Egziuperi pažinojau tik dėl jo garsaus kūrinio Mažasis princas, kuris tikrai yra nuostabus ir vertas dėmesio tiek jaunam, tiek senam. O dabar štai paėmiau į rankas ir jau perskaičiau kitus du jo kūrinius - Karo lakūnas ir...

Egziuperi pažinojau tik dėl jo garsaus kūrinio Mažasis princas, kuris tikrai yra nuostabus ir vertas dėmesio tiek jaunam, tiek senam. O dabar štai paėmiau į rankas ir jau perskaičiau kitus du jo kūrinius - Karo lakūnas ir Pietų paštas. Pasakysiu atvirai, jie manęs nesužavėjo ir nepalietė taip, kaip Mažasis princas.

Abiejų kūrinių veiksmas sukosi apie lakūnus ir skrydžius. Karo lakūnas kupinas skrydžio momentų, bendravimo su komanda ir daug daug gilių pamąstymų, kurie ne tik buvo per daug filosofiški, bet ir per dažnai nukrypdavo nuo temos. Todėl skaityti buvo ypač sunku ir net nesusigaudžiau, apie ką skaitau. Labai priminė šiuolaikiškus kūrinius, kuriuose naudojama sąmonės srauto technika, kurios aš ypač nemėgstu ir nesuprantu.

Pietų paštas buvo šiek tiek kitoks ir geresnis tuo, kad jame buvo meilės linija, gražūs ir svaigūs romantiški aprašymai. Nors jų ir nesupratau, kas su kuo ir kodėl buvo kartu ar nebuvo, tačiau bent jau praskaidrino pasakojimą kažkas įdomesnio nei skrydžių ir skraidymų aprašymai.

Bendras įspūdis - kūrinys tiesiog ne man. Nieko jame sau neradau, nes mėgstu istorijas, kuriose viskas dėstoma aiškiai, nuosekliai ir įdomiai. Nors nesigailiu perskaičiusi visą knygą, tačiau antrą kartą jos atsiversti nenorėčiau.

Na va, įveikta ir trečia dalis :) Keista ši serija ir įdomi, fantastiniai dalykai maišosi su realiais, didelė apimtis, daug veikėjų... Didžiausia problema buvo ta, kad knygas nebuvo galima skaityti iš karto, o po vieną,...

Na va, įveikta ir trečia dalis :) Keista ši serija ir įdomi, fantastiniai dalykai maišosi su realiais, didelė apimtis, daug veikėjų... Didžiausia problema buvo ta, kad knygas nebuvo galima skaityti iš karto, o po vieną, laukiant kol po kokio pusmečio ar metų bus išleista kita. Prisimiršdavo kai kurie dalykai, ypač pirmosios knygos, nes ji buvo visai kitokia. Antroji ir trečioji jau turi visus tuos pačius veikėjus, jau ir bendras vaizdas aiškėja, o pirmojoje buvo daug keistų ir tuo metu nesuprantamų įvykių, veiksmų... Nepaisant to, labiausiai man ir patiko pirmoji dalis - ji kažkokia nenuspėjama. Bet dėmesio vertos visos trys dalys :)

Kadangi lietuvių autorės romanas duodu 5⭐️ Labai įdomus siužetas, tikrai knygos pavadinimas labai atitinka jos turinį. Kiek pagundų, koks gali būti silpnavalis, kerštingas, kaip derėtų vertinti šeimą. Šiaip knygos gale...

Kadangi lietuvių autorės romanas duodu 5⭐️ Labai įdomus siužetas, tikrai knygos pavadinimas labai atitinka jos turinį. Kiek pagundų, koks gali būti silpnavalis, kerštingas, kaip derėtų vertinti šeimą. Šiaip knygos gale pasitvirtino patarlė: ,,lazda turi du galus"

Kartais, kai nežinai ką skaityti arba tiesiog "pavargsti" nuo suaugusiųjų knygų, geriausias sprendimas būna vaikų knygos. Šį kartą aš nepasikuklinau ir pasiėmiau praėjusių metų geriausios vaikų knygos autoriaus Selemono...

Kartais, kai nežinai ką skaityti arba tiesiog "pavargsti" nuo suaugusiųjų knygų, geriausias sprendimas būna vaikų knygos. Šį kartą aš nepasikuklinau ir pasiėmiau praėjusių metų geriausios vaikų knygos autoriaus Selemono Paltanavičiaus knygą "Maži ežiuko sapnai". Dirbdama knygyne dažnai prie šios knygos stabtelėdavau pavartyti ir pasigėrėti tomis ryškiomis, gražiomis iliustracijomis, kurios tiesiog prašyte prašosi būti peržvelgtos, o pačios istorijos - perskaitytos. Ir tikrai neklydau, vos atvertusi pirmą, dar spaustuvės dažais kvepiantį puslapį, savo mintims leidau nuklysti į vaikystę, kai mano superherojai gyveno knygose, kai didžiausi nuotykiai buvo išgyvenami kiekviename puslapyje. Turbūt po tokio ilgo tarpo, 25 -erių metų pertraukos, vaikišką knygą skaičiau garsiai, nes leidau sau įsijausti į knygos istorijas, smagiai balsu nusijuokti ir net skaityti su intonacija, kaip ir buvau mokoma mokytojų pradinėse klasėse. Prisipažinsiu, kad skaitant lakstė šiurpuliukai ir buvo taip gera skaityti šią knygutę, kad nesinorėjo padėti į šoną ir skaityti vis toliau. Žavėjausi autoriaus išmone, kaip gražiai ir subtiliai moka perteikti tą emociją pasakojant apie sapnus, kuriuos sapnuoja ežiukas, kaip lyg dailininkas vaizduoja gamtos grožį bei jos gyventojus. Atrodo viskas taip tikroviška, kad pats užsimanai padėti galvą ant kažko minkšto ir susapnuoti tuos spalvotus, vaikiškus sapnus. Džiaugiuosi, kad ši knyga buvo įvertinta ir gavo apdovanojimą, nes ne tik vaikams, bet ir suaugusiems ji suteikia galimybę pasidairyti po sapnų pasaulį, sužadinti vaizduotę turint omenyje, kad kartais ko negalime turėti, visada juk galime susapnuoti :)

Geresnė nei tikėjausi. Nors įsibėgėjo lėtokai, bet paskui buvo tikrai įdomu. Buvo pereitas visas 8 ypatingu seserystės ryšiu sujungtų merginų gyvenimas. Šiaip istorija įtraukianti, charakteriai įdomūs, bet kai kurie...

Geresnė nei tikėjausi. Nors įsibėgėjo lėtokai, bet paskui buvo tikrai įdomu. Buvo pereitas visas 8 ypatingu seserystės ryšiu sujungtų merginų gyvenimas. Šiaip istorija įtraukianti, charakteriai įdomūs, bet kai kurie įvykiai, poelgiai, mirtys ne itin pagrįsti. Kažkas nutinka, bet nenurodoma įtikinamų priežasčių. Tas šiek tiek erzino, na, bet šiai tikrai buvo malonu skaityti. Beje, pasirodo Almos Alexander aprašoma moterų slapta kalba dzin-šei Kinijoje iš tiesų ilgai egzistavo. Tada ji vadinosi rušu. Ji ką tik išnyko arba netrukus išnyks - knygos parašymo metu paskutinė jos mokėtoja jau buvo senelė.

Tikiuosi perskaityti ir antrąją dalį. Čia istorija vystoma po keturių šimtų metų, ar tai XVII, ar XVIII a. šalyje, panašioje į Kiniją :)

Labai brauniška knyga, "sukalta" pagal rašytojos rašomą standartą. Bet jei nepatinka, juk neskaitai, ar ne :) kartais man Sandros knygose kartojasi tam tikri dalykai, bet ji vis tiek sugeba išlaikyti įtampą iki galo ir visus...

Labai brauniška knyga, "sukalta" pagal rašytojos rašomą standartą. Bet jei nepatinka, juk neskaitai, ar ne :) kartais man Sandros knygose kartojasi tam tikri dalykai, bet ji vis tiek sugeba išlaikyti įtampą iki galo ir visus aiškumo taškus sudeda tik paskutiniuose puslapiuose.

Tai antroji mano perskaityta šio rašytojo knyga ir ji man daug labiau patiko nei pirmoji, kurioje viena iš veikėjų buvo negyva lietuvė. Knyga apie sektą, apie tėvų ir vaikų santykius, apie manipuliavimą, taip pat ir apie...

Tai antroji mano perskaityta šio rašytojo knyga ir ji man daug labiau patiko nei pirmoji, kurioje viena iš veikėjų buvo negyva lietuvė. Knyga apie sektą, apie tėvų ir vaikų santykius, apie manipuliavimą, taip pat ir apie kaltę ir kerštą... Veiksmo ir įtampos yra, o ir pats siužetas man pasirodė tikroviškas.

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda...

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda žmogui, ją mylinčiam, kai skauda ir Lietuvai. Man, kaip miesto vaikui, kaimo ilgesio motyvai yra gana tolimi, nors žavintys ir, rodos, kviečiantys paklajot kokio kaimo laukais ir apmąstyti savo būtį. Meilės tarp moters ir vyro šiame rinkinyje nėra apstu, kartais nesuprasi ar eilėraštis moteriai, ar tėvynei skirtas, gal iš esmės čia vienas ir beveik tas pats. Kaip ir meilė kitam žmogui mus prabudina, taip ir meilė tėvynei primena tai, kas brangu ir svarbu.
Kai mirė Justinas Marcinkevičius, prisipažinsiu, apsiverkiau. Tyliai braukiau ašaras nuo savo veido, nes jis beveik ir buvo pati tėvynė, jos nuostabus balsas. Su jo poezija augau, ją mokiausi savo noru mintinai ir dar dabar kartais vakarais, kai nėr, kur dėtis, mintyse kartoju eilėraštį "Toks vakaras". Neįsivaizduoju, kaip ši poezija galėtų nepažadinti meilės širdyje, užkurti užgesusią ugnį. Justinas Marcinkevičius yra (fiziškai buvo, bet juk kūryba vis dar YRA) ta žvakė tamsią naktį, kuri parodo kelią, kuri mus kreipia ten, kur jauku, kur gera - NAMO.

Pirmiausia, ši istorija apie paprastą žmogelį, ridenantį savo gyvenimo akmenį ir pernelyg neklausinėjantį nei gyvenimo, nei jį supančių žmonių, kodėl viskas yra būtent taip. Manau, tokių kaip Stouneris kiekvienas...

Pirmiausia, ši istorija apie paprastą žmogelį, ridenantį savo gyvenimo akmenį ir pernelyg neklausinėjantį nei gyvenimo, nei jį supančių žmonių, kodėl viskas yra būtent taip. Manau, tokių kaip Stouneris kiekvienas pažįsta ne po vieną. Kuo jis išskirtinis? Ogi tuo, kad jis šiaip nėra paprastas, neišsilavinęs visuomenės sraigtelis. Jis literatūros dėstytojas. Jis ramios išminties įsikūnijimas. Jo išmintis jam neleidžia garsiai klausti - KODĖL? Ir mums neįprastu būdu, neleidžia jam nieko keisti. Nors tai ne tik išmintis, tai ir stojiškas, ūkiškas tėvų auklėjimas, stokojantis meilės, švelnumo ar lepinimo. Jis taip ir eina per gyvenimą santūrus, nuolankus ir kažkam atsidavęs, nors pats ir nesupranta kam. Žinoma, jis sutinka merginą, kurią karštai, kaip būna pirmąkart, įsimyli. Ją veda, prasideda niūrus ir šaltas vedybinis gyvenimas. Jų santuoka labai nenusiseka, Stounerio žmonos šaltumas, sušaldo ir jo širdį. Tačiau, vis dėlto, jie susilaukia dukters. Duktė tampa Stounerio pagrindu po kojomis, stebuklu, praskaidrinančiu niūrią kasdienybę, bet jai paaugus, motina jos nebeprileidžia prie tėvo ir auklėja ją taip, kaip buvo auklėjama pati. Kitaip tariant, traumuota, suluošinta siela suluošina ir kitą. Ir blogiausia, deja, visam gyvenimui. Stouneris, nors ir vedęs, įsimyli antrąkart. Šįkart tai tampa gražia, trumpa iliuzija, kuri pripildo jo širdį ir, rodos, atsiveria naujam gyvenimui. Bet, kaip įprasta, iliuzijos trunka labai trumpai ir meilės istorija, netikėtai prasidėjus, taip pat netikėtai, bet labai skaudžiai pasibaigia, palikdama tuštumą ir didžiulį randą sieloje. Stouneris praranda bet kokią aistrą gyvenimui, viskas eina šuniui ant uodegos...
"Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas."
Vienoje diskusijoje perskaičiau klausimą: "Ko šita knyga gali išmokyti?" Ši istorija puikiai parodo, kas nutinka, kai žmogus, kaip tas šuo, pipranta kariamas, prisijaukina savo gyvenimą, atsisakęs pats savęs ir didžiulėje juodoje gyvenimo skylėje meluoja sau, jog yra laimingas, ar, blogiausiu atveju, tiesiog "normalus", kaip ir priklauso, sraigtelis. Daugelis egoizmą laiko didžiausia blogybe, tačiau, visiškas jo nebuvimas ir atsisakymas, priveda prie melo sau ir tuščio, nykaus, kažkam, nežinia kam, paskirto gyvenimo.