Kaip ši knyga mane erzino. Tie netiesioginiai pokalbiai. Pastovus pasikartojimas. Dažnai užversdavau vos porą puslapių įveikusi. Ir taip puslapis po puslapio prisijaukinau šią šizofrenizmo istoriją. Tapo įdomu kaip viskas...

Kaip ši knyga mane erzino. Tie netiesioginiai pokalbiai. Pastovus pasikartojimas. Dažnai užversdavau vos porą puslapių įveikusi. Ir taip puslapis po puslapio prisijaukinau šią šizofrenizmo istoriją. Tapo įdomu kaip viskas baigsis. Tapo svarbu ar Judita, stipri, charizmatišką, puikaus humoro jausmo moteris "pasveiks". Ir kas gi per vyras yra Hanesas, kodėl jis visada atsiduria kelias žingsniais toliau. Kokios jo užmačios Juditos artimųjų atžvilgiu. Puslapis po puslapio, su simboliška bananų kekę istorija įveikta. Patiko? Erzino. Rekomenduočiau? įdomu patirti ir tokius jausmus keliaujant puslapių istorija.
FB: Savotiška mėnulio meile

nėra ji kažkoks šedevras, bet skaityti buvo ir idomu ir keista, nes istorija pasakojo 5metu berniukas, viskas vyko jo akimis. Todėl pradžioj sunkiau buvo įsiskaityti į tas vaikiškas mintis, bet kuo toliau tuo istorija rodėsi...

nėra ji kažkoks šedevras, bet skaityti buvo ir idomu ir keista, nes istorija pasakojo 5metu berniukas, viskas vyko jo akimis. Todėl pradžioj sunkiau buvo įsiskaityti į tas vaikiškas mintis, bet kuo toliau tuo istorija rodėsi tragiškesne, aišku vaikui tai jo iprastas gyvenimas. Kambarys kuriame buvo įkalinti kartu su mama, tai jo pasaulis, jis jame gimė, gyveno, tad nieko tame blogo nematė, bet tikrove mūsų suaugusiųjų akimis yra baisi.. Ir tokios istorijos buna ne tik knygoje, daug tokiu istorijų kai grobiami žmones ir laikomi uždaryti daug metu.. todėl sunku skaityti, ką turi patirti penkiametis išėjęs į ta tikrąjį pasaulį, kiek daug naujo turi išmokti.. knyga tikrai įdomi, nežinau ar galima kažką iš jos išmokti, kažko iš jos pasiimti, bet tiesiog gyvendamas savo gyvenimą susiduri su realybe, kas dedasi šiame pasaulyje.

Čia jau turbūt tapo mano pačios tradicija, kad kiekvienas savo atostogas pradedu su trenksmu, t.y. geru detektyvu. Ne paslaptis yra, kad esu didelė skandinavų detektyvų gerbėja ir mano favoritai yra tokie kaip Jo Nesbo, Lars...

Čia jau turbūt tapo mano pačios tradicija, kad kiekvienas savo atostogas pradedu su trenksmu, t.y. geru detektyvu. Ne paslaptis yra, kad esu didelė skandinavų detektyvų gerbėja ir mano favoritai yra tokie kaip Jo Nesbo, Lars Kepler, bet pastaruoju metu negaliu atsitraukti ir nuo Tess Gerritsen romanų. Juos taip greit perskaitau, kad nespėji susivokti ir žiūri, kad jau diena praėjo, o tu vis dar narplioji sudėtingas bylas su knygos veikėjais. Todėl, kai autorius mane įtraukia savo romano siužetu, dedu didelį pliusą jam ir sakau sau, kad darbas yra pavykęs ir vertas skaitytojo. Šį romaną pasirinkau visiškai atsitiktinai iš daugybės kitų šios autorės kūrinių, bet vos tik paėmusi supratau, kad bus labai savitas ir asmeniškas pačiai autorei, kurią įkvėpė jos mamos pasakojimai apie vaikystę Kinijoje, legendos apie dvasias, paslaptingi Rytų kovos menų meistrai ir didvyriškasis Beždžionių karalius. Turbūt dėl to visas kūrinys buvo persmelktas tikra Kinijos dvasia, apipintas mitais, vietomis netrūko ir fantastikos elementų, kurie tikrai buvo vietoje ir laiku. Tai visiškai kitoks autorės darbas nei prieš tai skaityti, bet tarsi tai būtų asmeninė autorės istorija su tikrais išgyvenimais ir emocijomis, narpliojant bei aiškinantis žiauriai padarytą nusikaltimą.

Skaičiau kelias šios rašytojos knygas, žinoma labiausiai sužavėjusi knyga "Aš prieš tave", kitos tokios paprastos, nelabai įsimintinos ir nesitikėdama atradau dar viena šios rašytojos nuostabia knyga, kuri bus tarp mano...

Skaičiau kelias šios rašytojos knygas, žinoma labiausiai sužavėjusi knyga "Aš prieš tave", kitos tokios paprastos, nelabai įsimintinos ir nesitikėdama atradau dar viena šios rašytojos nuostabia knyga, kuri bus tarp mano mėgstamiausiu :)
Nuo pat pirmu puslapių rašytoja įtraukia į veiksmu virtinę, iš dabarties persikelia į ankstesne dabarti ir dar į praeiti, skaičiau ir nesinorėjo padeti knygos, vis tikinau save iki skyriaus galo ir palieku rytojui.. nebutu vaiku buciau per viena, dvi dienas perskaičius :) visose situacijose bandžiau nuspėti kas bus, ir beveik visose situacijose nuspėjau neteisingai, o tai dar labiau man patiko :) meile, neištikimybe, kaltė, skausmas, džiaugsmas - viskas vienoje vietoje, ir tai nebuvo įprastas meilės romanas, tai gyvenimas kai net mums nesuprantant 5minutes gali pakeisti mūsų gyvenimus.
Rekomenduoju! O J. Moyes gerbėjams - privalote tai perskaityti ;)

Regis, autoriui teko šiek tiek pasigydyti psichiatrinėje ligoninėje, o vėliau nusprendė tais įspūdžiais pasidalinti dar su kuo nors. Knyga tokia tema gal, jo manymu, turėjo sulaukti atgarsio, bet kad, išmetus keiksmažodžius,...

Regis, autoriui teko šiek tiek pasigydyti psichiatrinėje ligoninėje, o vėliau nusprendė tais įspūdžiais pasidalinti dar su kuo nors. Knyga tokia tema gal, jo manymu, turėjo sulaukti atgarsio, bet kad, išmetus keiksmažodžius, viskas būtų labai panašu į moksleivio rašinėlį "Įdomiausias vasaros prisiminimas", o ne į didį veikalą, turėjusį, kaip žadėjo autorius, sutriuškinti psichiatrijos mokslą ir jo gydymo metodus. Psichiatrijos klinikos, kuriose gydomi nelabai sunkūs ligoniai nėra kažkokios baisios vietos. Žmonės pavargsta darbuose, serga depresija. Bet kai kuriem būtina kurti baubus. Didybės manijos apsėstas žmogelis išleido knygutę, kuri turbūt įdomi tik jam vienam.

Kūrinys taip pavadintas ne be reikalo - daugelyje apžvalgų ir straipsnių būdavo užsimenama ir apie Orvelo "1984". Su japono kūryba jau kurį laiką galvojau susipažinti, tai, sakau, nuo to ir pradėsiu. Skaitydamas pirmą...

Kūrinys taip pavadintas ne be reikalo - daugelyje apžvalgų ir straipsnių būdavo užsimenama ir apie Orvelo "1984". Su japono kūryba jau kurį laiką galvojau susipažinti, tai, sakau, nuo to ir pradėsiu. Skaitydamas pirmą dalį vis laukiau, kada kažkas sudomins. Taip ir pasibaigė, ilgai, nuobodžiai belaukiant. Niekas neužkabino. Bet toliau - dar baisiau - prasidėjo erekcijos, penetracijos, ejakuliacijos ir panašūs dalykėliai. Tarsi iš paauglio dienoraščio. Tikėjausi kažko apie totalitarizmą ar panašiai (na, juk apžvalgos klykė: "ką ten tas Orvelas, o va čia tai bus!"), tai lyg gavau šlapiu skuduru per veidą. Kurdamas veikėjus, Murakami irgi smarkiai nesistengė: "geriečiai" vaizduojami visapusiškai talentingi (dziudo, matematika, romanų rašymas ir kiti sugebėjimai), vien raumenys, nė gramo riebalų, batai blizga, be dulkelės. Blogųjų išvaizda tiesiog baisi, visi vaikai traukiasi į šonus jiems einant. Jei trumpai, tai tiesiog laabai kvaila meilės istorija su trupučiu stebuklinės fantastikos, be kurios niekaip neapsieisi, norėdamas parašyti istoriją apie vyrą, sulaukusį 30-ies ir alpstantį iš meilės buvusiai bendraklasei, kurios nematė 20 metų, nuo tada, kai jiems buvo po dešimt. Nesąmonė, visiška nesąmonė, kuri būtų tilpusi ir į vieną knygą, bet, ai, tie pinigai - skaitykit tris. Murakamio kūrybos man jau užtenka.