Šeštoji serijos "Kliftonų kronikos" knyga.
Įtempto siužeto, beproto įtraukianti, su aiškiais "blogiukų" ir "geriukų" personažais knyga. Gal kiek sunkoka susigaudyti laiko atžvilgiu, nes kartais pasakojami įvykiai vyksta po...

Šeštoji serijos "Kliftonų kronikos" knyga.
Įtempto siužeto, beproto įtraukianti, su aiškiais "blogiukų" ir "geriukų" personažais knyga. Gal kiek sunkoka susigaudyti laiko atžvilgiu, nes kartais pasakojami įvykiai vyksta po kelių dienų, o kiti - po kelių metų. Veikėjų kartos po truputį keičiasi, tačiau simpatijos tam tikriems veikėjams išlieka.
Autoriaus talentas - neišsenkantis.

5 iš 5. O dabar, kodėl...

1. Nuostabus rašymo stilius. Šią skaičiau angliškai, tad negaliu laiduoti už galutinį išverstą produktą, tačiau vargu ar tai galėjo pakenkti J.K.Rowling stiliui. Ji tikra metaforos meistrė,...

5 iš 5. O dabar, kodėl...

1. Nuostabus rašymo stilius. Šią skaičiau angliškai, tad negaliu laiduoti už galutinį išverstą produktą, tačiau vargu ar tai galėjo pakenkti J.K.Rowling stiliui. Ji tikra metaforos meistrė, puikiai perteikia pačias įvairiausias situacijas, o jos knygos nuolat verčia mane konsultuotis su žodynu, kas tikrai tikrai puiku.
2. Keistuoliai veikėjai. Tik tokia pakvaišusi rašytojai, kuriai vargu ar reikia jaudintis, kad nukris sėkmės arkliukui nuo nugaros, gali sukurpti kiek nevalyvą, vienakojį pagrindinį veikėja, mielą, bet jau pažadėtą (ha...) jo sekretorę ir daugybę kitų sunkiai mėgstamų veikėjų, kurie nepaisant visko pritraukia skaitytojo dėmesį savo tikroviškumu.
3. Išskirtinis humoro jausmas (galbūt tas žymusis britų humoras..?).
4. Kuliminacija. Tikra staigmenėlė. Kaip ir buvau įspėta įvairiausių recenzijų ir komentarų apie šią knygą, didžioji dalis tikrai buvo kiek ištęsta ir pripildyta tyrimo detalių bei panašių smulkmenų. Bet, come on, čia gi detektyvas, net ne koks trileris ar siaubo romanas - detektyvas. Mano lūkesčius pateisino visiškai, o ir pabaiga buvo tikrai šokiruojanti, negalėjau atsitraukti.
5. Niekaip nesugalvojau adekvačios penktosios priežasties, tad tiesiog sakykim, kad Kormorano Straiko istorija tikrai viena iš tų ''užkabinančių'', nekantrauju pradėti antrąją.

Paskutiniu metu mane labai traukia skaityti vaikiškas knygas. Matyt būdama suaugusi, vis dar noriu grįžti į vaikystę ir joje pabūti bent akimirką. Todėl nusprendžiau paskaityti vieno iš vaikų mėgstamo autoriaus, Vytauto V....

Paskutiniu metu mane labai traukia skaityti vaikiškas knygas. Matyt būdama suaugusi, vis dar noriu grįžti į vaikystę ir joje pabūti bent akimirką. Todėl nusprendžiau paskaityti vieno iš vaikų mėgstamo autoriaus, Vytauto V. Landsbergio knygą "Arklio Dominyko meilė". Vos pradėjusi skaityti, negalėjau sulaikyti juoko, nesvarbu, kad tai buvo antra valanda nakties ir visi šeimos nariai seniausiai jau miegojo, ir galbūt sapnavo savąją rugiagėlių pievą, kurios ieškoti keliavo arklys Dominykas; negalėjau ir atsitraukti, nes taip gražiai ir vaikiškai buvo pasakojama apie gėlės ir gyvūno meilę vienas kitam. Todėl, kol kiti sapnavo savo spalvotus sapnus, aš leidausi su baltuoju ristūnu į jo ilgą kelionę. Skaičiau ir gėrėjausi autoriaus išmintimi kaip jis vaikiškai, bet kartu ir šiuolaikiškai bando vaikams paaiškinti, o tuo pačiu atsakyti į jiems rūpimus klausimus, tiesiog jų neužduodant. Manau, kad ši knygelė yra puiki mokomoji priemonė vaikams norint paaiškinti, kas yra meilė ir kokia ji gali būti, kaip svarbu pirmiausia išklausyti vienas kitą, o tik po to prieštarauti, kaip svarbu vienas kitu rūpintis ir jam padėti. Ši knyga man buvo tarsi nuotykis, į kurį leisdavausi vaikystėje, skaitydama bet kokią nuotykių knygą. Tik šį kartą tą nuotykį jau patyriau būdama suaugusi, bet vis dar dažnai mintimis nuklysdama ten, kur buvo smagu ir gera. Tad beskaitydama šią vaikišką knygą aš pakilau aukščiau savo svajonių ir sklandžiau tarsi paukštis. Matyt iš to ir atsirado toks posakis: "Kiekvienas iš mūsų gali būti kaip paukštis, svarbu nevaržyti savo svajonių, tada vieną dieną ir pats pakilsi". Aš pakilau, tad nebijokite pakilti ir Jūs :)

Pasirinkau knygą, nes aprašyme buvo pažadėta detektyvo elementų. Ir nenusivyliau. Nors įsivažiuoti buvo sunkoka: daug Provanso peizažų aprašymų ir vienos šeimos trijų augančių vaikų tarpusavio santykių gvildenimo....

Pasirinkau knygą, nes aprašyme buvo pažadėta detektyvo elementų. Ir nenusivyliau. Nors įsivažiuoti buvo sunkoka: daug Provanso peizažų aprašymų ir vienos šeimos trijų augančių vaikų tarpusavio santykių gvildenimo. Tačiau, kaip ir buvo pažadėta, detektyvas įvyko, o tada jau nesinorėjo knygos padėti į šalį, kol neperskaitysi iki pabaigos, Ir net mistikos fragmentai visai tiko, patiko ir nepavertė kūrinio pasaka.

Kai dienomis būna vėsu ir vėjuota, o vakarais lietus barbena į lango stiklą, taip ir norisi šiltai susisukti į pledą, ir su karštu arbatos puodeliu skaityti Agatos Kristi detektyvus. Geriems detektyvams tinkamesnis laikas kaip...

Kai dienomis būna vėsu ir vėjuota, o vakarais lietus barbena į lango stiklą, taip ir norisi šiltai susisukti į pledą, ir su karštu arbatos puodeliu skaityti Agatos Kristi detektyvus. Geriems detektyvams tinkamesnis laikas kaip vėlyvi vakarai yra pats geriausias. Todėl po sunkių darbo dienų, šio amato - detektyvų skaitymo, griebiuosi ir aš. O ir knygos pavadinimas labai jau intrigavo kuo greičiau pradėti skaityti, nes tai pasirodė, kad bus šiurpu, įdomu ir nenuspėjama kaip ir visuose autorės kūriniuose. Šis perskaitytas kūrinys buvo pirmasis, kuriame nusikaltimą narplioja mis Marpl. Nors tai paskutinis autorės romanas, pasirodęs prieš jos mirtį, tačiau įspūdžio man didelio nepadarė. Mano nuomone, vis tiek Erkiulis Puaro yra labiau intriguojantis ir vertas dėmesio personažas, o jo tiriami nusikaltimai yra įdomūs, nebanalūs ir vietomis net gniaužiantys kvapą. Galbūt dėl to, kad visi pastarieji skaityti autorės romanai buvo būtent su šiuo veikėju. Matyt reiks daugiau paskaityti tų romanų, kur dominuoja mis Marpl ir tuomet palyginti, kas labiau patinka: ji ar Erkiulis Puaro :)

Hm... perskaičiau ją jau senokai, tad tenka giliai pasikapstyti, norint šį bei tą įdomesnio atgaminti.

Iš esmės tikėjausi, kad knyga bus kiek įdomesnė, dėl to kiek nuvylė ištemptos, filosofinio pobūdžio scenos,...

Hm... perskaičiau ją jau senokai, tad tenka giliai pasikapstyti, norint šį bei tą įdomesnio atgaminti.

Iš esmės tikėjausi, kad knyga bus kiek įdomesnė, dėl to kiek nuvylė ištemptos, filosofinio pobūdžio scenos, intarpai. Ko gero, didžiausio dėmesio verta pati knygos idėja, pagrindinė mintis -- įsivaizduokite dievą, ar veikiau dievus, kurių egzistencija absoliučiai priklauso nuo jais tikinčiųjų skaičiaus. Istorija panaši į kiek labiau humoristinę antikos laikų religijos sistemą, kurioje kiekvienas dievas kovoja už savo vietą tarp tikinčiųjų, klesti ar tiesiog išnyksta.

Sunku tiksliai prisiminti, kaip vertinau šią istoriją tik baigusi skaityti, bet vertinu trim balais, nes akivaizdžiai giliai atmintin neįsirėžė.

Net nežinau kodėl šią knygą skaičiau tiek ilgai... tikrai ne todėl, kad mėgavausi ja ir nenorėjau atsisveikinti su pasakojamos istorijos veikėjais... pats rašymo stilius lengvas ir greit skaitomas, bet mane neįtikino pati...

Net nežinau kodėl šią knygą skaičiau tiek ilgai... tikrai ne todėl, kad mėgavausi ja ir nenorėjau atsisveikinti su pasakojamos istorijos veikėjais... pats rašymo stilius lengvas ir greit skaitomas, bet mane neįtikino pati istorija. Man atgrasi pati veikėja, kuri atseit gelbėdama savo tėvą nuo mirties sutinka būti prabangia palydove ir kiekvieną mėnesį susitikinėt vis su kitu vyriškiu. žodis susitikinėjimas čia dažniausiai susijęs su lovos žaidimais. Net nežinau ko ši knyga gali pamokyti... kokiomis vertybėmis ji remiasi...žinau, kad dabar atrodau kaip davatka, bet mane labiau žavi "Gražios moters" siužetas :)