„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai...

„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai nedžiuginančios. Kalnuose, šalia kaimelio, žūsta išminuotojas ir atkeliavę jo senučiukai tėvai niekaip nesutinka pasirašyti mirties liudijimo. O grupelė draugų tarytum darosi pramogą sau ir pateisinimą savo bereikšmėms atostogoms – vis keliauja pas senučiukus ir neša jiems maisto. Nepamenu, ar esu skaičiusi apie tokias nykias atostogas. Rytas prasideda neišsimiegojus, šalta kava, maudynės, mažiausiai trys Bitter Campari, cigaretės, kažkokios neaiškios meilės, nuolatiniai barniai ir dūsavimai, tada tas pats maistas viešbutyje kasdien, padūsavimai, senelių aplankymas, kažkoks neaiškus pergulėjimas pakrūmėj, dar kokie trys Bitter Campari, susipykimas su vaiko aukle, nes ji nuolat priešgyniauja prižiūrimo vaiko tėvams, tada vėl Bitter Campari, cigaretė, pazyzimai, lietaus tikėjimasis ir bandymas miegot... tada vėl viskas iš naujo.

Visiškai nykus romanas, kurio pagrindinės minties net nepavyksta suvokti. Nei ten apie meilę, nei ten apie atostogas, toks apie nieką. Tik pavadinčiau jį dialogų romanu, nes čia labai daug pokalbių, tik, kad jie beprasmiai, nykūs. Niekada nenorėčiau pakliūt į tokias atostogas, su tokiais nykiais, nuobodžiais žmonėmis. Jau geriau tada atostogaut vienai. Neradau nė vieno įdomaus personažo, nė vieno kabliuko, tik kažkokį mykimą myli-nemyli, nori-nenori. Gal tik vienintelis pliusas – tas mažas grybšnis Italijos ir vasaros. Turiu nuojautą, kad tas žuvęs išminuotojas galbūt buvo koks gilesnis simbolis, kurio aš neiššifravau, bet, jeigu atvirai, man net nebuvo įdomu tai daryti.

Dažniausiai knygose įžvelgiu kažkokią savitą prasmę, pasiimu kažką daugiau nei vien tik jos siužeto vingius, tačiau šįkart galiu nebent, kaip tie atostogautojai dejavo dėl savo atostogų, padejuot prisiminus juos. Nors ką čia, perskaičiau ir pamiršiu.

Nesu dažna tokio pobūdžio knygų skaitytoja, tačiau, pačios nuostabai, nuo šios knygos negalėjau atsitraukti, jau nuo pat pirmųjų puslapių įsitraukiau į šią istoriją ir galiausiai vieną vienišą naktį nenuėjau miegoti...

Nesu dažna tokio pobūdžio knygų skaitytoja, tačiau, pačios nuostabai, nuo šios knygos negalėjau atsitraukti, jau nuo pat pirmųjų puslapių įsitraukiau į šią istoriją ir galiausiai vieną vienišą naktį nenuėjau miegoti tol, kol nepabaigiau jos skaityti. Na, žinoma, po to laukė visiškai bemiegė naktis, kai kiekvienas krepštelėjimas tamsoje audrino mano vaizduotę ir kaskart priminė ką tik užverstą knygą. Savijauta gal ir nebuvo pati maloniausia, tačiau kaskart pažiūrėjus true crime filmukus, serialus ar perskaičius tokią knygą, pagalvoju, kad gal ir gerai kartais perkrauti savo savisaugos sistemas, nes kaip patogiai ir jaukiai mes gyvenam, visai pamiršę, kad kartais gal reiktų pasisaugoti (jokiu būdu ne perdėtai!).

Skaitant tokią knygą nori nenori susimąstai, kaip kažkam liguistai svarbu valdyti, spręsti kito žmogaus likimą. Nulemti jis gyvens, ar ne. Kai skaitai fikciją, visiškai kitaip į kūrinį ir reaguoji. Bet kai skaitai tikrą istoriją, kaip ši, negali patikėti, kokie žiaurūs kartais būna žmonės. Kaip gaila tų nekaltų suluošintų likimų. Kaip gaila skyrybų dėl šito padaro sukeltų traumų, gaila neišsipildžiusių svajonių. Ir kone visada sakau, kad tai, kas vyksta realybėje, tamsoje, yra daug žiauriau už grožinę literatūrą.

Vis dėlto pažvelgus iš kitos pusės, man gaila ir dar vienos šio žudiko aukos – knygos autorės Michelle McNamara. Viena vertus, jos tyrimas nemenkai prisidėjo prie žudiko sugavimo, ji laiku vis pajudindavo vieną ar kitą bylos kabliuką. Tačiau kaina, kurią ji sumokėjo, mano nuomone, per didelė. Netgi panašu į fanatizmą, kai niekas kitas aplinkui nesvarbu, nei dukrelė, nei vyras, nei pačios sveikata, tik ši byla. Deja, vaistai ir nuovargis taip ją nualino, kad ji nesulaukė netgi žudiko demaskavimo ir sugavimo dienos. O gaila... Kita vertus, tyliai žavėjausi Michelle McNamaros užsispyrimu ir ryžtu. Juk tai nebuvo nei tiesiogiai su ja susiję, nei jos darbas. Bet ji nepasidavė iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Bet kaip rasti tą aukso viduriuką, kaip nepakenkti sau?..

Man šios knygos sukeltų jausmų tikriausiai užteks mažiausiai metams. Bet buvo verta juos sužadinti. Seniai jaučiau ir tokį įsitraukimą į istoriją, kai negali paleisti knygos iš rankų, ir tokį siaubą bei pasišlykštėjimą. Ar ji verta perskaitymo? Be abejonės!

Dar taip nebuvo, kad nežinočiau ką pirmiau paminėti, pliusus ar minusus 😄 kas svarbiau, ar tai kas labai patiko, ar tai kas erzino 🙈 Ir nebuvo, kad taip patikusi knyga, tuo pačiu ir erzintų 😄 Erzino tai, kad didesnė...

Dar taip nebuvo, kad nežinočiau ką pirmiau paminėti, pliusus ar minusus 😄 kas svarbiau, ar tai kas labai patiko, ar tai kas erzino 🙈 Ir nebuvo, kad taip patikusi knyga, tuo pačiu ir erzintų 😄 Erzino tai, kad didesnė dalis istorijos pateikta atvirkštine tvarka, kad reikėjo pastoviai pačiai rikiuoti savo mintis, kad nepasiklysti ir nesusipainioti 🙈 pripažinsiu buvo iššūkis 🙈
O štai sužavėjo pirmiausia minčių dėstymo būdas, toks turtingas, kad atrodo net sakinys iš vieno žodžio neparašytas veltui 🙂 Iki šiol žinojau tik vieną tokį autorių, kurio minčių dėstymas taip patiko. Ir be abejo, rašytojos sugebėjimas taip supinti įvykius ir taip įtraukti skaitytoją. Manau tas pateikimas atbuline tvarka būna iššūkis ir autoriui. Gal pabaigoje tikėjausi kažko įspūdingesnio, bet bendrai paėmus knygą vertinu labai gerai 🙂👍

Puiki knyga. Ėmiau skaityti šiek tiek skeptiškai nusiteikusi, kad nieko čia gero nebus... O bet...
Nuostabi knyga apie kasdienius dalykus paprastai, bet ne prastai, o giliai ir jautriai. Net ašarojau pabaigoje. Įkvėpimo paimta...

Puiki knyga. Ėmiau skaityti šiek tiek skeptiškai nusiteikusi, kad nieko čia gero nebus... O bet...
Nuostabi knyga apie kasdienius dalykus paprastai, bet ne prastai, o giliai ir jautriai. Net ašarojau pabaigoje. Įkvėpimo paimta ir filmą pažiūrėjau... neblogas. Bet toli gražu jam iki knygos.
Eilėje jau išrikiuotos kitos autoriaus knygos.

Aš labai norėjau, kad ši knyga man patiktu. Turėjau neišmatuojamus lukesčius šioms apysakoms, tarp kuriu ir žymioji Riešutu duona. Nepatiko, gal pasirodė šiek tiek atstumiantis kalbos stilius. Labiausiai patikusi buvo...

Aš labai norėjau, kad ši knyga man patiktu. Turėjau neišmatuojamus lukesčius šioms apysakoms, tarp kuriu ir žymioji Riešutu duona. Nepatiko, gal pasirodė šiek tiek atstumiantis kalbos stilius. Labiausiai patikusi buvo Henrikas Montė, kino apysaka.

Prieš pradėdama skaityti šią istoriją net nenutuokiau ko galiu iš šios istorijos tikėtis. Paaiškėjo, jog tai buvo iš tiesų labai jautri bei paliečianti istorija.
Pati knyga parašyta labai paprastai be jokių "sparnuotų"...

Prieš pradėdama skaityti šią istoriją net nenutuokiau ko galiu iš šios istorijos tikėtis. Paaiškėjo, jog tai buvo iš tiesų labai jautri bei paliečianti istorija.
Pati knyga parašyta labai paprastai be jokių "sparnuotų" frazių, tačiau ją buvo be galo įdomu skaityti. Autorė puikiai padirbėjo ir labai lengvai mums leido įsijausti į aprašomus įvykius bei išgyvenimus. Net neabejoju, jog verta paminėti, jog tokie pataisos namai kadaise iš tiesų egzistavo. Šis atradimas mane iš tiesų pribloškė. Sunku ir įsivaizduoti ką toms mergaitėms teko patirti bei išgyventi.
Tad ši knyga giliai palietė seserų temą bei draugystę. Nebuvo apsieita be meilės bei šeimos dramos, o kur dar ir mergaičių išnaudojimas bei darbas tiesiog vergiškomis sąlygomis.
Tikrai labai rekomenduoju šią knygą tiems, kurie pasiilgo stiprių istorijų apie tvirtas moteris. Man ji buvo tikras atradimas 🙏🏻

Jeigu kažkam šiurpą kėlė bjaurasties pilnas Paryžius "Kvepaluose", tai tikrai nemažesnį įspūdį paliks ir XIX a. Kopenhaga "Undinėlės mirtyje". Pradėjusi skaityti kaip istorinį detektyvą supratau, kad skaitau kažką...

Jeigu kažkam šiurpą kėlė bjaurasties pilnas Paryžius "Kvepaluose", tai tikrai nemažesnį įspūdį paliks ir XIX a. Kopenhaga "Undinėlės mirtyje". Pradėjusi skaityti kaip istorinį detektyvą supratau, kad skaitau kažką daugiau. Kažkaip kitaip pradedu matyti H.K.Anderseno "Undinėlę", "Mergaitę su degtukais" ir kitas pasakas.