melville‘is turėjo dienas baigti kaip muitinės inspektorius ir visų pamirštas rašytojas, kuris, visgi, išsaugojo, kaip daugelis jo sukurtų personažų, dvasios nenugalimumą ir didžiai pripažino: „ O man, nors ir parašiau šio šimtmečio evangeliją, teks mirti atmatų griovyje“.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/04/hermann-melville-mobi-dikas.html

Simonaitytės papasakota „Šimonių“ istorija man paliko įspūdį; artimumo savo šaknims, vietovei, kalbai įspūdį. Tai buvo vienas iš geresnių kūrinių patekęs į mano rankas pastaruoju metu, nesureikšminant švelnios...

Simonaitytės papasakota „Šimonių“ istorija man paliko įspūdį; artimumo savo šaknims, vietovei, kalbai įspūdį. Tai buvo vienas iš geresnių kūrinių patekęs į mano rankas pastaruoju metu, nesureikšminant švelnios sentimentalistinės gaidelės, kuri man nemaišo, bet kurią vertinu kritiškai. Žinoma, atsižvelgus į metus kuomet ši knyga buvo išleista ir rašyta, ta gaidelė gal ir buvo reikalinga.
Kas man tikrai paliko įspūdį ir sudomino, tai autorės talentas pasakoti istoriją. Net sunku buvo patikėti, kad knyga gali taip lengvai slysti per pirštus, mėgaujantis lengva pasakojimo maniera. Artimiausiu metu tikrai bėgsiu knyginan ir ieškosiu „Viliaus Karaliaus“. O „Aukšujų Šimonių likimą“ laisva valia patariu atrasti ir perskaityti, juk tai vienas skaitomiausių ir populiariausių klasikinių kūrinių lietuvių literatūroje.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/04/i-simonaityte-aukstuju-simoniu-likimas.html