Stiprios moters, stiprios šeimos istorija iš egzotiškojo Ceilono. Vėl paslaptys, praeities šešėliai, kurie vos nepalaužia jaunos, nepatyrusios Gvendolinos. Tačiau viskas baigiasi laimingai, išsisprendžia puikios, mylinčios...

Stiprios moters, stiprios šeimos istorija iš egzotiškojo Ceilono. Vėl paslaptys, praeities šešėliai, kurie vos nepalaužia jaunos, nepatyrusios Gvendolinos. Tačiau viskas baigiasi laimingai, išsisprendžia puikios, mylinčios šeimos dėka

Tikro stebuklo laukimas irgi yra stebuklas :) O lengvutis meilutis linksmutis istorinis meilės romanas - na, beveik stebuklas. Nors ne atostogos, bet beskaitant apie šmaikščią, nesugadintą Aleks ir nesantūrųjį Džordaną bei...

Tikro stebuklo laukimas irgi yra stebuklas :) O lengvutis meilutis linksmutis istorinis meilės romanas - na, beveik stebuklas. Nors ne atostogos, bet beskaitant apie šmaikščią, nesugadintą Aleks ir nesantūrųjį Džordaną bei jų meilę, pleveno atostogų nuotaikėlė...

Ši knyga ilgai gulėjo mano lentynoje, kol mane prisijaukino. Paimdavau, pavartydavau ir padėdavau. Dar ne dabar, – pamanydavau. Bet atėjo laikas, kai svarstymų nebeliko. Tiesiog paėmiau ir pradėjau klimpti.

Knyga lėta, rodos,...

Ši knyga ilgai gulėjo mano lentynoje, kol mane prisijaukino. Paimdavau, pavartydavau ir padėdavau. Dar ne dabar, – pamanydavau. Bet atėjo laikas, kai svarstymų nebeliko. Tiesiog paėmiau ir pradėjau klimpti.

Knyga lėta, rodos, nieko nevyksta, bet tuo pačiu, kiek daug joje vidinio veiksmo. Skaitydama vis pagalvodavau, kad šiek tiek primena Kafkos „Procesą“ – tai, kas nutinka, nepriklauso nuo pagrindinio veikėjo valios ir norų (bent iš pradžių), o galiausiai keistai stebina. Kiek daug įtakos mūsų elgesiui visgi turi aplinkybės. Pasitikėjimas įpareigoja elgtis taip, kad jį pateisintum.

Tas smėlis knygoje piešiamas taip įtaigiai, kad rodosi, jog skaitant raižo odą, stringa gerklėje ir traška tarp dantų. Ir tai kuria labai vaizdžią paralelę pagrindinio veikėjo gyvenimui.

Knyga įdomi, kelianti klausimus, įtraukianti ir stebinanti. Kartkartėmis nuvedanti gal kiek per toli. Tiek toli, kad atsigręžus nebesinori grįžti. Bet grįžti, nes įdomu, nes intriguoja.

Knyga patiko, bet net keletą kartų pasirodė, kad yra kiek silpnesnė nei kitos autorės knygos. Paskui lyg ir paaiškėdavo siužeto vingio priežastys, bet tų tokių keistų momentų buvo, todėl šį kartą skirsiu viena...

Knyga patiko, bet net keletą kartų pasirodė, kad yra kiek silpnesnė nei kitos autorės knygos. Paskui lyg ir paaiškėdavo siužeto vingio priežastys, bet tų tokių keistų momentų buvo, todėl šį kartą skirsiu viena žvaigždute mažiau. Visas veiksmas vyko tik keletą dienų, bet atrodė, kad vyksta ilgai, nes įvykių buvo gausu. O dar ir nuokrypiai į prieš 30 metų vykusius įvykius.
Perskaičius knygą, liko neatsakytas klausimas, ar Dodžas priėmė paskutinį iššūkį, čia jau skaitytojas pats matyt turi nuspręsti.

Na nežinau nežinau, nesužavėjo šita knyga. Gal per trumpa, kad būtų įsigilinta į šios moters vidų ir jos pasaulį... Nes atrodo, kad reikėjo daugiau paanalizuoti jos skausmą, jos potyrius, jos išgyvenimus - prabangos...

Na nežinau nežinau, nesužavėjo šita knyga. Gal per trumpa, kad būtų įsigilinta į šios moters vidų ir jos pasaulį... Nes atrodo, kad reikėjo daugiau paanalizuoti jos skausmą, jos potyrius, jos išgyvenimus - prabangos teikiamą "saugumą" ir "tuštumą". O knyga labai paviršutiniška, tuo labiau, kai žanras - laiško forma. Pateisinimas, kad ji neturėjo laiko jo rašyti yra tik viena rašytojo eilutė. O jei ji iš tikro buvo tokia "nenorinti" gilintis, jausti ir tik slysti per "patogų gyvenimą" moteris, gal ir neverta apie ją rašyti knygos, juk daug tokių žmonių yra. Norėjau ir tikėjau, kad tai bus knyga, suteikianti daugiau įkvėpimo, tolerancijos ir "laisvės". Nusivyliau.

Kadangi šiais metais daviau sau pažadą skaityti įvairaus žanro knygas, tai vėl grįžau prie knygų, kurios rašo apie žymius žmones. Praėjusiais metais labai susižavėjau E. Hemingvėjumi kaip asmenybe, nors ir neskaičiau...

Kadangi šiais metais daviau sau pažadą skaityti įvairaus žanro knygas, tai vėl grįžau prie knygų, kurios rašo apie žymius žmones. Praėjusiais metais labai susižavėjau E. Hemingvėjumi kaip asmenybe, nors ir neskaičiau nė vieno jo kūrinio, o jei ir skaičiau, tai buvo ištraukos iš jo kūrinių. Kažkaip pirmiausia sugalvojau, kad pasidomėsiu juo kaip žmogumi, rašytoju, vyru. Kaip sakoma patyrinėsiu jį visais aspektais. Todėl pirmiausia buvo perskaityta "Tėtušis Hemingvėjus", vėliau "Paryžiaus žmona", o šį kartą "Hemingvėjaus žmonos". Visos knygos be galo skirtingos ir savitai įdomios. Kuo ši knyga išsiskyrė nuo kitų paminėtų? Tuo, kad šioje knygoje yra pasakojama apie keturias savitas ir ryškias moteris - žmonas: Hedlę, Faifę, Martą, Merę. Romane atskleisti skaudūs meilės trikampiai, kurie sudaužė Hemingvėjaus santuokas. Ši knyga pagrįsta Hemingvėjaus ir jo žmonų gyvenimu.