"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia...

"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia daugybė juos jungiančių sąsajų, kad galiausiai tai tampa nebe taip ir svarbu. Tie veikėjai - transvestitai, homoseksualai ir nusikaltėliai. Nors, tiesa, galbūt reiktų išskirti ryškiausius šios knygos veikėjus: Šventoji, Gėlių Dievo motina ir Meilutis.
Skaitant veikėjai tampa ir paprasčiausiai belyčiais, kurie visi bendrai susisuka į didžiulį vienatvės skaudulį. Jie mylisi, vagia, žudo, parduoda savo kūną, apgauna, palieka ir sugrįžta. Ir viskas vyksta Paryžiuje, skurde ir visuomenės dugne, iš kurio nėra vilties išsikapstyti. Seksas jiems - būdas begalinei vienatvei išreikšti, akimirkai nuslopinti jos skardų balsą. Bet argi dabar ne tokia pati to reikšmė?
"Gėlių Dievo motina" - odė ne tik vienatvei, bet ir neaprėpiamam skurdui. Skurdui visomis prasmėmis, bet labiausiai - būties skurdui. Skaitydamas šį romaną tu nesieki suprasti, kas yra gera, kas yra bloga, kas teisinga, o kas - ne. Pasineri į poetišką pasakojimą, kuris teka tarytum upė, ramybės kupiną vasaros vakarą. Tai knyga, kurioje juokas gali tapti "žvaigždėtu". Rašytojas stebina savo sugebėjimu šlykščiausius dalykus - išmatas, tuštinimąsi, keisčiausius geidulius, apgaubti poetišku šydu.
Skaitant "Gėlių Dievo motina" kyla įvairiausių apmąstymų ir klausimų. Žmogus, darydamas nusikaltimą tą akimirką tarytum tampa Dievu, kurio valioje kitų likimai: daiktų - jei tai vagystė, ir žmogaus gyvybė žmogžudystės akivaizdoje. Rodos, kiekvienas vagis ar žmogžudys tą nusikalstamo veiksmo akimirką tampa trumpalaikiu Dievu, nukrentančiu po akimirkos prarajon.
Negrabiais pirštais romano veikėjai, bandydami kurti santykių iliuzijas ir ieškodami sekso, pasiekia mirtį ir didžiausią pasaulyje neviltį dėl prarasto ir prarandamo laiko.

Šiaip norėjau skirti keturias žvaigždutes, nes knyga patiko, bet gal mažiau nei prieš tai skaitytos tos pačios serijos knygos. Bet pridedu papildomą žvaigždutę už Starko jausmų aprašymą. Sužavėjo autorės gebėjimas...

Šiaip norėjau skirti keturias žvaigždutes, nes knyga patiko, bet gal mažiau nei prieš tai skaitytos tos pačios serijos knygos. Bet pridedu papildomą žvaigždutę už Starko jausmų aprašymą. Sužavėjo autorės gebėjimas techniškais terminais aprašyti jausmus. Net nuėjau garsiai vyrui paskaityti porą pastraipų. Puiki istorija apie mokymąsi pasitikėti žmogumi, atsiverti kitam. Dar kartą parodyta, kaip stipriai tėvų skyrybos paveikia vaiko gyvenimą, veikia net tada, kai jis suaugęs, nulemia jo sprendimus, santykius su kitais žmonėmis. Sužavėjo Dezdemonos šeima. Aišku, naudojasi jie vienas kitu, bet šeima yra šeima. Smagu, kad taip palaiko vienas kitą.

Vos perskaičius knygą, norisi pulti tvarkytis, tačiau pradėjus... Viskas atrodo daug sudėtingiau, nei aprašyta. Visų pirma, sudėtinga, jau vien dėl to, nes, tikriausiai, nesi toks tvarkymosi fanatikas, kaip pati autorė....

Vos perskaičius knygą, norisi pulti tvarkytis, tačiau pradėjus... Viskas atrodo daug sudėtingiau, nei aprašyta. Visų pirma, sudėtinga, jau vien dėl to, nes, tikriausiai, nesi toks tvarkymosi fanatikas, kaip pati autorė. Autorė, pavyzdžiui, lankydamasi pas klientus, jų namams nusilenkia, daiktus taip garbina, kad su jais net kalbasi. Kiek keista, tiesa? Nors pradėjus tvarkytis tikrai išmečiau porą maišų nereikalingų, jau net nelabai nešiojamų rūbų (sentimentai sentimentai...) ir kitų daiktų, kuriuos laikiau. (Pavyzdžiui, pakabutis ant kaklo, kurį jau kokius metus "klijuoju"...). Nors ir išmečiau kai kuriuos daiktus, tačiau knygoje pastebėjau didelį paradoksą. Autorė viską ragina išmesti, pasiruošti bent dvidešimt šiukšlių maišų, ji ragina išmesti netgi naujus rūbus, kurie kabo jūsų spintoje ir tiek. Man tai pasirodė keista jau vien dėl to, nes nemačiau niekur pasiūlymo juos kažkam atiduoti, juk yra daiktų, kurie, nors mums ir nereikalingi, kitiems suteiktų didžiulį džiaugsmą. Tuo labiau, kad šiais laikais vis populiarėja idėja dalintis daiktais, netgi maisto produktais, kas jau ateina ir į Lietuvą. Taip pat autorė ragina išmesti knygas (knygas!!), kurios stovi lentynoje, nusipirktos prieš metus ar porą metų ir, deja, dar neperskaitytos... Čia jau ne itin sutinku, kadangi pati dabar specialiai skaitau beveik tik tas knygas, kurios yra mano lentynose, o kai kurias, kurių nebeskaitysiu, ketinu parduoti, atiduoti ir t.t., bet išmesti knygas?!..
Perskaičius šią knygą lydi dvejopos mintys. Akivaizdu, gyvenimo ji nepakeitė, bet, visgi yra patarimų, kuriuos su malonumu pritaikiau savo namuose ir tai nebuvo taip labai sunku.

Akimirka, kuomet viršelis tave sužavi, o įsigijusi kažkam vis saugai. Simboliška, kad įrašas "gimė" būtent šiandien. Nes šokis visada rasdavo kelią į mūsų bendravimą...
Siužetas nesunkus, tik vyras tikras "šiknius"....

Akimirka, kuomet viršelis tave sužavi, o įsigijusi kažkam vis saugai. Simboliška, kad įrašas "gimė" būtent šiandien. Nes šokis visada rasdavo kelią į mūsų bendravimą...
Siužetas nesunkus, tik vyras tikras "šiknius". Vietomis darėsi net pikta, kad Eva vis dar ieško kelio į šio vyro akiratį. Ko pasekoje, Evos ir Maceko santuokos sąsaja - liko tik A5 formato popierėlis - "Santuokos liudijimas".
Vyrai Evos gyvenime sukėlė įvairių minčių, buvo pikta, suprantama, įdomu, tada vėl pikta. O pabaiga žavinga. Tokia žemiška, tokia moteriška. Lengvas skaitinys su savęs pažinimo atspindžiais.
Daugiau FB: savotiška mėnulio meile

Tai nėra knyga, kuri pakeis jūsų ar mano gyvenimą. Tačiau tai yra puikus romanas, kurį skaitant galima šypsotis, gal net nubraukti ašarą arba pagalvoti apie tai, jog nesvarbu, kiek šimtų metų mus skiria nuo protėvių,...

Tai nėra knyga, kuri pakeis jūsų ar mano gyvenimą. Tačiau tai yra puikus romanas, kurį skaitant galima šypsotis, gal net nubraukti ašarą arba pagalvoti apie tai, jog nesvarbu, kiek šimtų metų mus skiria nuo protėvių, tačiau problemos, aistros, džiaugsmai ir dilemos išlieka tokios panašios, kad jų neskiria nė viena sekundė.
Tai romanas, kurį skaitant galima prisiminti istorinius faktus (gal net paskatins giliau pasidomėti, kaip gi buvo sukurtas klozetas, kaip gyveno XVIII a. mokslininkai ir kokios gyvenimiškos dramos kankino katedros architektą), bet pmatyti juos kiek kitaip nei istorijos vadovėlyje.
Nors ir nėra tai pats geriausias romanas, kokį esu skaičiusi, bet įvertinti šią knygą privalau puikiai, nes ji yra milijoną kartų spalvingesnis pasirinkimas už pilką.