Vietomis knyga atrodė pernelyg ištempta, norėjosi greitesnio tempo, mažiau aprašymų, tačiau vis tiek buvo įdomu skaityti. Autorė puikiai supina istorinius įvykius su išgalvotais dalykais. Sakyčiau, veikėjai buvo per daug...

Vietomis knyga atrodė pernelyg ištempta, norėjosi greitesnio tempo, mažiau aprašymų, tačiau vis tiek buvo įdomu skaityti. Autorė puikiai supina istorinius įvykius su išgalvotais dalykais. Sakyčiau, veikėjai buvo per daug dramatiški, pernelyg daug zyzė ir verkšleno bei vaikiškai elgėsi, bet knyga vis tiek įtraukia.

Dar viena didelės apimties knygas, kuri greit susiskaito. Autorė įdomiai nukelia vis į kitus pasaulio kampelius.
Užkliuvo keli aspektai dėl naivoko stiliaus ir veikėjų savybių, pvz.: Kelei disleksija, bet juk dėl to vargu ar...

Dar viena didelės apimties knygas, kuri greit susiskaito. Autorė įdomiai nukelia vis į kitus pasaulio kampelius.
Užkliuvo keli aspektai dėl naivoko stiliaus ir veikėjų savybių, pvz.: Kelei disleksija, bet juk dėl to vargu ar ji turėtų būti visiška kvaiša, kad nežinotų Darvino ar pan. bendrojo lavinimo dalykų... Nepaisant to - įtraukianti knygų serija.
Laukiu tęsinio - smalsu kaip ten bus su 7-ąja seserimi :)

Toks įspūdis, kad esi jau per senas šiai knygai. Antra vertus, knygoje tiek daug sudėtingų žodžių, chemijos, fizikos ir pan. terminų, kad susimąstai kaip vaikas (jiems ir skirta ši knyga) vertina tokį stilių. Kur dar...

Toks įspūdis, kad esi jau per senas šiai knygai. Antra vertus, knygoje tiek daug sudėtingų žodžių, chemijos, fizikos ir pan. terminų, kad susimąstai kaip vaikas (jiems ir skirta ši knyga) vertina tokį stilių. Kur dar citatos iš Biblijos pramaišiui su pagoniškomis idėjomis ir įv. fantazijomis.
Man knyga pasirodė nuobodi ir susipainiojusi.
Turint omenyje, jog ji buvo parašyta 1962 m. - stiprių ir protingų moteriškų personažų vaizdavimas kartu su kontroversiškais mokslo ir religijų kombinavimais turėjo sukelti susidomėjimą, bet ar ši knyga tikrai verta geriausios visų laikų knygos vardo..?

Prieš rašydama šį komentarą, perskaičiau jau esančius komentarus. Dieve, niekada nemaniau, kad pasaulyje pilna žmonių, kurių aš absoliučiai nepažįstų, tačiau jų mintis sudėliotos taip lyg aš pati būčiau jas...

Prieš rašydama šį komentarą, perskaičiau jau esančius komentarus. Dieve, niekada nemaniau, kad pasaulyje pilna žmonių, kurių aš absoliučiai nepažįstų, tačiau jų mintis sudėliotos taip lyg aš pati būčiau jas dėliojusi. Tačiau nežinau ar vis dėlto vertėtų tuo stebėtis... Kuomet perskaitai "Nežudyk strazdo giesmininko", nuostabos gyvenime, bent jau kelias valandas po knygos perskaitymo, nebelieka, nes vis dar gyveni šilumoje, kurią tau suteikė knygos veikėjai bei jų gyvenimas. Ši knyga taip pat nepakliuvo į mano rankas mokykloje, kaip ir į keletos komentatorių. Kodėl - nežinau. Galbūt dėl to, kad iki 8 klasės lietuvių kalbos mokytoja neliepdavo skaityti privalomos literatūros? Berods, mokslų metų eigoje skaitydavom. Gal tik ištrauktų pakakdavo? Dabar jau nepamenu. O gal ir sąrašuose šios knygos nebuvo? Tikrai nebežinau. Tačiau ji yra dabar - kaip papildoma literatūra rekomenduojama septintokams. Gaila. Prieš kelias dienas pas mane viešėjo trylikametė pusseserė. Ji tikrai nėra kvailas vaikas, bet, varge, ji tikrai per maža, jog susidurtų su šia knyga. Ne dėl to, kad ji jos nesuprastų, nes nėra vieno vienintelio teisingo supratimo, kaip dažnai bandydavo primesti lietuvių kalbos mokytojai per teksto suvokimo užduotis, bet dėl to, kad ji nesugebėtų pamatyti bent dalelės jos grožio, pajausti to švelnumo ir vaikiškumo, kurio knygoje begalės, kuris taip neapsakomai žavi. Su viena pažįstama bibliotekininke kalbėjome, kad labai gaila, kad dar vaikams duodama tokia knyga. Bet čia jau nieko nepadarysi, tokie tie mūsų švietimo kūrėjai, tokios mūsų programos mokyklose.
Ir vis dėlto dar šiek tiek apie knyga... Tikrai nepamenu, kada paskutinį kartą, jei toks apskritai buvo, juokiausi balsu skaitydama knygą. Viešpatie, kaip tai buvo nuostabu ir nepakartojama. Taip, dabar nemažai filmų galime rasti apie vienišą tėvą, auginantį vaikus, panašiai juos auklėjant, kaip tai darė Astikus, tačiau ši knyga yra pirmesnė ir gerokai natūralesnė. Tai viena iš tų knygų, kurios yra nenusakomai gražios, švelnios, nuoširdžios. Man ji kažkuo priminė "Mažąjį princą". Gal dėl to, kad taip pat buvau priversta grįžti į tuos laikus, kuomet bet koks mano nupieštas taškas baltam popieriaus lape vieną minutę buvo saulė, o kitą jau namas. Galbūt dėl to, kad ir aš vaikystėje turėjau namą, pro kurį lygiai taip pat bijodavau praeitį ir visas vasaros dienas leisdavau bėgiodama po kiemą ir kaimą su draugais? Tad galiausiai mano "galbūt" pavirsta "tikrai". Šventai tikiu, kad pasaulyje buvo, yra ir bus žmonių, kurie užvertę ar beskaitydami šią knygą pagalvojo: " Ir kodėl aš taip skubėjau užaugti?".