Na štai, norėjau detektyvo ir pasirinkau tai, ko dar iki šiol nebuvau skaičiusi. Visada žinojau, kad yra toks Doilis ir toks Šerlokas Holmsas, bet paėmiau į rankas skaitymui tik dabar, kai radau savo tėvų bibliotekoje.

Na,...

Na štai, norėjau detektyvo ir pasirinkau tai, ko dar iki šiol nebuvau skaičiusi. Visada žinojau, kad yra toks Doilis ir toks Šerlokas Holmsas, bet paėmiau į rankas skaitymui tik dabar, kai radau savo tėvų bibliotekoje.

Na, legendinis detektyvas Šerlokas ir jo dešinioji ranka Votsonas man visai patiko. Tik pastebėjau, kad apsakymų didžiąją dalį sudaro pati istorija, o jos narpliojimas trunka gan greitai, efektyviai ir labai gerai viską apmąstant.

Pirmiausia, Šerlokas kaip asmenybė labai įdomus. Kažin ar realybėje surastume žmogų, kuris taip atidžiai viską išanalizuoja ir visas smulkmenas pamato vos tik tau atėjus į kambarį. Na, išties neeilinis charakteris ir užsispyrimas. Jo beveik priešingybė Votsonas įdomiausias buvo tuo, kad mokėjo pasakoti istorijas - jas įsimindavo ir viską smulkiai aprašydavo. Bet jis niekad nesuprasdavo, kaip Šerlokas viską taip atspėja, nes jis, deja, neturėjo tokio talento. Ir tos garsiosios frazės "Elementaru, Votsonai" taip pat pasigedau arba pražiopsojau, bet, prisiklausiusi įvairių atgarsių apie šį garsų personažą, to tik ir laukiau visoje knygoje.

Kaip ir buvo minėta įžangoje apie patį Doilį ir jo kūrybą, ši knyga, susipažinimas su Šerloku ir Votsonu, nebuvo geriausia, kas galėjo būti. Nors, žinoma, istorijos buvo neeilinės ir kiekviena suintriguodavo skaityti toliau. Kiekviena istorija iš pradžių atrodydavo paslaptinga, mistinė, o kai jau buvo išnarpliota, atrodydavo taip paprastai. Tačiau jo kiti apsakymai, tokie kaip "Baskervilių šuo" arba "Užrašai apie Šerloką Holmsą" turėtų būti dar geresni ir brandesni, kuriuos taip pat nekantrauju perskaityti.

Sakyčiau, Doilis ir jo Šerlokas taikosi į trilerio žanrą, kuriame istorijos gali atrodyti labai kraupiai. Tačiau viskas taip gražiai ir logiškai paaiškinama, kad nelieka abejonės, jog Doilis yra tikras savo žanro meistras ir bandydamas išgąsdinti jis mus vėl grąžina į ramybės būseną ir visas istorijas išnarplioja iki pat laimingos pabaigos. Ne veltui sukurta tiek daug filmų ir serialų apie šį nepakartojamą duetą. Laukiu, kol galėsiu skaityti kitus Doilio raštų tomus ir sužinoti dar daugiau įdomių istorijų bei pažinti autorių ir jo kuriamus personažus.

Rekomenduoju dar neskaičiusiems ir neatradusiems arba tiems, kas pasiilgsta geros ir nemirštančios detektyvinės klasikos.