Labiausiai mane domina tai, kiek pavadinimų, lankytinų įžymybių, geografinių nuorodų atsiminsiu po kokių metų :) Ši knyga - tikra informacijos lavina, nors, tiesa, tikrai lengvai skaitosi. M. Šalčiaus nuotykiai įtraukia ir...

Labiausiai mane domina tai, kiek pavadinimų, lankytinų įžymybių, geografinių nuorodų atsiminsiu po kokių metų :) Ši knyga - tikra informacijos lavina, nors, tiesa, tikrai lengvai skaitosi. M. Šalčiaus nuotykiai įtraukia ir įžiebia tą puikiai žinomą "niežtinčių padų" sindromą, kai, atrodo, negali savame kailyje tverti, kaip nori kur nors keliauti :)

Sužinota tikrai daug. Kaip suprantu, anais laikais tokia kelionė buvo beprotiškai avantiūristiškas ir sudėtingas dalykas.

"Am I going to die? - like this?"

Nuobodi novelė apie skęstančią merginą, vardu Kelly Kelleher. Ji 26-erių metų, kenčianti nuo anoreksijos ir spuogų, be galo pasitikinti vyresniais vyrais, naivi mergaitė, kuri besivydama...

"Am I going to die? - like this?"

Nuobodi novelė apie skęstančią merginą, vardu Kelly Kelleher. Ji 26-erių metų, kenčianti nuo anoreksijos ir spuogų, be galo pasitikinti vyresniais vyrais, naivi mergaitė, kuri besivydama gyvenimą, kaip tik jį prarado. Pasirodo daugumai amerikiečių ši istorija žinoma, tad pabaiga jų nenustebino, kadangi rašytoja sėmėsi įkvėpimo iš realių įvykių, tik kad sumanė viską papasakoti, Senatoriaus Ted Kennedy, keleivės lūpomis. Visi 160 puslapių praktiškai apie tą patį, prisiminimai - dabartis - senesni prisiminimai - dabartis, tai įsuka į vieną ratą, kuris beskaitant pradeda nusibosti, nieko naujo nepasakoma, tik iš lėto artėjama prie kulminacijos, nuskęs ji ar ne. Pradžioje buvo lyg ir įdomu, naudojamas sąmonės srautas, bet kaip jau minėjau tas uždaras pasakojimo ratas išvargina ir pabaigoje porą kartų užsnūdau, kol sugebėjau pasiekti paskutinį knygos lapą.

"There is no such thing as 'my' generation, Senator. We're divided by race, class, education, politics - even sexual self-definition. The only thing that links us is our-separateness."

Liepos 4-osios šventėje, Kelly susipažįsta su Senatoriumi, abu iškart pajaučia trauką vienas kitam, nesvarbu jog jis gerokai vyresnis, turi žmoną, vaikų, bet ji jaučia, kad šis žmogus pasirūpins ja. Artėjant vakarui įvykiai susiklosto taip: Kelly sėda į automobilį su girtu ir vis dar geriančiu savo susižavėjimo objektu, nesvarbu ir tai, jog ji pati dvejoja dėl savo veiksmų, bet kaip sakoma "gyveni tik kartą" (labai ironiška novelės atžvilgiu). Jie važiuoja, važiuoja, pasuka ne tuo keliu, pasiklysta ir su visu automobiliu nulekia į tamsų, kanalizacija atsiduodantį, vandenį. Tada Senatorius pasirūpina ja taip, kad atsispyręs su kojomis nuo Kelly kūno, lengvai išsilaisvina, jos rankose palieka vieną batą ir išneria vandens paviršiuje, kur visiškai "pamiršta" skęsti paliktą vakaro pramogą. Visi įvykiai gal ir užėmė 20 puslapių, o likę 140 - merginos haliucinacijos, prisiminimai ir keliasdešimt frazių: and she died. No.

"And then the water out of nowhere flooding over them. Over the hood of the car. Over the cracked windshield. Churning in roiling waves as if alive, and angry."

Geriausiai šią novelę galėčiau palyginti su klausomu pasakojimu, kai pradžia atrodo įtraukianti ir tu įdėmiai klausaisi, bet tada žmogus leidžiasi į įvairius išvedžiojimus ir tu tebegirdi blah blah ir blah blah blah, retkarčiais maloniai palinksėdamas, lyg vis dar klausytum.

http://skaitau1001knyga.blogspot.lt/

Ši knyga kažkas nuostabaus ir magiško, ne kasdieniškai egzotiško ir užburiančio meile dykumai, pagarba gamtai ir žmogaus valiai, užsispyrimui ir ištikimybei savo vertybėms, tradicijoms. Knygoje man nieko netrūko, buvo ir...

Ši knyga kažkas nuostabaus ir magiško, ne kasdieniškai egzotiško ir užburiančio meile dykumai, pagarba gamtai ir žmogaus valiai, užsispyrimui ir ištikimybei savo vertybėms, tradicijoms. Knygoje man nieko netrūko, buvo ir įtampos, susimastyti verčiančių citatų, jausmų ir išgyvenimų, vilties ir dramų... Tokias knygas skaityti vienas malonumas.