Ši knyga iš esmės yra apie nieką ir jokios išliekamosios meninės vertės jinai lyg ir neturi. Skaitant joje surinktus kūrinius peršasi mintis, jog ji buvo parašyta vien tam, kad kažką parašyti. Arba išsikeikti. Maištauti...

Ši knyga iš esmės yra apie nieką ir jokios išliekamosios meninės vertės jinai lyg ir neturi. Skaitant joje surinktus kūrinius peršasi mintis, jog ji buvo parašyta vien tam, kad kažką parašyti. Arba išsikeikti. Maištauti ir šokiruoti? Galimai. Bet šokiruoti ši knyga gali nebent mažai literatūroje nusimamančius asmenis arba ypatingai dorovingus piliečius, manančius jog eilėraščiai turi būti pozityvūs, rimuoti ir būtinai nekalti. Kitaip sakant, būtent tokie, kokie buvo priimtini po Sovietų Sąjungos cenzūra ir būtent tokie, kuriuos vis dar pyškiname mokykloje. Bet čia tas pats uždaras ratas.
Galbūt eilėraščiai parašyti be didesnio tikslo. Galbūt tiesiog pasijuokti. Bet prajuokinti jie gali nebent tuos pačius moksleivius, kuriems eilėraščių temos jų amžiuje stipriai aktualios. Ir vulgarios. Nes čia kekiamasi. Ir atvirai kalbama apie seksą. O juk eilėraščiuose apie seksą niekas nešneka, o jei ir šneka - tai įvardijama meile.
Aurorius labai nori būti minimas kaip lietuviškos literatūros chamas ir cinikas, kitaip tariant - Bukowskis, bet Charlsas bent jau rašė intelektualiai. Ir juokingai.
Vis gi, teigti, jog knyga surinkta vien iš blevyzgų - negalima. Radau keletą įdomių, taikliai pašiepiančių ir išmintingų eilių. Su tuo ir pabaigsiu.