Jūs ką norit, tą sakykit, bet kartais norisi tų liaudiškai vadinamų "bobiškų" romanų, su visom meilėm-seilėm, su dramom ir visom gyvenimiškom peripetijom. Kad ši Lucindos Riley ciklo "Septynios seserys" tiek pirmoji, tiek...

Jūs ką norit, tą sakykit, bet kartais norisi tų liaudiškai vadinamų "bobiškų" romanų, su visom meilėm-seilėm, su dramom ir visom gyvenimiškom peripetijom. Kad ši Lucindos Riley ciklo "Septynios seserys" tiek pirmoji, tiek antroji knygos būtų tokios, dar tikrai drįsčiau pasiginčyti. Taip, sutinku, jos yra lengvesnio pobūdžio, bet kartu tai ne tik šeimos istorija, tačiau tai ir nuostabūs pasakojimai apie įvaikintas seseris, mįslingo likimo moteris, siekiančias sužinoti savo tikrąsias istorijas. Nežinau kodėl, bet jau kuris laikas mane traukia būtent prie tokių romanų, kitaip tariant, romanų, kurie turi tęstinumą ir kurie rašo apie mus, moteris. Nors skaitau juos su pertraukomis, tačiau kaskart juose randu vis kažką naujo ir įdomaus. Pavyzdžiui, kad ir šiame romane yra daug pasakojama apie Norvegiją, apie šios šalies žymųjį kompozitorių E. Griegą ir jo garsųjį kūrinį "Peras Giuntas". To tikrai neprisiminiau, o jei ir žinojau, tai buvo perskaityti labai seniai mokykliniuose vadovėliuose ir su laiku pamiršti. Jei kalbant apie šią knygą, tai paliko tikrai gerą ir šiltą įspūdį apie dar vieną iš septynių seserų, kuri nukeliauja net iki Norvegijos, išsiaiškinti savo gyvenimo paslaptį. Žinau, kad prie šios serijos dar tikrai sugrįšiu, nors ji ir labai moteriška, bet man tikrai įdomi, patraukli ir priimtina savo stiliumi, siužetu, istorija

Tikrai gana nebloga knyga. Greitai ir maloniai saitėsi,nors buvo galima numanyti siužeto vingius,tačiau knyga paliko neblogą įspūdį. Džiugiu,jog lietuvių rašytojai ir toliau stebina savo kūryba. Mano nuomone,pirmas blynas...

Tikrai gana nebloga knyga. Greitai ir maloniai saitėsi,nors buvo galima numanyti siužeto vingius,tačiau knyga paliko neblogą įspūdį. Džiugiu,jog lietuvių rašytojai ir toliau stebina savo kūryba. Mano nuomone,pirmas blynas tikrai nebuvo prisvilęs ;)

Tikiuosi, kad literatūros kritikai ir knygų mylėtojai neįsižeis, bet iki šios dienos aš tikrai nežinojau, kas ta Simone de Beauvoir. Gėda, prisipažinsiu, bet man jos vardas ir pavardė nieko nesakė iki šiol, kol...

Tikiuosi, kad literatūros kritikai ir knygų mylėtojai neįsižeis, bet iki šios dienos aš tikrai nežinojau, kas ta Simone de Beauvoir. Gėda, prisipažinsiu, bet man jos vardas ir pavardė nieko nesakė iki šiol, kol neperskaičiau jos naujausio kūrinio "Palaužta moteris". Tas nežinojimas ir galbūt spraga literatūroje manau, kad nepakišo man kojos ir leido pirmiausia susipažinti su jos kūryba ir tik vėliau, perskaičius šią knygą, pasidomėti ir pačia autore. Eilinį kartą interneto platybėse susiradusi jos pavardę, nutariau užpildyti spragas, sužinodama, kas pastaroji buvo. Prisipažinsiu, pavargau ir skaityti jos ilgą dosjė ir nuopelnus. Tačiau man, kaip didelei knygų mylėtojai, užteko atkreipti dėmesį į vieną vienintelį žodį: RAŠYTOJA. Ir to man pakako, ir čia mano literatūros pasaulis pasipildė dar viena rašytoja, kuri rašo apie moteris: stiprias ir palūžusias, tvirtas ir gležnas, teisybės ieškotojas ir išdavikes. Žodžiu, rašo apie tai, ką aš mėgstu ir noriai skaitau, nes man, moters pasaulis yra kažkas tokio, o vidus lyg vandenynas, kuriame šėlsta audros ir tvyro ramybė, ir pagaliau - tai uostas, į kurį kelią randa kiekvienas išvykstantis ir parvykstantis. Grįžtant prie autorės kūrinio "Palaužta moteris", tai trys istorijos: "Santūrumo amžius", "Monologas" ir "Palaužta moteris", kurios skaitytoją pavergia gyvenimiška išmintimi. Kiekviena ši istorija ir jų herojės padeda suvokti- laikas išblėsina norą trokšti ir pakerta galimybę būti trokštama. Turbūt pirmą kartą gyvenime, aš knygą skaičiau nuo paskutinės istorijos, kuri mane galbūt labiausiai ir paveikė, tuo labiau, kad dažnai girdžiu, kad šiuo metu daug palūžusių moterų ir nebežinančių, ko jos išvis nori ar norėtų iš savo gyvenimo. Ši istorija- tai intymus herojės dienoraštis, kuriame pasakoja savo nuoskaudas ir nusivylimus išėjus iš namų suaugusiems vaikams ir sužinojus, kad sutuoktinis ją aštuonerius metus apgaudinėja būdamas su kita moterimi. Perskaičius ją apima toks jausmas, kad tai vienišos gulbės giesmė ir gyvenimo šokis vienatvėje. Antroji mano skaityta istorija - tai "Monologas", kuriame herojės dukra nusižudė, o išsiskyrusi neteko sūnaus globos. Tai protestas prieš savo šeimą ir visuomenę, pavaizduotas monologo forma. Ir paskutinioji istorija - "Santūrumo amžius", tai apie moterį, kuri išsiskiria tvirtais savo principais, bet veikiama šeimos ir karjeros aplinkybių, praranda pasitikėjimą savimi. Trys istorijos, trys moterys, trys visiškai skirtingos asmenybės. Įdomu, intymu, nesaldu ir tuo pačiu meniška - tai ką ir gali legendinės rašytojos plunksna.

Patiko, rekomenduoju ir kitiems.
Ypač sužavėjo Anos optimizmas. Ji visą laiką laukė kada baigsis karas ir vėl galės grįžti į mokyklą, į įprastinį gyvenimą. Kad ir kokiomis sunkiomis sąlygomis gyveno savo slėptuvėje...

Patiko, rekomenduoju ir kitiems.
Ypač sužavėjo Anos optimizmas. Ji visą laiką laukė kada baigsis karas ir vėl galės grįžti į mokyklą, į įprastinį gyvenimą. Kad ir kokiomis sunkiomis sąlygomis gyveno savo slėptuvėje (valgė supuvusį maistą arba ir visai jokio; buvo nepakeliamai karšta arba šalta) neapleido mokslų. Nors mergaitė buvo tik 12 - 14 metų, bet stebino savo mintimis apie karą ir moterų padėtį visuomenėje.

Dar viena puiki Kristin knyga. Tai antroji perskaityta šios autorės knyga,tačiau patikusi ne mažiau,nei pirmoji. Privertė susimąstyti apie tai,kaip gerai mes iš tikrųjų gyvename ir kiek daug turime.. Kaip bebūtų gaila,...

Dar viena puiki Kristin knyga. Tai antroji perskaityta šios autorės knyga,tačiau patikusi ne mažiau,nei pirmoji. Privertė susimąstyti apie tai,kaip gerai mes iš tikrųjų gyvename ir kiek daug turime.. Kaip bebūtų gaila, dažnai to nevertiname.. Tai tokia knyga,kurios dar ilgai nepamiršiu.

Nors skaičiau senokai vis dar prisimenu. Man ji pasirodė žiauri kadangi čia pasakojama apie tokius žmones kurie neturi jausmų. Pagal jų įstatymus vyrui žmoną parenka vadovybe, kaip knygoje rašoma vaikai pajaute meilės jausma...

Nors skaičiau senokai vis dar prisimenu. Man ji pasirodė žiauri kadangi čia pasakojama apie tokius žmones kurie neturi jausmų. Pagal jų įstatymus vyrui žmoną parenka vadovybe, kaip knygoje rašoma vaikai pajaute meilės jausma turi gerti vastus, kad tai pamirštu. Šioje knygoj rašoma, kad 12m. vaikai jau gauna darbus ir iki pilnametystės mokosi jus dirbti. Pagrindinis veikėjas parenkamas siuntėju, pačiu garbingiausiu ir svarbiausiu žmogumi. Vaikas kurie yra silpni žiauriai atsikratoma.