Visos trys knygos pasakoja paprastos, nuoširdžios merginos Luizos gyvenimo ir meilės istoriją ir visos jos parašytos tokiu lengvu, atrodytų paprastu, bet patraukliu, įtraukiančiu stiliumi, kad nejučia pasijauti esantis kažkas...

Visos trys knygos pasakoja paprastos, nuoširdžios merginos Luizos gyvenimo ir meilės istoriją ir visos jos parašytos tokiu lengvu, atrodytų paprastu, bet patraukliu, įtraukiančiu stiliumi, kad nejučia pasijauti esantis kažkas daugiau nei tik paprastas skaitytojas (tarsi artimas pažįstamas herojams), o istorija įsuka į savo verpetą ir vis norisi sužinoti, kuo gi viskas baigsis, kas nutiks toliau. 🙈

Gyvenimiška, nuoširdu, o Luiza žavi savo paprastumu, naivumu, kartais nepamatuotu tiesmukumu, savitu stiliumi. 🤩 Vis nenustojau ja žavėtis, dėl jos nerimauti, juoktis bei liūdėti iš jos ir su ja, o tai jau geros knygos ženklas. 🤓

Trečioji dalis pasakoja apie Luizos nuotykius Niujorke, iššūkius palaikant santykius per atstumą su vaikinu Semu, prabangaus gyvenimo skonį ir kainą, sėkmes ir nesėkmes bei ištikimybę sau. 😊

Subtilu, nenuvalkiota, ne per saldu, lengva bei gyvenimiška, - rekomenduoju! 🤩

Puikus pasirinkimas vasaros pabaigai. 😌

Iš šios istorijos pasilikau pagrindinę mintį, jog svarbu likti ištikimai sau, kad ir kas vyktų gyvenime. 🌟

Chris Carter "Egzekutorius" - tai antroji šio autoriaus knyga iš knygų serijos apie detektyvą Robertą Hanterį. Ir nors pirmoje dalyje ("Krucifiksas") man užkliuvo pagrindinio charakterio per dažnai afišuojamos ydos (rodos,...

Chris Carter "Egzekutorius" - tai antroji šio autoriaus knyga iš knygų serijos apie detektyvą Robertą Hanterį. Ir nors pirmoje dalyje ("Krucifiksas") man užkliuvo pagrindinio charakterio per dažnai afišuojamos ydos (rodos, tipinis vienišas detektyvas, savo vienatvę ir sunkumus nuolat skandinantis alkoholyje ir atsitiktiniuose santykiuose), ši nusviedė į tobulus vakarus su kokybišku detektyvu. 🧐😌

Gaila tik, kad tie vakarai greitai baigėsi, nes istorija buvo tokia įtraukianti, kiekvienas mini skyrius baigiasi paslaptimi, kurią norėdamas įminti, sužinoti atsakymus, imi nejučia skaityti toliau ir toliau, taip be perstojo verčiant puslapius iki pat knygos pabaigos. 😯🙈

Meistriškai sugalvotos žudynės, į pagalbą sau pasitelkiant didžiausią kiekvienos aukos baimę, įtampa, tas net ore aplink tave tvyrantis autoriaus taip įstabiai taikliai ir realistiškai nupasakojamas kvapas... 😅

Į pagrindinį herojų taip pat pažvelgiau "antromis akimis", - jis tapo artimesnis ir šįkart akcentavausi ties jo stiprybėmis: įžvalgumu, išmintimi, nuoširdumu, genialiu protu. 🧠🤓

Po šios dalies, drąsiai dedu knygą į mėgstamiausių lentyną, o Chris Carter skelbiu dar vienu savo detektyvų favoritu šalia pačios Tess Gerritsen. 🤩🌟

Nekantrauju griebti trečią dalį ir laukiu @leidyklajotema pasirodančios ketvirtosios (kuri, net neabejoju, bus mano lentynoje). 🙈😊

Kiek iš tiesų kiekvienas iš mūsų žinome, kokie žmonės yra šalia mūsų? Kiek nuoširdūs ir atviri galime būti patys šalia kitų? Kaip netikėtai susikerta žmonių keliai ir kur jie gali nuvesti? 🤷‍♀️

Vieną dieną...

Kiek iš tiesų kiekvienas iš mūsų žinome, kokie žmonės yra šalia mūsų? Kiek nuoširdūs ir atviri galime būti patys šalia kitų? Kaip netikėtai susikerta žmonių keliai ir kur jie gali nuvesti? 🤷‍♀️

Vieną dieną Bekė užsukusi į knygyną susipažįsta su ten dirbančiu Džo ir nuo tada pasikeičia ne tik jųdviejų, bet ir kitų, niekuo nekaltų žmonių gyvenimai 👥

Nuo pirmų puslapių tarsi patenkama į psichopatinį asmenybės sutrikimą turinčio personažo sąmonę: knyga parašyta pirmuoju asmeniu, o pasakotojas yra Džo. Slapčiausi troškimai, jausmai, kaip ir priklauso, jokios cenzūros (juk tai asmeninės mintys, kurių niekas negali girdėti), todėl rašymo stilių pavadinčiau gruboku, provokuojančiu. 🙊

Tikriausiai dar nesu susidūrusi su kūriniu, kuriame nerasčiau širdžiai artimo, - mėgstamiausio, - personažo. Iki šiol. 😳 "Tu" ne ta knyga, kuri kėlė susižavėjimą su kiekvienu puslapiu. Dažniau lydėjęs jausmas buvo susierzinimas. 🤨

Bekė - provokuojanti, hiperseksuali; Džo - manipuliuojantis, egocentriškas.
Atrodo, kaip ir aišku (ar turėtų būti aišku), kas šioje istorijoje yra nukentėjusieji, kas skriaudėjai, bet.. Ne kartą vis kirbėjo mintys, kad bent pagrindiniai herojai verti vienas kito (arba, kaip sakoma, "toks tokį" 🙈). Neteisinu poelgių, jokiu būdu nesakau, jog vienas ar kitas personažas nusipelnė ar nenusipelnė to, ką gavo. Tiesiog..

Man tai buvo knyga apie sutrikusius žmones šiuolaikinėje socialiniuose tinkluose paskendusioje visuomenėje.. Ir apie tai, kaip socialiniai tinklai ir dalinimasi gyvenimo detalėmis juose su kitais, paverčia mūsų gyvenimus ir mus pačius ypatingai pažeidžiamus.. 🧐

Manau, kad tai kitoks, lengvai skaitomas, nesudėtingai parašytas trileris, kuris gali tapti visai neblogu atostogų ar lengvos dienos grobiu 😊

Ir visgi, kažkas jame yra tokio viliojančio, dėl ko norisi perskaityti kitą dalį, pažiūrėti serialą 🤔😎

Šachta - ne visiškai mano stiliaus knyga. Nors negaliu sakyti, kad tai knyga iš serijos "wow!, kažkas TOKIO!", bet negaliu ir sakyti, kad ji man nepatiko. Domina ir traukia mane kažkuo tos fantastinės distopijos. 🤷‍♀️
Jau...

Šachta - ne visiškai mano stiliaus knyga. Nors negaliu sakyti, kad tai knyga iš serijos "wow!, kažkas TOKIO!", bet negaliu ir sakyti, kad ji man nepatiko. Domina ir traukia mane kažkuo tos fantastinės distopijos. 🤷‍♀️
Jau apsilankiau bibliotekoje ir prigriebiau antrąją dalį (nes įdomu, o kaipgi ten viskas prasidėjo? Antroji dalis yra priešistorė). Kadangi mūsų mažoje rajono bibliotekėlėje buvo laisva ir trečia dalis, bibliotekininkė įdavė man ir ją naiviai tikėdamasi, kad perskaitysiu abi per mėnesį (nors atėjau su vaiku ant rankų ir akivaizdžiai įdubusiom akim nuo miego trūkumo 🙈).
Kas, jei visas tavo pasaulis yra viena gili ir neįsivaizduojamai didelė šachta? Kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai žmonių grupei, visą gyvenimą užsiima tik tai grupei priklausančiais darbais (kurie daugiau mažiau, bet visi orientuoti į Šachtos gyventojų gerovę [na ar bent išgyvenimą]) ir kone niekuomet nemato, koks pasaulis plyti už Šachtos ribų 🙊
O kas, jei jokio pasaulio ten nėra? Bet kur tuomet išsiunčiami pasmerktieji "valyti"? 😯
Istorija apie žmonių kastas, apie lygius, bet visuomet kažkur esančius "lygesniuosius" (netoli nutolstama nuo tam tikrų valdžios atstovų peripetijų ir šių dienų gyvenime), apie daugybės žmonių likimus, kurie priklauso nuo "visa žinančių Šachtos meistrų", apie viltį, maištą prieš nusistovėjusias normas, karą ir bandymą išgyventi bet kokiomis sąlygomis. 🎭
Įtampa, liūdesys, pyktis, džiaugsmas, nerimas, ramybę vėl keičianti įtampa - tai jausmai, kurie lydi nuo pradžios iki galo 🙈🤯

"Gal turite centukų?" 🤷‍♀️ Kaip dažnai sutinkame, matome, girdime žmones mieste, prašančius paaukoti pinigų maistui, gyvenimui ar dar nežinia kam?.. O kaip dažnai sustojame prie tokių žmonių ir duodame? O dar...

"Gal turite centukų?" 🤷‍♀️ Kaip dažnai sutinkame, matome, girdime žmones mieste, prašančius paaukoti pinigų maistui, gyvenimui ar dar nežinia kam?.. O kaip dažnai sustojame prie tokių žmonių ir duodame? O dar daugiau.. Kaip dažnai mes su jais užmezgame pokalbį ir pasidomime jais?

Tai realiais įvykiais paremta istorija apie sėkmingą reklamos pardavimų vadovę ir 11-metį elgetaujantį berniuką. Apie jų netikėtai užsimezgusią ir iki šiol trunkančią draugystę. Apie du žmones, kurie pakeitė vienas kito likimus ir ėmė kartu augti.

Šiais laikais tokia draugystė gali atrodyti keista (suaugusi moteris su vaiku ir net ne savo ar draugų, o visiškai svetimu ir nepažįstamu), galbūt iškreipta ar net dar baisiau.. Autorė, pasakojanti savo istoriją, ne kartą pati abejoja kviesdama berniuką pas save vakarienės, ar daro teisingai, ką pagalvos kiti, kaip tai atrodys, ką pagalvos berniuko mama.

Pati patyrusi nelengvą vaikystę supranta, kaip gali būti sunku augti gatvėje, tarp narkotikų ir kitų pavojų, todėl, būdama stipresnė už savo abejones, drįsta bendrauti su berniuku taip, kaip bendrautų su savo amžiaus draugu (na, žinoma, nepamiršta, kad jis vaikas).

Graži draugystė, apie kurią smagu ir gera skaityti. Vietomis atrodo kiek ištemptos praeities istorijos, nėra įtampos ar didesnių dramų.

Graži, pamokanti istorija apie draugystę, nuoširdumą, melą, atleidimą lengviems vakarams 😊💛

Pastaruoju metu nelabai turiu kokybiško laiko sau ir knygai. Šią lietuvių autorių - dviejų mamyčių blogerių, knygą "Diagnozė blogmamė" perskaičiau laukuose stumdydama vežimą 🙈

Joje talpinamos dviejų mamomis tapusių...

Pastaruoju metu nelabai turiu kokybiško laiko sau ir knygai. Šią lietuvių autorių - dviejų mamyčių blogerių, knygą "Diagnozė blogmamė" perskaičiau laukuose stumdydama vežimą 🙈

Joje talpinamos dviejų mamomis tapusių moterų istorijos, patirtys laukiantis, gimdant bei susipažįstant su vaikeliu. Sodru, šmaikštu ir taip pažįstama 😊

Aprašytas skirtingas, bet tuo pačiu ir panašias ir artimas patirtis kiekviename skyriuje iš medicininės pusės komentuoja gydytoja ginekologė. Komentarai aiškūs, glausti, su humoro prieskoniu, bet tuo pačiu informatyvūs.

Nėštumas, gimdymas, naujagimio priežiūra.. Lūkesčiai ir įsivaizdavimas prieš nepagražintą realybę.. Skaitydama šią knygą pasijuntu ne viena su savais motiniškais sunkumais ir džiaugsmais (nors kartais gyvenime taip atrodo), o puslapiai net vaikštant praskriejo pro akis per du išėjimus 😊

Visgi pasigedau pogimdyvinio laikotarpio patirčių. Neretai jis būna nelengvas šėlstant hormonų audrai, kai kurioms net ypatingai sunkus. Apie tai vis dar labai mažai kalbama ir visuomenėje, nes dažniausiai visas dėmesys po gimdymo sutelkiamas į mažą kątik gimusį žmogiuką, o mama tarsi paliekama nuošaly. Dėl to labai liūdna.. Todėl norėtųsi, kad būtų apie tai kalbama, nes tai SVARBU ❤️

Jau senokai perskaičiau @rasa.raso knygą "16 gydančių istorijų. Kai gyvenimas užknisa", tačiau vis dar neradau sudėlioti minčių apie ją. 🤷‍♀️
Istorija po istorijos, po vieną, po dvi, daugiau per dieną ir nereikia.....

Jau senokai perskaičiau @rasa.raso knygą "16 gydančių istorijų. Kai gyvenimas užknisa", tačiau vis dar neradau sudėlioti minčių apie ją. 🤷‍♀️
Istorija po istorijos, po vieną, po dvi, daugiau per dieną ir nereikia.. Nes jos skaudžios, jos tikros, nuoširdžiai papasakotos ir realių, ne taip toli nuo mūsų gyvenančių žmonių.. O galbūt net vieno iš mūsų.. 💛
Istorijos sudėliotos su tokiu lengvumu, kad skaitant taip paprasta tiesiog būti, pamąstyti, galbūt atrasti savęs dalelę, o gal šeimos nario, artimojo, draugo 👥
Šioje knygoje nerasite sudėtingos teorijos apie depresiją, savižudybes, priklausomybes, toksiškus tėvų ir vaikų santykius. Tačiau visose istorijose paliečiamos viena ar kelios iš šių temų per praktinę, žmogaus patyriminę pusę. O tai padeda pasijusti ne vienam arba rasti būdą padėti šalia esančiam.. 🙏
Nors visgi aš pasigedau daugiau gylio, tikiu, kad jo čia daugiau pateikti gali ir nepavykti, nes dalintis tokiomis patirtimis nėra lengva, net jei galioja konfidencialumo taisyklė 🙊
Džiaugiuosi, kad yra tokie drąsūs žmonės, kurie dalijasi ir sveikinu @rasa.raso su lietuvių sielas gydančia knyga 🥳

Ar kada svarstėte, kaip jūs patys ar aplinkiniai šiais technologijų, skubėjimo ir vartojimo laikais tampate Vergais? Tikriausiai, nelabai. Aš tai ne. Vieni tampa socialinių tinklų vergais ir nebegali be jų, jie užvaldo laiką...

Ar kada svarstėte, kaip jūs patys ar aplinkiniai šiais technologijų, skubėjimo ir vartojimo laikais tampate Vergais? Tikriausiai, nelabai. Aš tai ne. Vieni tampa socialinių tinklų vergais ir nebegali be jų, jie užvaldo laiką ir mintis; kiti - daiktų vergais; toksiškų santykių vergais; nemėgstamo darbo vergais; psichotropinių medžiagų vergais ir panašiai.. Tai žmogaus, patekusio į automobilio avariją ir panirusio į komą, istorija. Jis paralyžiuotas, negali judėti, kalbėti, mirksėti. Gali tik galvoti ir..viską girdi ir supranta. Tai žmogaus pokalbis su savo vidiniu vedliu, kuris kaip tikra geriausia draugė yra griežtas, bet teisingas ir tiesmukas. Dažnai (o gal net per dažnai) mes pasirenkame jo negirdėti. O kas būtų, jei būdami visiški savo kūno vergai (kaip šiuo atveju), išgirstumėte, kaip artimiausi žmonės ketina nutraukti gyvybę palaikančius aparatus? Apie tai skaitydamas šią knygą gali pamąstyti kiekvienas 😊

Neypatinga, bet iškelianti pamąstymų apie gyvenimo prasmę, buvimą šiame pasaulyje žmogumi 😊

Vieną dieną gabi, mėgstama ir nepaparastai šeimoje mylima mergaitė išėjusi į biblioteką nebesugrįžta į namus. Ir juo tada šeimos gyvenimas pasikeičia neatpažįstamai.. Kur ji dingo? Kas jai atsitiko? Kaip gyventi toliau?...

Vieną dieną gabi, mėgstama ir nepaparastai šeimoje mylima mergaitė išėjusi į biblioteką nebesugrįžta į namus. Ir juo tada šeimos gyvenimas pasikeičia neatpažįstamai.. Kur ji dingo? Kas jai atsitiko? Kaip gyventi toliau? 🤷‍♀️ Lengvu stiliumi, neįmantria kalba parašytas trileris įsuks į paslapčių, šeimos santykių ir veikėjų psichologinių problemų verpetą ir nepaleis iki kol bus išnarplioti visi šios istorijos mazgai.

Nors knygą perskaičiau per kelis prisėdimus, negalėčiau pasakyti, jog charakteriai labai įstrigo. Visi daugiau mažiau paviršutiniai, todėl ne itin įsiminė. Neturi ši istorija ir ypatingos, netikėtos pabaigos, tačiau eigoje gražiai, vietoje ir laiku po truputį išaiškinamos paslaptys, atskleidžiami veikėjų elgesio motyvai. Galbūt dėl tų palaipsniui išaiškėjančių autorės sumanymų, psichikos sutrikimų gausos istorija visgi įtraukia ir norisi ją skaityti iki galo.

Ne įtempto siužeto, bet neblogas trileris apie psichikos sutrikimų turinčių žmonių sprendimus ir tų sprendimų pasekmes. 🙈

Ar kada esate susimąstę, kam galėtumėte ryžtis vardan šeimos narių gerovės, garbės išsaugojimo, laisvės? Ne? Aš irgi ne.
H. Koch netiesiogiai kviečia pamąstyti apie tai kartu su jau pasirinkusiais savo kelią knygos...

Ar kada esate susimąstę, kam galėtumėte ryžtis vardan šeimos narių gerovės, garbės išsaugojimo, laisvės? Ne? Aš irgi ne.
H. Koch netiesiogiai kviečia pamąstyti apie tai kartu su jau pasirinkusiais savo kelią knygos "Vakarienė" personažais. "Vakarienė" ir yra apie dviejų sutuoktinių porų vakarienę prabangiame restorane. Netradicinis knygos skyrių formatas leidžia patirti ne tik istoriją, bet ir dalyvauti kartu visose vakarienės dalyse nuo aperityvo iki deserto. Šeimos paslaptys, santykiai, tėvystė, politika, psichikos sutrikimas ir gyvenimo pasirinkimai - tai temos, kurias liečia ši istorija.

Knygoje nerasite daug veiksmo, įtampos (bent aš neradau), o paslaptis, autorius, panašu mėgsta ne tik aprašyti, bet ir palikti jų neatskleistų skaitytojams. Lieka neatsakytų klausimų, skaitytojams tarsi leidžiama patiems sugalvoti savas interpretacijas.

Tokį įspūdį ir paliko ši knyga. Paslapties.. Klausimų pačiai sau, o kam ryžčiausi aš? Personažai kėlė įvairius jausmus, nuo gailesčio iki susierzinimo, o tai, manau, yra istorijos pliusas - sukelti skaitytojams emocijų (kad ir kokios jos būtų). Perskaičiusi knygos anotaciją, tikėjausi visai kitokios istorijos, daugiau įtampos, tačiau visgi knyga nenuvylė, o autoriaus braiže radau kažko naujo, dar nepažįstamo kitų autorių kūriniuose, todėl, manau, pažintį pratęsiu, kad susidaryčiau platesnę nuomonę apie H. Koch kūrybą. 😊