Daugiau nei pusė knygos aprašoma viena meilės scena. Paskutiniuose puslapiuose atrodo atsiranda veiksmas, bet jis tuoj pat nutrūksta ir knyga baigiasi, bet nei kas nei kaip taip ir liko neaišku. Labiau ištemptos knygos nesu...

Daugiau nei pusė knygos aprašoma viena meilės scena. Paskutiniuose puslapiuose atrodo atsiranda veiksmas, bet jis tuoj pat nutrūksta ir knyga baigiasi, bet nei kas nei kaip taip ir liko neaišku. Labiau ištemptos knygos nesu skaičiusi. Na bet gal dar bus tęsinys...

Aš gimiau kiek vėliau nei Gertrūda, jau laisvoje Lietuvoje. Vardą Aušrinė išrinko tėvai. Aš ir Gertrūda abi esame Y kartos atstovės, abi iš Suvalkijos. Nors tarp mūsų ir mūsų išgyvenimų yra daug panašumų, bet...

Aš gimiau kiek vėliau nei Gertrūda, jau laisvoje Lietuvoje. Vardą Aušrinė išrinko tėvai. Aš ir Gertrūda abi esame Y kartos atstovės, abi iš Suvalkijos. Nors tarp mūsų ir mūsų išgyvenimų yra daug panašumų, bet pakankamai jaučiasi tas kelių metų skirtumas, per kuriuos Lietuva tapo nepriklausoma, ir tai, kad aš augau mažesniame mieste. Aš nesimokiau n-tojoje vidurinėje mokykloje, nes mano mieste mokykla buvo tik viena. Ten apskritai nėra vidurinės mokyklos – tik pagrindinė mokykla ir gimnazija.

Tačiau skaitant (ar, tiksliau, vartant ir žiūrint į paveikslėlius) vis norėjosi sakyti – taip, taip, būtent taip ir būdavo, šitą gerai prisimenu. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą išvažiuoji iš Suvalkijos ir imi kalbėtis su kitais žmonėmis. Net ir kelis metus prastudijavus didmiestyje dar vis tiek atsirasdavo tokių, kurie man tik prasižiojus galėdavo pasakyti, kad aš iš tokio ir tokio miestelio Suvalkijoje. Arba pavyzdžiui, kai akių ligų klinikose prilašina vyzdžius plečiančių vaistų ir paskui visas vaizdas būna išsiliejęs, o akys labai jautrios šviesai (ir kodėl būtent tomis dienomis saulė ryškiau šviesdavo?). Ir daug kitų dalykų atitiko, visko net neįmanoma išvardinti.

Šis atsiliepimas visai nepanašus į atsiliepimą, o labiau į kažkokius memuarus. Bet „Gertrūda“ būtent tokia ir yra. Joje tikrai, kaip teisingai sako ir pati knygos anotacija, kiekvienas ras save.

Kas sieja mane, Erkiulį Puaro, Šeldoną Kuperį ir Cukuru Tadzakį? Atsakymas – traukiniai. Mums visiems patinka arba jie, arba kas nors su jais glaudžiai susijęs.

Kaip lengva ir gera skaityti dar vieną H. Murakami kūrinį....

Kas sieja mane, Erkiulį Puaro, Šeldoną Kuperį ir Cukuru Tadzakį? Atsakymas – traukiniai. Mums visiems patinka arba jie, arba kas nors su jais glaudžiai susijęs.

Kaip lengva ir gera skaityti dar vieną H. Murakami kūrinį. Puslapiai vertėsi taip greitai, kad nespėjau susivokti, o jau pusė knygos buvo perskaityta. Vienu metu net ėmiau galvoti, kur slypi šio autoriaus kūrinių populiarumo ir mėgiamumo paslaptis. Juk tarsi nieko ypatingo nevyksta, jokio veiksmo, tiesiog eilinis kažkokio atsitiktinio žmogaus gyvenimas. Kartais jis tampa ne visai eiliniu, bet ir nėra kažkoks stebuklingas. Tačiau tas paprastas rašymo stilius toks artimas, kad nuo jo negalima atsitraukti. Atrodo, kad bet kam gyvenime taip gali nutikti, jei tik susiklostys tam tikros aplinkybės.

Dar viena jautri istorija susijusi su musulmonų religija. Užkabino bet šio pobūdžio knygos išties drasko širdį ir verčia susimastyti kokį visgi nuostabų gyvenimą gyvenam mes jau vien dėl to kad gimėme kitoje vietoje,...

Dar viena jautri istorija susijusi su musulmonų religija. Užkabino bet šio pobūdžio knygos išties drasko širdį ir verčia susimastyti kokį visgi nuostabų gyvenimą gyvenam mes jau vien dėl to kad gimėme kitoje vietoje, kitoje religijoje

Labai sunki ir tamsi knyga. Bet gera. Galbūt netaps pačia geriausia kada skaityta, bet įspūdį paliko ryškų. Pats pasakojimo būdas, kuomet pasakojama iš vienos, o vėliau iš kitos pozicijos ir erzino, ir traukė. Pagrindinis...

Labai sunki ir tamsi knyga. Bet gera. Galbūt netaps pačia geriausia kada skaityta, bet įspūdį paliko ryškų. Pats pasakojimo būdas, kuomet pasakojama iš vienos, o vėliau iš kitos pozicijos ir erzino, ir traukė. Pagrindinis veikėjas savanaudiškai , paviršutiniškai ir net sakyčiau šizofreniškai suvokia meilę - žmogui, gamtai, aplinkai. Vienišas ir atsiskyrėliškas, augęs be tėvų, nepasitikintis savimi, maniakiškas vyrukas, įsimylėjęs menininkę merginą visiškai apverčia jos gyvenimą aukštyn kojom.

Jau net nebežinau, kelinta tai skaityta Irvingo knyga. Kaip visada šio autoriaus romanuose yra tam tikrų panašumų - puiki ironija, lengvas kalbėjimas apie ypač sudėtingus dalykus, žmonių tarpusavio santykiai. Visa tai galima...

Jau net nebežinau, kelinta tai skaityta Irvingo knyga. Kaip visada šio autoriaus romanuose yra tam tikrų panašumų - puiki ironija, lengvas kalbėjimas apie ypač sudėtingus dalykus, žmonių tarpusavio santykiai. Visa tai galima rasti ir "Ketvirtojoje rankoje".

Tikėjausi, kad knygos siužetas bus "rimtesnis". Knygos herojė pasirodė didelė egoistė, o jos vyras flegmatikas, norėjosi kažkokios "ugnelės" esant tokiai istorijai. Neblogas siužetas, bet autorei nepavyko išvystyti įdomesnę...

Tikėjausi, kad knygos siužetas bus "rimtesnis". Knygos herojė pasirodė didelė egoistė, o jos vyras flegmatikas, norėjosi kažkokios "ugnelės" esant tokiai istorijai. Neblogas siužetas, bet autorei nepavyko išvystyti įdomesnę istoriją.