Nors knygą pasirinkau tik dėl beprotiškai gražaus viršelio, nesivadovaudama posakiu, tačiau nei kiek nenusivyliau! Įtraukė nuo pat pirmų puslapių ir neleido padėti į šalį, įvykiai rutuliojasi taip, jog vis užkabina, vis...

Nors knygą pasirinkau tik dėl beprotiškai gražaus viršelio, nesivadovaudama posakiu, tačiau nei kiek nenusivyliau! Įtraukė nuo pat pirmų puslapių ir neleido padėti į šalį, įvykiai rutuliojasi taip, jog vis užkabina, vis norisi versti puslapį po puslapio ir net nepastebi, kaip užverti paskutinį.

Tai antroji Kate Morton knyga, kurią perskaičiau, todėl skaitant vis mintyse palygindavau. ,,Užmirštas sodas" man patiko labiau, ,,Tolimos valandos" truputį mažiau, nors knyga beveik tame pačiame stiliuje: paslaptys, užuominos,...

Tai antroji Kate Morton knyga, kurią perskaičiau, todėl skaitant vis mintyse palygindavau. ,,Užmirštas sodas" man patiko labiau, ,,Tolimos valandos" truputį mažiau, nors knyga beveik tame pačiame stiliuje: paslaptys, užuominos, istorija besitęsenti per kelis šimtmečius. Istorija karo apsuptyje, todėl gal ne tokia spalvinga, kaip ,,Užmirštame sode". Labai norėčiau perskaityti trečią šios autorės knygą (nes daugiau lietuvių kalba nėra) - ,,Rivertono dvaro paslaptis". Knygos apie senus dvarus ir jų paslaptis- labai žavi.Vėl gi - tai istorija.

„Ir žmonės, kurie tiki Dievą, mano, kad Dievas sukūrė žmones žemėje, nes galvoja, kad žmonės yra geriausi gyvūnai, bet žmonės yra tiesiog gyvūnai, ir jie toliau vystysis į kitus gyvūnus, ir tie kiti gyvūnai bus...

„Ir žmonės, kurie tiki Dievą, mano, kad Dievas sukūrė žmones žemėje, nes galvoja, kad žmonės yra geriausi gyvūnai, bet žmonės yra tiesiog gyvūnai, ir jie toliau vystysis į kitus gyvūnus, ir tie kiti gyvūnai bus protingesni ir uždarys žmones į zoologijos sodą, kaip mes uždarėme į zoologijos sodą šimpanzes ir gorilas. Arba žmonės susirgs kokia nors liga ir išmirs, arba jie per daug užterš aplinką ir pražudys save, ir tada pasaulyje liks tik vabzdžiai, ir jie tada bus patys geriausi gyvūnai.“

Man jau ilgai knietėjo sužinoti, kas gi tam šuniui ir kodėl nutiko. Vis matydavau šią knygą kitų apžvalgose, kaip sukrečiančią, vieną geriausių skaitytų ir pamačius bibliotekoje kažkaip nesudvejojau, kad ji bus galbūt tai, ko ieškau. Ir buvo, ir ne itin.

Kas nutiko šuniui naktį narplioja penkiolikmetis Kristoferis Bunas, sergantis Aspergerio sindromu, viena iš autizmo formų. Jis gyvena savo susikurtame schemų, planų ir atsiskyrimo kupiname pasaulyje. Gyvena vien tik su tėvu, nes motina, kaip tėvas pasakoja, mirė. Jo lėkštėje maistas šiukštu negali liestis, jis nekenčia svetimų žmonių artumo. Vieną naktį kai kas nutinka. Jis randa kaimynės šunį, padurtą tos pačios kaimynės šake. Jis ryžtasi išsiaiškinti, kas nutiko šuniui tą naktį ir kodėl. Besiaiškinant ir apeinant tėvo taisykles, Kristoferis suvokia daug svarbesnius dalykus ir, kas nutiko tam šuniui naktį, palyginus su tuo, ką išsiaiškina Kristoferis, tampa jau nebe taip ir svarbu, prasideda Kristoferio ir šeimos drama.


Prisipažinsiu, apie autizmą ar Aspergerio sindromą daug nežinojau, tiesą sakant, neteko nei susidurti, nei daug tuo domėtis. Aišku, negyvenau kažkokiame brubule, žinojau, kad taip būna, tačiau, tarytum, kitoje aplinkoje. Skaitydama knygas dažnai pasvarstau apie tai, kad jei ne filmai ir knygos, tikriausiai, gyvenčiau daugelio dalykų nepažindama, nesuvokdama.

Ši knyga parašyta vaikams, o labiau tinkama suaugusiems. Nors ši istorija manęs nei pravirkdė, na, tiesą sakant, ir kažkaip nešokiravo ar nesukrėtė, buvo įdomu skaityti, tarytum įlįsti į kiek kitaip pasaulį matančio Kristoferio mintis. Perskaičius šią knygą liko toks nemalonus pojūtis, kažkas panašaus į kaltę ir nusivylimą. Nusivyliau suvokusi, kokie mes, tie neva „normalieji“ esame nenormalūs. Kiek daug mes tuščiažodžiaujam, mokomės įmantrausių frazių ir palyginimų, bet neišmokstam nuoširdumo, paprastumo ir noro sakyti tiesą. Kiek daug prasmių sugalvojam neįsiklausydami. Stokojam užuojautos ir bijom vieni kitų, atitolstam, nesuvokdami, kad už artumą nieko nėra brangiau. Taip, todėl ši knyga yra labiau suaugusiems. Kas nutiko ne šuniui tąkant, o mums, žmonėms? Šią knygą perskaičius norisi į pasaulį žvelgti kiek kitaip, nors ir žinau, kad taip gal ir nebus. Bet ši knyga pasėjo manyje abejonę, kas jau savaime yra gerai.

Norėjosi kažko lengvo,tad paįvairinimui nusprendžiau perskaityti šią.Mano nuomone,istorija šiek tiek panaši į “After”,tačiau nuobodu skaityti nebuvo.
Ši knyga skaityti nebuvo neįdomi,tačiau didelio įspūdžio taip pat...

Norėjosi kažko lengvo,tad paįvairinimui nusprendžiau perskaityti šią.Mano nuomone,istorija šiek tiek panaši į “After”,tačiau nuobodu skaityti nebuvo.
Ši knyga skaityti nebuvo neįdomi,tačiau didelio įspūdžio taip pat nepaliko.Man pasirodė,jog ši knyga labiau skirta jaunimui (gal aš jau per sena tokioms meilės - seilės istorijoms).Knygoje pagrindinė veikėja,tiesiog APSĖSTA minties pasimylėti.Galbūt man tas šiek tiek kliuvo,atrodė,jog tai yra svarbiausia. Tad vargu ar skaitysiu antrąją šios knygos dalį. V

Turiu prisipažinti - rezervavau knygą, dar prieš jai pasirodant knygynuose :) Antroji M. Čepulio knyga nė kiek nenuvylė - kaip ir tikėjausi nepaprastai gražios nuotraukos ir šmaikštūs, smagūs pasakojimai apie gyvenimą...

Turiu prisipažinti - rezervavau knygą, dar prieš jai pasirodant knygynuose :) Antroji M. Čepulio knyga nė kiek nenuvylė - kaip ir tikėjausi nepaprastai gražios nuotraukos ir šmaikštūs, smagūs pasakojimai apie gyvenimą gamtoje.
Knygą rekomenduočiau be išimties visiems - ir tikrai ne tik vaikams :D Ji ne tik papuoš kiekvieno asmeninę biblioteką, bet ir puikiai tiks ramiems, jaukiems pasisėdėjimams namie žvarbiais vakarais ;)

Čarlzas Dikensas yra vienas iš tų plunksnos meistrų, gimusių tam, kad pasakotų istorijas. Jis man pateikė iššūkį ir aš jį įveikiau. Nemečiau knygos, nors pirmas trečdalis jos ir skaitėsi sunkiai, niekaip negalėjau...

Čarlzas Dikensas yra vienas iš tų plunksnos meistrų, gimusių tam, kad pasakotų istorijas. Jis man pateikė iššūkį ir aš jį įveikiau. Nemečiau knygos, nors pirmas trečdalis jos ir skaitėsi sunkiai, niekaip negalėjau įsigyventi į istoriją, niekaip neradau veikėjo, kuris man rūpėtų ir, kuris būtų įdomus. Bet paskui įvyko kažkas. Kažkas kas privertė nepadėti knygos į šalį per naktį. Tai nėra vien romanas apie revoliuciją, čia pasakojama apie begalinę drąsą ir pasiaukojimą, kylantį iš pačios tikriausios meilės. Braukiau ir ašarą, o Sidnis Kartenas man lengvai gali tapti vienu iš mėgstamiausių literatūrinių veikėjų.
"Pasakojimas apie du miestus" viena iš tų once you read, you'll never forget istorijų. :)