Cha. Man ta antraštė knygos viršelį ("Tai ne meilės istorija") prieš paimant knygą į rankas, kėlė savotišką, teigiamą baimę. :D Bet perskaičiusi suvokiau, kad tai būtent ne ta meilės istorija, kada meilė būna banali...

Cha. Man ta antraštė knygos viršelį ("Tai ne meilės istorija") prieš paimant knygą į rankas, kėlė savotišką, teigiamą baimę. :D Bet perskaičiusi suvokiau, kad tai būtent ne ta meilės istorija, kada meilė būna banali ir nuvalkiota. Man patiko. Tikrai. Likau sužavėta, o ir į pabaigą nesidrovėjau ir ašaros išspausti, kada atrodė, kad viskas sugriuvo.

Knygą verta perskaityti.

Niūrus apokaliptinis romanas. Itin įdomus pasaulis, kuriame nyksta įprastos taisyklės: akmuo tampa lyg guminis, žmonės konvertuojami į fantastines būtybes. Nors kuriama erdvė įdomi ir savita, tačiau tai ir buvo įdomiausia...

Niūrus apokaliptinis romanas. Itin įdomus pasaulis, kuriame nyksta įprastos taisyklės: akmuo tampa lyg guminis, žmonės konvertuojami į fantastines būtybes. Nors kuriama erdvė įdomi ir savita, tačiau tai ir buvo įdomiausia dalis, nes apskritai naratyvas pasirodė vidutiniškas. Taip pat trūko aiškio idėjos, nors, kita vertus, kūrinys postmodernistinis, todėl vertybių sistemos aiškumas dingsta. O gal aš tiesiog nesupratau iki galo. Nors manau, kad būtent kultūros svarba yra itin svari šiame tekste, be kurios žmogus nužmogėja, bet tuo pat metu ir jos bijo (rašytojas kokone, kur balades baladoja, ir gąsdina aplinkinius - puskates). Apskritai, skaitydama šį romaną nesąmoningai jį lyginau su Šerelytės "Mėlynbarzdžio vaikais", kuris, manau, yra daug stipresnis ir įtaigesnis.

"Kostiumų drama" - itin vidutiniškas romanas. Tema, manau, aktuali - jaunos emigrantės potyriai, idealizmo siekis ir gana bohemiškas gyvenimo būdas. Nors temos gana įdomios, o ir gerų atsiliepimų girdėjau apie autorę, bet...

"Kostiumų drama" - itin vidutiniškas romanas. Tema, manau, aktuali - jaunos emigrantės potyriai, idealizmo siekis ir gana bohemiškas gyvenimo būdas. Nors temos gana įdomios, o ir gerų atsiliepimų girdėjau apie autorę, bet knygą skaičiau pasyviai, per daug neviliojo. Rašymo stilius taip pat nesužavėjo - paprastas, neįmantrus, bandyta perteikti gyvenimą kaip filmą, bet nelabai gavosi (manau, autorė galėjo paieškoti geresnių būdų [kalba, struktūra], kad perteiktų filmo įspūdį, o ne tik parašytų, kad tai lyg iš kokio siaubo filmo). Pagelbėjo tai, jog naratorius yra jauna mergina, todėl ir buitiškas pasakojimo būdas, daugiasluoksniškumo trūkumas, charakterizuoja pačia pagrindinę veikėją: jauna naivi idealistė, norinti prisidėti prie pasaulio pakeitimo, ir tokiu būdu leidžia susitapatinti su skaitytoju. Vis dėlto negaliu sakyti, kad romanas kažkuo itin nepatiko, nors ir neturi nieko įsimenančio. Tai tiesiog paprastas savaitgalio skaitinys ir pažintis su jauna Lietuvos rašytoja.