Tai - tikras dienoraštis. Vokietės, vos įkopusios į keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus. Ji pati viena Berlyne, be mylimojo, kuris kažkur, nežinia kur, su paklaikusiais iš baimės kaimynais, kurie karo sąlygomis tampa...

Tai - tikras dienoraštis. Vokietės, vos įkopusios į keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus. Ji pati viena Berlyne, be mylimojo, kuris kažkur, nežinia kur, su paklaikusiais iš baimės kaimynais, kurie karo sąlygomis tampa beširdžiais, kovojančiais už duonos kąsnį. Visų pirma, dienoraščio turinys nešokiruoja taip, kaip skelbiama knygos aprašyme, veikiau, patvirtina tai, kas ir taip suprantama. Antrojo pasaulinio karo sąlygomis gyvenant Vokietijoje - pralaimėjusioje šalyje, nori nenori atbunka jausmai, retai beklausinėji savęs apie žmogiškumą ir svajoji tik, kaip gauti duonos ar bent jau dilgėlių, kad kažkaip išgyventum. Mieste pasirodžius rusams, kas antra vokietė (na, išskyrus senas ir jaunėles, kurias sugeba paslėpti), yra prievartaujamos po begales kartų ir su daugeliu elgiamasi kaip su lėlėmis, praradusiomis bet kokias teises į žmogiškumą ar gailestį. Dienoraščio autorė yra kiek gudresnė - po kelių išprievartavimų, supranta, kad jai reikia užnugario, žmogaus, kuris suteiktų jai "tabu" statusą. Taigi, ji suranda aukštesnio rango rusų kareivį, paskui antrą ir trečią, pastariesiems išvykus, kurie jai atneša šiokio tokio maisto, nors ji jiems ir turi atsiduoti. Autorė išgyvena karo baisumus, sprendžiant iš dienoraščio gan šaltakraujiškai, kas, mano nuomone, jai ir padėjo išgyventi. Šaltakraujiškumas tokiose situacijose yra tarytum dovana, padedanti ištverti ir, galiausiai, pabusti iš baisaus košmaro. Žinoma, skaitydama, susimąsčiau apie tai, kokia šiandieninė mokslo ir technologijų pažanga paprastiems žmonėms būtų bevertė, kaip karo atveju mums nepadėtų nei tie mūsų kompiuteriai, nei išmanūs telefonai... Ir kaip bado akivaizdoje visos picos, keksai ir spurgos pasimestų prisiminimų dulkėse. Sunku ir įsivaizduoti. Žinoma, dabar tikrai nepradėsiu skaičiuoti kiekvieną savo kąsnį ar kokią pramogą ir galvoti, o vat, karo metu tai to viso nebuvo... Tiesiog džiaugiuosi, kad dabar esu šiltame bute, kuriame žybsi lemputės, kad tuoj užsiplikysiu arbatos ir pradėsiu skaityti kitą knygą.

Sakyčiau kiek ištempta buvo ši dalis, daug prisiminimų, daug apmąstymu, trūko veiksmo, toks jausmas, kad visi veikėjai snaudžia ir laukia pabaigos, kol įvyks kulminacija. Nors skaitėsi visai neblogai, vertėjo skirti savo...

Sakyčiau kiek ištempta buvo ši dalis, daug prisiminimų, daug apmąstymu, trūko veiksmo, toks jausmas, kad visi veikėjai snaudžia ir laukia pabaigos, kol įvyks kulminacija. Nors skaitėsi visai neblogai, vertėjo skirti savo laiko ir užbaigti skaityti nemirtingujų istoriją.

Kiek daug mes kartais žinome apie valdžios žmones ir beveik nieko apie jų šeimas, o juk santykiai su jais gali mums labiau apibūdinti juos. Ši knyga kaip tik ir laidžia labiau priartėti prie tokių asmenybių kaip Stalinas,...

Kiek daug mes kartais žinome apie valdžios žmones ir beveik nieko apie jų šeimas, o juk santykiai su jais gali mums labiau apibūdinti juos. Ši knyga kaip tik ir laidžia labiau priartėti prie tokių asmenybių kaip Stalinas, Fidelis ir Raulis Kastrai, Sadamas Huseinas, Fransiskas Frankas, Benitas Musolinis ir net Aleksandras Lukašenka. Iš viso pateikiama 16 istorijų. Knyga labai patiko, kai kuriuos faktus jau žinojau, kaip sakysim Svetlanos Stalinos, bet daugelis kitų buvo beveik nežinomi

Smagi istorija, patiko netikėta pabaiga. Nuotykiai, draugystė, meilė ir įvairios kliūtys. Atrodo, kad tai viskas ko reikia gerai knygai, bet ji parašyta labai senai, o ir skaitytojas pasikeitęs. Tačiau ją vertą perskaityti,...

Smagi istorija, patiko netikėta pabaiga. Nuotykiai, draugystė, meilė ir įvairios kliūtys. Atrodo, kad tai viskas ko reikia gerai knygai, bet ji parašyta labai senai, o ir skaitytojas pasikeitęs. Tačiau ją vertą perskaityti, nes šis autorius su savo knygomis skatina vaizduotę ir padarė pokyčius literatūroje.

Baigiantis šiems skaitymo metams, pasirinkau dar vieną klasikos kūrinį. Kažkaip pati peržvelgus savo skaitytas knygas šiais metais, pajaučiau, kad tikrai "paaugau" savo supratimu apie gerą literatūrą. Todėl, nusprendžiau,...

Baigiantis šiems skaitymo metams, pasirinkau dar vieną klasikos kūrinį. Kažkaip pati peržvelgus savo skaitytas knygas šiais metais, pajaučiau, kad tikrai "paaugau" savo supratimu apie gerą literatūrą. Todėl, nusprendžiau, jei metus pradėjau skaitydama detektyvą, tai metus užbaigsiu su daug rimtesniu kūriniu. Kodėl būtent šis kūrinys vainikuos metų pabaigą? Ogi todėl, kad pastaruoju metu pradėjo patikti knygos apie senus laikus, karo laikmetį ir ne tik, apie herojus, kurių vardai dažnai būdavo linksniuojami tarp knygyno klientų, bet taip ir nebuvo apie juos skaityta. Tam pagrindą suteikė viena knyga - "Paskutinės apeigos", nuo kurios ir prasidėjo rimtos ir geros literatūros era mano skaitomų knygų sąraše. Kalbant apie šį kūrinį, tai jis neišsiskiriantis iš kitų, tačiau realistiškai vaizduojantis XIX amžiaus pabaigos Ameriką, įvairių socialinių sluoksnių šiurkščią gyvenimo realybę. Jauna mergina Kerė, kilusi iš nepasiturinčios šeimos, atvyksta į Niujorką ir pradeda savo nelengvą gyvenimo kelią, iki tampa garsia aktore. Rekomenduoju klasikos gurmanams :)