Galų gale perskaičiau :) Nors kai susikaupiau, visai normaliai susiskaitė. Knyga, galima sakyti, apie du pagrindinius Lietuvos miestus, apie dar visai netolimą praeitį (na, taip atrodė beskaitant), o visa kita - tai juk knyga, be...

Galų gale perskaičiau :) Nors kai susikaupiau, visai normaliai susiskaitė. Knyga, galima sakyti, apie du pagrindinius Lietuvos miestus, apie dar visai netolimą praeitį (na, taip atrodė beskaitant), o visa kita - tai juk knyga, be to, dar ir su reikšmingu apdovanojimu

Yra labai mažai filmų, kurie prilygsta knygoms. Galiu sugalvoti vieną – du ir tarp jų tikrai tikrai nėra „Doriano Grėjaus portreto“, todėl šiek tiek gaila tų, kuriems pirma pakliuvo filmas, o ne knyga. Ekrane pamatytas...

Yra labai mažai filmų, kurie prilygsta knygoms. Galiu sugalvoti vieną – du ir tarp jų tikrai tikrai nėra „Doriano Grėjaus portreto“, todėl šiek tiek gaila tų, kuriems pirma pakliuvo filmas, o ne knyga. Ekrane pamatytas siužetas ir veikėjai neišvengiamai uždeda kino interpretacijos versiją bei personažų veidus ir ant vėliau skaitomos knygos taip ją negrįžtamai iškraipydami.

Ši knyga tai visų pirma ne siužetas, o gyvenimo filosofija. Parašyta devyniolikto amžiaus pabaigoje yra visiškai aktuali ir šiai dienai, nes mes vis taip pat svarstome, kas tai yra nuodėmė, grožis, kaltė ir nekaltumas, patirtis ir jos kaina. Tai yra Vaildo filosofija, kuri buvo per daug atvira, per daug drastiška, per daug aštri ir ciniška jo gyvenimo laikmečiui – tuometinėje Anglijoje vienintelis autoriaus romanas galėjo pasirodyti tik smarkiai iškarpytas redaktoriaus, o pilna versija po ilgų debatų išėjo su ilgu paaiškinamuoju žodžiu, kaip dera priimti tas užuominas apie homosksualumą, nederamą literatūrą, hedonistinį gyvenimo būdą. Pasirodo, 1890-aisiais taip pat gyveno supermamos (tėčiai), kurie bijojo, jog ši „nedora“ knyga sugadins jų jaunas atžalas. Šiandien tos užuominos mums beveik nebepastebimos: įpratome kalbėti atviriau apie seksualumą, užmiršom kai kuriuos kontekstus, ant hedonizmo šaknų išaugo vartotojiška visuomenė. Taigi dalis aštrumo dingo, tačiau kiti klausimai tapo netgi dar aktualesni. Anoreksijos, bulimijos ir vardinių ženklų amžiuje tikrai lengva užsimiršti, kas tai yra žmogaus grožis ir paversti save spinduliuojančios išorės Dorianu. Lengva susižavėti spindinčia žvaigžde, tapti ištikimu aklu garbintoju. Galima net užsižaisti savo įtaka ir galia pastumiant silpnesnius mums reikiama linkme vien dėl įgeidžio. Bet ar rezultatas bus toks, kokio tikėjomės? Ar amžinas išorinis grožis suteikė laimę Dorianui Grėjui?
Skaitant šitą knygą nereikia koncentruotis į veikėjų veiksmus bei siužeto vingius. Tikroji istorija slypi po jais ir dialoge su savimi, jei tik nuspręsit paklausti „o koks esu aš“.

Viena geriausių skaitytų knygų. Perskaičiau kartą, bet tikrai skaitysiu dar ne vienąsyk. Gilu, prasminga, meistriškai parašyta, paliečia žmogaus sielos esmę, tai, kad slypi po visiems matomu paviršiumi. Rekomenduoju...

Viena geriausių skaitytų knygų. Perskaičiau kartą, bet tikrai skaitysiu dar ne vienąsyk. Gilu, prasminga, meistriškai parašyta, paliečia žmogaus sielos esmę, tai, kad slypi po visiems matomu paviršiumi. Rekomenduoju mėgstantiems lėtą, melancholišką knygos tėkmę. Ieškantys lengvo romaniuko tikrai nusivilsite!