Kaip man patiko šios autorės "Numylėtinė", taip šioji nepatiko.. Man ši knyga pasirodė labai chaotiška. Dideli minčių šuoliai bei padrikas visas rašymo stilius. Kūrinio pradžia pasirodė gana intriguojanti, tačiau kuo...

Kaip man patiko šios autorės "Numylėtinė", taip šioji nepatiko.. Man ši knyga pasirodė labai chaotiška. Dideli minčių šuoliai bei padrikas visas rašymo stilius. Kūrinio pradžia pasirodė gana intriguojanti, tačiau kuo toliau, tuo labiau mano susidomėjimas blėso.
Didelių simpatijų nepajutau ir Anei, mane erzino jos personažas savo naivumu bei patiklumu. Tikriausiai stipriausias personažas šioje knygoje mano akimis - Eva. Nors ji buvo ir tik epizodiškai pasirodanti, tačiau viena iš tokių, kuri paliko įspūdį.

Manau, jog tikrai nesuklysiu pasakydama, jog japonų literatūra yra ta, kuri geba suvirpinti pačias jautriausias sielos kerteles. Taip nutiko ir su šia istorija. Jautri knyga, kuri tikrai sužavės savo paprastumu bei jaukumu. Nors...

Manau, jog tikrai nesuklysiu pasakydama, jog japonų literatūra yra ta, kuri geba suvirpinti pačias jautriausias sielos kerteles. Taip nutiko ir su šia istorija. Jautri knyga, kuri tikrai sužavės savo paprastumu bei jaukumu. Nors ši knyga ir visai plonytė, tačiau beskaitant nejučia imi įsijausti į veikėjų patiriamus išgyvenimus.
Ši istorija sukels vietos pamąstymams bei tikiu, jog nejučia ir Jūs pagalvosite "o kas jeigu..".
Neabejoju, jog "Kol dar neatšalo kava" sušildys ir jus šiais tamsiais rudens vakarais.

Optimistiškai nuteikiantis knygos pavadinimas ir link to vedantis pasakojimas. Dar viena kiek kitokia Aušvico istorija, kitokia kova ir skirtingi likimai. Tarp tų dešimčių tūkstančių kiek visko buvo... o kiek dar informacijos...

Optimistiškai nuteikiantis knygos pavadinimas ir link to vedantis pasakojimas. Dar viena kiek kitokia Aušvico istorija, kitokia kova ir skirtingi likimai. Tarp tų dešimčių tūkstančių kiek visko buvo... o kiek dar informacijos nežinoma... sukrečiantis pasakojimas apie nesuvokiamą istorijos etapą..

Trys laikotarpiai, trys skirtingi pasakotojai.

1852 metai ir pasakotojas Viljamas. Mokslininkas, pardavėjas, didelės šeimos tėvas, norėjęs būti pirmas išrandant kažką naujo, norėjo pripažinimo, garbės. Labiausiai garbės...

Trys laikotarpiai, trys skirtingi pasakotojai.

1852 metai ir pasakotojas Viljamas. Mokslininkas, pardavėjas, didelės šeimos tėvas, norėjęs būti pirmas išrandant kažką naujo, norėjo pripažinimo, garbės. Labiausiai garbės ir palaikymo norėjo iš seno savo mokytojo, mokslininko Ramo. Norėjo būti pavyzdžiu savo vieninteliam sūnui, tad kūrė ir statė naujus avilius bitėms.

2007 metai ir pasakotojas Džordžas. Bitininkas, puoselėjantis seną giminės verslą ir yra visiškai tam atsidavęs. Šituo laikotarpiu įvyksta tai, kas baisiausia: pradeda nykti bitės, tuštėti aviliai ir niekas nežino jokių atsakymų.

2098 metai ir pasakotoja kinė Tao. Platūs laukai vaismedžių, bičių nėra, maisto nėra. Laukuose dirba žmonės, kurie atlieka žiedų apdulkinimą rankomis, kad būtų galima sulaukti vaisių derliaus. Seniai nėra mėsos, nes gyvulius reikia maitinti, o maisto neužauga net žmonėms pakankamai.

Tao istorija apie pasaulį be bičių, tikrai gąsdinanti. Minimas CCD. Bitės nyksta dėl pesticidų, ligų, ekstremalių oro sąlygų, vienpusiškos žemdirbystės. Knyga kaip ir žinutė, kad, žmonės, ne pinigai svarbiausia, visko šaknys yra gamta ir jos išsaugojimas. Kartu, tai nėra moralas. Labai įdomi tema apie bites ir daug žmogiškų nesutarimų, nepateisintų lūkesčių, atsistojimų, kritimų, užsispyrimų, konfliktų.

Džordžas: „Mat visi, kurie vertėsi bitininkyste žinojo, kad ne medus neša didžiausią pelną... Žemės ūkis be bičių neturėjo jokių šansų išgyventi. Mylių mylios žydinčių migdolų ar šilauogių – visa tai nieko verta, jei bitės neperneš žiedadulkių nuo vieno žiedo ant kito. Bitės per dieną aprėpdavo keletą kilometrų. Tūkstančius žiedų. Be jų žiedai būtų tokie pat nenaudingi kaip grožio konkurso dalyvės. Gražūs pažiūrėti, kol žydi, tačiau ilgainiui neturintys visiškai jokios vertės. Žiedai nuvysta, miršta, nevesdami vaisių.“ (118p.) 

Jau buvau pasiilgusi geros šeimyninės dramos. Joje kaip ir galite nuspėti netrūko paslapčių, intrigų bei šeimyninių peripetijų. Tad skaityti man buvo tikrai įdomu, o ir skaitymas neprailgo. Patiko ir tai, kaip autorė į...

Jau buvau pasiilgusi geros šeimyninės dramos. Joje kaip ir galite nuspėti netrūko paslapčių, intrigų bei šeimyninių peripetijų. Tad skaityti man buvo tikrai įdomu, o ir skaitymas neprailgo. Patiko ir tai, kaip autorė į visą šį pasakojimą įterpė ir Tesos Džeims istoriją. Skaitydama pykau dėl neteisybės, kurią teko patirti šiai moteriai.
Tai nėra pirmoji mano perskaityra Emily Gunnis knyga, tad puikiai žinojau ko galima iš šios autorės tikėtis. Tad ko tikėjausi, tą ir gavau.
Ši knyga nebuvo iš tų nepamirštamų istorijų, tačiau šiuo metu ji buvo tai, ko man norėjosi. Jeigu ir Jūs ieškote įtraukiančios kupinos paslapčių istorijos su detektyviniu prieskoniu, rekomenduoju šią Gunnis knygą. Manau, jog kūrinio atomazga nustebins ir Jus.

Nenuobodus, intriguojantis bei įtraukiantis skaitinys detektyvų padangėje. Su veikėjais jau buvau susipažinusi pirmoje šios serijos knygoje.
Autorė gana mažais žingsneliais mus supažindina su nusikaltimais bei tuo, kas vyksta...

Nenuobodus, intriguojantis bei įtraukiantis skaitinys detektyvų padangėje. Su veikėjais jau buvau susipažinusi pirmoje šios serijos knygoje.
Autorė gana mažais žingsneliais mus supažindina su nusikaltimais bei tuo, kas vyksta po to. Skaityti nebuvo nuobodu, tačiau vietomis mane erzino Lotės neryžtingumas bei visiškas nesirūpinimas savo vaikais. Man kaip detektyvė ji labai patinka, tačiau kaip motina nelabai. Ima atrodyti, jog darbas užima svarbesnę vietą, negu jos šeima.
Mano nuomone, autorė kai kuriuos dalykus galėjo papasakoti ir truputį glausčiau. Knyga nuo to tikrai nebūtų nukentėjusi.
Nepaisant to, turėjau puikų laiką su Lote Parker. Lauksiu ir mielai skaitysiu ir kitas jos knygas.

Pati papasakota istorija verta dėmesio, ji sudomina, o vietomis ir sujaudina sielą. Bet pats rašymo stilius, kai kurie išsireiškimai taip nervino, kad norėjosi mesti ir nebeskaityti. Iš visų autorės parašytų knygų, ši man...

Pati papasakota istorija verta dėmesio, ji sudomina, o vietomis ir sujaudina sielą. Bet pats rašymo stilius, kai kurie išsireiškimai taip nervino, kad norėjosi mesti ir nebeskaityti. Iš visų autorės parašytų knygų, ši man buvo įdomiausia.

Vis svarsčiau, jog galbūt pasilikti šios knygos skaitymą gruodžio mėnesiui, tačiau smalsumas nugalėjo 🤭 Pati istorija mane įtraukė nuo pirmojo puslapio. Knyga lengvai skaitoma, o autorės pasakojimo stilius - užburiantis....

Vis svarsčiau, jog galbūt pasilikti šios knygos skaitymą gruodžio mėnesiui, tačiau smalsumas nugalėjo 🤭 Pati istorija mane įtraukė nuo pirmojo puslapio. Knyga lengvai skaitoma, o autorės pasakojimo stilius - užburiantis. Atrodo jos sakiniai visiškai nepretenzingi, ber kartais tame paprastume ir slypi visas grožis. Nei kiek neabejoju, jog prie šios sėkmės prisidėjo ir puikus Augustės Čebelytės-Matulevičienės knygos vertimas 📚✨️
Pasakojimas labai šiltas bei puikiai tinkantis darganotiems rudens vakarams. Šioje knygoje taip par netrūks atradimų, šeimis paslapčių bei meilės gyvūnams 💜

Tai yra mano trečioji perskaityta šios autorės knyga. Jos romanai neįpareigojantys, šmaikštūs bei tikrai lengvai skaitomi. To netrūko ir šioje knygoje, tačiau man ši knyga patiko mažiausiai iš visų. Visa istorija pasirodė...

Tai yra mano trečioji perskaityta šios autorės knyga. Jos romanai neįpareigojantys, šmaikštūs bei tikrai lengvai skaitomi. To netrūko ir šioje knygoje, tačiau man ši knyga patiko mažiausiai iš visų. Visa istorija pasirodė kiek per daug pritempta, o paaiškėjus tiesai nebelabai likau ir kažkuo nustebinta. Ir mano nuomone, galėjo šis pasakojimas būti truputį trumpesnis. Nepaisant to, turėjau gerą laiką su šia knyga. Mane sužavėo Lauros personažas, o Stela šiai istorijai įnešė taip pat savito šarmo.
Tad rekomenduoju šią knygą, kuomet norėsis pailsėti nuo įtempto siužeto istorijų. Su šia knyga galėsite pasinerti į aklagatvio gyventojų gyvenimus, kurie kupini paslapčių bei intrigų.