Knyga, 2015m. laimėjusi PULITZERIO Premiją.
Lengvai skaitoma ir įtraukianti. Ne itin pretenzingas romano pateikimas (trumpi skyriai ir visa istorija pateikiama kelių veikėjų akimis) tik dar labiau įtraukia. Nors ir lengvai...

Knyga, 2015m. laimėjusi PULITZERIO Premiją.
Lengvai skaitoma ir įtraukianti. Ne itin pretenzingas romano pateikimas (trumpi skyriai ir visa istorija pateikiama kelių veikėjų akimis) tik dar labiau įtraukia. Nors ir lengvai skaitoma, knyga nėra "lengva".
Istoriškai siaubingi įvykiai pateikiami su vos apčiuopiamo optimizmo nuojauta ir viltimi dėl geresnio rytojaus. Knyga neverčia gailėtis istorijos veikėjų, nes jų stiprybė įkvepianti.
Apie šią knygą neįmanoma papasakoti. Ją reikia perskaityti ir pajausti. Rekomenduoju.

Kaip ir nurodyta viršelyje “knyga gydanti sielą”. Skirta skaitytojų ratui, kuriems reikalinga psichologinė pagalba po didelio sukrėtimo, netekties. Pirkdama tikėjausi vieno, gavau visai ką kitą.

Perskaičius anotaciją +...

Kaip ir nurodyta viršelyje “knyga gydanti sielą”. Skirta skaitytojų ratui, kuriems reikalinga psichologinė pagalba po didelio sukrėtimo, netekties. Pirkdama tikėjausi vieno, gavau visai ką kitą.

Perskaičius anotaciją + rekomendaciją ant viršelio (Dievas visada keliauja incognito skaitytojams), galvojau, kad veiksmas vyks kaip reikalas ir bus itin įtraukiantis turinys. Tačiau buvo visiškai priešingai, skaitėsi ganėtinai sunkiai. Visas knygoje aprašytas veiksmas trunka viso labo ~ 1 savaitę. Viskas kosminiu greičiu, man pasirodė gan netikroviškai. Ir tas “veiksmas” galima sakyti yra trijų pagrindinių veikėjų monologai apie gyvenimo prasmę, esmę, meilę, emocinės būklės pagerinimą, o monologai man nuobodūs ?

Ko gero duočiau 7 iš 10.

Knygą vertėtų perskaityti tiems, kurie yra praradę santykį su savimi ir bando atrasti vidinę harmoniją. Kartais mažiau yra daugiau.

Kokia trapi yra būtis. Ir tik pajutę jos gležnumą, ribas, kitaip pradedame vertinti...

Knygą vertėtų perskaityti tiems, kurie yra praradę santykį su savimi ir bando atrasti vidinę harmoniją. Kartais mažiau yra daugiau.

Kokia trapi yra būtis. Ir tik pajutę jos gležnumą, ribas, kitaip pradedame vertinti dabartį. Kas iš tiesų turi vertę mūsų gyvenime? Pinigai, statusas, profesija? Tik dvasinių vertybių patenkinimas užpildys tuštumą sieloje, suteiks pilnatvę, ko nepadarys nei vienas materialus daiktas.

Pradžioje, reikia keisti savo pasaulėžiūrą, o visa kita - susidėlioja savaime.

Duočiau 10 iš 10.

Vaikai kilę iš dangaus. Manifestas visiems pasaulio tėvams. Nuo pirmojo puslapio knyga pilna pozityvo.

Pačioje pradžioje, mano nuomone, viskas labai ištęsta. Rašoma apie pozityvaus auklėjimo privalumus, apie tai, kad baudimas...

Vaikai kilę iš dangaus. Manifestas visiems pasaulio tėvams. Nuo pirmojo puslapio knyga pilna pozityvo.

Pačioje pradžioje, mano nuomone, viskas labai ištęsta. Rašoma apie pozityvaus auklėjimo privalumus, apie tai, kad baudimas auklėjant vaikus daro didelę žalą. Tikrai buvo galima aprašyti kur kas trumpiau, nes po 50 puslapio pradėjau laukti kada gi pagaliau priartėsiu prie tų penkių pozityvaus auklėjimo principų ? Ko gero toks autoriaus stilius, daug kartų kartojant tą patį priversti skaitytoją nesąmoningai įsidėti į galvą informaciją ir ją panaudoti.

Kadangi aš mėgstu aiškią, tikslią, koncentruotą informaciją, tad skaityti šią knygą, kai vietomis keliolika puslapių kalbama tas pats per tą patį, buvo sunkoka. Tada, staiga, viskas apsiverčia ir prasideda rimtas tekstas ir mokymai aprašant praktines situacijas. Nepaisant to, knyga man patiko. Daug praktiškų, aiškių, suprantamų patarimų, kuriuos tikrai panaudojau. Kai kurie skyriai privertė susimąstyti ir pakeisti savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Rekomenduoju. Ko gero duočiau 9 balus iš 10

Knygą man davė paskaityti draugė. Nieko nesitikėjau. Bet nustebino ir net labai. Įtraukė ir leido pabuvoti ten kur augo mūsų močiutės, mamos - tame laikmetyje.
Ameniškai aš šioje knygoje vis galvojau, kad tikrai nėra gerai...

Knygą man davė paskaityti draugė. Nieko nesitikėjau. Bet nustebino ir net labai. Įtraukė ir leido pabuvoti ten kur augo mūsų močiutės, mamos - tame laikmetyje.
Ameniškai aš šioje knygoje vis galvojau, kad tikrai nėra gerai visur ir visada patylėti...
Suprasti kitą ir pažinti - per tylą, neįmanoma.
O mirtis...po savęs istorijų nebepasakoja - viskas lieka užmaršty, taip ir nepasakyta, nepaklausta, neišgirsta....

Pamatytas bado žaidynių filmas priminė apie dar paauglystėje pradėtą ir nepabaigtą skaityti trilogiją. Tad pagalvojau why not? Su nekantrumu griebiu trečią dalį ir neriu. Tiesa ta, kad nepaliko tokio įspūdžio, kaip...

Pamatytas bado žaidynių filmas priminė apie dar paauglystėje pradėtą ir nepabaigtą skaityti trilogiją. Tad pagalvojau why not? Su nekantrumu griebiu trečią dalį ir neriu. Tiesa ta, kad nepaliko tokio įspūdžio, kaip kadaise. Siužetas pasirodė lėtokas, veikėjai paviršutiniški, per daug pykosi patys su savimi, o ir šiaip kažko iki to "cinkelio". Kas patiko, tai pabaiga. Įvykiai nustebino, nebuvo kažko labai nuvalkioto, saldaus ir gražaus. Pamačiau karą su jam būdingomis pasekmėmis. Tikrai nebloga knyga.

Aš nemėgstu duoti 5 žvaigždučių knygoms.
Ar aš esu įsitikinusi, kad ši knyga objektyviai nusipelno tų 5 žvaigždučių? Ne.
Ar mane sužavėjo herojai? Ne, tiesą sakant, beveik visų jų nemėgau ir net niekinau.
Vis tik...

Aš nemėgstu duoti 5 žvaigždučių knygoms.
Ar aš esu įsitikinusi, kad ši knyga objektyviai nusipelno tų 5 žvaigždučių? Ne.
Ar mane sužavėjo herojai? Ne, tiesą sakant, beveik visų jų nemėgau ir net niekinau.
Vis tik dėl šios knygos emocinio poveikio, išlaikytos psichologiškumo logikos, regiono socialinės-kultūrinės terpės supratimo, puikiai pasirinkto sudėtingos ir jautrios temos vaizdavimo aš tiesiog negaliu neduoti aukščiausio įvertinimo.
Aš manau, kad Marinai Achmedovai pavyko apčiuoti tai, kas mirtininkus motyvuoja išpuoliams, kaip prie to prieinama. Tai tikrai įdomu. Dažnai motyvacija nebūna didžiulis tikėjimas, o tiesiog netektys, skausmas, nepritapimas, apskritai suicidinės nuotaikos, paprastas naivumas, kad amžina palaima gali būti užtarnauta vos paspaudus detonatoriaus mygtuką... Žinoma, patekimas į "tinkamą" terpę, kur esi priimamas, įkalbama, kad esi ypatingas, geresnis už kitus - tuos "netikėlius", kurie "kalti" dėl tavo skausmo. Su tavimi gražiai elgiamasi, viskas apvyniojama tikėjimo "tiesomis", tariamai tavo gyvenimui suteikiama prasmė... Kartais veikia ir visai buki prietarai, bet - ei - jei dirva jau paruošta, čia sudigs įvairios sėklos. M. Achmedova tai sumaniai parodo.
Beje, įdomu, kad ir ji pati interviu, berods, "Delfi" pasakojo, kad nemėgo savo knygos herojės Chadižios (šakės, kaip sunku atsiminti tuos vardus) ir džiaugėsi, kad baigė knygą, nes daugiau su ja neteks turėti reikalų :D

Bet kuriuo atveju "Mirtininkės dienoraštis" įstrigo į galvą. Čia iškart susiėjo kelios temos, kuriomis domiuosi: tarptautinė politika, islamas, moterų teisės. Kone specialiai man sumiksuotas kokteilis :)