Labai įdomi ir labai dviprasmiška knyga. 2 žmonės, 2 skirtingi gyvenimai ir jų patirtys, 2 pasakojimo perspektyvos ir absoliutus nepavaldumas laikui, jei neminėsim plokštelių klausymo,bet juk jų ir šiandiena galima klausytis:)...

Labai įdomi ir labai dviprasmiška knyga. 2 žmonės, 2 skirtingi gyvenimai ir jų patirtys, 2 pasakojimo perspektyvos ir absoliutus nepavaldumas laikui, jei neminėsim plokštelių klausymo,bet juk jų ir šiandiena galima klausytis:) Man, kaip ir jau pakomentavisiai Agnei lygiai taip pat kiek užkliuvo mergina.. Taip, vaikinas savotiškas, daugiau nei toks, tačiau mergina man pasirodė visiškai išlepusi ir lėkšta. Be abejo, aprašyta situacija baisi,, tačiau man pagrindinis veikėjas pasirodė daug nuoseklesnis, labiau išbaigtas ir apgalvotas, nei veikėja, būtent jo pasakojama dalis skaitėsi lengviau, suprantamiau nei merginos isterijos apie meną, viliojimą ar vyresnį vyrą. Iš esmės man tai buvo istorija apie 2 savaip nelaimingus žmones, kurių kiekvienas turi savo vidinius pasaulius, savo skirtingas daugelio įvairių aspektų formuotas patirtis, skirtingus poreikius,pasaulėžiūras ir mėginimą kits kitam tai primesti savais metodais.. n a ir pati pabai ko gero visgi šokiravo labiausiai..Rekomenduoju perskaityti..

Tipiškas angliškas detektyvas, labai primena Agatos Kristi kūrybą. Žmonių grupė, kurioje kiekvienas gali būti įtariamuoju, ir išmintinga senutė detektyvo vaidmeny. Gražus pasakojimas, ryškūs charakteriai ir laiminga...

Tipiškas angliškas detektyvas, labai primena Agatos Kristi kūrybą. Žmonių grupė, kurioje kiekvienas gali būti įtariamuoju, ir išmintinga senutė detektyvo vaidmeny. Gražus pasakojimas, ryškūs charakteriai ir laiminga pabaiga.

Pietūs Paryžiuje pratęsimas.. Stilius toks pat lengvas, neįpareigojantis, bet man kažkaip truputį trūko vientisumo, gal labiau tų receptų išmėginimų, nuoseklumo, ko apstu buvo pirmoje knygoje ir kuo būtent ji man patiko.....

Pietūs Paryžiuje pratęsimas.. Stilius toks pat lengvas, neįpareigojantis, bet man kažkaip truputį trūko vientisumo, gal labiau tų receptų išmėginimų, nuoseklumo, ko apstu buvo pirmoje knygoje ir kuo būtent ji man patiko.. Be abejo, parašyta apie gerokai vėlesnius laikus nei pirmoji dalis, tačiau kažkaip su autorės branda tikėjausi įdomesnio pasakojimo. Beje, knygos pabaiga, mano nuomone, leidžia ateityje laukti dar vienos knygos..Iš tikro būtų visai smagu sužinoti, o kuo pasibaigė šis gyvenimo vertimo aukštyn kojom aksperimentas apie kurį rašoma šioje dalyje..

Daugiau nei pusė knygos aprašoma viena meilės scena. Paskutiniuose puslapiuose atrodo atsiranda veiksmas, bet jis tuoj pat nutrūksta ir knyga baigiasi, bet nei kas nei kaip taip ir liko neaišku. Labiau ištemptos knygos nesu...

Daugiau nei pusė knygos aprašoma viena meilės scena. Paskutiniuose puslapiuose atrodo atsiranda veiksmas, bet jis tuoj pat nutrūksta ir knyga baigiasi, bet nei kas nei kaip taip ir liko neaišku. Labiau ištemptos knygos nesu skaičiusi. Na bet gal dar bus tęsinys...

Aš gimiau kiek vėliau nei Gertrūda, jau laisvoje Lietuvoje. Vardą Aušrinė išrinko tėvai. Aš ir Gertrūda abi esame Y kartos atstovės, abi iš Suvalkijos. Nors tarp mūsų ir mūsų išgyvenimų yra daug panašumų, bet...

Aš gimiau kiek vėliau nei Gertrūda, jau laisvoje Lietuvoje. Vardą Aušrinė išrinko tėvai. Aš ir Gertrūda abi esame Y kartos atstovės, abi iš Suvalkijos. Nors tarp mūsų ir mūsų išgyvenimų yra daug panašumų, bet pakankamai jaučiasi tas kelių metų skirtumas, per kuriuos Lietuva tapo nepriklausoma, ir tai, kad aš augau mažesniame mieste. Aš nesimokiau n-tojoje vidurinėje mokykloje, nes mano mieste mokykla buvo tik viena. Ten apskritai nėra vidurinės mokyklos – tik pagrindinė mokykla ir gimnazija.

Tačiau skaitant (ar, tiksliau, vartant ir žiūrint į paveikslėlius) vis norėjosi sakyti – taip, taip, būtent taip ir būdavo, šitą gerai prisimenu. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą išvažiuoji iš Suvalkijos ir imi kalbėtis su kitais žmonėmis. Net ir kelis metus prastudijavus didmiestyje dar vis tiek atsirasdavo tokių, kurie man tik prasižiojus galėdavo pasakyti, kad aš iš tokio ir tokio miestelio Suvalkijoje. Arba pavyzdžiui, kai akių ligų klinikose prilašina vyzdžius plečiančių vaistų ir paskui visas vaizdas būna išsiliejęs, o akys labai jautrios šviesai (ir kodėl būtent tomis dienomis saulė ryškiau šviesdavo?). Ir daug kitų dalykų atitiko, visko net neįmanoma išvardinti.

Šis atsiliepimas visai nepanašus į atsiliepimą, o labiau į kažkokius memuarus. Bet „Gertrūda“ būtent tokia ir yra. Joje tikrai, kaip teisingai sako ir pati knygos anotacija, kiekvienas ras save.

Kas sieja mane, Erkiulį Puaro, Šeldoną Kuperį ir Cukuru Tadzakį? Atsakymas – traukiniai. Mums visiems patinka arba jie, arba kas nors su jais glaudžiai susijęs.

Kaip lengva ir gera skaityti dar vieną H. Murakami kūrinį....

Kas sieja mane, Erkiulį Puaro, Šeldoną Kuperį ir Cukuru Tadzakį? Atsakymas – traukiniai. Mums visiems patinka arba jie, arba kas nors su jais glaudžiai susijęs.

Kaip lengva ir gera skaityti dar vieną H. Murakami kūrinį. Puslapiai vertėsi taip greitai, kad nespėjau susivokti, o jau pusė knygos buvo perskaityta. Vienu metu net ėmiau galvoti, kur slypi šio autoriaus kūrinių populiarumo ir mėgiamumo paslaptis. Juk tarsi nieko ypatingo nevyksta, jokio veiksmo, tiesiog eilinis kažkokio atsitiktinio žmogaus gyvenimas. Kartais jis tampa ne visai eiliniu, bet ir nėra kažkoks stebuklingas. Tačiau tas paprastas rašymo stilius toks artimas, kad nuo jo negalima atsitraukti. Atrodo, kad bet kam gyvenime taip gali nutikti, jei tik susiklostys tam tikros aplinkybės.