Sarah Naughton “Neturėčiau meluoti”. Tai buvo iš ties itraukiantis psichologinis detektyvas. Jame veiksmo galite nesitikėti, bet tai atperka labai realūs ir įtikinami pagrindinių veikėjų psichologiniai portretai.
Istorija...

Sarah Naughton “Neturėčiau meluoti”. Tai buvo iš ties itraukiantis psichologinis detektyvas. Jame veiksmo galite nesitikėti, bet tai atperka labai realūs ir įtikinami pagrindinių veikėjų psichologiniai portretai.
Istorija prasideda - viena diena, kuri pakeitė Mags ir Džodės gyvenimą. Džodė netenka savo svajonių vyro bei sužadėtinio. Iki sutinkant jį, Džodė gyveno užsidariusi savyje bei persekiojama skaudžių prisiminimų. Mags - daug metų nutolusi nuo savo šeimos, taip pat ir nuo savo brolio Eibo, tačiau vieną dieną sulaukia skambučio, kuris praneša, jog jog brolis yra komos būsenos. Nuo pat pradžių policija teigia, jog tai tebuvo nepavykęs bandymas nusižudyti. Mergina įtaria, jog ne viskas buvo taip kaip pasakoja vienintelė ivykio liudininkė Džodė. Mags imasi šios užduoties. Ji beprotiškai nori išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko jos broliui.
Knyga man skaitėsi greitai ir įdomiai. Šioje istorijoje nuo pat pradžių buvo daugiau klausimų, negu atsakymų. Tačiau ilgainiui po truputį viskas paaiškėja. Daugiau nenoriu atsikleisti, tiesiog visą kitą turite perskaityti patys 😉 Rekomenduoju tiems, kam norisi detektyvo, su paslaptimis, bei nenuspėjamu siužetu.

Tokios knygos visada priverčia susimąstyti. Ir privertė sustoti akimirkai ir apsidairyt, patyrinėti savo aplinką bent kelias atžvilgiais.

Pirma. Kiek mes priklausomi nuo soc. tinklų, dalinimosi savo gyvenimo įvykiais (vos ne...

Tokios knygos visada priverčia susimąstyti. Ir privertė sustoti akimirkai ir apsidairyt, patyrinėti savo aplinką bent kelias atžvilgiais.

Pirma. Kiek mes priklausomi nuo soc. tinklų, dalinimosi savo gyvenimo įvykiais (vos ne kiekviena sekunde, todėl visiškai nepažįstamų žmonių gyvenimas tampa tikroviškesnis nei mūsų pačių). Kiek tikime tuo gyvenimu, būtent toje netikroje, gražioje, mums pateiktoje aplinkoje. Kiek tai klaidina aplinkinius. Kiek priklausomi nuo technologijų bei susietų programų. Taip tai patogu, be abejonės, bet kiek mes tampame valdomi aplinkos, kuriai tai yra naudinga, kaip mums brukama viena ar kita. Kaip mes prarandame save, savo asmeniškumą bei nuomonę, nes tai mums peršama, madinga.

Antra. Masė žmonių ir jų sprendimai. Maja tikrai nėra pavyzdingas asmuo, kuriuo norėtų sekti kiekvienas, žavėtis ir jos veiksmai neadekvatūs. Bet tai toli nuo realybės? Nemanau. Visada lengviau valdyti žmogų, kuris turi kažkokių užslėptų traumų ir meilės, dėmesio trūkumą. Duokime jiems tai, nors ir dirbtinai, ir tas žmogus taps galingas, net nepajus, jog juo manipuliuojama ir padarys viską, kas bus pateikta "gražiai". "su meile".

Tai mano klausimai bei pastebėjimai savi kontrolei modernioje aplinkoje.

Ar reiktų perskaityti? Taip, ypač kas skaitė Orwell'o "1984" ir nori plačiau atsimerkti. Tai tarsi papildymas, dar vienas požiūris, dar vienas kampas iš to, kaip žmogų mėginama paveikti, suvaržyti pateikiant tobulą aplinką, visuomenę, nors viskas pateikiama taip nekaltai. Ar patiks pag. veikėja? Manau, jog ne. Ir man ji nepatiko. Tačiau tai puikus pavyzdys, kaip teisingai pasinaudojus silpnu bei vidumi sužeistu žmogumi (ar žmonėmis) galima padaryti "ginklą", kuris pakeis pasaulį.

Būkime budrūs bei sąmoningi.

Idomiai pateikta, kaip 2009m. knyga gal ir informatyvi tam laikui 😄. Taciau, viso to negali pateikti, kaip variantus tinkancius visoms, o gal knygos herojus nevykelis ir prie jo limpa tik pacios ''zavingiausios'' . Neskaityciau...

Idomiai pateikta, kaip 2009m. knyga gal ir informatyvi tam laikui 😄. Taciau, viso to negali pateikti, kaip variantus tinkancius visoms, o gal knygos herojus nevykelis ir prie jo limpa tik pacios ''zavingiausios'' . Neskaityciau antra karta. Lengvas skaitalas.

Pagyrimas už rašymo stilių: kažkas naujo, kitoniško, įdomaus. Visgi pati knyga man kėlė dviprasmiškus jausmus: viena vertus, buvo įdomu sužinoti, kaip ir kuo viskas baigsis, kada ir ką Klėjus išgirs pats apie save. Kita...

Pagyrimas už rašymo stilių: kažkas naujo, kitoniško, įdomaus. Visgi pati knyga man kėlė dviprasmiškus jausmus: viena vertus, buvo įdomu sužinoti, kaip ir kuo viskas baigsis, kada ir ką Klėjus išgirs pats apie save. Kita vertus, man knyga kėlė pyktį, susierzinimą, nepritarimą dėl pačios minties nusižudžius kaltinti visus kitus ir taip jiems gadinti gyvenimą. Taip, tema šiais laikais labai aktuali, verčianti susimąstyti, kaip mūsų elgesys paveikia kitus, kokios įtakos turi, tačiau kaltų ieškojimas - ne išeitis.

Geras mistinis detektyvas. Šiek tiek istorinių ir folkloro elementų jį paverčia dar įdomesniu. Man kartais per daug gilūs, per filosofiniai dialogai ir pamąstymai (matyt, dar nepribrendau :) ). Labiausiai patiko, kad po tokio...

Geras mistinis detektyvas. Šiek tiek istorinių ir folkloro elementų jį paverčia dar įdomesniu. Man kartais per daug gilūs, per filosofiniai dialogai ir pamąstymai (matyt, dar nepribrendau :) ). Labiausiai patiko, kad po tokio paslaptingo dėstymo viskas labai gražiai logiškai išsiriša.

Šioje knygoje galima rasti keletą paliestų temų ir problemų, pvz., žmogaus senatvė ir kaip su ligotu žmogumi sekasi sugyventi dukrai, anūkei, paties žmogaus būsena senstant, kovojant su atminties problemomis, detektyvas...

Šioje knygoje galima rasti keletą paliestų temų ir problemų, pvz., žmogaus senatvė ir kaip su ligotu žmogumi sekasi sugyventi dukrai, anūkei, paties žmogaus būsena senstant, kovojant su atminties problemomis, detektyvas įpintas, štai jis labiausiai įtraukė iki paskutinio puslapio, nes norėjosi sužinoti, kas ta Elizabeta ir kas nutiko pagrindinės herojės seseriai Suzanai prieš 70 metų. Tikrai buvo skaudžių ir komiškų situacijų. Stebėjausi, kaip galima dukrai turėti tiek kantrybės su senstančia ir vis pasimetančia, atmintį prarandančia, šeimos narių neatpažįstančia motina. Tikiu, kad kiekvienas rasit kažką sau šioje knygoje.