Tiek daug diskusijų sukėlė ir kelia ši knyga. Sunku vienareikšmiškai vertinti, nes aš taip pat priklausau tai pačiai aprašomai profesijai :) Buvo įdomu ir labai labai pažįstama, nors kai kur autorius pasirodė per daug...

Tiek daug diskusijų sukėlė ir kelia ši knyga. Sunku vienareikšmiškai vertinti, nes aš taip pat priklausau tai pačiai aprašomai profesijai :) Buvo įdomu ir labai labai pažįstama, nors kai kur autorius pasirodė per daug narciziškas. Ir gaila, kad jis "perdegė" ir išėjo iš mokyklos. Ta pabaiga ir sukelia kai kur netikrumo įspūdį: taip užsidegęs, taip didžiuojaisi ir...

Egzistencija... Gyvenimas, būtis, buvimas, prasmė, aplinka, Tu, kiti žmonės...

Kažkaip labiau norisi cituoti šitą knygą, nei pačiai kažką rašyti, nes egzistencija toks subtilus dalykas... Nei parekomenduosi, nei atmesi....

Egzistencija... Gyvenimas, būtis, buvimas, prasmė, aplinka, Tu, kiti žmonės...

Kažkaip labiau norisi cituoti šitą knygą, nei pačiai kažką rašyti, nes egzistencija toks subtilus dalykas... Nei parekomenduosi, nei atmesi. Mintys iš knygos gal geriausiai ir parodys kokia knyga, kokie veikėjai, kokios nuotaikos vyrauja.

„O aš gyvenu vienas, visiškai vienas. Niekada su niekuo nesikalbu, nieko negaunu, nieko neduodu“. (17p.)

„Atsispindi mano veidas. Tokiomis sumautomis dienomis dažnai čia stoviu ir jį apžiūrinėju, bet niekaip nesuprantu. Kitų veidai turi prasmę. Maniškis – ne. Net negaliu suprasti, ar jis gražus, ar bjaurus. Greičiausiai bjaurus, nes kiti taip sako. Tačiau manęs jų žodžiai nežeidžia. Aš netgi stebiuosi, kad jam galima priskirti tokias savybes, tarsi gražiu ar bjauriu, vadintum žemės grumstą arba uolos luitą.“ (33p.)

„Tai ir yra laikas, vien plikas laikas, - slenka iš lėto, verčia laukti, o jam atėjus imi bodėtis, nes pastebi, kad jau senų seniausiai laikas buvo čia.“ (56p.)

„Dar niekad taip stipriai nejaučiau, jog neturiu slaptų sielos gelmių, jog tesu vien kūnas, vien paviršutiniškos mintys, kylančios iš jo tarytum burbulai. Kuriu atsiminimus iš dabarties. Aš nublokštas į dabartį ir apleistas. Veltui bandau nusikelti į praeitį, neįstengiu ištrūkti.“ (60p.)

„Kai gyveni, nieko nenutinka. Keičiasi dekoracijos, įeina ir išeina žmonės, ir tiek. Nebūna pradžios. Dienos jungiasi viena prie kitos kaip papuola, - nesibaigiantis, monotoniškas sudėties veiksmas. Kartais susumuoji ir sakai: štai jau treji metai, kai keliauju, treji metai, kai gyvenu Buvilyje. Nebūna ir pabaigos: moters, draugo, miesto niekada nepalieki staiga. Be to, per ilga viskas supanašėja: Šanchajus, Maskva, Alžyras – po penkiolikos metų nebematai skirtumo.“ (69p.)

„ Mano mintys – tai aš, todėl ir negaliu sustoti. Egzistuoju todėl, kad galvoju... ir negaliu susilaikyti negalvojęs. Šią akimirką – o siaube! – irgi egzistuoju todėl, kad nekenčiu egzistuoti. Tai aš, aš pats traukiu save iš trokštamos nebūties: neapkęsdamas, bjaurėdamasis gyvenimu taip pat verčiu save egzistuoti, smingu į būtį. Mintys gimsta man už nugaros kaip svaigulys, jaučiu jas kylant iš už galvos...“ (167p.)

„Kodėl aš čia? O kodėl turėčiau nebūti? Vidurdienis, laukiu, kol ateis metas gulti. Už keturių dienų pamatysiu Ani: dabar tai vienintelis mano gyvenimo tikslas. O paskui, kai Ani išvažiuos? Puikiai žinau, ko paslapčia tikiuosi, - kad ji niekada manęs nebepaliktų. Bet gi seniai turėjau suprasti, kad Ani nieku gyvu nesutiks pasenti man matant. Aš silpnas ir vienišas, man jos reikia. Kaip norėčiau su ja susitikti kupinas jėgų: Ani negailestinga nevykėliams.“ (173p.)


„Iš tikrųjų, visa, ką įstengiau suvokti, tėra pirmapradis absurdas. Absurdas irgi tėra žodis, o aš bandau atsikratyti žodžių; sėdėdamas parke, prisiliečiau prie paties daikto. Tačiau dabar norėčiau pabrėžti to absurdo absoliutumą. Spalvingame žmonių pasaulėlyje visi gestai, įvykiai yra absurdiški tik santykinai, jų aplinkybių atžvilgiu. Pavyzdžiui, pamišėlio šnekos yra absurdiškos lyginant su pačia situacija, o ne su jo kliedesiu. Bet aš prieš valandėlę išgyvenau absoliutą: absoliutą arba absurdą.“ (214p.)

„- Bet žinai, aš kuo puikiausiai galėčiau apie tave galvoti vien kaip abstrakčią vertę, tam tikrą limitą. Galėtum padėkoti, kad kiekvieną kartą prisimenu tavo veidą.
Štai vėl prasideda tie painūs ginčai, į kuriuos kitados įsiveldavau, nors širdyje trokšdavau paprastų , banalių dalykų, pavyzdžiui, pasakyti jai, kad myliu, apkabinti. Šiandien nieko nenoriu. Nebent patylėti ir pažiūrėti, tylomis suvokti šio nepaprasto įvykio svarbą: Ani sėdi priešais mane.“ (228p.)


Ani:
„Žinau. Žinau, kad joks daiktas ar žmogus nebeįstengs įžiebti man aistros. Supranti, ką nors pamildamas, turi įsijausti. Reikia tiek daug energijos, atsidavimo, beatodairiškumo... iš pat pradžių netgi būna akimirka, kai reikia peržengti savo principus: jei susimąstyti, atsitrauksi atgal. Aš žinau, kad niekada nebeperžengsiu principų.“ (239p.)

Labai šmaikšti, romantiška bei jauki istorija. Pradžioje vos tik pradėjau skaityti, net ir aš į GenoTipą žiūrėjau šiek tiek skeptiškai, tačiau skaitant darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Tikrai įtraukianti istorija, kuri...

Labai šmaikšti, romantiška bei jauki istorija. Pradžioje vos tik pradėjau skaityti, net ir aš į GenoTipą žiūrėjau šiek tiek skeptiškai, tačiau skaitant darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Tikrai įtraukianti istorija, kuri papirks savo nuoširdumu.
Šioje knygoje nebuvo apsieita ir be karštų scenų, kurios buvo tikrai puikios ir akių vartyti neprireikė 😁 Tikiu, jog prie to prisidėjo ir nepriekaištingas Ignės Norvaišaitės - Aleliūnienės vertimas 💛 Jos verstus kūrinius skaityti - vienas malonumas!
Jeigu šią vasarą manęs paprašysite lengvo, vasariško bei smagaus romano rekomendacijos, tuomet visomis keturiomis balsuosiu už "Meilės formulę" 🥰

Nežinau kam nepatiko laida “Popietė su Algimantu Čekuoliu” ar jo gausybė išleistų knygų. Viena už kitą įdomesnės apie keliones, įspūdžius ir įvairias kultūras. Jo paskutinė knyga yra kitokia - ji yra apie jį patį...

Nežinau kam nepatiko laida “Popietė su Algimantu Čekuoliu” ar jo gausybė išleistų knygų. Viena už kitą įdomesnės apie keliones, įspūdžius ir įvairias kultūras. Jo paskutinė knyga yra kitokia - ji yra apie jį patį ir jo gyvenimą nuo vaikystės laikų. Niekada nesidomėjau jo biografija, bet dabar labai viskas aišku kodėl jis toks yra.
Knygoje rasite žurnalisto gyvenimo įvykių, persipynusių su jo mintimis apie gyvenimą, daug minčių apie tuometinę politiką, jos transformacijas ir, žinoma, jo kelionių nuotykių. Atrodo, jog jo visas gyvenimas tik su jomis ir susijęs. Net 12 metų dirbo laive, gyveno ir Kanadoje, ir Portugalijoje, ir Ispanijoje. Moka ir daug kalbų. Jo pasakojimas apie savo gyvenimą yra toks lengvas, kad norisi tiesiog jį vadinti Laimės vaiku - atsirasdavo visada laiku ir tam tikroje vietoje.
“Per mane jau persirito devintoji banga. Turbūt netrukus sugaus paskutinis trimitas. Tikiuosi, kad nė nemirktelsiu.” Galėtų ir dar vieną knygą parašyti…Juk tiek daug neišsemiamų žinių ir išminties…

Netekus mamos, Elai tenka dirbti visai jos amžiui netinkamus darbus, kad tik išlaikytų bent šiokį tokį stogą virš galvos ir galėtų lankyti mokyklą. Bet lyg iš niekur atsiranda turtingas globėjas Kalamas Karalius, kuris...

Netekus mamos, Elai tenka dirbti visai jos amžiui netinkamus darbus, kad tik išlaikytų bent šiokį tokį stogą virš galvos ir galėtų lankyti mokyklą. Bet lyg iš niekur atsiranda turtingas globėjas Kalamas Karalius, kuris prieš jos valią, parsigabena į prabanga tviskančius namus. Gal būtų ne taip ir blogai, jei ne jo 5 sūnūs, kurie net neslepia neapykantos, kadangi mergina, jų akimis, kėsinasi ne tik į turtus, bet ir į jų tėvą.
Visą knygą galvojau, jog teks rašyti, kad istorija gal ir tinkama galvos pravedinimui, bet yra ir geresnių, nes šią perskaitysit ir pamiršit, jog skaitėt, bet pabaiga kiek truktelėjo balą į viršų, nes ne visai tai, ko buvo galima tikėtis.