Labai labai puiki šios serijos knyga. Turint laisvą minutę taip ir norėjosi skaityti, nes istorija be galo mane įtraukė. Šioje knygoje geriau atsiskleidė pati Džouzė kaip asmenybė. Ir, žinoma, jog paaiškėjo tiesa apie jos...

Labai labai puiki šios serijos knyga. Turint laisvą minutę taip ir norėjosi skaityti, nes istorija be galo mane įtraukė. Šioje knygoje geriau atsiskleidė pati Džouzė kaip asmenybė. Ir, žinoma, jog paaiškėjo tiesa apie jos vaikystę, kuri numanote, jog nebuvo lengva. Skaudu ir gaila buvo skaityti apie Džouzės patirtas tiek psichologines, tiek ir fizines traumas. Sunku įsivaizduoti tokią motiną kaip Belinda Rouz, tačiau šioje knygoje viskas bus puikiai atskleista bei paaiškinta. Tikiu, jog nustebsite.
Daugiau nelabai ką ir galiu Jums papasakoti, neatskleidžiant šios knygos turinio. Tačiau galiu pasakyti tik tiek, jog ši serijos knyga buvo bombinė! Tikrai ši serija tapo mano viena iš mėgstamiausių. Or su nekantrumu laukiu tęsinio!

Jodi knygos beveik visada "supurto" skaitytojo mintis, priverčia kitu kampu pažvelgti į atrodo žinomus ir aiškus procesus, įvykius ar jausmus. Ši knyga - viena iš tokių. Kalba apie aktualius dalykus: smurtą šeimoje, savasties...

Jodi knygos beveik visada "supurto" skaitytojo mintis, priverčia kitu kampu pažvelgti į atrodo žinomus ir aiškus procesus, įvykius ar jausmus. Ši knyga - viena iš tokių. Kalba apie aktualius dalykus: smurtą šeimoje, savasties paieškas, lytiškumą, vaikų-tėvų santykius, pasitikėjimą ir meilę. Labai patiko ir pasakojimai apie bites, medų, kurie tik sustiprino pagrindinę knygos temą.

Dar viena puiki japonų rašytojo knyga “Dance dance dance”. Tai dar viena knyga, kuri nukelia per fantastikos elementus į labai realią tikrovę. Pasakojimas apie paprastą vaikiną Japonijoje, kuris išsiskyręs su žmona ir...

Dar viena puiki japonų rašytojo knyga “Dance dance dance”. Tai dar viena knyga, kuri nukelia per fantastikos elementus į labai realią tikrovę. Pasakojimas apie paprastą vaikiną Japonijoje, kuris išsiskyręs su žmona ir ieškantis savo senosios draugės, o gal tai tik jo iliuzija? Savęs paieškos? Kur nuveda žmogaus pasąmonė? Ar niekam nežinomas jausmas, kai, atrodo susapnuoji labai tikrovišką sapną, kuris labai realistiškas. Taip nutinka ir knygos herojui - ieškodamas draugės, jis nukeliauja į įvairias vietas, susipažįsta su įvairiais žmonėmis, užmezga pažintį su paaugle, kuri kaip pranašas jam atskleidžia praeitį, kuri susijusi ir su jo ateitimi. Tai ne tik romanas, bet ir detektyvas, kuris paklaidindamas mus atveria žmogaus pasąmonės lobynus ir galias.
Haruki Murakami arba patinka, arba ne…Tai siurealistiškas pasakojimas apie labai realius dalykus - žmogų, jo santykį su aplinka ir kitais žmonėmis, apie meilę ir nuolatinį gyvenimo esmės ieškojimą.

Kiek kitokia Riley istorija, tačiau ne ką mažiau įdomi. Šioje knygoje netrūko painių siužeto vingių, įdomių personažų, meilės, išdavystės bei žinoma ir paslapčių.
Nors pati knyga ir nemenka storuliukė, bet skaitymas...

Kiek kitokia Riley istorija, tačiau ne ką mažiau įdomi. Šioje knygoje netrūko painių siužeto vingių, įdomių personažų, meilės, išdavystės bei žinoma ir paslapčių.
Nors pati knyga ir nemenka storuliukė, bet skaitymas man tikrai neprailgo. Puslapiai vertėsi greitai, o pasakojimas įsuko kone akimirksniu.
Ir galbūt ši knyga nėra mano perskaityta pati įdomiausia Lucindos Riley istorija, tačiau skaitymo malonumas buvo didelis. Skaitydama "Meilės laišką" puikiai prisiminiau už ką ši autorė yra mylima visame pasaulyje ❤️

Graži knyga apie medžioklę, mano nuomone, šiek tiek romantizuojanti medžioklę. Tačiau pats medžiotojas kažin ar nori nužudyti medžiojamąjį. Tokia, sakyčiau, netgi filosofinė knyga, apie prisiminimus, apie buvusius...

Graži knyga apie medžioklę, mano nuomone, šiek tiek romantizuojanti medžioklę. Tačiau pats medžiotojas kažin ar nori nužudyti medžiojamąjį. Tokia, sakyčiau, netgi filosofinė knyga, apie prisiminimus, apie buvusius žmones, apie turėtus ir buvusius šalia, apie prarastus. Apie išgyvenimą.

Tikrai gana intriguojantis bei įtraukiantis trileris. Ši knyga man skaitėsi greitai bei įdomiai. Autorė puikiai padirbėjo ir tikrai labai nuosekliai bei kruopščiai aprašė darbą operacinėje bei už jos ribų. Tiesa, Anės...

Tikrai gana intriguojantis bei įtraukiantis trileris. Ši knyga man skaitėsi greitai bei įdomiai. Autorė puikiai padirbėjo ir tikrai labai nuosekliai bei kruopščiai aprašė darbą operacinėje bei už jos ribų. Tiesa, Anės personažas manęs šiek tiek neįtikino.. Vieną akimirką ji savimi pasitikinti chirurgė, o kitą akimirką ji elgėsi tarsi naivi paauglė. Nepaisant to, man ši knyga tikrai patiko. Autorė sukėlė nemažai klausimų, kuriuos buvo galima apsvarstyti ir užvertus paskutinį knygos puslapį. Manau, jog pirmoji pažintis tikrai vykusi. Ir lauksiu kitų jos knygų.

Keturi Pikviko klubo džentelmenai keliauja po Anglijos miestelius, renka įvairias istorijas, jas užrašo, mezga įvairias pažintis, patiria netikėtus meilės nuotykius ir įsivelia į juokingas situacijas.

Jeigu kas klaustų, tai...

Keturi Pikviko klubo džentelmenai keliauja po Anglijos miestelius, renka įvairias istorijas, jas užrašo, mezga įvairias pažintis, patiria netikėtus meilės nuotykius ir įsivelia į juokingas situacijas.

Jeigu kas klaustų, tai ši Ch. Dickens knyga kažkas artima Jane Austen humorui, o situacijos, lydinčios veikėjus, primena knygą Jerome K. Jerome „Trise valtimi neskaitant šuns“. Pastaroji tikrai juokingesnė, daugiau energijos turinti. Pikviko klubas yra subtilesnis, apvilktas į džentelmeno rūbą, kai išsaugomas orumas ir statusas, nors situacija išeina ir juokinga.

Na, XIX a. buvo tikrai seniai. Anglijos džentelmenai, jų vakarienės ir pusryčiai kitų džentelmenų ir damų apsuptyje, vaikščiojimai soduose su amžinai alpstančiomis ledi. Damos garbė yra svarbiau nei vanduo, tas moterų trapumas džentelmenų rankose ir romantiškos meilės ištroškimas, ir vedybų noras, medžioklė, punšas gamtoje, damų garbės gynimas, politikos žaidimai ir net dalyvavimas teisme, buvimas skolininkų kalėjime.

Stora knyga. Daug visko.

Citatos:

„Ar didysis arklys, būdamas iš prigimties linksmo būdo, dabar sugalvojo nekaltai pažaisti su misteriu Vinkliu, ar suvokė galėsiąs tą pačią kelionę ne blogiau atlikti ir be raitelio negu su juo – tai klausimai, į kuriuos mes negalime aiškiai ir išsamiai atsakyti. Tačiau kad ir kokie būtų buvę motyvai, paskatinę gyvulį taip elgtis, faktas lieka faktu: vos tik misteris Vinklis palietė arklį, šis permetė pavadžius sau per galvą ir visu jų ilgiu šūstelėjo atbulas.
- Arkliukas... arkliukas... – ėmė gerintis misteris Vinklis. – Gerutis, mielas arkliukas...
Bet „gerutis arkliukas“, matyt, buvo atsparus lipšnumui: kuo įkyriau misteris Vinklis lindo prie jo artyn, tuo atkakliau jis traukėsi atatupstas, todėl, nepaisant visų meilikavimų bei įkalbinėjimų, po dešimties minučių jie dar tebesisuko aplink vienas kitą ratu, per tą laiką nė kiek nepriartėję...“ ( 60p.)

„- Paimkite mane už kojos; kai pasakysiu: „Op!“. Atsargiai kilstelėkite!
- Gerai, sere.
Baigęs šiuos paruošiamuosius darbus, misteris Pikvikas įsikabino tvoros viršaus ir ištarė įsakymą „Op!“, kuris ir buvo paraidžiui įvykdytas. Sunku pasakyti – ar jo kūnas pasiskolino iš proto tam tikrą kiekį miklumo, ar misteris Veleris suprato atsargų kilstelėjimą šiek tiek grubėliau negu misteris Pikvikas, tiktai jo stumteltas nemirtingasis džentelmenas lėktė perlėkė per tvorą ir įdribo į gėlyną, kur, prispaudęs tris agrastų krūmus bei rožės krūmelį, pagaliau išsitiesė visu ūgiu.“ (207 p.)