Visos Brauno knygos yra užtemptos ant to paties karkaso: keliais taikliais štrichais nupiešti veikėjai, kurie lengvai įsimena, turi kelis charakteringus bruožus, tačiau, kas vyksta jų viduje, per daug nesigilinama. Veiksmas...

Visos Brauno knygos yra užtemptos ant to paties karkaso: keliais taikliais štrichais nupiešti veikėjai, kurie lengvai įsimena, turi kelis charakteringus bruožus, tačiau, kas vyksta jų viduje, per daug nesigilinama. Veiksmas greitas, dinamiškas, nutraukiamas įtampai pasiekus kulminaciją ir perkeliamas į kitą lygiagrečią siužetinę liniją. Jokių šuolių į ateitį ar į praeitį, visa teksto struktūra paprasta, lengvai suprantama, kad kuo mažiau vargintų. Kad šablonas nebūtų visiškai nuobodus – įterpiama meno (bet ne per daug, kad nepabostų) bei simbolių aiškinimo. Jokių gelmių, jokių kupstų. Viskas turi tiesiog slysti. Kad per daug nepavargtumėm skaitydami. Puikiai atostogoms tinkantis skaitalas ;)

Yra daug knygų, kurias perskaičiau po šios. Ir metų prabėgo ne taip ir mažai. Tačiau puikiai ją pamenu. Stiprią, savimi mokančią pasirūpinti, šiurkštoką ir nė kiek nesentimentalią moterį. Tokią, kuri iš tiesų valdo...

Yra daug knygų, kurias perskaičiau po šios. Ir metų prabėgo ne taip ir mažai. Tačiau puikiai ją pamenu. Stiprią, savimi mokančią pasirūpinti, šiurkštoką ir nė kiek nesentimentalią moterį. Tokią, kuri iš tiesų valdo savo gyvenimą, o ne egzistuoja, kaip kažkieno žmona, kažkieno mama, kažkieno draugė. Ji yra Dina. Ji daro tai, ką nori ir taip, kaip jaučia. Ji nėra graži, išpuoselėta ar nudailinta. Ji – tikra. Gali ją mėgti, gali nemėgti, bet tavo nuomonė kaži ar jai rūpės. Pirmoji stipri moteris-asmenybė, kurią sutikau literatūroje. Pažintis įstrigo ilgam :)

Yra sakoma, kad jei negali dalyko paaiškinti keliais sakiniais, tai reiškia, kad tu jo tiesiog nesupranti. Skaitant knygą tampa akivaizdu, kad Egziuperi suvokė daug ką apie gyvenimą ir puikiai mokėjo apie tai papasakoti....

Yra sakoma, kad jei negali dalyko paaiškinti keliais sakiniais, tai reiškia, kad tu jo tiesiog nesupranti. Skaitant knygą tampa akivaizdu, kad Egziuperi suvokė daug ką apie gyvenimą ir puikiai mokėjo apie tai papasakoti. Paprastai. Keliais sakiniais. Taip, kaip ir turėtų būti. Čia tik mes, suaugę žmonės, pamiršome paprastumą, nes jis per daug vaikiškas (kas sugalvojo, kad ši knyga skirta vaikams???), nederantis „išmintingiems“ suaugusiems žmonėms, kurie nebegali net pačių paprasčiausių dalykų nupasakoti keliais sakiniais – mes komplikuojame savo gyvenimą ir užmirštame, kaip į jį žiūrėti be sudėtingų išvedžiojimų. Autorius pradžioje įspėja, kad ši knyga skirta viduje gyvenančiam vaikui, tam pradui, kuris žvelgia į visa ko esmę.

Knyga labai jaudinanti, nes padovanoja kiekvienam skaitytojui tai, ką jis kažkur nejučiomis pametė – save patį. Gražios kelionės ;)

Psichologinis romanas apie žmogaus vienatvę. Na taip - tas žmogus dar ir vampyras...
Tobulai perteiktas jausmas, atskleistas visiškai nenuobodžiai. Netgi priešingai: istorija spalvinga pačia plačiausia prasme (keičiasi...

Psichologinis romanas apie žmogaus vienatvę. Na taip - tas žmogus dar ir vampyras...
Tobulai perteiktas jausmas, atskleistas visiškai nenuobodžiai. Netgi priešingai: istorija spalvinga pačia plačiausia prasme (keičiasi veikėjai, laikmečiai, aplinka...), nevargina ištęsti aprašymai, vampyrizmas nebrukamas, nenupiginamas ir nenaudojamas kaip pigios dekoracijos - jis natūraliai susilieja su pasakojimu ir skaitant galima visiškai patikėti, kad tokią istoriją galėjo papasakoti tik tas, kas gyveno ir šimtus metų klajojo po pasaulį.

Tiesiog puiki knyga! Knygoje pateikiami dažniausiai laime laikomi dalykai, ir analizuojama, kiek iš tikrųjų tai yra laimė, ir kiek primesta visuomenės nuostata. Autorė, nepiršdama savo nuomonės, dalijasi pamąstymais, gyvenimo...

Tiesiog puiki knyga! Knygoje pateikiami dažniausiai laime laikomi dalykai, ir analizuojama, kiek iš tikrųjų tai yra laimė, ir kiek primesta visuomenės nuostata. Autorė, nepiršdama savo nuomonės, dalijasi pamąstymais, gyvenimo atradimais, patarimais, kuriais nejučia norisi pasinaudoti, išbandyti. Knygoje radau ir kelis atsakymus į jau kurį laiką kankinusius klausimus :)

Tai begalinė tuštuma. Tai ilgas pokalbis viešųjų širdžių klube. Tai neatsakyti dviejų žmonių monologai, kurie pasimetė pasaulio šurmuly. Dvi iškankintos sielos, bandančios susijungti, bet dėl begalinio vienumos jausmo...

Tai begalinė tuštuma. Tai ilgas pokalbis viešųjų širdžių klube. Tai neatsakyti dviejų žmonių monologai, kurie pasimetė pasaulio šurmuly. Dvi iškankintos sielos, bandančios susijungti, bet dėl begalinio vienumos jausmo negalinčios prisiliesti viena prie kito vidaus. Dvi sudaužytos širdys, trapi parama tylinčioje peties akimirkoje. Du balsai, kalbantys apie savo liūdesį. Dvi istorijos su nenumaldomai liūdna pabaiga. Tai įspūdingi frazių labirintai, įtraukiantys į aistros sūkurius. Ir paviršiuje tik paroles paroles,, paroles ... begaliniai žodžiai, dešimtys, tūkstančiai žodžių, bandant išlieti savo skausmą atsitiktiniam nepažįstamajam. Tam, kuris negirdi, nes taip pat vis kalba ir kalba, apie savo skausmą, apie neišvengiamą kančią. Tai liūdna. Ir paprasta. Ir poetiška. Tačiau vis vien neįtikėtinai vieniša.