Super geriausia knyga kada nors skaityta, skaičiau prieš 5 metus tačiau iki šiol likęs įspūdis. Labai gražus, netikėtas, žiaurus romanas. LAABai rekomenduju, nors niekada beveik neskaitau romanu šitą pradėjusi negalėjau...

Super geriausia knyga kada nors skaityta, skaičiau prieš 5 metus tačiau iki šiol likęs įspūdis. Labai gražus, netikėtas, žiaurus romanas. LAABai rekomenduju, nors niekada beveik neskaitau romanu šitą pradėjusi negalėjau atsitraukti. 6 balai iš 5

Knyga mano rankose atsidūrė po draugės rekomendacijos. Esu girdėjus tokio pat pavadinimo filmą, bet gerai, kad nesu žiūrėjus. Perskaičiau knygą ir dabar galiu drąsiai žiūrėti filmą.
Pasakojimas yra įdomus, nes skaitai ir...

Knyga mano rankose atsidūrė po draugės rekomendacijos. Esu girdėjus tokio pat pavadinimo filmą, bet gerai, kad nesu žiūrėjus. Perskaičiau knygą ir dabar galiu drąsiai žiūrėti filmą.
Pasakojimas yra įdomus, nes skaitai ir lyg kartu jauti herojaus, Žano Batisto Genujaus, uodžiamus kvapus - tokius intensyvius. Rašytojas lyg patvirtina liaudyje sklandančią patarlę - tyli kiaulė - gilią šaknį knisa.
Romanas parašytas originaliai. Pagrindinis herojus atrodo mistiškai ir jo keisti įpročiai kartais net baugina. Kartais beskaitant darėsi jo gaila. Tačiau Žanas Batistas turėjo dovaną, kuria pasinaudojo savo gyvenime - unikalią uoslę.

Tai pasakojimas apie moterį, kuri šventai tiki sukėlusi vyro klinikoje gaisrą ir pražudžiusi žmogų, todėl leidžia vyrui skirtis ir atiduoda jam vaikų globą. Be galo vidutiniška knyga - veiksmas nuspėjamas, aiški laiminga...

Tai pasakojimas apie moterį, kuri šventai tiki sukėlusi vyro klinikoje gaisrą ir pražudžiusi žmogų, todėl leidžia vyrui skirtis ir atiduoda jam vaikų globą. Be galo vidutiniška knyga - veiksmas nuspėjamas, aiški laiminga pabaiga, neįtikinami jausmai. Priedo dar ir vertimas ne pats stipriausias.

Nuostabi knyga. Vietom juokinga, vietom graudi.
Juokingose vietose norisi kvatotis visa gerkle. Taip gyvai ir ryškiai pavaizduotas senas bambeklis, kuriam neįtinka absoliučiai niekas. Šalia tokio gyventi būtų sunku, bet skaityti...

Nuostabi knyga. Vietom juokinga, vietom graudi.
Juokingose vietose norisi kvatotis visa gerkle. Taip gyvai ir ryškiai pavaizduotas senas bambeklis, kuriam neįtinka absoliučiai niekas. Šalia tokio gyventi būtų sunku, bet skaityti apie tokį – nors plyšk iš juoko.
„ - Nu? Arabiški sausainiai? Tai ar jie kam tikę? – burbteli galiausiai.
- Persiški, - pataiso ji.
- Ką?
- Aš iš Irano. Vadinasi, persė, - moko ji.
- Persi? Ko kito ir tikėtis nuo tokių sausainių, - pritaria Uvė.“
„- Man reikia, kad pavežtumėt į ligoninę.
Uvė įtariai spokso į ją.
- Jau turėkit sąžinės! Kas čia, kad nosis pavarvės truputį.
- Patrikas nudribo nuo kopėčių.
Ir taip atlošia galvą, kad Uvė toliau kalbasi su pasmakre.
- Kas tas Patrikas? – klausia Uvė pasmakrės.
- Mano vyras, - paaiškina pasmakrė.
- Kerėpla? – pasitikslina Uvė?
- Tas pats, - patvirtina pasmakrė.
- Ir nukrito nuo kopėčių? – dėl viso pikto dar pasiteirauja Uvė.
- Taip. Kai norėjo atidaryti langą.
- Aišku. Čia ir iš kilometro buvo matyti, kad tuo baigsis. Ar aš nesakiau iš pat karto... ... Bet ar patys negalit? Ta savo japoniška siuvamąja, kur čia važinėjotės kurią dieną...“
„ - Dabar, žalčiai, tai jau karas,“ – rėžia jis kiekvienam neįtikusiam.
Bet po kietu kiautu ir vaidinga išore slepiasi didelė širdis (visom prasmėm). Juk ne kiekvienas kaimynas imsis remontuoti jūsų kreivai šleivai pastatytą namą, nuorinti radiatorius, skolinti įrankius, kovoti su valdžios instancijom, kad palengvintų mylimo žmogaus būtį, ar gelbėti anūką iš gaisro. Ne viskas matoma plika akimi ir žmonės yra nenuspėjami, jei nepavyksta jų pažinti artimiau, ir net pilkiausios asmenybės tam tikromis aplinkybėmis gali nušvisti vaivorykštės spalvomis.
Ši knyga yra apie gyvenimą. Apie senį, nebepritampantį šiuolaikinėje greito maisto / technologijų ir visko kitko visuomenėje. Apie didžiausią gyvenimo meilę. Apie draugystę. Apie katiną („Tiesa, kaip čia pasakius, toks ten ir katinas. Be vienos akies, ir uodegos tik pusė. Kailis šen bei ten išplikęs lopais, tarsi kas būtų išdraskęs delno didumo kuokštus. Kažin, ar apskritai tą padarą katinu pavadintum. ... Uvė svarstė, ar nepaleidus į padarą klumpės. Katinas, iš išvaizdos sprendžiant, keikė tą faktą, kad neturi klumpių, tad negalės duoti grąžos.“).
Ši knyga yra apie viską.

Knyga gretai skaitosi, truputis fantastikos, truputis romano. siužetas dydžioji depresija JAV, I WW veteranas ir berniokas netikėtai atsiduria mažame miestelyje, kurie vadovauja nelabai teisišjai metodais statytiniai serifas ir...

Knyga gretai skaitosi, truputis fantastikos, truputis romano. siužetas dydžioji depresija JAV, I WW veteranas ir berniokas netikėtai atsiduria mažame miestelyje, kurie vadovauja nelabai teisišjai metodais statytiniai serifas ir teisejas. Knygas persiskaitė, bet kad užkabintų, kad skaityčiau iki 2-3 ryto ti nee, rekomenduočiau gal daugiau romano skitytojams negu gerų detektyvų.

Pirmoji mano skaityta Musso knyga ir tikrai ne paskutinė. Įtraukė nuo pat pirmų puslapių ir laikė intrigą iki pat galo. Kas šiek tiek nepatiko, tai tas, kad neaišku kas nutiko su vienos iš pagrindinių herojų antrąja puse....

Pirmoji mano skaityta Musso knyga ir tikrai ne paskutinė. Įtraukė nuo pat pirmų puslapių ir laikė intrigą iki pat galo. Kas šiek tiek nepatiko, tai tas, kad neaišku kas nutiko su vienos iš pagrindinių herojų antrąja puse. Bet visumoj labai patiko.

Kažkaip šį kartą jau per daug saldu ir nerealu. Per daug lemtingų sutapimų. Iš pat pradžių siužetas lyg ir kažkur skaitytas ir neoriginalus. Net pagalvojau, kad antrą kartą skaitau tą pačią knygą. Na bet vėliau...

Kažkaip šį kartą jau per daug saldu ir nerealu. Per daug lemtingų sutapimų. Iš pat pradžių siužetas lyg ir kažkur skaitytas ir neoriginalus. Net pagalvojau, kad antrą kartą skaitau tą pačią knygą. Na bet vėliau įsitikinau, kad šios knygos skaičius nesu. Bet vis tiek kažkaip viskas buvo ne taip. Keista, kad pasirinkusi anoniminį donorą ir sužinojusi apie klaidą, ji puola ieškoti tikrojo vaikelio tėvo. Nepalieka to suklydusiai laboratorijai. Paskui vėl kaip tyčia tai būtent susitinka tokia pora, kuri kaip ir idealiai vienas kitam skirti. Tada iškart atsiranda jausmai, kurių abu nenori ir t.t. Keista herojė, kuri vat nusprendė, kad niekada nemylės, niekada netekės. Taip, gali nuspręsti niekad netekėti, bet kaip įsakyti sau niekad nemylėti?.... Juk žmogus ne robotas, o jausmai mažiausiai prognozuojami ir nepaklūsta sveikam protui. Nesakauk, kad buvo neįdomu, bet labai jau nuspėjama. Net norėjosi, kad tėvystės testas būtų klaidingas ir tada jie būtų bent jau turėję nuspręsti, ką gi dabar daryti, kai būtinybės būti kartu nebėra, o būti kartu vis tik norisi.