Negaliu pasakyti, kad ši knyga būtų mane LABAI sužavėjusi. Pirmiausia trikdė tai, kad kažkodėl kurį laiką maniau, kad Parma yra Pietų Italijoje, tad kelionės į Milaną atrodė keistos... :D
Ko gero, reikėtų padaryti...

Negaliu pasakyti, kad ši knyga būtų mane LABAI sužavėjusi. Pirmiausia trikdė tai, kad kažkodėl kurį laiką maniau, kad Parma yra Pietų Italijoje, tad kelionės į Milaną atrodė keistos... :D
Ko gero, reikėtų padaryti išvadą, kad man šioje knygoje labiausiai nepatiko kunigaikštienė: tuo metu, kai ji aktyviai neveikė, buvo pasidarę tikrai įdomu, bet kai ji vėl pradėjo aktyviai dalyvauti knygos veiksme, vėl nebebuvo taip įdomu.
Pabaigos, tiesą sakant, tokios ir tikėjausi.

Kadangi perskaičiau abi Anos Kareninos dalis, sunku parašyti pirmos dalies vertinimą, nevertinant viso kūrinio.. O, bet, tačiau, knyga tikrai labai puiki. Stiprūs charakteriai, skaitant kaip atrodo ir kaip elgiasi pagrindinė...

Kadangi perskaičiau abi Anos Kareninos dalis, sunku parašyti pirmos dalies vertinimą, nevertinant viso kūrinio.. O, bet, tačiau, knyga tikrai labai puiki. Stiprūs charakteriai, skaitant kaip atrodo ir kaip elgiasi pagrindinė veikėja, kažkaip natūraliai norisi pasitempti, išsitiesti. Ana Karenina ypatingai stipri ir žavi moteris, puikaus takto, nuoširdi. Žinoma, kur visuomenei matoma praktiškai ideali moteris, atsiranda ir jos vertas vyras, atsiranda meilė, aistra ir džiaugsmas. Šalia "pagrindinės poros" autorius lyg tyčia sukuria mažiau sėkmingus personažus, kurie taip pat nori myleti, kurių keliai susiduria su Ana ir Vronskiu, lyg tam, kad knyga nebūtų tik teigiama, ir išsilaikytų kažkokia pusiausvyra. Kartais tie intarpai erzina ir norisi greičiau juos praversti, kad sužinotum kaip gi ten su Ana, o kartais galvoji gal ir gerai, negali taip būti viskas puikiai.. Pats autoriaus rašymo stilius įdomus, norom nenorom įsivaizduoji pūstas sukneles ir išpuoštus salionus. Dialogai įdomūs, nemažai apmąstymų, patys veikėjai vertina įvykius, juos analizuoja. Tik pabaigusi knygą, nieko nelaukdama ėmiau antrąją knygą.

Po baisaus žemės drebėjimo Kobė mieste praėjus penkioms dienoms netikėtai dingsta pagrindinio veikėjo Komuro žmona. Ji palieka raštelį, kad išeina dėl to, kad Komuro neturi ką jei duoti, nes jo viduje nieko nėra. Kad...

Po baisaus žemės drebėjimo Kobė mieste praėjus penkioms dienoms netikėtai dingsta pagrindinio veikėjo Komuro žmona. Ji palieka raštelį, kad išeina dėl to, kad Komuro neturi ką jei duoti, nes jo viduje nieko nėra. Kad išsklaidytų liūdesį, Komuro sutinka į tolimą miestą nugabenti kolegos siuntinį, kur susipažįsta su jo seserimi ir šios drauge.
Kas buvo šiame siuntinyje?
"Tai, kas buvo tavo viduje, tu tai atidavei savo rankomis ir niekada nebeatgausi, - atsako viena iš merginų, tačiau greitai prideda, - Juokauju."

Knygą pradėjau skaityti dėl puikios jos reklamos. Knygos aprašymas taip pat suintrigavo gana stipriai, nors tokių detektyvinių romanų nelabai skaitau.. Knyga skaitosi labai greitai ir lengvai. Didžiąją knygos dalį yra kuriami...

Knygą pradėjau skaityti dėl puikios jos reklamos. Knygos aprašymas taip pat suintrigavo gana stipriai, nors tokių detektyvinių romanų nelabai skaitau.. Knyga skaitosi labai greitai ir lengvai. Didžiąją knygos dalį yra kuriami veikėjų charakteriai ir lyg autorius visada leidžia pasirinkti kieno pusėje tu esi. Pagrindinės veikėjos charakteris labai daugiaprasmis : kartais jos gaila, kartais už ją gėda, kartais ji kelia šiokį tokį šleikštulį ir pradedi mastyti, kad su ja, mergina traukinyje, yra tiesiog kažkas žiauriai negerai. Ir tuomet.. Viskas apsiverčia.. Pagalvojau tuo metu, kad va čia tai autorius, visą knygą tave verčia susikurti nuomonę apie veikėjus, pasirinkti pačiam, kurioje pusėje tu pats esi, ką palaikai ir tuomet sugriauna viską taip, kaip aš bent jau net minties neturėjau apie tokius įvykių pasikeitimus. Tuo metu pamaniau, kad knyga tikrai verta filmo, kad pati nesitikėjau, kad skaitysiu net sulaikiusi kvapą. Bet viskas tuo ir pasibaigė, knygai dar nepasibaigus. Pabaiga parašyta gana nenatūraliai ir iki paskutinių puslapių neišlaikė to jausmo "eina sau, vat šito tai nesitikėjau". Lyginant su filmų vertinimais, sakyčiau toks lengvas penktadienio vakarui su taure vyno/bokalu alaus, antrą kartą nežiūrėčiau.

Haruki Murakami rašymas man yra tarsi šaltas tyras vanduo karštą dieną - kai pradedu skaityti, suprantu, kaip man to trūko. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų (jei ne pats mėgstamiausias), sugebantis puikiai suvaldyti...

Haruki Murakami rašymas man yra tarsi šaltas tyras vanduo karštą dieną - kai pradedu skaityti, suprantu, kaip man to trūko. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų (jei ne pats mėgstamiausias), sugebantis puikiai suvaldyti tiek ilgus, tiek trumpus kūrinius. Jo apysakos neabejotinai vertos dėmesio. Kiek skaičiau, dar nė viena nenusivyliau. Jos elegantiškos ir įtraukiančios, gebama į trumpą tekstą sudėti daug sluoksnių, nuotaikų, išgauti kompleksiškumą.

Taigi, nors "Kačių miesto" nelabai norisi vadinti knyga, nes tai yra tik viena gana neilga apysaka, prieš keletą metų "New Yorker" leidinyje, bet į ją verta atkreipti dėmesį. Veiksmas plėtojamas tik vieno karšto ir vangaus sekmadienio rėmuose, kai be tikslo traukiniais keliaujantis vaikinas Tengo nusprendžia sanatorijoje aplankyti seniai matytą tėvą. Daugiau nepasakosiu, nes istorija neilga, nesunku pasiskaityti patiems ;)

Beje, šią novelę galima perskaityti čia: http://www.newyorker.com/magazine/2011/09/05/town-of-cats

Atrasti laimę ir gyvenimo prasmę bene kiekvieno žmogaus tikslas. Šios paieškos gali trukti kelis metus, kelis mėnesius - tai priklauso nuo to, kur ir kokiu laiku tu atsirandi. Laimė į kiekvieno namus gali pasibelsti bet kada ir...

Atrasti laimę ir gyvenimo prasmę bene kiekvieno žmogaus tikslas. Šios paieškos gali trukti kelis metus, kelis mėnesius - tai priklauso nuo to, kur ir kokiu laiku tu atsirandi. Laimė į kiekvieno namus gali pasibelsti bet kada ir visiškai pakeisti iki šiol gyventą gyvenimą.
Apie laimės paieškas, apie emigrantą Antaną Garšvą savo autobiografiniame romane "Balta drobulė" rašo Antanas Škėma . Šis romanas parašytas sąmonės srauto forma, dėl to dažnai vadinamas intelektualiniu - psichologiniu romanu. Pačiam Antanui Škėmai teko kęsti emigranto dalią, kaip ir knygos herojui Antanui Garšvai. Pastarasis ironizuoja savo gyvenimą, kuris yra nelengvas. Jis dirba liftininku Niujorko viešbutyje. Jo darbas - kasdienė rutina. Jis šaiposi iš savo darbo, iš savo 87 numerio, dėl kurio lyg praranda savo individualumą. Ironiška tai, kad jis norėtų išsivaduoti iš liftininko darbo, bet tai jo pragyvenimo šaltinis. Garšva negali įgyvendinti savo noro kurti, neieško alternatyvų. Kasdienė kova su absurdiškumu ir beprasmybe tampa beviltiška kova, kurią ironizuoja silpnas žmogus Antanas Garšva.
Garšvai laimė ir gyvenimo prasmė kaip ateina, taip ir išeina netikėtai. Štai buvo Jonė. Rodos, kad jis atrado žmogų, su kuriuo yra laimingas, bet, pasirodo, jis negali suderinti laimės ir gyvenimo prasmės - kūrybos. Atsisakydamas laimės vardan gyvenimo prasmės jis nesijaučia laimingas. Amerikoje sutikta Elena jam teikia impulsų kūrybai, jis jaučiasi su ja puikiai, bet jo liga viską žlugdo. Kartais atrodo, kad Garšva pasirinko gyventi dėl kūrybos, dėl vienintelės savo gyvenimo esmės, dėl kurios atsisako būti laimingas. Juk kūrybai reikia naujų impulsų, kurių jis ieško patirdamas naujus nuotykius.
Romanas sudėtingas savo problematika. Laimės paieškos ir kūryba. Absurdas ir beprasmybė. Ironija ir tragedija. Herojus išgyvena sudėtingą savo sielos dramą. Jam sunku patikėti savimi. Galbūt tik atsitiktinės aplinkybės gali išspręsti jo gyvenimo galvosūkį. O gal ir ne...

Neneigsiu, kad į rankas paimdama Orhano Pamuko knygą “Mano vardas Raudona” buvau skeptiška, tačiau visgi skaitant ši didžiulė knyga mane galiausiai pavergė. Ji yra iš tiesų puiki. Knyga sukurta lėtam skaitymui...

Neneigsiu, kad į rankas paimdama Orhano Pamuko knygą “Mano vardas Raudona” buvau skeptiška, tačiau visgi skaitant ši didžiulė knyga mane galiausiai pavergė. Ji yra iš tiesų puiki. Knyga sukurta lėtam skaitymui mėgaujantis ir nori nenori sužadina žavėjimąsi Osmanų imperijos menui ir jų senoms istorijoms bei legendoms (netgi per vidurį skaitymo susiradau ir perskaičiau vieną iš itin dažnai minimų legendų “Husrevas ir Širin”).

Perskaičius šią knygą, galiu pasakyti, kad pats scenarijus čia jau nėra toks svarbus – kadangi knyga didžiulė ir paini, daug ko iki pabaigos nesugebėjau išlaikyti galvoje, – sakyčiau, čia svarbesnė meistriškai sukurta įvykių nuotaika.

Mane žavėjo už meno, miniatūrų, istorijų slypinti filosofija; kiekvienai linijai ar spalvų deriniui skiriama prasmė, meistriškumo, tobulybės siekimas. Ši knyga leido į osmanų meną pažvelgti naujomis akimis, geriau jį suprasti ir įvertinti.

Taigi, knygoje tarsi varžosi du pasauliai: tikrasis, kuriama Black/Juodasis ieško vieno iš prie slaptos knygos dirbusio miniatiūristo žudiko, kad pagaliau galėtų gauti savo laimingą pabaigą su savo gyvenimo meile Šekure (kuri yra ne kas kita kaip erzinanti, nelogiška kalė, kurios didžiausias nuopelnas yra tas, kad ji graži), o kitas apima egzaltuojantį meno grožį, džiaugsmą siekiant meistrystės, visišką atsidavimą estetikai. Dailininkų gyvenimo parodymas iš vidaus, jų karštligiška meilė miniatiūroms, susitaikant netgi su senatvėje laukiančiu aklumu, išties leidžia atidaryti duris į kitą kultūrą.

Nors kol kas perskaičiau tik vieną O.Pamuko knygą, esu sužavėta jo talento ir suprantu, kodėl jis už savo darbus laimėjo Nobelio literatūros premiją. Kaip ir jo vaizduojami miniatiūristai, jis savo rašiklį laiko taip pat meistriškai. Man tik gaila, kad negalėjau perskaityti šios knygos originalo kalba, tikriausiai turkiškai ji dar puikesnė.