Kuomet esi perskaitęs daug detektyvinių knygų, kiekvieną kartą atrasti kažką kitokio ir tikrai įtraukiančio darosi vis sunkiau. Tad ši knyga pateko į tą viduriuką, kur nebuvo nei labai blogai, nei labai gerai. Tiesiog...

Kuomet esi perskaitęs daug detektyvinių knygų, kiekvieną kartą atrasti kažką kitokio ir tikrai įtraukiančio darosi vis sunkiau. Tad ši knyga pateko į tą viduriuką, kur nebuvo nei labai blogai, nei labai gerai. Tiesiog niekuo neišsiskiriantis skandinavų detektyvas. Nei vienam iš veikėjų nepajutau prielankumo, galbūt tik Anetės patiriami gyvenimai gimus kūdikiui, pasirodė kažkiek artimi ir man pačiai.
Šioje istorijoje man norėsi šiek tiek daugiau veiksmo, nes knyga pasirodė truputį monotoniška. Tad tai dar vienas detektyvas, kurį perskaičius tikrai gana greitai ir pamiršiu. Tiesa, verta pagirti šios knygos viršelį. Jis labai dailus 🥰

Knyga nėra iš “Top” serijos, bet atpalaiduoti smegenis nuo rimtos literatūros. Tai draugių laiškų romanas. Viena draugė Saulė gyvena Vilniuje, o kita Ada - Čikagoje. Jos bendrauja įvairiomis temomis, pvz., diskutuoja apie...

Knyga nėra iš “Top” serijos, bet atpalaiduoti smegenis nuo rimtos literatūros. Tai draugių laiškų romanas. Viena draugė Saulė gyvena Vilniuje, o kita Ada - Čikagoje. Jos bendrauja įvairiomis temomis, pvz., diskutuoja apie laimę: “Žmonės kartais visą gyvenimą nugyvena taip įsitempę. O galėjo atsipalaidavę ir džiaugsmingoj palaimoj”. Draugės diskutuoja apie skirtingas kartas: “Jie augo matydami bekaupiančius savo tėvus, ir jų pasirinkimas aiškus - jie nori gyventi.” Draugių laiškuose atsispindi šių dienų realijos, į kurias jos pažvelgia pro ironijos prizmę: “ Kai akys merksis, tau nebus svarbu, ar statusas apie tavo mirtį Facebook gaus daug like ir ar iš viso gaus”. Draugės laiškuose viena kitai visada primena apie savo tėvus ir jų išmintį: “Mano Tėvelis gražiai man paaiškino: kiekvienoje santuokoje bet kurią akimirką rasi begalę priežasčių išsiskirti. Meilės jausmą patiria daugelis, bet išlaiko tik išskirtiniai”. Saulė ir Ada yra vaikus užauginusios nepriklausomos moteriškės. Ką jos diskutuoja apie vyrus: “(…) pagal Feng Shui reikia nusipirkti vyriškas šlepetes, kad tinkamas vyriškis ateitų į tavo namus. Aš jau seniai nusipirkau, vieną porą jau sunešiojo ateinantys ir išeinantys, o tinkamo vis nėra”. Draugės turi vaikų, tad ir apie juos neišvengta aptarinėjimų: “Negali kovoti už tai, kaip norėtum, kad būtų tavo vaikui, nes vaikas turės visai kitą gyvenimą, ir jam net nebus svarbu, ką tu iškovojai”.
Tad romanas paprastas - draugių laiškai, bet juose palėpta reali gyvenimiška patirtis, filosofiška mintis ir kasdienis juokas, be kurio mes niekaip neišgyventume. Gerai prieš miegą smegenims pailsėti. Tiek.

Tikrai nepaprasto grožio pasaka suaugusiems. Narine Abgaryan pasitelkia žodžių magiją, kuri šioje knygoje tarsi pražysta. Šilta, paveiki bei jautri istorija. Autorė mane priversdavo ir plačiai šypsotis bei kvatoti, o kitame...

Tikrai nepaprasto grožio pasaka suaugusiems. Narine Abgaryan pasitelkia žodžių magiją, kuri šioje knygoje tarsi pražysta. Šilta, paveiki bei jautri istorija. Autorė mane priversdavo ir plačiai šypsotis bei kvatoti, o kitame puslapyje ir gumuliuką gerklėje jausti. Tokia gyva, be galo vaizdinga knyga, kuri man tikrai paliko įspūdį, tačiau aikčioti vis dėlto neteko. Tai buvo lėto skaitymo knyga, kuri nori to ar ne, tačiau priverčia sustoti bent trumpam ir pajusti viską, kas yra čia ir dabar 🫶🏼 Rekomenduočiau mėgstantiems poetiškas bei turinčias savy truputį magijos istorijas.

Esu perskaičiusi tikrai nemažai detektyvų ir trilerių, tad paimdama naują šio žanro knygą į rankas, tikiuosi tikrai nemažai. Ši knyga nuobodžiauti tikrai neleido, vis paaiškėdavo naujų siužeto vingių, kurie vedė link...

Esu perskaičiusi tikrai nemažai detektyvų ir trilerių, tad paimdama naują šio žanro knygą į rankas, tikiuosi tikrai nemažai. Ši knyga nuobodžiauti tikrai neleido, vis paaiškėdavo naujų siužeto vingių, kurie vedė link visos istorijos kulminacijos. Labiausiai šioje istorijoje man patiko Tilė ir Vašingtonas. Tilė - keistuolė, kuri žodžio į vatą nevynioja ir tiesiog sako viską, ką galvoja. O Vašingtonas - labai žmogiškas, sskyčiau net ir jautri asmenybė, kuris labai nemėgsta patyčių bei ieško teisingumo. Tik jo ryžto dėka, buvo išspręsta ši sudėtinga byla.
Ir deja deja, tačiau nutiko tai, ko labiausiai nemėgstu skaitant detektyvus.. Įminiau mįslę kas gi yra tas Aukotojas, dar prieš atskleidžiant autoriui. Tad didelio netikėtumo nebuvo, tad gal ir ši knyga man truputį nublanko. Tačiau "Marionetės" tikrai nebuvo prastas detektyvas, tačiau man nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi. Visai nesenai pasirodė ir antroji šios serijos knyga "Juodoji vasara". Mielai pratęsiu savo bei Vašingtono draugystę.

Detektyvas laaabai sumaltas. Smegenims nėra laiko atsipūsti 🤭 Daug įtariamųjų, daug nepasitikėjimo kitais, daug vardų ir sunkiai įtarta pabaiga. Pagrindinė siužetinė linija tai liuks, užkabinanti ir įtraukianti....

Detektyvas laaabai sumaltas. Smegenims nėra laiko atsipūsti 🤭 Daug įtariamųjų, daug nepasitikėjimo kitais, daug vardų ir sunkiai įtarta pabaiga. Pagrindinė siužetinė linija tai liuks, užkabinanti ir įtraukianti. Intriguoja, kai iškyla praeitis nauju pavidalu.. tad.. gerų skaitinių ir taiklių spėjimų 😉

Pasakojimo jausmas toks: ką mes žinom apie kitus žmones, kad ir žymius, kurie mirga ekranuose ar ant scenos? Ką akys mato, tą ir pasako, o protas dar ir prikuria istorijų, kurių gal ir nėra. Tai Lisbonų mergaitės tokios ir...

Pasakojimo jausmas toks: ką mes žinom apie kitus žmones, kad ir žymius, kurie mirga ekranuose ar ant scenos? Ką akys mato, tą ir pasako, o protas dar ir prikuria istorijų, kurių gal ir nėra. Tai Lisbonų mergaitės tokios ir buvo... kaip scenos žvaigždės. Berniukai jų norėjo, bet nepriėjo... apie jas svajodavo ir kurdavo visokius faktus... tos mergaitės buvo uždaros šeimos dalis ir niekas daugiau nesigilino, matė tik fasadą...

Pasakojimas yra „iš šalies“. Pasakotojai kaimynų berniukai, kurie negali pamiršti Lisbonų mergaičių, nesvarbu, kad ir daug metų praėję. Tokio pasakojimo nuotaika ir yra tokia, lyg stebėtum kaimyną pro langą ir pats interpretuotum, ką jis galvoja, kaip jaučiasi.

Gal taip gimsta mitai ir simboliai, kurie sudievinami, bet nepasiekiami ir juos sukuria žmonių kalbos, įsivaizdavimas... ir kaip lengvai klijuojamos etiketės, kai kas nors atsitinka... Pavyzdys, kai kaimynai „viską žino geriau“ ir patampa situacijos ekspertais:
„Visi turėjo savų teorijų apie tai, kodėl ji (Sesilija) bandė nusižudyti. Ponia Bjul sakė, kad dėl visko kalti tėvai.
- Ta mergaitė visai nenorėjo mirti, - pasakė ji mums. – Ji tik norėjo pasprukti iš tų namų.
Ponia Šer pridūrė:
- Ji norėjo pabėgti iš to lėlių namelio.“ (25p.)

Vengimas kalbėti sunkiomis temomis. Apsimetimas, kad nieko rimto čia neįvyko: „Grįžę namo ponas ir ponia Lisbonai su mergaitėmis užsidarė namuose ir nieko nekalbėjo apie tai, kas atsitiko. Tik prispausta ponios Šer ponia Lisbon užsiminė apie „Sesilijos bėdą“, lyg Sesilija būtų įsipjovusi griūdama“. (22p.)

Čia apie tai, kai žmonės įsivaizduoja, kad žino geriau, ko kitam reikia:
„Sesilija kalbėjo, lyg būtų buvusi labai sena ir pavargusi. Ji vis pešiojo apyrankes, kol ponia Lisbon pagaliau pasakė:
- Jeigu jau taip nori, Sesilija. Bet juk visas šitas vargas, šitas pobūvis – tik dėl tavęs.“ (40p.)

Kitoniškumą. Kitokia šeima, kitokios vertybės, kitoks auklėjimas ir tu jau keistuolis. Tavęs jau privengia ir apkalba.

O čia citata iš graiko imigranto: „Vienas iš dalykų, kurių mano yia yia ir nesugebėjo suprasti Amerikoje – kodėl čia visi visada apsimetinėja, kad yra laimingi.“ (226p.)

Čia tik keli dalykai, kuriuos pajutau. Knygoje daug erdvės ir platesnėms temoms. Tik visko trumpai nesurašysi.

Prisimenu laikus, kuomet būdama paaugle su pasimėgavimu "rydavau" meilės romanus. Truputį vėliau atradau, jog yra ir kitų puikių knygų ir meilės romanai liko kažkur užnugaryje. Dabar karts nuo karto vėl į rankas paimu...

Prisimenu laikus, kuomet būdama paaugle su pasimėgavimu "rydavau" meilės romanus. Truputį vėliau atradau, jog yra ir kitų puikių knygų ir meilės romanai liko kažkur užnugaryje. Dabar karts nuo karto vėl į rankas paimu tokią knygą ir taip gera pasinerti į galbūt kartais nuspėjamą, tačiau romantišką bei kupiną jaudulio istoriją. Ši knyga man pirmiausiai patiko savo paprastumu. Paprasti žmonės su savo kasdienėmis problemomis bei išgyvenimais. Puikus autorės humoro jausmas, kuris visuomet buvo vietoje bei laiku. Taip pat Ignė savo istorijoje įpynė ir LGBTQ+ liniją, kuri atrodė lyg čia buvusi. Buvo paliesta ir rasizmo tema, kuri ir manęs nepaliko abejinga. O kur dar meilė bibliotekai bei knygoms 😍 Tiesiog dievinu passkojimus, kuriose veiksmas įsipina bibliotekose ar knygynuose. Tiesiog žavinga knyga, kurią užvertus širdyje pasilieka šiluma. Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, kuriems norisi jaukios, pagaulios istorijos. Igne, labai lauksiu naujų tavo kūrinių 💛