Na va, atėjo laikas, kai pati norėjau perskaityti šią knygą, seniau, jos bijojau. Pačioje pradžioje abu pagrindinius personažus nuolat lyginau su senuoju žemynu ir Amerika, kaip buvau perskaičius vienoje recenzijoje....

Na va, atėjo laikas, kai pati norėjau perskaityti šią knygą, seniau, jos bijojau. Pačioje pradžioje abu pagrindinius personažus nuolat lyginau su senuoju žemynu ir Amerika, kaip buvau perskaičius vienoje recenzijoje. Rašytojas, veikėjas pirmuoju asmeniu, yra ironiškas, bet silpnas, pažeidžiamas ir jo intelektas, giluminės žinios nublunka prieš jo silpnybę. Tik pačioje romano pabaigoje ėmiau suprasti šios istorijos tragiškumą, liūdesį , nes pagaliau pats vyras į viską pažiūrėjo ir iš mažosios Lo perspektyvos. Pabaiga labai liūdna ir būtent ji mane labiausiai sukrėtė.

Antrasis autoriaus romanas, kaip ir tęsinys, ne tęsinys. Taip pat kupina Rytų išminties. Daug ką verta įsidėti į galvą, bet daugiau ir vietos apmąstymams apie mūsų sumaterialėjusį gyvenimą. Šiame romane daugiau Birmos...

Antrasis autoriaus romanas, kaip ir tęsinys, ne tęsinys. Taip pat kupina Rytų išminties. Daug ką verta įsidėti į galvą, bet daugiau ir vietos apmąstymams apie mūsų sumaterialėjusį gyvenimą. Šiame romane daugiau Birmos vaizdų

„– Yra ir tokių žmonių, kurie valgo ne taip, kaip mes, – rūsčiai sušnibždėjo ji, – bet tu neturi jokios teisės kišti savo dvylekio prie stalo, jeigu jie valgo kitaip. Tas berniukas tavo svečias. Jeigu jis norės...

„– Yra ir tokių žmonių, kurie valgo ne taip, kaip mes, – rūsčiai sušnibždėjo ji, – bet tu neturi jokios teisės kišti savo dvylekio prie stalo, jeigu jie valgo kitaip. Tas berniukas tavo svečias. Jeigu jis norės kramtyti staltiesę, tai tegul ir kramto, girdi?“ [30 psl.]

Prieš imdamasi skaityti klasiką, kuri daugumos jau perskaityta, yra liaupsinama ir kone kiekviename sąraše įtraukiama, kaip verta perskaityti, visada šiek tiek jaudinuosi. O kas bus, jeigu man nepatiks? Dėl to ir garsiųjų „Žvaigždžių karų“ nesu mačiusi. Nes turbūt geriau sakyti, kad nemačiau, nei kad man nepatiko.

Kadangi negyvenu šalyje, kuri istoriškai būtų prisidėjusi prie juodaodžių vergovės, sunku suprasti, kada tai vyko. Visada tas atrodo kažkaip labai seniai. Bet skaitant šią knygą suvokiau, kad tai ne tokioje tolimoje praeityje. Aišku, pirmiausiai tą išduoda metai – 1935-ieji. O dar realiau viską galima įsivaizduoti pasaulinių įvykių kontekste – yra paminėtas Hitleris. Knygos veikėjai labai tikroviški ir gyvi. Kiekvieną jiems nutikusį įvykį galima aiškiai įsivaizduoti. Istorija vystoma nuosekliai. Jei reikia paminėti kokį naują kaimyną, tai trumpai apibūdinami ryškiausi jo bruožai ir pasakojimas tęsiamas toliau. Aš negyvenau 1935-aisiais, bet iš šios knygos puikiai susidariau įspūdį, kaip atrodė baltaodžių ir juodaodžių priešprieša.

Labai patikęs knygos aspektas – gražiai aprašyta vaikystė. Vaikai per dienų dienas laksto lauke, prisigalvoja visokių kūrybiškų žaidimų. Kartais prisimindavau savo vaikystę, kai kieme su draugėmis susikurdavome svajonių pasaulius, pasiskirstydavome vaidmenis ir galėdavome nuo ryto iki vakaro žaisti. O ką dabar jaunimas veikia per atostogas? Turbūt sėdi prie kompiuterio, o išvyti į lauką išsitraukia išmanųjį telefoną. Liūdna...

Šiemet jaučiuosi atsigavusi knygų skaitymo požiūriu. Mano sąskaitoje jau 10 knygų! Bet vis nerasdavau kažko ypatingo ir įvertinimai, kurie ankstesniais metais buvo dauguma 5 žvaigždutės, dabar pasiskleidė per visą spektrą, o maksimumą skyriau vos kelis kartus. Todėl džiaugiuosi galėdama šią knygą įtraukti į „5 žvaigždučių klubą“ – man labiausiai patikusių ir palikusių didelį įspūdį.

O dabar pora pastraipų nelabai į temą. Yra žmonių, kurie nemėgsta knygų minkštais viršeliais. Jiems minkštas viršelis tarsi rodo, kad knyga yra menkesnės vertės nei knyga kietu viršeliu. Aš rinkdamasi knygas nekreipiu dėmesio į jų viršelio kietumą ar minkštumą. Bet labai nemėgstu, kai knygos puslapiai yra ne surišti, o sulipinti. Universitete dažnai tekdavo mokytis iš tokių knygų ir, prisipažinsiu, tikrai ne kartą „laužiau“ knygą, kad tik pamatyčiau, kas ten arčiau centro parašyta. Nors kartais su tokiomis knygomis ir neturiu problemų.

Harper Lee knygą „Nežudyk strazdo giesmininko“ skaičiau išleistą Lietuvos Ryto kolekcijoje, kur ji yra sulipinta. Iš pradžių viskas buvo gerai. Staiga girdžiu: DRĖKST. Puslapiai, kuriuos atsivertusi, sveiki. Tad kas čia nutiko? Ogi plyšo kokiais 20 puslapių toliau. Stengiuosi atsargiau skaityti, kuo mažiau knygą atversti. Praeinu įplyšimą, toliau skaitau. Ir tik spėju atsipalaiduoti, kai vėl girdžiu: DRĖKST. Plyšo kitoje atsitiktinėje vietoje. Taip iki knygos pabaigos pabiro kelios šūsnys lapų. Aš pirmoji, kuri skaitę šią konkrečią knygą, tad nesmagu, kad ji jau suplyšusi. Ir neįsivaizduoju, kaip gražiai tą sulipinti reikės. Gerai bent tiek, kad ji ne iš viešosios bibliotekos, o iš asmeninės kolekcijos.

„– Koks skirtumas? – atsakė Milardas. – Jų mirtis buvo įrašyta į istoriją. Net jeigu šiandien būtume jas išgelbėję, būtų žuvusios rytoj. Bombai sprogus. Įvykus autobuso avarijai. Jos gyvena praeityje, o praeities...

„– Koks skirtumas? – atsakė Milardas. – Jų mirtis buvo įrašyta į istoriją. Net jeigu šiandien būtume jas išgelbėję, būtų žuvusios rytoj. Bombai sprogus. Įvykus autobuso avarijai. Jos gyvena praeityje, o praeities neatitaisysi, nevalia į ją kištis.“ [280 psl.]

Jei galvojate, kad ši knyga apie miestą, kuriame gyvena mergaitės su skylėmis (kiaurymėmis) pilvuose, kaip gali atrodyti iš viršelio, tai klystate. Kiaurymės čia visai kitokios. Jos daug baisesnės.

Prieš įsigydama knygą buvau sunerimusi – vertė ne tas pats asmuo, kaip pirmąją. O kas, jeigu terminai nesutaps? Laimei, mano nuogąstavimai nepasitvirtino. Tiek pirmoje, tiek antroje dalyse padarai vadinami padarais, o kiaurymės – kiaurymėmis.

Mano nuomone, antra knyga dar geresnė už pirmą. Jei kam pirmoje pritrūko veiksmo, tai čia jo tikrai su kaupu, veikėjams net nėra kada atsipūsti. Pirmoje dalyje daugiausiai supažindinama su nauju – ypatingų vaikų – pasauliu, o antrojoje atsiranda pavojingi nuotykiai. Jei tik galėčiau, šiai knygai skirčiau ne 5, bet 6 žvaigždutes.

Esu skaičiusi keletą komentarų, kad „Ypatingų vaikų namų“ serija yra siaubo knygos, jas skaityti baisu ir dėl nuotraukų, ir dėl istorijos. Man nuotraukos neatrodė baisios, jos mane domino ir traukė – tai buvo viena iš priežasčių įsigyti šią knygą. Pirmosios dalies pasakojimas irgi nepasirodė labai baisus. Gal tik kiaurymės nemalonios. O štai antroje dalyje buvo baisiau – teko jaudintis dėl veikėjų likimo vos ne kiekviename puslapyje.

„Kiaurymių mieste“ labai gerai atsiskleidžia visų ypatingųjų vaikų charakteriai: kas rūpestingas kaip mama, kas nuolat galvoja tik apie save, kas vaikiškas, o kas planų kūrėjas, kas turi puikią atmintį, o kam pavojų niekaip negana... Labai gerai, kad knygos pradžioje buvo visų veikėjų, su kuriais buvo susipažinta pirmojoje dalyje, nuotraukos su vardais ir gebėjimais. Tas tikrai padėjo, nes kartais skaitant pagalvodavau, kad neprisimenu kurio nors vaiko ypatingos galios, ir užtekdavo tik atsiversti knygos pradžią, jog viską prisiminčiau.

Taip pat šioje dalyje nuotraukos į tekstą buvo įkomponuotos šiek tiek geriau nei pirmoje. Jau ne visur prieš nuotrauką būdavo apytuštis puslapis. Ir nuotraukos įterpiamos ne tik tada, kai veikėjai patys žiūri į nuotrauką, bet ir tada, kai jie tiesiog pamato kokį ypatingą vaizdą. Kartais net būdavo naujos ypatingų vaikų nuotraukos. Tačiau čia labiau matėsi, kad vaizdas skiriasi nuo teksto, nuotraukos aplinka ne visai atitinkanti situaciją.

Skaitant daugiausiai klausimų kėlė kilpų veikimas. Tai tarsi kelionės laiku. Bet kuris laikas yra tikrasis? Ir kodėl visi galvojo tik apie tai, KUR yra laikomos pagrobtos ymbrynės, o ne KADA? Ir kaip vaikai vis patenka į panelės Peregrinės kilpos laiką, o ne į dabartį? Nors tai vienoj vietoj lyg ir buvo paaiškinta, bet kažkaip tuo metu ne viską suvokiau – į kurį laiką pateks, atrodo, priklauso nuo to, kas pirmas eina per kilpą.

Beje, pažiūrėjau „Ypatingų vaikų namų“ filmo anonsą. Dabar jo laukiu daugiau su baime nei nekantrumu. Kodėl? Tą iš karto supras kiekvienas, skaitęs knygą.