Apie šią rašytoją anksčiau nebuvau girdėjusi ir jos kitų knygų nebuvau skaičiusi. Pirmąjai pažinčiai pasirinkau šią knygą ir nei trupučio nesigailiu 😍

1961 metai. Karštą vasaros dieną, kuomet Nikolsonų šeima...

Apie šią rašytoją anksčiau nebuvau girdėjusi ir jos kitų knygų nebuvau skaičiusi. Pirmąjai pažinčiai pasirinkau šią knygą ir nei trupučio nesigailiu 😍

1961 metai. Karštą vasaros dieną, kuomet Nikolsonų šeima planuoja iškylą prie ežero, šešiolikmetė Lorelė tupi pasislėpusi namelyje medyje. Tuomet netikėtai ji tampa žiauraus nusikaltimo liudininke, kuris pakeičia visos jų šeimos gyvenimą.
2011 metai. Garsi aktorė Lorelė, kamuojama praeities prisiminimų, niekaip negali pamiršti nutiko, kuris įvyko vieną karštą vasaros dieną. Ji pasiryžta išsiaiškinti savo šeimos istoriją, kuri pasirodo esanti labai paslaptinga.
Ši istorija sujungė tris labai skirtingus žmones, kurių likimai glaudžiai susipynė tarpusavyje..

Ši knyga man labai patiko. Joje buvo visko : meilės, išdavysčių, paslapčių. Labai puikiai sukurpta šeimos istorija, kurią buvo nenuobodu skaityti ir, kuri mane įtraukė nuo pat pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Autorė palietė daug skaudžių bei opių temų, tačiau nepamiršo bei šviesių dalykų.
"Muzika užgrojo greičiau, tėvai atšlijo vienas nuo kito, bet tebesilaikė už rankų. Jie šoko, iš tikrųjų šoko, kaip kine, ir mama sukosi po iškelta tėčio ranka. Jos skruostai įraudo, plaukai išsitaršė, viena smėlinės suknelės petnešėlė nuslydo nuo peties ir devynmetė Lorelė suprato, kad nieko gražiau jau nepamatys, net jeigu gyvens iki šimto metų. " ❤️
Daugiau išsiplėsti nenoriu bei atskleisti siužeto subtilybių, tačiau labai rekomenduočiau šią knygą tiems, kam norisi užburiančio bei įtraukiančio romano. Garantuoju, jog šis kaip tik toks.

Su šia knyga įvyko tai: „Susipažinom akimirksniu, kaip susipažįsta artimos sielos...“

Net nežinau į kokius rėmus reiktų įsprausti šią knygą, bandant apie ją papasakoti. Šioje knygoje rasite 13 skyrelių, kurie visi...

Su šia knyga įvyko tai: „Susipažinom akimirksniu, kaip susipažįsta artimos sielos...“

Net nežinau į kokius rėmus reiktų įsprausti šią knygą, bandant apie ją papasakoti. Šioje knygoje rasite 13 skyrelių, kurie visi tiek pat panašūs, kiek skirtingi. O visa sukasi apie merginą nuo paauglystės laikų iki dvidešimt vienerių, mergina tokia ne iš kelmo spirta, keliauja, rodos, bet kur, vos tik įgrįsta ta pati aplinka. Atsiduria Belgijoje, Anglijoje, Italijoje. Šoka naktiniuose klubuose ir bendrauja su kitomis šokėjomis, taupo pinigus vaidybos studijoms Vilniuje. Regis, nieko nuostabaus, nieko naujo, bet vos pradėjusi skaityti įsimylėjau kalbą, palyginimus, poetinį žodžių žaismą. Netgi savistatą ir savidestrukciją.


Tai sielos atsišaukimas sakiniuose. Būna knygų, kurios įkvepia ir ši – būtent tokia. Su bohemiškais prieskoniais, kitokiu žvilgsniu į pasaulį, kitokia pasaulio pajauta.

„Naktimis rašydavau, tačiau tai nebuvo panašu nei į įnirtingą kovą su savimi, nei į aklą mūšį su pasauliu. Tebesu kitoje sienos pusėje, įvykiai atsikartoja, veidai mano veidu praslenka lyg šešėliai, palikdami atsuktą nugarą krentančio pasaulio varžtams. Kiekvienas žemės tinklas pažadina kitas paslaptis, skirtingus pulsavimus, jie kai kada panašūs, kai kada parbloškiantys veidu į smėlį, tačiau niekada nepriverčiantys mirtinai išsigąsti savęs.“

Esu iš tų, kurie dievina lietuvių literatūrą ir širdis labiausiai prie jos linksta. Daugelis baidosi lietuvių autorių kūrinių dėl slegiančios atmosferos, virkavimų, skundų ir rūpintojėlio pozos. Tačiau aš labiau prisibijau imti šiuolaikinius lietuvių autorius, nes pastebiu, kad kartais labai norisi išsišokti, parašyti tai, ko pats neišjauti, kad būtų kuo įmantriau, parodyti, kiek autorių, kur skaitei, tačiau tai dažnai būna nenatūralu, pritempta ir palieka kartėlį. Šįkart, su „Siera“ buvo atvirkščiai – labai graži kalba, kurios joks vertimas neatstotų, primena dienoraštį, tačiau turtingą įdomių apmąstymų. Kadangi kabliuką sugavau, teks domėtis ir laukti, galbūt kada pasirodysiančios kitos šios autorės knygos. Kai siela atsišaukia...

Rekomenduoju tiems, kuriems patiko Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kažkodėl esu įsitikinusi, kad ir „Siera“ patiks.

„H beveik neprisiminė, kad buvo laisvas, ir nežinojo, ar ilgisi pačios laisvės, ar sugebėjimo prisiminti.“

„Auksinės šaknys“ – istorija apie dvi netikras seseris Efiją ir Esę, kurios gimsta skirtinguose Ganos...

„H beveik neprisiminė, kad buvo laisvas, ir nežinojo, ar ilgisi pačios laisvės, ar sugebėjimo prisiminti.“

„Auksinės šaknys“ – istorija apie dvi netikras seseris Efiją ir Esę, kurios gimsta skirtinguose Ganos kaimeliuose. Vieną lyg ir aplanko sėkmė, nuo kitos, deja, ji visiškai nusigręžia. Efija išteka už anglo ir gyvena Keip Kosto pilyje, o Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose su kitais vergais ir vėliau išplukdo į Ameriką. Seserų gyvenimai labai skirtingi, tad skiriasi ir ištisų kartų likimai. Ir visa grandinė tęsiasi nuo XVIII a. iki mūsų dienų, tęsiasi, it domino kaladėlės griaudama gyvenimus vieną po kito.

Dar neteko skaityti tokios knygos, kurios pradžioje būtų nupieštas giminės medis, padedantis skaitytojui nepasiklysti tarp veikėjų giminystės ryšių bei vardų. Šeimų likimai ir visai skirtingi, ir kažkiek panašūs. Tiek vieną šeimą, tiek kitą jungia praeitis ir juodas pakabukas, vienintelis tikras, apčiuopiamas prisiminimas iš praėjusio gyvenimo, kuris nebeįmanomas. Skaitant šią istoriją vis prisimindavau „Šimtą metų vienatvės“, kurioje, nors ir kitomis aplinkybėmis, tačiau kartų likimai buvo vingiuoti, vienų tragiški, kitų mažiau, tačiau tiek vieną, tiek kitą knygą jungia vienatvė ir šeimos tragedija. „...kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Taip rašė Tolstojus, tačiau manau, kad šią citatą galima pritaikyti ir šiai knygai, ir tikriausiai daugelio iš mūsų giminės medžiams. Kad ir koks tas giminės medis būtų, jame tikriausiai gausu visokiausių patirčių, įvairiausių gyvenimų karolių. Vieni gyveno laimingą gyvenimą, džiaugdamiesi tomis galimybėmis, kurias gaudavo, kitų gyvenimas baigėsi tragiškai ar netikėtai. Ir vis tiek kartos kaip upės, kartais ima ir suteka į tą pačią pasaulio jūrą. Ir, regis, nieko nepakeisi, tikriausiai, tai nepakeičiama ir taip lemta, o kartais gal ir visai ne.

„ – Baltojo žmogaus dievas toks pats, koks ir baltasis žmogus. Jis galvoja, kad yra vienintelis dievas, kaip ir baltasis galvoja, kad yra vienintelis žmogus.“

Skaitant šią istoriją vis galvojau, kad galbūt man pasisekė gimti tokiu laiku, tokioje vietoje. Kaskart knygos veikėjams susidūrus su baisiu žeminimu, nepelnyta neapykanta, pagalvodavau, ką turėjo jausti tie žmonės. Kaip galbūt dažnai jų mintyse kirbėdavo klausimas: „Kodėl?“. Juk tiek baltasis, tiek juodaodis žmogus turi tas pačias kūno dalis, jaučia tuos pačius jausmus, tačiau vieniems teko kentėti labiau ir kęsti pažeminimus, negalint net pasilikti savo gimtuosiuose namuose, o kartais negalint į juos net ir sugrįžti kažko aplankyti.

Knygą perskaičiau gan greitai, be didesnių pertraukų. Rekomenduoju žiemos skaitiniams. Įdomi, įtraukianti istorija, kartkartėmis priverčianti pasibjaurėti, supykti, kartais, regis, fiziškai sudurianti širdį. Tačiau pirmiausia ji yra apie žmogiškumą, tavo, mano, pusbrolio ar kaimyno.

„Dabar žiūrint į močiutės rankas, buvo neįmanoma atskirti, kur randai, o kur raukšlės. Visas moters kūno kraštovaizdis virtęs griuvėsiais: jauna moteris nuversta, liko štai kas.“

„Stebuklas“ – antroji šios airių rašytojos knyga, kurią skaičiau. Pirmoji, žinoma, buvo niūrusis „Kambarys“, sudrebinęs tikriausiai ne vieno skaitytojo mintis. Ir nors skaičiau tik dvi knygas, darosi akivaizdu, kad...

„Stebuklas“ – antroji šios airių rašytojos knyga, kurią skaičiau. Pirmoji, žinoma, buvo niūrusis „Kambarys“, sudrebinęs tikriausiai ne vieno skaitytojo mintis. Ir nors skaičiau tik dvi knygas, darosi akivaizdu, kad autorė išsiskiria nagrinėjamomis temomis, nors knygos ir skirtingos, tačiau jas jungia bjauriomis, neįprastomis sąlygomis augantys vaikai, jų santykis su tėvais, išskirtinis požiūris į pasaulį. O dar labiau kaskart intriguoja tai, kad knygos parašytos remiantis tikromis istorijomis.

Stebuklingoji istorija skaitytoją nukelia į 19-ojo amžiaus centrinės Airijos lygumas. Į kažkokį užmirštą kaimelį atvyksta anglė slaugė Libė, kuriai patikėta užduotis stebėti neįprastą atvejį – stebuklingą vienuolikmetę Aną, kuri jau keturis mėnesius nieko nevalgė ir minta, kaip ji pati sako, dangaus mana. Libė į tai žiūri įtartinai ir iškart pasiruošia demaskuoti šitą apgavystę, tačiau viskas daug painiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ana fanatiškai tikinti mergaitė, vietoje žaislų sauganti dėžutę su Šventųjų paveikslėliais, įvairiais keistais daiktais. Ji kasdien po keliasdešimt kartų kartoja tą pačią maldelę, jos sveikata vis prastėja, tačiau Ana nepasiduoda ir net nepažvelgia į maistą. Kokia viso to paslaptis? Ar tikrai vienuolikmetei mergaitei užtenka tik kelių lašų vandens, kad ji išgyventų? O gal ji tikrai minta dangaus mana?

„Tik šitoje šalyje gali ateiti į galvą deginti vandenį.“

Kiek toli gali nuvesti žmogų fanatiškas tikėjimas? Kokiais žodžiais pasakyti tiesą, jei tavęs negirdi tie, kuriems tu atsiveri, tie, kurie turėtų visomis išgalėmis stengtis tave apsaugoti?

Kiekvienoje situacijoje būna kelios pusės, ir sveikai bei sąžiningai į situaciją pažvelgsi tik tada, kai pabandysi suvokti visas puses, tų pusių motyvus. Nors ir kaip pikta ant Anos tėvų, jų kurtumo savo vienintelės dukrelės atžvilgiu, tačiau tai vyko niūriais 1859 metais, kai tame kaimelyje tikėjimas Dievu ir fėjomis, pačiais keisčiausiais prietarais buvo jų kasdienybė. Kai žmonės augo tamsoje, nelabai įsivaizdavo, koks pasaulis dar galėtų būti, kai gyvenant kaimelio bendruomenėje, labai svarbu buvo išlaikyti dorą, darnų, stiprų šeimos paveikslą, nepaisant to, kad šeima viduje pūva. O štai Libė yra nuostabi pagrindinė herojė. Ryžtinga, kritišku žvilgsniu žvelgianti į pasaulį, moteris. Anei pasisekė, kad sutiko Libę, tačiau kiek daug tokių istorijų baigėsi itin tragiškai? Šiuo metu galima tik spėlioti.

Tokios istorijos primena vieną svarbią tiesą - būtina galvoti savo galva, būtina viską pasverti, neleisti sau pulti į vieną ar kitą kraštutinumą, nes galiausiai vis tiek lauks pražūtis.

Rekomenduoju. Tikrai neprastai sukurta istorija, sukelianti begales jausmų, nuo pasišlykštėjimo iki palengvėjimo, nuo užuojautos iki noro supurtyti vieną ar kitą veikėją. Tai nėra įprastas pasakojimas apie blogio ir gėrio kovą. Tai pasakojimas apie naivumą ir kritiško mąstymo galią.

Skaitydama šią knygą, daug galvojau apie tai, kad Baricco yra kaip itališkasis Murakami, arba Murakami yra japoniškasis Baricco. Įsivaizduokite, kad sugebate skristi ir skraidote ne kažkur aukštai padebesiais, bet tiesiog...

Skaitydama šią knygą, daug galvojau apie tai, kad Baricco yra kaip itališkasis Murakami, arba Murakami yra japoniškasis Baricco. Įsivaizduokite, kad sugebate skristi ir skraidote ne kažkur aukštai padebesiais, bet tiesiog sklandote, vos vos pakilę nuo grindinio. Būtent tokius jausmus man sukelia tiek vieno, tiek kito kūryba. Baricco švelniai sugretina sapną ir paprasčiausią realybę, net patys banaliausi dalykai Baricco kūryboje įgauna kažkokokio magiško atspalvio ir skaitytojas įsisuka į pasakojimą, apkvaista ir nepastebi, kaip užverčia paskutinį puslapį. Ir tik kiek atsikvošėjus, pradeda narplioti, kas buvo užkoduota tarp eilučių.

„ – Vieną kartą man pasakei, kad nupiešti žmogaus portretą – tai tarsi būdas sugrąžinti jį namo. Argi ne taip?“

Niekas nenustebtų, jei kuris žmogus prisipažintų: „– Aš piešiu portretus.“ Ir visai nesvarbu jis pieštų žmonių portretus, šunų ar zebrų. Ir net nesvarbu jis tai darytų pieštuku, rubiko kubikais ar kavos pupelėmis. Sunkiai šiuolaikinį žmogų benustebinsi. Bet štai jei kas ištartų: „ – Aš rašau portretus.“ Nejučiomis suklustume ir lauktume paaiškinimo. Kaip galima rašyti portretus? Juk rašomi eilėraščiai, straipsniai, romanai, na gal CV, bet kokie dar portretai?! Susipažinkite su Džasperiu Gvynu – sėkmingu rašytoju, kuris vieną dieną nusiunčia laikraščiui laišką su pasižadėjimu daugiau nerašyti. Naivuolis. Jis stengiasi laikytis savo pažado, tačiau ne visai sėkmingai. Kaip rašytojas gali nerašyti?! Iš viso?! Taip jam gimsta kiek keistoka idėja – rašyti žmonių portretus. Jis tam ryžtasi su didžiausiu užsidegimu, nepaisant to, kad jo agentas ir vienintelis jo draugas jį ilgai atkalbinėja, jis nepasiduoda. Ieško ypatingos studijos, muzikos, lempučių ir tik, kai randa būtent tai, ko ieškojo, jis pradeda įgyvendinti savo sumanymą. Parašo 10 skirtingų žmonių portretų. Kiekvienam parodydamas pačią jo šerdį, ištraukdamas tai, kas svarbiausia, ką jis pastebi tiesiog sėdėdamas su tuo žmogumi vienoje patalpoje. Jis tai padaro taip subtiliai, kad žmogus nė nepajaučia, kaip staiga Gvyno portretas sugrąžina jį namo.

„...vienintelis dalykas, leidžiantis jiems jaustis gyviems, neišvengiamai juos palengva ir nužudo. Tėvus – vaikai, artistus – sėkmė, per aukšti kalnai – alpinistus. Knygų rašymas – Džasperį Gvyną.“

Banaliausia mintis, kuri gali ateiti į galvą perskaičius šią knygą – nagi, visas idėjas įmanoma išpildyti, net ir tas pačias keisčiausias... Pasiseks ar ne, tai niekada nebūna svarbiausia. Svarbiausia idėją jausti visa širdimi. Bet tai tik paviršinė mintis, perskaičius šią knygą, nori nenori, jauti, kaip misteris Gvynas ne tik tiems 10 žmonių parašė portretus, bet parašė ir tavo paties, skaitytojo portretą, sugrąžino tave namo. Tai viena tų knygų, kurią pasidedi į lentyną su mintimi, kad dar kada skaitysi, ypač tomis akimirkomis, kai nebetikėsi pasauliu, bus niūru ir nerasi savęs, šita istorija sugrąžins namo.

Ačiū, Baricco! Nuoširdžiai rekomenduoju!

„Atvykę į Romą, trumpai pamirškite kasdienybę. Šiame mieste laikas tarsi sustoja. Dabartis čia srūva šalia daugiau nei 2000 metų senumo paminklų, šventovių bei tradicijų. Galbūt todėl šis miestas ir yra...

„Atvykę į Romą, trumpai pamirškite kasdienybę. Šiame mieste laikas tarsi sustoja. Dabartis čia srūva šalia daugiau nei 2000 metų senumo paminklų, šventovių bei tradicijų. Galbūt todėl šis miestas ir yra amžinas?“

Šią knygą gavau prieš kelionę į Italiją, iš pradžių, prisipažinsiu, žiūrėjau kiek skeptiškai, nes nesu didelė kelionių vadovų gerbėja, nors be šios skaičiau tik „Savas Paryžius“, kuri anaiptol nei man kažkaip ypatingai padėjo, nei įdomu buvo skaityti. Tačiau „Sava Roma“ pakėlė kartelę aukštyn ir parodė, kad kelionių vadovas gali būti ne tik keliaujant pravarti knyga, bet ir labai įdomus, įtraukiantis skaitinys.

Keliaujant automobiliu, laiko knygoms turime apsčiai, tad perskaityti vadovą iki Romos nebuvo sudėtinga. Skaičiau ir sugėriau į save informaciją labai godžiai. Sužinojau įvairiausių dalykų apie amžinąjį miestą ir jo apylinkes, būdama jau Romoje, restorane užsisakiau tai, kas buvo paminėta knygoje ir nenusivyliau! Taip pat bendraujant su vilos savininkais, kurioje buvome apsistoję, buvo daug lengviau suprasti apie ką kalbama, kas tie išpardavimų miesteliai, pavyzdžiui, nors gal ir nebuvo labai aktualu, bet nereikėjo kvailai vėpsoti ir apsimesti, kad suprantu apie ką kalbama, nors iš tikrųjų būčiau nė velnio nesupratusi ir po pokalbio gūglinčiausi.


Šios knygos autorių komanda (šeima) – stebinanti savo žiniomis ekspertų trijulė, kiekvienas išmano savo sritį ir labai mielai dalijasi savo patirtimis bei patarimais. Galbūt mažiausią įspūdį, visgi, paliko mados skyrius, nes man tai mažiausiai aktualu ir įdomu, kartais varčiau akis dėl tam tikrų sakinių, tačiau visumoje knyga verta dėmesio ir tų, kurie į Romą tik keliaus, bei tų, kurie jau buvo ir galbūt ne kartą, tačiau drąsiai rekomenduojama ir tiems, kurie tiesiog nori sužinoti daugiau apie amžinąjį miestą, kultūrą, madą, maistą ar istoriją. Praturtinantis vadovas, jį perskaičius, net dar nebuvus Romoje, atrodo, kad trumpam joje atsidūrei, pradedi užuosti makaronus ir jausti vyno skonį ant liežuvio.


Nors knyga išleista 2014 metais, tačiau daugelis informacijos, manau, yra nekintanti, tad nereiktų išsigąsti 5-erių prabėgusių metų ir drąsiai ją imtis su savimi į kelionę. Žinoma, galbūt kai kurios rekomenduotos vietos jau ir uždarytos, tačiau tai neturėtų labai trukdyti mėgautis nuostabiąja Roma.

10 balų, skaičiau neatsitraukdama. Man labai patiko pati istorijos atmosfera: mažas Australijos miestelis, kur visi vieni kitus pažįsta, bet kiekvienas turi savų paslapčių, sklando gandai, nerimsta praeities šmėklos, vasaros...

10 balų, skaičiau neatsitraukdama. Man labai patiko pati istorijos atmosfera: mažas Australijos miestelis, kur visi vieni kitus pažįsta, bet kiekvienas turi savų paslapčių, sklando gandai, nerimsta praeities šmėklos, vasaros karštis ir nesibaigianti sausra dar labiau didina įtampą ir nerimą.