Laikais kai, kaip sakė Baudrillard, „išnyksta skirtumas tarp gardumynų krautuvės, aukštos kokybės bakalėjos ir dailės galerijos, tarp „Playboy“ žurnalo ir palentologijos traktato“, kai pasaulį valdo Lady GaGa bei...

Laikais kai, kaip sakė Baudrillard, „išnyksta skirtumas tarp gardumynų krautuvės, aukštos kokybės bakalėjos ir dailės galerijos, tarp „Playboy“ žurnalo ir palentologijos traktato“, kai pasaulį valdo Lady GaGa bei „ARTPOP“, kai žmogus lieka vienišas vartojimo džiunglėse, šis Vilio Normano (anti)romanas, jausdamas pasaulio pulsą, keistai įkvepia. Nepaisant to, kad herojus kritikuoja aplinką, kurioje tarpsta ir kuri tarpsta jame, jis nepraranda vilties, bando kapanotis, bando mylėti neprekiškai. Ir visgi, jau pats žodis bandymas mums suponuoja, kad herojaus veiksmas – sąmoningas pasirinkimas, todėl jame nebėra natūralaus džiaugsmo, kuris leistų atitrūkti; nieko, ką galėtumėme pavadinti poezija ar svajonėmis, nieko, leidžiančio pakilti aukščiau beprasmiškos būties. Absurdistane, kaip teigia pats herojus, atitrūkti tėra keletas būdų: koksas, orgazmas, alkoholis – vienintelė problema, kad jų sukeliama būsena, nėra amžina...
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/06/vilis-normanas-masturbacija.html

„Kvepalai“ – nors dažnai įvardijami kaip istorinis romanas, turi daug magiško realizmo, kriminalo, dramos, komedijos bruožų, matyt tai taip pat bus prisidėję prie knygos sėkmės, nes ji gali pasirodyti įdomi labai...

„Kvepalai“ – nors dažnai įvardijami kaip istorinis romanas, turi daug magiško realizmo, kriminalo, dramos, komedijos bruožų, matyt tai taip pat bus prisidėję prie knygos sėkmės, nes ji gali pasirodyti įdomi labai skirtingiems žmoniems. „Kvepalai“ nestokoja literatūrinės išmonės, ją tyrinėti iš šios srities tiek pat įdomu, kaip ir pasiklausyti ką apie ją pasakytų filosofas ar sociologas. Visų išvados ir žvilgsniai į knygą būtų skirtingi, ir stebintų tik tai, jog visi jie uosto tą patį Žako Batisto Grenujo sukurtą ir Patrick Süskind į buteliukus supilstytą kvapą.
Knygą verta perskaityti ne tik mėgaujantis kvapu, bet įkvėpti taip, jog pajustumėte sudedamąsias dalis, kurios čia parinktos ypač pretenzingai.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/06/patrick-suskind-kvepalai.html

Timur Vermes satyra man patiko, patiko subtilus, vos ne angliškas, humoras ir sukurtas fiurerio portretas – šiurpiai tikras. Nesuabejojau nė vienu ištartu Hitlerio žodžiu, po velnių, jis tikrai būtų taip pasakęs, jei būtų...

Timur Vermes satyra man patiko, patiko subtilus, vos ne angliškas, humoras ir sukurtas fiurerio portretas – šiurpiai tikras. Nesuabejojau nė vienu ištartu Hitlerio žodžiu, po velnių, jis tikrai būtų taip pasakęs, jei būtų atsidūręs nūdienoje! Žodžiu smagiai pasijuokiau iš tikrų dalykų – knyga buvo puikus startas vasaros atostogoms.
Manau, neturėtumėte likti nuvilti šios knygos, jei nuspręsite ją perskaityti; domitės ar nesidomite istoriniais faktais ir įvykiais, visiškai nesvarbu: Hitleris šioje knygoje nėra istorinė asmenybė, o gyvas žmogus, taigi ir jums nebus nuobodu leistis į nuotykį ir kartu su fiureriu apžvelgti šiandieną. Apskritai, jei reikėtų Timur Vermes Hitlerį įvardinti, tai mieliau pirštųsi ne istorinės asmenybės, o ikonos pavadinimas. Vermes buvo svarbu prikelti ne patį Hitlerį, o ikoną. Ikoną, kurios pasigendama.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/07/timur-vermes-jis-ir-vel-cia.html

Jei paprašytumėt apibūdinti O‘Farrell rašymo stilių, kuriam, tiesą pasakius, pradedu jausti keistą prieraišumą, nedaugžodžiaučiau, – tiesiog liepčiau pasiklausyti naujojo Lanos del Rey albumo, abiejų kūryboje rasite...

Jei paprašytumėt apibūdinti O‘Farrell rašymo stilių, kuriam, tiesą pasakius, pradedu jausti keistą prieraišumą, nedaugžodžiaučiau, – tiesiog liepčiau pasiklausyti naujojo Lanos del Rey albumo, abiejų kūryboje rasite tą patį: nostalgiją, fatališkumą, trupinėlį magijos ir, galbūt, skausmingo ilgesio, kuriuo netrunkate persisunkti patys. Šią autorę, drąsiai galime vadinti tikra rašytoja, nes ji turi tai, ko reikia: savitą stilių, pasakotojos instinktus ir pastabumą, padedantį puikiai užfiksuoti pasakojimo detales ir menkiausius virptelėjimus.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/07/maggie-ofarrell-ranka-kuri-pirmoji.html

Kūrinys turėtų nenuvilti nei masiškai perkamų romanų skaitytojų, nei tų, kas su malonumu neria į Remarko kūrybos puslapius, ypač tų, kurie žavisi jo romanu Vakarų fronte nieko naujo. Abu romanai neabejotinai turi daug...

Kūrinys turėtų nenuvilti nei masiškai perkamų romanų skaitytojų, nei tų, kas su malonumu neria į Remarko kūrybos puslapius, ypač tų, kurie žavisi jo romanu Vakarų fronte nieko naujo. Abu romanai neabejotinai turi daug bendro tematiškai (pasakojamos jaunų vyrų stojusių į karo gretas istorijos), todėl skeptikams pagrįstai gali atrodyti, kad knyga – ankstesniosios perkūrinys; tačiau knygos kvėpavimas, autoriaus rašymo stilius, savitas žvilgsnis į karą, šią istorija paverčia autorine ir prisijaukina ne ką prasčiau už patį Remarką,
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/07/paolo-giordano-zmogaus-kunas.html

Romane rasime ne tik puikių apmastytų apie gyvenimo prasmę, prioritetus, prigimtį, geismą, moters ir vyro santykius, religiją ir tikėjimą, bet taip pat pamatysime, kaip pasirinkimai, daromi nesivadovaujant kitų galva, atneša...

Romane rasime ne tik puikių apmastytų apie gyvenimo prasmę, prioritetus, prigimtį, geismą, moters ir vyro santykius, religiją ir tikėjimą, bet taip pat pamatysime, kaip pasirinkimai, daromi nesivadovaujant kitų galva, atneša laimę visiems romano herojams, kurie, kaip ir daugelis Maugham romanų herojų, turi prototipus realiame gyvenime.
Skustuvo ašmenys, manau, patiks visiems, besižavintiems Fitzgerald kūryba, jo Didžiuoju Getsbiu; linksmybių, depresijos, svajonių ir turtų amžiaus kokteiliu.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/07/w-somerset-maugham-skustuvo-asmenys.html

Apskritai, Šleikštulys, sunki knyga (taip, tenka pavartoti šia banalybę). Sunki ji ne dėl savo struktūros ar filosofinės patirties, kaip galėtume pamanyti, bet dėl to, jog skaitant Antuanas nusiveda tave kartu. Štai kodėl...

Apskritai, Šleikštulys, sunki knyga (taip, tenka pavartoti šia banalybę). Sunki ji ne dėl savo struktūros ar filosofinės patirties, kaip galėtume pamanyti, bet dėl to, jog skaitant Antuanas nusiveda tave kartu. Štai kodėl sunki. Skaitydama kelias dienas vaikščiojau lyg žemę pardavusi, – taip buvau persisunkusi knygos įvaizdžiais ir Antuano būsenomis. Bet kartu tai ir graži knyga (pavartokime dar vieną banalybę). Nors tai pirmasis Sartre romanas, tačiau stiliaus stokos, įvaizdžių ir scenų nereikalingumo, daugžodžiavimo, jai neprikiši. Jei ne sunki, kiekvieną puslapį sutepusi šleikštulio būsena, Antuano dienoraštį skaityti būtų vienas malonumas (čia, žinoma, daug prisidėjo ir vertėja A. Kiliesaitė): jis žodingas, o sakiniai tarp akių plaukia lyg nesustabdoma upė.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/08/jean-paul-sartre-sleikstulys.html

Ooo, Shriver knyga man patiko. Ji pilna klausimų ir opių problemų: ar tu kalta, kad pagimdei monstrą? Kaip priversti tai pamatyti tėvą, kuris gyvena tobulos šeimos vizija, ir visiškai nenori matyti sūnaus kitoniškumo? O...

Ooo, Shriver knyga man patiko. Ji pilna klausimų ir opių problemų: ar tu kalta, kad pagimdei monstrą? Kaip priversti tai pamatyti tėvą, kuris gyvena tobulos šeimos vizija, ir visiškai nenori matyti sūnaus kitoniškumo? O galbūt tu pati klysti? Kaip nuspręsti kur „vaikų žaidimai“ virsta gerai apgalvotu smurtu? Ir kodėl mums taip svarbu ką nors apkaltinti, bet ne sustabdyti laiku? Dar daugiau, kaip nuspęsti kas kaltas? Ir kodėl?
Pasikalbėkime apie Keviną vertas kiekvienos skaitymo minutės. Gilesnių apmastymų vertos mintys apie visko pertekusią ir nuo to pervargusią vakarų visuomenę, kurią metonimiškai įkūnijo pati Evos šeima, kuriai galvą nulenkė ir dienos žvaigžde patapęs Kevinas. Taiklus, kaip pati Kevino lankininko ranka, siužetas; dialogai, kurie lyg iš lanko paleista strėlė lekia tiesiai į taikinį ir, turiu pripažinti, vieni iš įdomiausių mano sutiktų literatūrinių personažų – Eva ir Kevinas.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/08/lionel-shriver-pasikalbekime-apie-kevina.html

Turkiški saldumynai – daugiasluoksnis romanas, jame vis mainosi dabarties ir praeities, gyvybės ir mirties vaizdiniai: prieš akis jie lekia su visomis smulkmenomis, kurias parinkti Janui Wolkersui nekyla sunkumų; puošnius ir...

Turkiški saldumynai – daugiasluoksnis romanas, jame vis mainosi dabarties ir praeities, gyvybės ir mirties vaizdiniai: prieš akis jie lekia su visomis smulkmenomis, kurias parinkti Janui Wolkersui nekyla sunkumų; puošnius ir žodingus sakinius atsveria paprasti. Nesumeluota rašytojo nuojauta leidžia kurti tekstą, kuriuo sunku suabejoti: jis atviras, nuoširdus, turintis ne tik ironijos, bet ir juodojo humoro, šviesus, humaniškas, bet nevengiantis ir brutalumo.
Janio Wolkerso romaną įsirašau prie tų knygų, kurios vertos garsios rekomendacijos dar vieno perskaitymo ir išsamesnės analizės. Janas Wolkersas man kvepia Arthuro Millerio ar John Fante darbų puslapiais, bet tuo pačiu turi savą braižą ir ne mažesnes pretenzijas, kurios, manau, pateisinamos.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/09/jan-wolkers-turkiski-saldumynai.html

Lindos Olsson sukurtam tekstui netrūksta, kaip rašoma knygos nugarėlėje, santūrumo, o žodžiams – poetikos. Įdomu, jog kiekvieną knygos skyrių atidaro eilėraščio citata, kurioje fiksuojama pagrindinė skyriaus mintis,...

Lindos Olsson sukurtam tekstui netrūksta, kaip rašoma knygos nugarėlėje, santūrumo, o žodžiams – poetikos. Įdomu, jog kiekvieną knygos skyrių atidaro eilėraščio citata, kurioje fiksuojama pagrindinė skyriaus mintis, taip suartinant būties poetiką ir kasdienybės prozą.
Kaži kiek tekste gyva ir senoji literatūrinė maniera, vaizduoti įvykius tik šventinėmis dienomis (Valpurgijos diena, vidurvasario šventė, gimtadienis, vestuvės, Kalėdos, laidotuvės, išlydėtuvės ir sutiktuvės), arba nepraleidžiant jų paminėti, kaip kelrodžių žmogaus būtyje ir kasdienybės tėkmėje; net tie patys vakarienės ritualai, turėtų daug kalbėti. Galbūt apie moters ir gamtos ryšį, o gal tai vienas ir tas pats, įprasminti ir kenčiantys visuomenės sukurtoje kultūroje? Gal.
Dainuosiu tau švelnias dainas – rudens knyga, atmintyje įsirėžusi kartu su pirmosiomis balomis, kurios jau nebeišdžius iki pat pavasario. Tai tylus ir kontempliatyvus kūrinys; paprastas, tačiau ne prastas skaitinys, kuriame panorėję galime rasti daugiau, nei kartais tikimės.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/11/linda-olsson-dainuosiu-tau-svelnias.html