Net jei sioje knygoje yra jos autobiografijos dalele, tai man vistiek si knyga nepatiko. Sunkiai parasyta, painiai. Man nelabai issami buvo, noretusi uzduoti klausimu kai kuriose vietose. Liko daug neaiskumu. Taciau akivaizdu viena, kad...

Net jei sioje knygoje yra jos autobiografijos dalele, tai man vistiek si knyga nepatiko. Sunkiai parasyta, painiai. Man nelabai issami buvo, noretusi uzduoti klausimu kai kuriose vietose. Liko daug neaiskumu. Taciau akivaizdu viena, kad norbegu moterys tokios jau yra, jos nori tapti, buti ir likti nepriklausomomis moterimis. Sioje knygoje-ne tik nuo vyro, bet ir nuo savo seimos, vaiku. Taciau man nepatiko ne tai, o tik tai, kaip knyga parasyta.

Net nepabaigiau skaityti, visiškas chaosas (gal vertimas kaltas bet tikrai sunku sugaudyti autoriaus mintis). Nepatiko, knyga nepanaši į detektyvą, labiau į romaną užneša. Mano gal subjektyvi nuomonė bei tikrai yra žymiai...

Net nepabaigiau skaityti, visiškas chaosas (gal vertimas kaltas bet tikrai sunku sugaudyti autoriaus mintis). Nepatiko, knyga nepanaši į detektyvą, labiau į romaną užneša. Mano gal subjektyvi nuomonė bei tikrai yra žymiai geresniu.

Beveik visada smalsu skaityti lietuvių autoriaus knygą. Dažnai minimos žinomos vietos, o ir veikėjų vardai dažnai artimi.
Taip buvo ir šį kartą. Smagiai ir greitai persiskaitė. Buvo tik išbandymų veikėjams gal kiek per...

Beveik visada smalsu skaityti lietuvių autoriaus knygą. Dažnai minimos žinomos vietos, o ir veikėjų vardai dažnai artimi.
Taip buvo ir šį kartą. Smagiai ir greitai persiskaitė. Buvo tik išbandymų veikėjams gal kiek per daug. Jau teroristų galėjo ir nebūti. Kažkaip kitaip galėjo išsispręsti.

Mano delnai prakaituoja, kai paimu į rankas kažkokį neįprastai keistą skaitalą. Knygą parašyta gan neįprastai – primena scenarijų. Skaitosi lengvai ir nuotaikingai – apstu juodojo savižudiško humoro.
„Nenusisekė...

Mano delnai prakaituoja, kai paimu į rankas kažkokį neįprastai keistą skaitalą. Knygą parašyta gan neįprastai – primena scenarijų. Skaitosi lengvai ir nuotaikingai – apstu juodojo savižudiško humoro.
„Nenusisekė gyvenimas? Mes jums padėsime numirti!“ – šalia aukštų miesto pastatų stovi mažytė krautuvėlė, „Savižudybių krautuvėlė“ – ją valdo šeima: pakankamai geraširdė ir mandagi mama/ tėtis, pavadintas Yokio Mishima [japonų rašytojas užbaigęs savo gyvenimą charakiri] garbei/ duktė, pardavinėjanti savo užnuodytus bučinius, norintiems nusižudyti [Death Kiss] ir parduotuvėje užimantį „gyvojo kampelio“ vietą/ sūnus [sprendžiant iš knygoje pateikto aprašymo gotas] distrofikas ir anoreksikas, bet galiausiai atradęs blynų skonį ir kemšantis juos kiekvieną dieną/ netipiškas linksmas, neatitinkantis visuomenės standartų sūnus [šeimoje ne be išsigimėlio, kaip sakant].
Ši šeima kažkuo primena Adamsų šeimynėlę, tačiau šiuo atveju, visas tas ironiškas blogumas labiau ir plačiau paplitęs sukurtoje visuomenėje: televizijos žinios užprogramuotos tik katastrofoms radyti, geriausias komplimentas patiekus maistą – pasakyti, kad jis šlykštaus skonio, o bet kokios džiaugsmo apraiškos tolygios baisiausiam nusikaltimui.
„Iš mūsų išeinantiems klientams nesakoma „iki pasimatymo“. Jiems sakoma „sudie“, nes jie čia niekuomet nebesugrįš“ – parduotuvė pilna visų įmanomų savižudybės reikmenų. Į parduotuvę užsukantys klientai gali rasti bet kokį reikmenį, skirtą savižudybei – čia vyrauja išradingumas. Klientas gali rinktis bet kokį savižudybės būdą – išklausoma problema ir pasiūlomas savižudybės pasirinkimas. O pasirinkimas, patikėkit manim, aukščiausios klasės: nuo pigiausio [siūloma benamiams: uždusimas paprastu maišeliu] iki brangiausio [visi harakiri reikalingi elementai, pradedant kimono ir baigiant aukščiausios kokybės ir geriausio plieno kardu]. Parduotuvėje kažkada buvo „gyvasis kampelis“, bet šeima buvo priversta pastarojo atsakyti dėl to, kad žmonės pradėjo prisirišti prie nuodingų varlių ir vorų – kartais jie sugrįždavo parduotuvėn padėkoti šeimininkams už būtybę, kurios žvilgsnis suspaudė jų širdį ir jie nusprendė tęsti savo apgailėtiną gyvenimą dėl tų juodų tuščių akių.
Tačiau šeima netikėtai pastebi, kad vienas jos narys yra kitoks, nei dauguma – jis džiaugiasi gyvenimu – jaunėlis sūnus. Nepaisant visų bandymų susidoroti su jaunėlio sūnaus džiugesiu, galiausiai pastarajam pasiduoda visi ir krautuvėlė tampa vieta, kur žmonės eina išsivaduoti iš blogų minčių. Happy End [iš dalies].

Dėkui, kad ant Marijos žemės karts nuo karto pasirodo tokio pobūdžio knygos. Juokas pro ašaras, girtos realybės vaizdeliai, kurioziški prisiminimai, kompanijos, kuriose yra savi juokdariai ir klounai, antisemitas, kilęs iš...

Dėkui, kad ant Marijos žemės karts nuo karto pasirodo tokio pobūdžio knygos. Juokas pro ašaras, girtos realybės vaizdeliai, kurioziški prisiminimai, kompanijos, kuriose yra savi juokdariai ir klounai, antisemitas, kilęs iš žydų šeimos, vėmimai ligoninėje po gėrimo iki sąmonės netekimo, vodziaros pardavimų bizniukas, Viešpaties žodžio skelbėjo kalbos vertimas [autobuso keleiviai keistai žiūrėjo į mane, kai garsiai žvengiau, nes tiesiog neįmanoma nežvengti], kvaili pasiteisinimai milicijai, narkotinės filosofijos apie Marksą, Engelsą, Trockį, socializmą ir permanentinį pochujizmą - ŠIKT ir PoCh/ Molotovo biusto vagystė, radijo, grojančio „Depeche Mode“. Ukrainos radijo stilius: „Depešai“ – tai legendinis airių liaudies kolektyvas, kurio lyderis Deivas Gahanas savo pirmą kūrinį skyrė išprievartautam per riaušes tėvui, ne motinai, o vėliau, po vieno maloniausių gyvenimo atradimų – narkokultūros, sutiko simpatišką baltapūkį, vardu Goras, ir netrukus jiems gimė vaikas…

Kartais reikia pailsinti savo smegenis nuo visko ir tiesiog atsipalaiduoti ;]