Septintoji autorės perskaityta knyga.
Įtraukianti, užburianti ir nepaleidžianti. Gyveni kartu su Keite ir Tale: draugauji, ilgiesi, myli, pavydi, pyksti, atleidi... Viskas taip tikroviška ir gyvenimiška. Taip, kaip gali būti tik...

Septintoji autorės perskaityta knyga.
Įtraukianti, užburianti ir nepaleidžianti. Gyveni kartu su Keite ir Tale: draugauji, ilgiesi, myli, pavydi, pyksti, atleidi... Viskas taip tikroviška ir gyvenimiška. Taip, kaip gali būti tik tarp pačių geriausių draugių.

Autorė turi talentą kurti gyvenimiškas ir išjaustas istorijas. Išbaigti personažai, nugludinti sakiniai ir įdomus siužetas. Minimali humoro ir sarkazmo dozė pagyvina tekstą.
Labai rekomenduoju.

Pusę knygos skaičiau suraukus antakius, žinoma gerąją prasme. Idomu, bet labai labai painu. Atsiranda daugybe naujų vardų, naujų veikėjų, naujų istorijų. Tik po pusės knygos supranti kur linksta rašytojas. Nuoširdžiai...

Pusę knygos skaičiau suraukus antakius, žinoma gerąją prasme. Idomu, bet labai labai painu. Atsiranda daugybe naujų vardų, naujų veikėjų, naujų istorijų. Tik po pusės knygos supranti kur linksta rašytojas. Nuoširdžiai pykau ant rašytojo kai supažindino su naujais veikėjais, vos spėji su jais susidraugaut, tik šast ir nužudo. Likusi knygos dalis valgėsi puslapis po puslapio. Pabaiga išvis nustebino, ypač Eimės transformacija ir Alicijos kelionė pas Nulini. O pats pats idomiausias dalykas, kad turi perskaityti pirma ir antra dali, kad normaliai suprastum kas yra Nulinis.

Koks man gražus šitos knygos viršelis pamačius apemė ramybė, taip ir norisi paiimti į rankas. Kaip ir knygos turinys tokios trumpos ikvepenčios istorijos. Kiekvienas žmogus ją turėtu turėti NAMUOSE. Tikrai žadu aš ir ją...

Koks man gražus šitos knygos viršelis pamačius apemė ramybė, taip ir norisi paiimti į rankas. Kaip ir knygos turinys tokios trumpos ikvepenčios istorijos. Kiekvienas žmogus ją turėtu turėti NAMUOSE. Tikrai žadu aš ir ją isigyti į savo knygų lentyną.

“Aš noriu tau palinkėti saulės, kad nušviestų tavo dienas, ir lietaus, kad galėtum įvertinti saulę, pakankamai džiaugsmo, kad sustiprintų tavo dvasią, ir skausmo, kad suprastum mažus gyvenimo džiaugsmus, ir pakankamai...

“Aš noriu tau palinkėti saulės, kad nušviestų tavo dienas, ir lietaus, kad galėtum įvertinti saulę, pakankamai džiaugsmo, kad sustiprintų tavo dvasią, ir skausmo, kad suprastum mažus gyvenimo džiaugsmus, ir pakankamai naujų susitikimų, kad prireikus turėtum jėgų išsiskirti.”

Skaičiau apie ją gerų atsiliepimų. O suradusi kaip mat čiupau.

Pasakojimas dienoraštyje, laiškuose ir kituose slaptuose dokumentuose, man visada kelia didžiulę intrigą. Visad tikiuosi kažko nepaprasto. Tačiau kaip taisyklė - mano lūkesčiai lieka neišpildyti. Ar išpildė juos ši knyga?

Romanas prasideda standartiškai - sunkiai besiverčianti šeima, du vaikai, tėvo dovanota užrašų knygelė dešimtojo gimtadienio proga ir... Netikėta jo mirtis. Dėl didelio nepritekliaus Dorė, mamos sprendimu, išbraukiama iš mokyklos ir įdarbinama tarnaite vienos damos namuose. Čia, pasakojimas įsibėgėja ir virsta beprotišku greičiu dundančiu traukiniu, pavojingais posūkiais, bėgiais į nežinomybę. Savo nepaprasto gyvenimo vingius Dorė nusprendžia paversti į pasakojimą ir užrašus palikti vieninteliam likusiam artimam žmogui - sesers anūkei.

Viskas aprašyta itin detaliai, lyg pats dalyvautum veiksme. Juntamas autorės kruopštumas smulkmenoms. Ir sudėta širdis rašant šį kūrinį. Taip, įspūdingas romanas, ekspresyvus ir tuo pačiu dvelkiantis ramuma. Taip, šios knygos dėka kitomis akimis pažvelgiau į artimuosius ir pamačiau žydresnį dangų. Na, dar paskutinius 30 psl. verkiau ir net pritrūkau servetėlių 😀 Bet ne daugiau. Vietomis pasijutau pasakoje, ne romane. Kai kurie epizodai perspausti, kai kurie - pritempti.

Na, bet visgi man pritrūko kažko kas sukurtų išliekamąją vertę, ko gero tai ne mano knyga.

Detektyvais susidomėjau dar mokykloje. Teko skaityti ne vieną A.Kristi knygą. Dabar prie seniau sudominusių istorijų grįžtu kartais pažiūrėdama sukurtus filmus. Kadangi teko matyti ne vieną filmą su šio aktoriaus vaidinamu...

Detektyvais susidomėjau dar mokykloje. Teko skaityti ne vieną A.Kristi knygą. Dabar prie seniau sudominusių istorijų grįžtu kartais pažiūrėdama sukurtus filmus. Kadangi teko matyti ne vieną filmą su šio aktoriaus vaidinamu Puaro, tai ir filmo kūrimo užkulisiai intrigavo.
Knyga labiau aktoriaus dienoraštis, jo santykis su vaidinamu personažu. Vis stebėjausi, kaip aktoriui nepabodo 25 metus vaidinti vis tą patį personažą. Knygą skaičiau gana ilgai, po truputį, nes visai nesinorėjo kažkur skubėti.