Prieš beveik tris su puse metų, kai pradėjau dirbti knygyne, ši knyga ne kartą man buvo "pakišus" koją. Kodėl būtent taip? Atrodo, kad ji ilgai glūdėjusi tarp kitų gausybės knygų, būdavo pamiršta, o jei kas ir pirkdavo,...

Prieš beveik tris su puse metų, kai pradėjau dirbti knygyne, ši knyga ne kartą man buvo "pakišus" koją. Kodėl būtent taip? Atrodo, kad ji ilgai glūdėjusi tarp kitų gausybės knygų, būdavo pamiršta, o jei kas ir pirkdavo, tai to autoriaus gerbėjai arba tiesiog skaitytojai, kurie nori rimtos literatūros: kažko sukrečiančio, tikroviško ir nesuvaidinto gyvenimo. Todėl, keletą kartų ji būdavo ištraukiama į dienos šviesą smalsių skaitytojų su klausimu: apie ką ši knyga? J.M. Coetzee man buvo visiškai nežinomas autorius, bet metams bėgant literatūros žinios plečiasi ir nieko kito nebelieka kaip tik susipažinti su autoriaus kūryba iš arčiau. Laukiau tikrai ilgai. Kaip mėgstu sakyti, reikėjo subręsti, kad būtų perskaitytas vienas kitas žymus kūrinys. Be to ši knyga yra įtraukta į 1001 knygų sąrašą, kurį turi perskaityti per savo gyvenimą. Todėl nebeliko nieko kito kaip tik įminti šios pavaizduotos kėdės be vienos kojos, viršelio mįslę. Grįžtant prie paties autoriaus, nustebino tai, kad apdovanotas du kartus Booker premija, abu kartus neatvyko atsiimti apdovanojimo, nes sąmoningai vengė viešumos. Ir iškart perskaičiusi knygą bandžiau sutapatinti jį su knygos herojumi, kuris autoįvykio metu netekęs vienos kojos, taip pat vengia viešumos ir gėdijasi savo negalios. Atrodo tai vyksta nuožmi knygos herojaus kova su vidiniais demonais: užsidarymas savo konforto zonoje, kurios šeimininkas jis tik pats. Tačiau, kad ir kokie sunkumai, kad ir kokia psichologinė būsena sunki bebūtų, jo, vienišo žmogaus gyvenimą sudrebina moterys. Viena iš jų akla, praleidžianti su juo tik vieną meilės naktį, be jokių įsipareigojimų ir ištariant vienas kitam: " Viso gero". Antroji - tai jo slaugytoja, kurią jis įsimyli ir trokšdamas pabėgti nuo vienatvės, imasi globoti jos vaikus. Trečioji - rašytoja, kuri jam paskelbia ultimatumą, priversiantį šį "lėtą žmogų" apsispręsti. Visame romane dominuoja trys akivaizdūs dalykai: meilė, tikėjimas, gyvenimo prasmė. Knygos herojus nuolatos kelia klausimus, nuo kurių kūnas nueina pagaugais, tačiau į kuriuos taip ir neatsakoma. Todėl čia ir susimąstai, kad likimas duoda mums kortas ir mes jomis lošiame.

Tiesiog paėmiau ir "prarijau" vienu atokvėpiu. Aišku, knyga nedidelė apimtimi :), tačiau taip skaitėsi, ne todėl, kad skaityti buvo nedaug ką, bet todėl, kad buvo įdomu ir parašyta lengvu, įtraukiančiu stiliumi. Puiki knyga...

Tiesiog paėmiau ir "prarijau" vienu atokvėpiu. Aišku, knyga nedidelė apimtimi :), tačiau taip skaitėsi, ne todėl, kad skaityti buvo nedaug ką, bet todėl, kad buvo įdomu ir parašyta lengvu, įtraukiančiu stiliumi. Puiki knyga atostogoms!

Iš visų skaitytų istorinių romanų, šis įtraukė mažiausiai. Kažkaip trūko veiksmo. Nors ir žinojau, kad tai kiti laikai, vis tiek stebėjausi kai kuriais poelgių motyvais. Net ir įvertinusi šių ir tų laikų skirtumus,...

Iš visų skaitytų istorinių romanų, šis įtraukė mažiausiai. Kažkaip trūko veiksmo. Nors ir žinojau, kad tai kiti laikai, vis tiek stebėjausi kai kuriais poelgių motyvais. Net ir įvertinusi šių ir tų laikų skirtumus, vis tiek nesupratau, kam reikia elgtis būtent taip. Pati istorija paprasta, veiksmas neskuba rutuliotis.

Prieš daugiau nei dešimt metų, John Irving ir Jodi Picoult buvo mano mylimiausi rašytojai. Šių autorių knygas skaičiau su didžiausiu malonumu ir vis laukdavau pačių naujausių jų knygų. Man tai buvo patys įdomiausi...

Prieš daugiau nei dešimt metų, John Irving ir Jodi Picoult buvo mano mylimiausi rašytojai. Šių autorių knygas skaičiau su didžiausiu malonumu ir vis laukdavau pačių naujausių jų knygų. Man tai buvo patys įdomiausi rašytojai, kurių kūriniai paliesdavo net atokiausius širdies kampelius, priversdavo susimąstyti, įsijausti į veikėjų gyvenimus ir nubraukti vieną kitą ašarą. Metams bėgant ir atsirandant vis įvairesnei literatūrai, šie autoriai buvo pamiršti kaip vaikystės žaislai, pasineriant į kitų knygų skaitymą ir didžiąją savo laiko dalį atiduodant naujiems žanrams ir kitiems rašytojams. Bet praeities neužmirši ir joje skaitytų knygų taip pat. Todėl kartais tenka visiškai netikėtai juos prisiminti ir dideliam norui atsiradus, bėgti į artimiausią biblioteką ir pasiimti kažkurią vieną iš daugybės mano paminėtų autorių knygų. Tačiau atsistojus prie J. Picoult knygų lentynos, dar ilgai dvejojau, kuri knyga patrauks mano dėmesį ir bus mano pirmoji po ilgos pertraukos. Šį kartą nugalėjo viršelis, kuris iškart patraukė mano akį. Čia viskas vyko kaip loterijoje: pamačiau, užsimaniau ir pasiėmiau. O pats prizas- ši knyga, kuri buvo sėkmingai pasirinkta ir greitai perskaityta. Skaitytojos intuicija manęs neapgavo. Pati knyga - tai visiškai atskiros bendruomenės gyvenimas, kurios viduje įvyksta kriminalinis nusikaltimas. Bendruomenė- tai amišai, kurių gyvenimo paslaptis ir subtilybes yra sunku perprasti ir suprasti. Kūrinio centre -dvi skirtingos moterys, dvi skirtingos kultūros. Knyga pasirodė patraukli tuo, kad kupina įtampos ir skatinanti nuolat mąstyti. Dedu autorei pliusą už tai, kad ši labai įtaigiai bei tikroviškai vaizduoja amišų bendruomenę ir jų gyvenimo būdą. Kadangi praeities rašytojams ir knygoms jaučiu didžiulius sentimentus, todėl tikrai žinau, kad prie šios autorės knygų dar tikrai grįšiu.

PErskaityta per vieną dieną, paskutinė iš trilogijos, labiausiai užkabino noras sužinoti kas bus toliau, ar pavyks jiems ištrūkti iš šachtų. Iš visų trijų knygų šita gal labiausiai nenuosekli, veiksmas labai greitai...

PErskaityta per vieną dieną, paskutinė iš trilogijos, labiausiai užkabino noras sužinoti kas bus toliau, ar pavyks jiems ištrūkti iš šachtų. Iš visų trijų knygų šita gal labiausiai nenuosekli, veiksmas labai greitai vyksta. Tikrai nepalieka tokio wow įspūdžio kaip pirmoji knyga, bet skaitosi.