"Kaifuotoja" - memuarai, kuriuos mums pasakoja pati Tifanė. Opioidinės narkomanijos abistinencijos priepuoliai, laikas kalėjime bei naujo gyvenimo paieškos.

Tikrai labai atviras bei pagaulus pasakojimas, kurį skaitant sunku...

"Kaifuotoja" - memuarai, kuriuos mums pasakoja pati Tifanė. Opioidinės narkomanijos abistinencijos priepuoliai, laikas kalėjime bei naujo gyvenimo paieškos.

Tikrai labai atviras bei pagaulus pasakojimas, kurį skaitant sunku patikėti, jog tai tiesa. Ir tokie dalykai vyksta realiame gyvenime.
Tifanės kasdienybė iki suėmimo buvo nuolatinis galvojimas kaip "užgaudyti kaifą". Kasdieninis melas mylimiems žmonėms, susitikimai su narkotikų prekeiviais, o galų gale ir apsilankymai lombarduose. Kad ir kokia Tifanė buvo tobula melagė, tačiau pabaigoje ji tikrai nemąstė blaiviai ir tai jai tikrai pakišo koją. Nutiko tai, kas grėsė visą laiką gyvenant po vienu stogu su policijos pareigūnu. Jos melas išaiškėjo.. Taip moteris atsidūrė Floridos kalėjime.
Džiaugiuosi, jog Tifanė nepaleido vėjais savo gyvenimo ir perėmė savo likimą į savo rankas. Ši moteris įrodė, jog sveikimo kelias nuo priklausomybės nors ir buvo duobėtas, tačiau įveikiamas. Stipri, sukrečianti istorija, kuri patiks tikrų istorijų gerbėjams.

Skaudi, intriguojanti, įtraukianti knyga. Kai nesinori eiti miegoti, kol nepabaigei skaityti. Daug netikėtų posūkių ir išgyvenimų 👌 Meilė, pinigai, neištikimybė, vaiko pagrobimo situacijoje žlungančios santuokos ir...

Skaudi, intriguojanti, įtraukianti knyga. Kai nesinori eiti miegoti, kol nepabaigei skaityti. Daug netikėtų posūkių ir išgyvenimų 👌 Meilė, pinigai, neištikimybė, vaiko pagrobimo situacijoje žlungančios santuokos ir šeimų psichologija.. Daug visko ir ne lėkšta🤞

Man geros knygos indikatorius - daugiau klausimų nei atsakymų. Būtent tokia ši knyga ir yra, kurią norisi vis atsiversti ir atsiversti. Didžiuojuosi Lietuvos šviesuoliais ir inteligentais. Prieš tai skaičiau taip pat labai...

Man geros knygos indikatorius - daugiau klausimų nei atsakymų. Būtent tokia ši knyga ir yra, kurią norisi vis atsiversti ir atsiversti. Didžiuojuosi Lietuvos šviesuoliais ir inteligentais. Prieš tai skaičiau taip pat labai gerą knygą apie Ireną Veisaitę. Šios asmenybės man labai panašios, bet kartu ir unikaliai skirtingos.
Skaitai knygą ir nesusimąstai, jog esė autoriaus jau nėra gyvųjų tarpe. Atrodo, jog žmogus dabar gyvena ir dalijasi šios dienos aktualijomis. Filosofinė išmintis laikui nėra pavaldi. Leonidas Donskis jau tada išgyveno šių dienų skaudulius, atradimus ir praradimus. Patinka knygoje viskas, ypač knygų ir filmų rekomendacijos ateičiai. Kaip puikiai autorius sieja istorinius įvykius su asmenybėmis, klasikine literatūra ir savo išmintinga ironija.
Mums visiems Jo trūksta, Jo įžvalgų ir minčių…Galėčiau cituoti ir cituoti, bet išsirinkau man vieną gražiausių: “Dvi naujienos: bloga ir gera. Bloga - pasirodo, mes kartais imame ir numirštame. Gera - mes numirštame ne visai ir ne iškart. Bent jau mūsų orumas kituose išlieka - kad ir kurį laiką.” Puikios mintys Prisikėlimo išvakarėse. Labai rekomenduoju. Mano metų knyga.

Ši knyga nėra pirmoji mano perskaityta Lisos istorija. Tačiau prieš tai skaitytose knygose pirmuoju smuiku grieždavo Didi Voren. Šį kartą jos rolę perėmė Frenkė. Nebuvo ši istorija labai bloga, tačiau man pritrūko...

Ši knyga nėra pirmoji mano perskaityta Lisos istorija. Tačiau prieš tai skaitytose knygose pirmuoju smuiku grieždavo Didi Voren. Šį kartą jos rolę perėmė Frenkė. Nebuvo ši istorija labai bloga, tačiau man pritrūko veiksmo. Autorė bandė kurti į tampą, tačiau karts nuo karto tapdavo nuobodu. O ir personažai pasirodė gana blankūs bei neįsimintini. Tad tai tikrai nebuvo man labiausiai patikusi šios autorės knyga. Tačiau aš neabejoju, jog patiks mėgstantiems lengvesnes istorijas.

Po nelaimės, Alisa, iš disfunkcinės šeimos, iškeliauja pas močiutę, apie kurią niekad negirdėjo, į gėlių ūkį, kuris priklauso jos šeimai. Ten ji dar artimiau susipažįsta su gėlėmis, kurios buvo tokios artimos jos...

Po nelaimės, Alisa, iš disfunkcinės šeimos, iškeliauja pas močiutę, apie kurią niekad negirdėjo, į gėlių ūkį, kuris priklauso jos šeimai. Ten ji dar artimiau susipažįsta su gėlėmis, kurios buvo tokios artimos jos mamai, mokosi gėlių kalbos, bet tik menkai sužino apie šeimos istoriją, kuri tikrai ne rožėm klota. Istorija prikausto dėmesį, nes įvykių, paslapčių ir gyvenimo vingių nestinga. Knyga tiek visko talpina, jog man norėjosi, jog būtų gal net dvigubai storesnė.

Ilgiausia kada nors skaityta apie tremtį knyga... nežinau kodėl, bet visiškai neužkabino nei istorija, nei piešiniai. Ir nesuprantu, kodėl... Įdomūs buvo man tik 3 paskutiniai istorijos puslapiai. Kolekcionuoju knygas apie...

Ilgiausia kada nors skaityta apie tremtį knyga... nežinau kodėl, bet visiškai neužkabino nei istorija, nei piešiniai. Ir nesuprantu, kodėl... Įdomūs buvo man tik 3 paskutiniai istorijos puslapiai. Kolekcionuoju knygas apie koncentracijos stovyklas, bet šios atsikratysiu.

Atsivertus bei pradėjus skaityti šią istoriją man knygos tema pasirodė tikrai įdomi. Autorius padėjo prisiminti ir pačios sūnelio laukimą, kuris atrodo buvo dar visai nesenai. Tad puikiai supratau Marnės ir Tazo patiriamus...

Atsivertus bei pradėjus skaityti šią istoriją man knygos tema pasirodė tikrai įdomi. Autorius padėjo prisiminti ir pačios sūnelio laukimą, kuris atrodo buvo dar visai nesenai. Tad puikiai supratau Marnės ir Tazo patiriamus išgyvenimus bei aplankančius jausmus. Skaitant toliau, man šioje istorijoje pritrūko gylio. Galbūt būčiau norėjusi, jog autorius labiau pasigilintų bei atskleistų Tazo jausmus, o galbūt ir mažosios Midžės. Tad man ši istorija pasirodė truputį paviršutiniška. Ir vietomis skaitant buvo truputį nuobodoka, ypač apie Tazo remonto darbus.
Mano akimis istorija galėjo būti tikrai stipri, tačiau autorius jos neišpildė. Tad šį kūrinį vertinčiau kaip lengvą laisvalaikio skaitinį, nes didelių emocijų ši knyga man deja, tačiau nesukėlė.