Egzistencija... Gyvenimas, būtis, buvimas, prasmė, aplinka, Tu, kiti žmonės...
Kažkaip labiau norisi cituoti šitą knygą, nei pačiai kažką rašyti, nes egzistencija toks subtilus dalykas... Nei parekomenduosi, nei atmesi....
Egzistencija... Gyvenimas, būtis, buvimas, prasmė, aplinka, Tu, kiti žmonės...
Kažkaip labiau norisi cituoti šitą knygą, nei pačiai kažką rašyti, nes egzistencija toks subtilus dalykas... Nei parekomenduosi, nei atmesi. Mintys iš knygos gal geriausiai ir parodys kokia knyga, kokie veikėjai, kokios nuotaikos vyrauja.
„O aš gyvenu vienas, visiškai vienas. Niekada su niekuo nesikalbu, nieko negaunu, nieko neduodu“. (17p.)
„Atsispindi mano veidas. Tokiomis sumautomis dienomis dažnai čia stoviu ir jį apžiūrinėju, bet niekaip nesuprantu. Kitų veidai turi prasmę. Maniškis – ne. Net negaliu suprasti, ar jis gražus, ar bjaurus. Greičiausiai bjaurus, nes kiti taip sako. Tačiau manęs jų žodžiai nežeidžia. Aš netgi stebiuosi, kad jam galima priskirti tokias savybes, tarsi gražiu ar bjauriu, vadintum žemės grumstą arba uolos luitą.“ (33p.)
„Tai ir yra laikas, vien plikas laikas, - slenka iš lėto, verčia laukti, o jam atėjus imi bodėtis, nes pastebi, kad jau senų seniausiai laikas buvo čia.“ (56p.)
„Dar niekad taip stipriai nejaučiau, jog neturiu slaptų sielos gelmių, jog tesu vien kūnas, vien paviršutiniškos mintys, kylančios iš jo tarytum burbulai. Kuriu atsiminimus iš dabarties. Aš nublokštas į dabartį ir apleistas. Veltui bandau nusikelti į praeitį, neįstengiu ištrūkti.“ (60p.)
„Kai gyveni, nieko nenutinka. Keičiasi dekoracijos, įeina ir išeina žmonės, ir tiek. Nebūna pradžios. Dienos jungiasi viena prie kitos kaip papuola, - nesibaigiantis, monotoniškas sudėties veiksmas. Kartais susumuoji ir sakai: štai jau treji metai, kai keliauju, treji metai, kai gyvenu Buvilyje. Nebūna ir pabaigos: moters, draugo, miesto niekada nepalieki staiga. Be to, per ilga viskas supanašėja: Šanchajus, Maskva, Alžyras – po penkiolikos metų nebematai skirtumo.“ (69p.)
„ Mano mintys – tai aš, todėl ir negaliu sustoti. Egzistuoju todėl, kad galvoju... ir negaliu susilaikyti negalvojęs. Šią akimirką – o siaube! – irgi egzistuoju todėl, kad nekenčiu egzistuoti. Tai aš, aš pats traukiu save iš trokštamos nebūties: neapkęsdamas, bjaurėdamasis gyvenimu taip pat verčiu save egzistuoti, smingu į būtį. Mintys gimsta man už nugaros kaip svaigulys, jaučiu jas kylant iš už galvos...“ (167p.)
„Kodėl aš čia? O kodėl turėčiau nebūti? Vidurdienis, laukiu, kol ateis metas gulti. Už keturių dienų pamatysiu Ani: dabar tai vienintelis mano gyvenimo tikslas. O paskui, kai Ani išvažiuos? Puikiai žinau, ko paslapčia tikiuosi, - kad ji niekada manęs nebepaliktų. Bet gi seniai turėjau suprasti, kad Ani nieku gyvu nesutiks pasenti man matant. Aš silpnas ir vienišas, man jos reikia. Kaip norėčiau su ja susitikti kupinas jėgų: Ani negailestinga nevykėliams.“ (173p.)
„Iš tikrųjų, visa, ką įstengiau suvokti, tėra pirmapradis absurdas. Absurdas irgi tėra žodis, o aš bandau atsikratyti žodžių; sėdėdamas parke, prisiliečiau prie paties daikto. Tačiau dabar norėčiau pabrėžti to absurdo absoliutumą. Spalvingame žmonių pasaulėlyje visi gestai, įvykiai yra absurdiški tik santykinai, jų aplinkybių atžvilgiu. Pavyzdžiui, pamišėlio šnekos yra absurdiškos lyginant su pačia situacija, o ne su jo kliedesiu. Bet aš prieš valandėlę išgyvenau absoliutą: absoliutą arba absurdą.“ (214p.)
„- Bet žinai, aš kuo puikiausiai galėčiau apie tave galvoti vien kaip abstrakčią vertę, tam tikrą limitą. Galėtum padėkoti, kad kiekvieną kartą prisimenu tavo veidą.
Štai vėl prasideda tie painūs ginčai, į kuriuos kitados įsiveldavau, nors širdyje trokšdavau paprastų , banalių dalykų, pavyzdžiui, pasakyti jai, kad myliu, apkabinti. Šiandien nieko nenoriu. Nebent patylėti ir pažiūrėti, tylomis suvokti šio nepaprasto įvykio svarbą: Ani sėdi priešais mane.“ (228p.)
Ani:
„Žinau. Žinau, kad joks daiktas ar žmogus nebeįstengs įžiebti man aistros. Supranti, ką nors pamildamas, turi įsijausti. Reikia tiek daug energijos, atsidavimo, beatodairiškumo... iš pat pradžių netgi būna akimirka, kai reikia peržengti savo principus: jei susimąstyti, atsitrauksi atgal. Aš žinau, kad niekada nebeperžengsiu principų.“ (239p.)
rodyti daugiau
